Kard. Ennio Antonelli. Tarptautinio kongreso „Šeima: darbas ir šventė“ (2012 06 01) Milane apžvalga
 
 

Kard. Ennio Antonelli

„Šeima: darbas ir šventė“
Tarptautinio kongreso apžvalga

Milanas, 2012 m. birželio 1 d.

1. Padėka

Nuoširdžiai dėkoju organizatoriams, visiems prisidėjusiems darbu, savanoriams (nepaprastai paslaugiems!), dalyviams, pranešėjams, tiems, kurie pasidalijo savo liudijimais. Viešpats telaimina ir tepadaro vaisingas jūsų pastangas ir jūsų įnašą. Telaimina jus ir jūsų šeimas.

Kongreso apimtis buvo labai plati: trys plenarinės sesijos, dvidešimt penki susitikimai, ekspertų diskusijos ir pasidalijimai, net šimtas keturi pranešėjai. Apsiribosiu tik atrinkdamas ir pabrėždamas kai kuriuos dalykus, kurie, mano nuomone, labiausiai atspindi pagrindinę temą. Kalbėsiu ne Kongreso vardu, bet asmeniškai, kaip vienas iš tų, kurie stengėsi dėmesingai dalyvauti Kongrese.

2. Metodas

Kongresas surinko doktrininius apmąstymus, liudijimus apie konkrečias patirtis, empirinių sociologijos duomenų tyrimus. Jis siekė kelti iššūkius idėjomis ir faktais. Tokiu būdu parodė veiksmingą metodą, kurio galima laikytis tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinėje aplinkoje. Tai simbolizuoja dvi knygos, išleistos Popiežiškosios šeimos tarybos iniciatyva. „Gyvosios šeimos“ – rinkinys patirčių iš krikščioniškų šeimų gyvenimo ir iš šeimų pastoracijos šeimoms. „Šeima – visuomenės išteklių šaltinis“ – tai sociologinis tyrimas apie skirtingą keturių šeimų tipų įnašą visuomenei ir pačių tipų palyginimas.

Turint prieš akis evangelizaciją, pageidautina ne tik pristatyti tinkamais žodžiais Bažnyčios tikėjimą, bet taip pat ir surinkti, atpažinti, perduoti konkrečias patirtis, pajėgias kelti galingus iššūkius, įkvėpti, suteikti pasitikėjimo, parodant, jog idealas yra ne tik gražus, bet ir įgyvendinamas!

Yra tiesiog išganinga žmonių (ypač paauglių) vaizduotę, užterštą apgaulingais šou, sporto, žiniasklaidos, ekonomikos, politikos pasaulio personažais, praturtinti šventų žmonių ir tikrai krikščioniškų šeimų pavyzdžiais. Ne veltui didžiojo dutūkstantųjų metų Jubiliejaus proga Jonas Paulius II skatino pasauliečių, ypač sutuoktinių porų, skelbimą palaimintaisiais ir šventaisiais (plg. Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 37). Šia proga, kadangi tai liečia mūsų Kongreso temas, mintyse savaime iškyla Giuseppe Toniolo, neseniai paskelbto palaimintuoju, pavyzdingo sutuoktinio ir septynių vaikų tėvo, politinės ekonomijos profesoriaus universitete, darbininkų katalikiškų asociacijų steigėjo ir italų katalikų socialinių savaičių pradininko, prisiminimas.

Analogiškai ir pasaulietinėje aplinkoje, atrodo, kad norint sustiprinti šeimų identitetą ir jų teises kultūrinėje, socialinėje ir politinėje plotmėje, yra daug veiksmingesni argumentai, sujungiantys Bažnyčios mokymą su jį patvirtinančiais moksliškai surinktais ir interpretuotais sociologijos duomenimis. Popiežiškoji šeimos taryba ir toliau siūlys šį metodą Šeimų asociacijoms, kultūrinėms institucijoms ir tuo suinteresuotiems katalikams.

3. Antropologinė perspektyva

Kongrese tema „Šeima: darbas ir šventė“ buvo gvildenama daugiausia antropologiniu požiūriu. Šiaip jau ši mintis ateina iš pamatinio Pradžios knygos teksto tiek šeimos atžvilgiu: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 27–28a); tiek darbo atžvilgiu: „Pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams. Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 1, 28b; 2, 15); tiek šventės atžvilgiu: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų“ (Pr 2, 3). Trys palaiminimai, trys Dievo dovanos, trys gyvenimo matmenys, kurie kartu kuria žmogaus tapatybę, jo pilnatvę ir laimę. Trejopa gerovė, kuri pasireiškia santykyje su kitais ir su Dievu, nes žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, o Dievas yra Trejybė, būtis nuolatiniame santykyje. Žmogus autentiškai gyvena ir tobulėja, peržengdamas save, priimdamas savo gyvenimą kaip dovaną ir jį padarydamas dovana. Žmogus ir visuomenė yra vienas nuo kito priklausomi. Į kitus reikia žiūrėti ne kaip į varžovus, kuriuos reikia įveikti ir jais pasinaudoti, bet kaip į sąjungininkus, kurie gali padėti mums, ir mes jiems, augti kartu. Nedera jų paversti įrankiais. Jie patys yra gėris ir yra verti pagarbos, meilės ir įvertinimo.

Dabartinė krizė, kuri kelia nerimą tautoms ir jų vadovams, turi būti laikoma ne vien ekonomine, bet labiau antropologine ir kultūrine krize. Individualizmo, naudos ieškojimo, konsumizmo, reliatyvizmo kultūra giliai persmelkė moralę, žiniasklaidą, ekonomiką ir politiką.

Individualizmas reiškia perdėtą pabrėžimą troškimų ir pasirinkimo laisvės, savirealizacijos, savęs patenkinimo, teisių iškėlimą ir pareigų sumenkinimą, nepakantumą šeimos, socialiniams ir bažnytiniams saitams, pasisekimo ieškojimą net pakenkiant kitiems, žavėjimąsi ir sekimą laimėtojais.

Utilitarizmas nurodo, jog žmogus siekia vien tik savo naudos arba bent jau to, kad visuomenė remtųsi interesų sutapimu, kaip teigė A. Smith: „Žmonių bendrija gali egzistuoti tarp skirtingų asmenų... asmeninės naudos ieškojimo pagrindu, be jokios tarpusavio meilės ir prisirišimo“ (Žmogiškų jausmų teorija). Rinką valdo maksimalios savo naudos ieškojimas ir maksimalaus pelno siekimas bet kokia kaina: vienintelis įmonės tikslas – parūpinti vis didesnius procentus savo akcininkams. Konkurencija, kuri tam tikra prasme yra būtinybė, virsta priešiškumu ir konfliktais. Finansinis kapitalas teikia pirmenybę spekuliaciniam pelnui, o ne gamybinėms investicijoms. Iš rinkos utilitaristinė ir sandoriais paremta mąstysena persikelia į žmonių tarpusavio santykius, jie vis labiau instrumentalizuojami.

Konsumizmas skatina materialinių gėrybių, taip pat ir iliuzorinių, patenkinančių dirbtinai sukurtus poreikius, įsigijimo ir vartojimo varžybas; jis žada laimę, paremtą patirčių, sensacijų, įspūdžių, emocijų gausa; pirmenybę teikia vienadieniams, o ne ilgalaikiams dalykams, tam, ką galima turėti tuoj pat, o ne ateities planams.

Reliatyvizmas – tai bendrų kultūrinių vertybių nebuvimas; religinėje plotmėje – dalinis priklausymas Bažnyčiai ir tikėjimo laikymas privačiu reikalu; pasimetimas nuomonių Babelyje; etinis subjektyvizmas ir sąžinės suabsoliutinimas; proto veiklos apribojimas vien tik mokslo ir technikos sritims.

Šiame kultūriniame kontekste, kur asmuo tampa tik individu, visuomenė – interesų žaidimu, laimė – malonumu, tiesa – tik nuomone, šeima, darbas ir šventė taip pat patiria sumenkinimą ir iškraipymus. Šeima tampa tik paprastu individų gyvenimu bendruose namuose pagal vieną iš daugybės modelių, kurie laikomi lygiaverčiais; todėl dažniau kalbama apie šeimas daugiskaita.

Kai yra tik bendras sugyventinių buvimas kartu, ieškoma vien savęs realizavimo ir pasitenkinimo pagal pirkimo ir pardavimo logiką; yra vertinamos tik griežtai privačios jausmų intrigos. Ekonominiu požiūriu šeima laikoma ne žmogiškojo kapitalo ir visuomeninės naudos kūrėja, bet tik vartojimo subjektu, todėl apmokestinamos individualios pajamos neatsižvelgiant į šeimyninę naštą. Toks šeimos kultūrinis, teisinis ir ekonominis silpnumas konkrečiai pasireiškia daugybe gąsdinančių reiškinių: mažėja santuokų, daugėja išsiskyrusių, gyvenančių susidėjus, vienišų savo pasirinkimu asmenų, mažėja gimstamumas, gausėja ne santuokoje gimusių vaikų, nesirūpinama vaikų auklėjimu, plinta egzistencinis nerimas, pagyvenę žmonės apleidžiami, blogėja išsiskyrusiųjų ekonominė padėtis.

Darbas perdėtai konkurencinėje rinkoje rizikuoja tapti vien mainų preke. Finansinė spekuliacija peržengia ribas realios ekonomikos atžvilgiu, o ekonomika iškeliama aukščiau asmenų, šeimų ir gamtos aplinkos. Skaudūs to padariniai – tai dideli pajamų skirtumai, augantis nedarbas, prieštaravimas tarp darbo ir šeimos keliamų reikalavimų bei skiriamo laiko. Savo ruožtu šventė rizikuoja prarasti savo giliąją prasmę ir savo šeimyninį bei bendruomeninį pobūdį; ji tampa pabėgimu į išblaškančias pramogas, užleidžia vietą individualiam laisvalaikiui.

Benediktas XVI ne kartą kvietė „duoti daugiau erdvės protui“. Reikia praplėsti požiūrį į žmogų nuo individo iki asmenybės, t. y. dvasinės ir kūniškos būtybės, save suvokiančios ir laisvos, unikalios ir nepakartojamos, bendraujančios ir peržengiančios save, pašauktos mylėti kitus kaip save, integruoti erosą į agapės meilę, visiškai realizuotis dovanojant save kitiems ir Dievui. Reikia būti atviriems tiesai, gėriui ir grožiui, neužsidarant naudos ieškojimo, egoistinių interesų, derybų ir sandorių logikos rėmuose. Visus gyvenimo matmenis turi formuoti meilė. Ne tik šeimoje ir šventėje, bet ir darbe bei ekonomikoje turi vyrauti dovanojimo logika, apimanti naudingumą ir davimą dovanai, turtą tik kaip priemonę ir gerovę dėl jos pačios. „Be neatlyginamumo neįmanoma pasiekti nė teisingumo“, – rašo Benediktas XVI (Caritas in veritate, 38). Yra įmanoma ir naudinga gaminti ir keistis produktais bei paslaugomis laikantis bendradarbiavimo, pagarbos, pasitikėjimo ir savitarpio pagalbos principų. Protingas pelno siekimas yra savaime suprantamas ir būtinas; bet jis moralinį pateisinimą randa tik plėtros ekonomikoje, nukeiptoje į bendrą gerovę. Tik rūpinantis santykių kokybe ir atkuriant meilės ir bendrystės pirmumo teisę, šeima, darbas ir šventė vėl atras savo autentiškumą ir harmoniją. Atrodo, kad norint įveikti krizę daug labiau nei ekonominė pertvarka yra būtina pasaulinio lygio kultūrinė ir antropologinė revoliucija.

4. Šeima

Šeima yra visuotinis reiškinys žmonijos istorijoje. Jeigu nekreipsime dėmesio į atsitiktinius nukrypimus, ji turi pastovią struktūrą, kurią sudaro dviejų lyčių santykis, vyro ir moters ryšys, ir dviejų kartų santykis, tėvų ir vaikų ryšys. Ir šiandien, remiantis statistikos duomenimis, šeima, sudaryta iš pastovios sutuoktinių poros su vaikais, yra didžiausias žmonių troškimas, tik po to eina darbas.

Statistiniai tyrimai taip pat rodo, kad šeimos su dviem ar daugiau vaikų yra laimingiausios ir naudingiausios visuomenei dėl kartų kaitos ir dėl jų sukuriamo žmogiškojo kapitalo kokybės. Deja, daugelyje šalių tokios šeimos tampa mažuma, nes jas skriaudžia valstybė ir rinka. Tai dar vienas motyvas su didesne drąsa ir atkaklumu pateikti tokį šeimos modelį, keliant iššūkį viešajai nuomonei, politikai ir ekonomikai. Įvairūs šeimos sudarymo būdai nėra lygiaverčiai. Pastovi sutuoktinių pora su vaikais (dviem ar daugiau) išplėtoja turtingesnius tarpusavio santykius; todėl ir yra laimingiausia, nepaisant sunkumų, ir labiausiai pajėgi kurti visuomenei pridedamąją vertę. Normali šeima nėra praeities atgyvena, tai ateities šeima, jei norime turėti ateitį.

Autentiška šeima reiškia sutuoktinių dovanojimąsi vienas kitam ir jų bendrą savęs dovanojimą vaikams – jų gimdymą, auginimą ir auklėjimą. Sutuoktiniai tampa vienu kūnu bendrame gyvenime per santuokinį aktą ir vaikus. Išplėtojami ne tik jausminiai, bet ir doroviniai ryšiai. Kiti žmonės nėra gėris, skirtas man, bet visų pirma gėris savaime. Jie yra vertingi nepriklausomai nuo jų išvaizdos ir gabumų. Kaip tik patys silpniausi asmenys (vaikai, seneliai, ligoniai, invalidai) gauna išskirtinį dėmesį ir tinkamą globą. Teisės ir pareigos, asmeninis pasitenkinimas ir įsipareigojimas kitiems darniai dera. Kiekvienas yra branginamas ir vertinamas skirtingų ir vienas kitą papildančių asmenų bendrystėje.

Šeima yra pirmoji žmogiškumo mokykla. Jausminės savo tapatybės atradimo ir pasitikėjimą auginančio savęs dovanojimo dinamika palaiko nuolatinį tėvų ir vaikų, neaplenkiant ir senelių, tarpusavio ugdymą. Per tarpusavio santykius, išgyventą liudijimą, kasdienę patirtį perduodamos vertybės ir žinios, ugdomos teologinės ir žmogiškosios dorybės, asmeninės ir socialinės dorybės. Tačiau šiandien, žiniasklaidos puolimo akivaizdoje, reikia dar labiau suintensyvinti šeimos patirtį, pasirūpinti, kad ji būtų svarbi ir graži. Būtina sustiprinti šeimos ir mokyklos ugdymo tęstinumą, prisidedant prie mokyklos ugdymo planų kūrimo arba tikrai laisvai pasirenkant mokyklą. Katalikiškoji mokykla turėtų būti privilegijuota katalikiškų šeimų partnerė. Labai svarbią reikšmę turi ir periodiniai šeimų grupių ir bendruomenių susitikimai; dvasingumo, draugystės, bendro buvimo, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos tinklai; dvasinio ugdymo ir apaštalavimo asociacijos bei judėjimai; visuomeninės asociacijos, ginančios šeimų tapatybę ir teises.

5. Šeima ir darbas

Daugybė šeimų įkuria ir administruoja smulkaus verslo įmones, užimančias labai svarbią vietą savo šalies ekonomikoje. Visos šeimos dirba namų ūkio darbus, kurie taip pat turi didelę reikšmę ekonominei sistemai, nors tai ir neįskaičiuojama į BVP (bendrąjį vidaus produktą). Vis dažniau abu sutuoktiniai yra užsiėmę tiek namų ūkyje, tiek profesiniame darbe ir yra kviečiami bendru sutarimu atrasti deramą pusiausvyrą ir pasidalyti naštas po lygiai.

Bet specifinis šeimų įnašas į ekonominę sistemą – tai žmogiškojo kapitalo formavimas. Žodis „darbas“ reiškia žmogaus veiklą, kuriančią materialines arba nematerialines gėrybes, kurių reikia norint patenkinti žmonių poreikius ir prisidėti prie jų gerovės. Šiandien, plėtros ekonomikoje, bet kuri veikla gali būti laikoma darbu, jeigu padidina žmogiškųjų santykių vertę, net ir nesukurdama prekių (pavyzdžiui, auklėjimas, mokymas, informacija, moksliniai tyrimai, organizacinės arba technologinės naujovės, parama, turizmas, įvairios paslaugos). Šiandien lemiamas gamybos veiksnys vis labiau tampa žmogus (plg. Jonas Paulius II, Centesimus annus, 32); būtent žmogus atpažįsta klientų poreikius, surenka ir sutvarko informaciją, organizuoja gamybos ir prekybos procesą, bendradarbiauja, panaudoja savo kūrybingumą ir naujovių diegimo gebėjimą. Žmogiškasis kapitalas yra būtinas įmonėms lygiai taip pat, kaip ir finansinis bei technologinis. Todėl šeima tampa vis svarbesniu išteklių šaltiniu tiek ekonominiu, tiek socialiniu požiūriu: ne tik kaip vartojimo, taupymo, pelno perskirstymo subjektas, bet ir kaip žmogiškąjį kapitalą kuriantis subjektas.

Vaikų, būsimų piliečių ir darbininkų, gimdymas yra ilgalaikė investicija, būtina visuomenės reprodukcijai. Jų ugdymas turi ne tik moralinę vertę, bet ir svarbią reikšmę ekonominės sistemos veikimui, nes ji gauna didelę naudą iš perduotų žinių ir gebėjimų, iš įgytų polinkių (pavyzdžiui, polinkis studijoms ir moksliniam bei techniniam tyrinėjimui), iš subrandintų socialinių dorybių, tokių kaip neatlyginamumas, pasitikėjimas, solidarumas, teisingumas, įstatymų gerbimas, darbštumas, bendradarbiavimas, tvarkos palaikymas, gerai atlikto darbo skonis, pagarba aplinkai.

Šeima yra „kiekvienam žmogui pirmoji darbo mokykla“ (Jonas Paulius II, Laborem exercens, 10). Ji moko dirbti tėvų pavyzdžiu, brolių ir seserų įtaka, šeimyniniais pokalbiais, darboviečių aplankymu, pagalba mokantis, pasidalijimu planais ir bendra veikla.

Šeima yra verslo draugė. Jos gerai išauklėtų darbuotojų ir darbdavių įsipareigojimas su moraline atsakomybe dažnai peržengia griežtą sandorių logiką ir labai prisideda prie verslo plėtros ir sėkmingumo, ypač per ilgesnį laiką. Priklausomai nuo to, kiek kokybišką žmogiškąjį kapitalą geba pasiūlyti šeima, ji tampa gamybiniu subjektu, nešančiu sistemai ekonominę naudą. Tad ji turėtų būti apmokestinama atsižvelgiant tiek į pajamas, tiek į išlaikomų asmenų skaičių, panašiai kaip įmonės apmokestinamos iš pelno atėmus gamybos sąnaudas. Negana to, šalia teisingo apmokestinimo, šeima turėtų būti remiama visuminės šeimos politikos, kuri saugotų šeimos tapatybę bei teises ir numatytų laipsnišką konkrečių priemonių įgyvendinimą einant mažais žingsneliais, pagal galimybes (būstas, darbas, mokykla, paslaugos, transportas, imigrantų šeimų susijungimas ir t. t.). Svarbiausias ir visa vienijantis tikslas turėtų būti stiprinimas tų santykių, kuriais remiasi šeima ir kurie ją padaro socialinių išteklių šaltiniu, tai yra parama poros stabilumui ir jos vaikų gimdymo bei auklėjimo misijai.

Verslo įmonės savo ruožtu turėtų tapti draugiškesnės šeimoms tiek iš žmogiškojo solidarumo, tiek dėl savo pačių naudos. Pirmiausia turėtų visas jėgas skirti naujų darbo vietų kūrimui, nes nedarbas yra tragedija, ypač jaunimui, nedarbas kliudo kurti šeimas ir gimdyti bei auklėti vaikus. Tai reikalauja inovacijų, našumo, bendradarbiavimo kiekvienoje įmonėje, tarp įmonių ir tarp įvairių socialinio gyvenimo subjektų. Be to, įmonės turėtų stengtis kiek tik įmanydamos labiau suderinti darbo ir šeimos reikalavimus. Kaip pavyzdį galima prisiminti kai kurias patirtis: lankstus darbo grafikas, ne visa darbo diena, interaktyvus nuotolinis darbas namie, motinystės atostogos, vaiko priežiūros atostogos, įmonės vaikų darželis. Toks suderinimas liečia ir darbininkus vyrus, bet ypač dirbančias moteris, kurios neturi būti verčiamos rinktis – motinystė ar profesinis darbas.

Daug įmonių, ypač smulkiųjų, kad įveiktų krizę, kuria bendradarbiavimo tinklą. Taip pat ir nemažai šeimų kuria draugystės ir savitarpio pagalbos tinklus, ypač dėl auklėjimo ir globos. Ir vienos, ir kitos patvirtina, kad teisinga kryptis, kur link reikia eiti, yra nurodyta Benedikto XVI enciklikoje Caritas in veritate, neatlyginamumo ir solidarumo kryptis.

6. Šeima ir šventė

Pagal Biblijos apreiškimą Dievas rengia puotą ir kviečia žmones dalyvauti jo šventėje. Dieviškieji asmenys kartu kuria pasaulį ir kartu džiūgauja dėl savo darbo; dirba nuolat ir nuolat ilsisi savo buvimo ir veikimo pilnatvėje. Taip kalba dieviškoji Išmintis: „kai jis nustatė žemės pamatus, tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė. Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama, džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje“ (Pat 8, 29–31). „Jis (Žodis) pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 2–3). „O Jėzus jiems sakydavo: Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Dievo karalystė, visos istorijos įprasminimas, yra didinga vestuvių puota, kuri prasideda jau dabar, tarsi užuomazga, o galutinai išsiskleis amžinybėje. „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves“ (Mt 22, 2). „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9).

Pagrindiniai šventės bruožai, išryškėję antropologinėse studijose, visiškai sutampa su Dievo planu.

Šventė yra bendruomeninė patirtis: neįmanoma švęsti vienam, bet tik kartu su kitais, šeimoje, vienuolinėje bendruomenėje, draugų būryje.

Šventės kartojasi tam tikru periodiškumu: sekmadienis – kiekvieną savaitę, liturginės šventės – kiekvienais metais, paskui jubiliejai, gimtadieniai, valstybinės šventės. Šventė paprastai ateina iš tradicijos, įsikuria gyvenimo tėkmėje, kuri atplaukia iš toli ir plaukia tolyn, primindama praeitį ir maitindama ateities viltis. Ji duoda saugumo jausmą ir suteikia naujų jėgų įveikti gyvenimo nepastovumą, vargą ir kančią.

Šventės išskirtinis bruožas – neatlyginamumas: ji vertinga pati ir nėra pajungta kokiam nors kitam tikslui, nebent tai būtų reklaminis renginys, kuris nėra tikra šventė. Džiaugiamasi gyvenimu, šeima, bendruomene, darbu ir kitomis gėrybėmis. Žavimasi tuo, kas tikra ir gražu. Dėkojama už dovanas, gaunamas iš Dievo ir iš kitų žmonių, ypač iš praeities kartų.

Mums, krikščionims, išskirtinė šventė yra sekmadienis, kassavaitinės Velykos ir amžinosios šventės ragavimas laike, Viešpaties, Bažnyčios ir šeimos diena. Šiandien turime apginti ją nuo prekybos antpuolių ir plintančio darbo be sustojimo (non stop). Bet turime ją pašventinti dalyvaudami Mišiose, ilsėdamiesi ir atsiduodami šeimyniniams jausmams.

Nigerijos ir kitų šalių krikščionių šeimos, kurios vyksta į bažnyčią sekmadieniais rizikuodamos tapti teroristų išpuolio aukomis, pakartoja pirmųjų Afrikos kankinių liudijimą. Jie teisėjo akivaizdoje sakydavo: „Mes be sekmadienio Mišių negalime gyventi.“ Šiems persekiojamiems broliams norime pareikšti visą savo solidarumą. Tačiau geriausias būdas jį parodyti – sekti jų ištikimybe.

Mišios yra krikščioniško gyvenimo, tiek asmeninio, tiek bendruomeninio, centras. Viešpats Jėzus – nukryžiuotas, prisikėlęs ir amžinai gyvas – mus sukviečia ir surenka į asamblėją aplink save; kreipiasi į mus savo žodžiu; dovanoja mums save duonos, skirtos valgyti, ir vyno, skirto gerti, pavidalais su ta pačia meile, su kuria mirė už mus; mums išlieja Šventąją Dvasią, kad sujungtų mus su savimi ir tarpusavyje; siunčia mus į misiją nešti jo meilę visiems; ypatingu būdu sutvirtina sutuoktinių vedybinę sąjungą. Įsivaizduoti, kad esame krikščionys be Mišių, yra tas pats, kaip norėti būti krikščionimis be Jėzaus Kristaus! Mėginimas kurti krikščionišką šeimą be sekmadieninių Mišių yra tikra iliuzija!

Jeigu tai įmanoma, yra gera, kai į Mišias visi šeimos nariai eina drauge. Statistiniai tyrimai rodo, kad geras šeimos tėvo pavyzdys turi labai teigiamą įtaką vaikų, jau tapusių suaugusiais, sekmadieninei praktikai.

Su šventinėmis Mišiomis reikia sujungti šventinį stalą, pietus drauge, tarsi šeimos ritualą, meilingą bendravimą, džiugų buvimą kartu.

Be to, pageidautina, kad šventės diena būtų praturtinta kitų žmogiškai ir dvasiškai reikšmingų patirčių: žaidimų, ugdomosios veiklos, artimo meilės darbų, giminių ir draugų aplankymo, pasivaikščiojimo, pabuvimo gamtoje, kultūrinės ir meninės veiklos.

Tinkamai švenčiamas sekmadienis suteikia prasmę ir grožį taip pat ir eiliniam gyvenimui; šventė pasiekia ir šiokiadienius. Tuo būdu šeima tampa kasdienio džiaugsmo, geros nuotaikos, žaismingumo, dėmesio ir atsidavimo vienas kitam, turtingų jausminių ryšių, saikingumu pagrįsto gėrybių vartojimo vieta. Darbovietė tampa draugystės, prasmingos ir su malonumu atliekamos veiklos, kartais net ir švenčių su kolegomis (gimtadienių, santuokos metinių, vaikų gimimo, paaukštinimo karjeroje progomis) aplinka.

Benediktas XVI sako, kad dalyvavimas Eucharistijoje suteikia „eucharistinę formą visam gyvenimui“ (Sacramentum caritatis, 72); t. y. padaro gyvenimą dėkojimu už tai, kad esame mylimi, ir savęs dovanojimu iki visiško pasiaukojimo, kad atsilieptume į meilę. Mums padeda priimti viską kaip dovaną ir gėrio galimybę, matyti Dievą visuose dalykuose.

Baigsiu viltingais linkėjimais. Individualistinė, utilitaristinė, konsumistinė, reliatyvistinė kultūra nuskurdino žmonių santykius ir sužlugdė tarpusavio pasitikėjimą; sukėlė ekonominę, darbo ir šeimos krizę. Atrandama iš naujo, kad žmogus yra iš esmės santykių subjektas, ir rūpinimasis gera santykių kokybe padės įveikti darbo ir šeimos krizę. Krizė iškelia negalią, kuri jau kuris laikas egzistavo, tik slaptai, ir atveria naujas perspektyvas.

 
 
   

jubiliejus2025.katalikai.lt

Kauno Šv. Juozapo (Vilijampolės) parapija 
atsinaujino

Senųjų Trakų vienuolynas 
atsinaujino

Užsienio lietuvių sielovada 
atsinaujino

kaunoarkikatedra.lt 
atsinaujino

sventumolink.lt

kaisiadoriuvyskupija.lt 
atsinaujino

PAVELDAS.katalikai.lt 
Lietuvos krikščioniškasis paveldas

MALDYNAS.katalikai.lt

jaunimodienos.lt 
PJD2023

Virtualus „LKB kronikos“ kelias

jonopauliausparapija.lt 
atsinaujino Kauno Šv. Jono Pauliaus II parapijos www

krekenavosbazilika.lt 
atsinaujino

tikejimasirsviesa.lt 
„Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė atnaujino www

žuvelė.lt 
Ruklos parapijos evangelizacinis projektas

teofilius.lt 
atsinaujino

kronikosfondas.lt 
atsinaujino

sinodas.katalikai.lt 
Sinodinis kelias Lietuvoje

Šv. Juozapo metai

misijos.katalikai.lt

vievioparapija.lt

www.teofiliauskelias.lt

trakubazilika.lt 
atsinaujino

ausrosvartai.lt 
atsinaujino

www.kelione.org 
Ekumeninė sielovados bendruomenė „Kelionė“

Lietuvos Caritas 
atsinaujino

Kauno arkivyskupijos Caritas 
atsinaujino

bernardinai.lt 
atsinaujino

vilniauskalvarijos.lt 
atsinaujino

elektrenuparapija.lt 
atsinaujino

LK.katalikai.lt 
papildyta

KATEKIZMAS.LT 
atnaujinta ir papildyta

krikscioniskifilmai.lt

Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje 
atsinaujino

kapucinai.net 
atsinaujino

Paminklai negimusiems kūdikiams

katalikuleidiniai.lt 
atsinaujino

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugija

 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt