Lapkričio „Artuma“: apie mus – dar gyvus ir šventus
 
 

Liturginių metų tėkmė, jų laikotarpiai ir šventės išreiškia Viešpaties lūkestį. Į lapkričio laiką žengiame su Visų Šventųjų litanija priešakyje. Bet ar neatrodo mums šventieji lyg negyvenę, „greičiau praskrieję pro žemę, taip kojomis jos ir nepalietę“? Kaip vertiname savo pačių „šansus“ atsidurti jų, palaimintųjų, gretose? O kas šiandien yra šventumo „kvapsnis“? Apie tai svarsto šio mėnesio „Artuma“ – juk lapkritį ne tik pagerbiame mirusiuosius, bet ir apmąstome savo pačių žemišką, laikiną būtį šiapusybėje. Na, o trokštamas „dangus“, – kur jis yra? Kaip rašo kun. Artūras Kazlauskas, „dangus, nepamirškime, nėra vieta, o gyvenimas su Dievu. Ir jis prasideda ne mirtimi, o Krikštu“.

Šventumo temos kontekste svarbus ir kun. Artūro svarstymas apie tobulumą: „Ne vien aš tikriausiai esu pasiteisinęs, pri(si)mindamas, kad nesu tobulas. Kai kas dar prideda, kad tobulas niekada ir nebus... Ilgai tai buvo paguoda. Šiandien manau, kad tai niekšiškiausias pasiteisinimas krikščioniui.“ Vadinas, esame įpareigoti siekti šventumo… Drąsinantys pavyzdys – palaimintasis Matulaitis: „Esu pasiryžęs varu ir drąsa įgriebti tą dangaus karaliją, kad ir tūkstančius kartų žemyn tektų nukristi ir nupulti, bet vis lipsiu aukštyn.“

Lietuvos vyskupų laiške naujų – Tikėjimo – metų proga primenama, jog „sąmoningam tikinčiajam tikėjimas tampa begaline Dievo dovana, o ne kokiais nors varžančiais pančiais“; akcentuojama bendruomenės svarba. Popiežius atkreipia dėmesį, jog Tikėjimo metus lydintis gana naujas terminas – naujoji evangelizacija – neturėtų būti suvokiamas kaip desperatiškas bandymas ginti prarandamas pozicijas sekuliarioje visuomenėje. Kun. Kęstučio Kėvalo paskyrimo tituliniu Abzirio vyskupu ir Kauno arkivyskupo pagalbininku proga Vanda Ibianska kalbina jį, taip pat – ir Telšių vyskupijos augziliarą Liną Genadijų Vodopjanovą OFM. Popiežiškosios šeimos tarybos parengtų katechezių ciklo „Šeima: darbas ir šventė“ tęsinyje skaitykite, kaip išgyventi sekmadienį – savaitines Velykas.

Šventumas neatsiejamas nuo maldos. Apie troškimą, kad mums meldžiantis Viešpats duotų ženklą, kiek ironizuodamas rašo Antanas Gailius: „Dažnai gyvename tame tarpe tarp aimanos „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ ir džiugaus įsitikinimo, kad Viešpats mums pila sklidiną taurę.“ Jog esame linkę į monologiškos maldos praktiką tik su mums priimtinu atsaku, rašo ir kun. Danielius Dikevičius. O juk „maldoje nevalia užmiršti, kas yra kas. Viename jos poliuje yra Dievas – tobulumo pilnatvė, kitame žmogus – tobulo Kūrėjo kūrinys“.

„Šventumo matas yra Kristaus dydis mumyse“, – pasitelkdamas Bibliją, tvirtina kun. Kęstutis K. Brilius MIC. Tėvui Antanui Saulaičiui SJ įsiminė amerikietiškas leidinys Duok mums šiandien – su šiuolaikinių asmenų gyvenimo apžvalgėlėmis. Tokį šiandienių palaimingųjų sąrašėlį tėvas Saulaitis labai norėtų matyti publikuojant ir Lietuvoje…

Paulo Lemoine’o tekste liečiama nepakankamo įsiklausymo į vaiko poreikius problema. Kompetentingas autorius pabrėžia, jog absoliuti klaida vaiką auklėti tik pagal „gerus principus“: svarbiausiu jo poreikiu visur ir visada lieka meilė. Apie moters šventumą – tvirtą ir trapų tuo pat metu – dalijasi Toma Bružaitė, primindama ir pal. Jono Pauliaus II mintį, jog „moters genijų“ sudaro unikalus ir ypatingas gebėjimas – būti dėl kito. Ypatingos reikšmės – ir ne tik Vėlinių kontekste – yra vienos jaunos mamos tekstas apie sūnaus (2 mėnesių!) laidotuves, neramias mintis, kurios sukasi galvoje, kai vaiko mirties liudijime – įrašas „Mirties priežastis nenustatyta.“ Ir skaudžią, vilties nuskaidrintą patirtį: „Kokia Dievo dovana ir palaima – pagimdyti angelą, pasidžiaugti juo ir išlydėti jį į dangų. Ir suprasti tai.“

Barboros Šalaševičiūtės reportažas apie evangelizacijos pratybas olimpinio Londono gatvėse kupinas ir nustebimo, ir pasitikėjimo Dievu džiaugsmo: „Kokius didžius dalykus Jėzus daro čia pat, per žmones!“ Tai gyvas liudijimas, kad evangelizacija – vienas nuostabiausių savęs realizavimo būdų.

Psichologės Zitos Vasiliauskaitės tekstas – apie gyvenimo pilnatvės alkį ir būtinybę kuo anksčiau užduoti esminį gyvenimo klausimą ir į jį atsakyti: „Kodėl aš veikiu tai, ką veikiu? Ar iš tikrųjų aš darau tai, ką turiu daryti?“ Įžvalgas apie vidinę harmoniją ir kur jos ieškoti, pratęsia Vytautė Maciukaitė. Nors būdų, kaip susigrąžinti jėgas ir atgauti pusiausvyrą, mėgina pateikti įvairiausi specialistai bei šarlatanai, verta įsidėmėti: tikroji dvasios ramybė pinigų nekainuoja. Skilties „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė Vanda kandi, bet taikli: „Norime „patogios“ Bažnyčios, Dievo, kuris nesikištų į mūsų reikalus, kai to nepageidaujame, bet gelbėtų, kai įklimpstame.“

Turbūt sutiksite, jog mirusiųjų pagerbimas – reikalingesnis gyviesiems nei išėjusiesiems. Nes taip įkūnijame ir savo žmogiškumu išgyvename išėjusiųjų svarbą, pasiliekančią mūsų gyvenime. Todėl, darbais ir maldomis minėdami mirusiuosius, nepamirškime ir savo sielų, viltingai ženkime į Tikėjimo metus. O redakcija nuoširdžiai tikisi užkrėsianti skaitytojus troškimu žengti pro dangaus vartus – taip, kaip numerio viršelio reprodukcijoje dangun žengia visi Pakrikštytieji, – ir kartu su „Artumos“ autoriais teigti, jog „būti tobulam – tai būti tokiam, koks būti privalai“. Ir laimėti Amžinąjį gyvenimą.

Rūta LAZAUSKAITĖ

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt