Spalio ARTUMA: tikintiems ir abejojantiems
 
 

Rudenėjanti „Artuma“, šiais metais jau pabaigusi kelionę per septynias didžiąsias nuodėmes ir gražiausiąsias dorybes, gręžiasi į dieviškąsias dorybes ir jų antipodus. Spaliui parinkta tema – tikėjimas ir netikėjimas. Panašu, jog šios dvi savybės kasdienybėje neegzistuoja grynaisiais pavidalais: dažniau ir vieną, ir kitą „pusę“ kausto abejonės. Surasti vienareikšmius atsakymus nėra paprasta. Tik tradiciškai kalbinamiems vaikams „ir taip aišku, kad Jis yra“!

Idant tikėjimas būtų šiuolaikiškas, reikia jį vis iš naujo apmąstyti ir naujai gyventi juo. Ir jis negali būti rastas ten, kur egzistuoja naudos siekimas. Tai primena ir popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, jog „visuomenėje vis labiau įsivyrauja įsitikinimas, kad nereikia ieškoti tiesos, o reikia siekti tik to, kas gali būt naudinga“. „Artuma“, savo ruožtu, pateikia nuoširdžių tikėjimą liudijančių pavyzdžių, kurių, beje, toli ieškoti nereikia: pamaldumo ir gyvo tikėjimo, galime pasimokyti iš mūsų tautos tremtinių.

Nerimastingas, bet būtinas susipažinti yra tekstas apie krikščionių kankinius, – Mantas Adomėnas pateikia kritišką žvilgsnį į šiandienos pasaulį, kaustomą „kristofobijos“, ir apibendrina informaciją, gana netikėtą ramiai Lietuvoje gyvenantiems tikintiesiems: imant net ir ne didžiausius skaičius, pasaulyje kasdien dėl savo tikėjimo žūva bent 300 krikščionių. Ir Antanas Saulaitis SJ rašo apie perskyras – „mes“ ir „jie“ egzistavimą sąmonėje, tikinčiuosius ir netikinčiuosius… Jam didžiausias netikėtumas yra ta aplinkybė, jog santuokoje svarbesnis abiejų panašus tikėjimo lygis ar sąmonė, negu priklausymas tai pačiai tikybai (konfesijai). Argi tai ne puikiausias taikingumo tarp religijų pavyzdys?

Apie glaudesnio dialogo poreikį tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų kalba ir Tomas Viluckas. Jis rašo, jog tikėjimo krizių išgyvena ir tikintieji, ir netikintieji; skiriasi tik tuo, jog netikintiesiems Kristus egzistuoja kaip „nepažįstamasis“, ir esame atsakingi sukurti erdvę, palankią ateistiškų, tačiau prasmės ieškančių nuostatų žmonėms „susitikti“ su Dievu, paskatinti užmegzti pažintį su Juo. Vytautė Maciukaitytė aptaria apostazės (pasitraukimo iš Bažnyčios) ir tikėjimo brendimo klausimus. Labai tvirtas pavyzdys, įtvirtinantis jos teksto mintis, būtų pats Benediktas XVI, susitikime su Vokietijos Evangelikų Bažnyčių vadovais rugsėjo 23 d. teigęs: „Kodėl pasilieku Bažnyčioje, nors matau joje skandalus ir baisų nužmogėjimą? Ar esu čia tarsi sporto klube arba kultūrinėje draugijoje, kurioje patenkinamas mano interesas, o jei nebepatenkinamas – išstoju <…>. Reikia atnaujinti supratimą apie Bažnyčią kaip apie Dievo tautą, išmokti, kaip iškentėti ir skandalus, ir darbuotis prieš juos, pasiliekant toje Bažnyčioje.“

Apie tai, kaip kartu veikiant tikslas pasiekiamas greičiau, rašo ir Simonas Bendžius. Marijos ištarta frazė „Teesie man pagal Tavo žodį“ jam yra krikščioniško uolumo ir visiško atsidavimo šūkis. O kun. Artūras Kazlauskas primena apie Mergelės Marijos rožinį, ypač rekomenduojamą spaliui – „kad asimiliuotumės su Jėzaus Vardu ir Veidu, valia ir galia, gyvybe ir gyvenimu“. Marija – gražiausias atsidavimo Dievo valiai pavyzdys. Na, o apie tai, kad negali eliminuoti Dievo iš savo planų, pamiršti, jog suplanuoti dalykai įvyksta tik „iš Dievo malonės“, pasakoja Antanas Gailius.

Kaip vieną vertingiausių numerio tekstų būtų galima išskirti čekų kunigo Tomašo Haliko apmąstymus apie krikščionybės teikiamus iššūkius, apie krikščionybę kaip „paradokso religiją“. Jo tekstas deklaratyvus, atmetantis bet kokias naivumo apraiškas: „Visa mano teologija yra didelis protestas prieš lengvą krikščionybę, kuri pasitenkina džiaugsminga nuostaba dėl harmonijos, išminties tvarkos ar „protingo plano“ gamtoje bei istorijoje <...>“

Kiti skaitytojų laukiantys praktiniai patarimai ir atsakymai – apie žegnojimąsi, tikinčiųjų požiūrį į horoskopus, apsisaugojimą nuo rotaviruso. Apie Mikalojų Koperniką – garsų savo veikalu apie dangaus kūnus, iš esmės pakeitusį požiūrį į mus supantį pasaulį, tačiau turėjusį toli gražu ne vien astronomo talentą – rašo Vanda Ibianska. Puikus poilsio akimirkos tekstas yra ir jos rašinys „Irklų džiovinimas“: apie nuoskaudas be pagiežos, apie šviesesnę ateitį – su tikėjimu. Smagiai nuteikiantis ir, be abejo, tikėjimą liudijantis yra „Keistuolis“ iš Don Kamilio pasaulio.

Apie akistatos su mirtimi išgyvenimą, atsitiesimo galimybes ir svarbą yra ir spausdinamas apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi žodis Šiluvoje: „Sveika visuomenė yra ta, kuri, kai suserga, randa savyje jėgų pasveikti. Lietuva praeityje laimėjo didžias kovas ir nugalėjo didelius sunkumus. Ji turi reikalingų jėgų nugalėti šiandienos sunkumus.“ O sunkumus nugalėti lengviausia kartu, vienybėje su Dievu, su savimi ir artimaisiais. Tai pastebi ir ištikimas „Artumos“ skaitytojas Pranciškus Žukauskas iš Šilalės savo laiške redakcijai, dėkodamas už nuoširdžius bei praktiškus, nuo kasdienio gyvenimo neatitrūkusius tekstus, už dėmesingumą šeimai. Jo raginami, „glauskimės su „Artuma“ rankose“.

Rūta Lazauskaitė

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt