Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

10. Ligos, patologijos, sutrikimai ir pasirinkimai kylantys / susiję su šeiminio santykio sužeistumu

Praeitoje mūsų temoje kalbėjome apie tėvystės iššūkius šiandieninei visuomenei ir kiekvienam jos nariui atskirai. Šiandien analizuosime, kokius iššūkius patiria asmenys, išgyvenę šeiminio santykio sužeistumą. Reikia įvardinti, kad šis bandymas prisiliesti prie kai kurių problematikų jokiu būdu nėra „receptai“ sutrikimų, patologijų ar emocinių sutrikimų diagnozavimui. Nėra psichoterapijos seansas. Mus domina tai, kaip veikia šis mechanizmas, kiek pagrindo turi įvairių problematikų atsiradimas šeiminio gyvenimo santykiuose ir tai, kad analizuojant savo praeities gyvenimą – įmanoma spręsti dabarties problemas.

Šeimoje, šeimyniniame gyvenime statusai / vaidmenys visada išlieka tie patys (psichologiniame lygmenyje). Kada trūksta vieno iš tėvų – mes šiame pamąstyme padarykime prielaidą, kad kalbėsime apie žmogų, kuris augo be tėvo arba be jo statuso / vaidmens patirties, arba sužeistame santykyje su tėvu. Kada trūksta šio santykio, žmogus pasąmoningai ieško konceptų arba asmenų, kurie šią tuštumą kompensuotų. Individas patiria sunkumų, kadangi neturi į ką atsiremti, o šiandieninė kultūra, veikianti masių psichologijos principu, negali pasiūlyti pilno „pakaitalo“ ir būtent dėl to individas gali nueiti iki tam tikrų patologijų ar sutrikimų, kurie yra ne kas kita, kaip bandymas spęsti iškilusius sunkumus, problemas ne pačiu geriausiu būdu. Nors, tiesą sakant, tokiam individui atrodo, kad tai „galbūt“ veikia. Tai liečia tiek vaikus, tiek tėvus, kurie galbūt patys patyrė duobes brandos proceso metu ir tą trauminę patirtį perteikia savo šeimoje, savo vaikams. Nepertraukiama patirties dalinimosi grandis.

Kas yra patologija? Kad atsakytume į šį klausimą, reikia prisiliesti prie idėjos, kalbančios apie tai, kas yra normalu. M. Binasco’as tvirtina, kad „normalumas ir patologiškumas pagrįsti tuo, kad gyvenantieji nėra mechanizmai, kurie paprasčiausiai taiko veikimo modelius, tačiau tie, kurie parodo jog yra apdovanoti normų galimybėmis, apdovanoti gebėjimu parengti ir pritaikyti, įgyvendinti gyvybiškai svarbias normas, kurios jam leidžia atitinkamai savo gyvenime pasitikti išorinės ar vidinės tikrovės situacijas. Kada dabartinėms normoms nepavyksta išspręsti išimtinių situacijų, žmogus bando pakeisti ar surasti, tam tikro veikimo ribose, kitas normas, kurios pasirodytų labiau veiksmingomis: pokyčiai, kuriuos jis patiria šiame procese, registruojami kaip patologijos (...), tačiau iš tikrųjų tai yra žmogaus, individo bandymo pasveikti pasekmės ir ženklai“(1).

Kada kalbame apie įvairius sutrikimus, patologijas, arba tai, kas nukreipia atskirą individą, žmogų daryti tam tikrus pasirinkimus, be galo svarbu suprasti, kokiu būdu, kokia logika vadovaudamasis jis bando išspręsti situaciją, kuri tuo metu yra be galo dramatiška jo asmeninėje istorijoje. Patologijos ir sutrikimai – loginės pasekmės tų momentų, kada žmogus negebėjo išspręsti krizinio momento. Tačiau ir toliau gyvenime taiko metodą, kuriuo sprendė susidariusią krizę, ir kurią galėtume įvardinti kaip „išrastą metodą“, kuris „padeda“ spręsti sunkumą tada, kada nesuveikė iki tol galiojusios „normos“. Patologinis ar normatyvinis sprendimo būdas yra glaudžiai susijęs su prigimtinės šeimos statusais ir vaidmenimis, su tėvu, motina ir asmeninės patirties perdavimu vaikui.

Jeigu prisimintume tai, ką Z. Froidas sakė apie norą ir jo išpildymą, dar kartą turėtume pabrėžti, kad iš žmogaus apsisprendimo patenkinti kilusį norą ateina galimybė kalbėti apie patologinį elgesį ar sutrikimus. Nes žmogus ieško būdų kaip juos patenkinti ir kartais nesvarbu kokiu būdu. Nes tavo noras tampa tavo galutiniu tikslu – ne asmuo, ne kitas, ne bendrystė. Kada stebime susvetimėjusios visuomenės saviizoliacijos ir vis didesnės individualizacijos procesą, kada matome vakarietiškose kultūrose didžiulius skyrybų skaičius, šeimų nestabilumą, tėvystės, motinystės krizes, suvokiame, kad netgi daug daugiau už realų tėvo buvimą šeimoje yra svarbu tai: ar tėvas, ar motina atlieka savo statusus / vaidmenis? Visų pirma simboliniame lygmenyje.

Kada trūksta šių simbolinių statusų, struktūrų, kurie padeda vaikui ir suaugusiajam integruoti troškimą / norą, pasidaro taip, kad žmogus nebegali suvokti ir paties savęs, savo kūno, psichoemocinių procesų, savo norų ir daugelio kitų gyvenimo procesų ir tokiu būdu patenka į susidariusių problemų patologinio sprendimo būdų sūkurį.

Anoreksija dažniausiai ištinka moteriškosios lyties vaikus ir suaugusiuosius. Šis fenomenas glaudžiai susijęs su tuštuma susiformavusia dėl tėvo figūros nebuvimo: „tuštuma, kuri susikonfigūruoja dėl nerimą keliančio nebuvimo neturint atskaitos taško, atramos, statuso reikalingo stabilumui ir harmoningai psichikos raidai. Tokio trūkumo jausmas gali būti vertinamas kaip tėvo Edipinės funkcijos „deficitas“, dėl kurio dukra patiria nepakeliamą visą apimantį nerimą, paliekant ją motiniškojo „kito“ gniaužtuose (...)“(2). Moteris bando identifikuotis su kitu vyriškuoju objektu (pavyzdžiui seneliu) ir jeigu neišeina, renkasi dramatišką anoreksijos kelią. Dažnai tai susiję su lytinio identiteto, tapatybės krize, kada žmogus psichologiškai nesuvokdamas savo buvimo vyru ar moterimi tampa tokiu liesu, kad faktiškai tampa ir kūnu tarsi „aseksualus“. Anoreksijoje atmetamas objektas, tai yra „Kitas“, arba tai kas ateina iš to „Kito“ jeigu subjektas nori ir toliau trokšti bei norėti(3). Jeigu šis troškimas neintegruojamas, galima nukeliauti iki visiškos desperacijos.

Seksualiniai iškrypimai. Kultūriniame lygmenyje labai aiškiai matome jų įrodymus – žurnaluose, filmuose, serialuose, pažinčių portaluose, spektakliuose, gėjų kultūros propagavime, svingerių santykių populiarinime ir dar daugelyje situacijų, kurios patvirtina patį faktą. M. Binasco’as tvirtina, kad: „(...) šiais atvejais iškrypęs troškimas inspiruoja subjektą „kito“ paieškoms, kuris nenori nieko kito, kaip tik mėgautis ir naudotis juo iki galo ir visomis prasmėmis“(4). Mums tokia situacija parodo, kad kiekvienas žmogus turi sunkumą priimti žodį, negalimumą, ribas, tiesą kylančią iš tėvo statuso / vaidmens. Negeba priimti savo ribotumo, limitų. Ir kiekvienu atveju šis pasirinkimas ar būdai nekreipti dėmesio į tėvo statusą / vaidmenį gali turėti unikalių pasekmių, pasirinkimo prasme, atskiram subjektui.

Kleptomanija. Žmogus, dėl to kad jo gyvenime tūksta ar trūko tėvo, jo dėmesio, nori būti pamatytas, pastebėtas to, kuris atlieka Įstatymo statusą(5) (teisėsauga, policija ir t. t.). Tai bandymas pereiti iš paauglystės į suaugusiojo gyvenimą, kartais besitęsiantis ir suaugusiojo gyvenime, liudijantis apie taip ir neįvykusią brandą, liudijantis apie neįvykusį susitikimą su žaizdos Įstatymu. Tai liudijimas, kad negebama integruoti troškimo, noro ir sustyguoti savo gyvenimą.

Dėmesio stokos hiperaktyvumo sindromas. M. Binasco’as savo knygoje aprašo vieną atvejį. Susitiko psichoanalitikas su vaiku ir jo motina. Ta akimirką, kada motina buvo paklausta apie vaiko gimimą ir jo kilmės istoriją, vaikas susikoncentruoja ir klausosi. Motina papasakoja, kad vaikas atsirado iš santykių su vyru, kurį labai mylėjo, tačiau kuris, sužinojęs kad ji laukiasi – ją paliko. Jos sprendimas – ištrinti jį iš savo gyvenimo. Susitikimo pabaigoje tas vaikas padovanoja psichoanalitikui piešinį ir padėkoja.

Pasirodo, visa problema buvo tame, jog motina slėpė tiesą apie vaiko atsiradimo istoriją, kuri išsivystė ir pasireiškė per  dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą. Tėvo nebuvimas ir be galo svarbu – jo statuso nebuvimas, kildina vaiko gyvenime šį sutrikimą. Priminsiu, jog šį tėvo nebuvimą realiame arba simboliniame lygmenyje gali kompensuoti įtėvis, naujas vyras ar senelis. Bet greičiausiai, kad šioje istorijoje nepavyko simboliniame lygmenyje vaikui suteikti santykio su šiuo tėvo statusu / vaidmeniu. Iki tol, kol nebuvo ateita į psichoterapeuto kabinetą. Kada simboliniame lygmenyje tėvo statusas / vaidmuo įeina į vaiko pasąmonę – jam suteikiama galimybė įgyti tam tikrą tvarką savo psichoemociniame gyvenime.

Nepajėgumas kurti santykį. M. Morganti analizuodama tėvo trūkumo dukrai pasekmes sako, kad dažnai mergina užaugusi be tėvo, negeba kurti ilgalaikio santykio su vyru. Užaugusi negeba arba patiria sunkumų kuriant šeimą. Nes jos pasąmonė kuria distanciją. M. Morganti tvirtina, kad esame linkę „likti romantiškuose santykiuose, laikantis tam tikro saugaus atstumo nuo intymumo, nes nenorime vėl rizikuoti ir iš naujo kentėti ir renkamės vyrus, su kuriais iš tikrųjų neįmanoma susirišti, pavyzdžiui vedusius; arba bėgame nuo bet kokio santykio nes bijome būti paliktos: mūsų santykių kūrimas emociniame lygmenyje remiasi savęs atskyrimo modeliu“(6). Jeigu vaikų tėvas socialiai žlunga, pavyzdžiui praranda darbą, vaikai identifikuojasi su juo ir prisiima visuomenės pasmerktųjų vaidmenį, jaučiasi aukomis, jaučia neteisybę ir dėl to, kad tėvo atsisakė visuomenė, jie ignoruoja neteisingą visuomenę, dažnai balansuodami ant įstatymų ribos ir maištavimo(7). Iškyla rizika praleisti gyvenimą tarp visuomenės marginalizuotųjų, nesuvokti gyvenimo prasmės, nepasiekti karjeros aukštumų ir kiti iššūkiai. Dėl to, kad sužeistas santykis su tėvu pasąmoniniame lygmenyje reguliuoja tavo pasirinkimus.

Priklausomybės nuo interneto sutrikimas. Jeigu individas negeba kurti santykio su tėvu, sekantis laiptelis – negebėjimas kurti santykio socialiniame lygmenyje. Santykius „pakeičia“ internetas ir jame esančios bendravimo galimybės: pokalbių kambariai, bendravimo programėlės. Pavojai: noras pateikti save geresniu nei esi, pornografija ir kito rizikingo turinio vartojimas, kuris nuveda prie internetinės priklausomybės, dar pablogindamas santykį su tave supančia tikrove(8). Dažnai vaikas (o vėliau ir suaugęs) turintis šią priklausomybę tampa uždaresnis, izoliuojasi, jaučiasi vienišas. Išgyvena riziką patirti seksizmą, priekabiavimą ir bulizmą.

Nerimas. Būsena panaši į baimę, kurią išgyvename realaus pavojaus metu. V. Slepoj tvirtina, kad „pirminis nerimas kyla dėl visiškos vaiko priklausomybės nuo išorinio pasaulio ir jo nesugebėjimo patenkinti savo poreikius pačiam: todėl jis susijęs su baime prarasti mylimą objektą, motiną, nuo kurios priklauso išgyvenimas“(9). Vėliau paauglystėje arba suaugusiojo gyvenime nerimas gali pasireikšti ir somatiniais sutrikimais: panikos atakomis, kvėpavimo sutrikimais, prakaitavimu ir kitais būdais. Z. Froidas tvirtina, kad nerimas yra viena iš gynybos formų, kurią kildina mūsų „Aš“, kada jaučia grėsmę pasamoninio srauto generuojamo turinio atžvilgiu, kai įvyksta įvykis, kurį suvoki kaip nepriimtiną(10).

Priklausomybės nuo narkotikų, rūkymo, alkoholio, sekso – ligų, sukeltų priklausant nuo tokio „gyvenimo būdo“, propagavimo skaičiaus didėjimas liudija, kad modernus žmogus nuolat ieško malonumo ir gyvena su nuolatiniu nepasotinamumu. Padidėjęs polinkis į nusikalstamas veiklas, jaunimas bėgantis iš namų, valkataujantys asmenys, depresija – tikrovės, kurios glaudžiai siejasi su tėvo statuso klausimu. Tai neurotinio ar patologinio pobūdžio išraiškos, liudijančios struktūruojančio statuso trūkumą.

Homoseksualūs tėvai. „Šiandien šeimos, besiremiančios lesbiečių ar gėjų santykiais, yra faktinė realybė“(11) – sako R. M. Centeno. Ir nors vakarietiškose valstybėse visuomenės nenustojo smerkti tokius santykius, tačiau jau nemažai valstybių įstatymiškai legalizavo įvaikinimo ir dirbtinio apvaisinimo galimybę tokioms poroms. Pavyzdžiui Ispanijoje užtenka bent jau vienerių metų tokio pakankamai stabilaus santykio, kad galėtum įsivaikinti. Tokioje sociokultūrinėje aplinkoje gimsta naujos formos suvokti vyriškumą ir moteriškumą pagal gender ideologiją. Natūralu, kad psichologiniame lygmenyje vaikas patirs identiteto krizes, kadangi gyvena su dvejomis mamomis ar dvejais tėčiais. Trūksta esminių žmogaus gyvenimui būtinų elementų: tėvo ir motinos, su kuriais turėtų galimybę identifikuotis.

Visuomenė, kuri gyvena be tėvo yra stipriai patogeniška: „įvairūs tyrimai liečiantys argumentą parodė, kad vaikai augantys be tėvo turi žymiai sudėtingesnį gyvenimą lyginant juos su vaikais, kurie auga namuose su abiejais tėvais“(12). Daugybė tų, kurie gyvena valkataudami, kaip visuomenės paribiuose atsidūrę asmenys, vaikų globos įstaigose, kurie atsiduria kalėjimuose arba nutraukia savo gyvybę nusižudydami, augo šeimose, kuriose nebuvo tėvo; jie patyrė tėvo pasitraukimą arba jo paties ar jo statuso eliminavimą iš jų gyvenimo(13). Šeima yra vieta, kurioje tėvas ir motina yra lytinio identiteto formavimosi garantas, kurioje vystosi gebėjimas plėtoti ir palaikyti santykius, ypatingai su priešingos lyties(14). Gaunami tiek vyriškumo, tiek moteriškumo paveikslai. Ir per šį pavyzdį vaikams lengviausia suvokti savo lytinę tapatybę. Natūralu, jeigu nėra vieno iš tėvų, vaikas patiria problemų, susijusių su savojo lytinio identiteto suvokimu ir patvirtinimu. Toks individas, kuris jaučiasi apleistas, lengvai pasiduoda masių įtakai ir jose galiojančių principų diktatui. Masių veikime asmuo dar labiau susiniveliuoja ir žmogus dar labiau atitolinamas nuo savęs pažinimo galimybės, nuo gebėjimo kritiškai vertinti tave supančią tikrovę. Pasekmė to, kad negautas pavyzdys prigimtinėje šeimoje. Negautas tėvo ir motinos gyvenimo liudijimas.

Asmenybės regresas. Žmogus yra tokia tikrovė, kuri susideda iš įvairių elementų. Žmogaus gyvenimo tikslo suvokimas atsispindi kiekviename iš jų: jausmingume, psichikoje, intelekte ir t. t. Šeimos santykio krizė ir tėvo nebuvimo šeimoje klausimas, tėvo, kuris „struktūruoja“ subjekto psichodinaminius procesus, įtakoja asmens degradacinius, regresinius pokyčius. Tai pasireiškia visų pirma per perėjimą nuo plataus ir su dvasine dimensija susijusio poreikio prie siauro, egoistinio poreikių tenkinimo. Psichologine kalba tariant – atsiranda nauji socialinio lygmens tabu, kurie kontrastuoja tiems tabu, išmokstamiems prigimtiniame šeiminiame santykyje. Šis egoistinių poreikių įnorminimas veikia ne tik atskiro individo gyvenimą, tačiau ir plačiųjų masių pasirinkimus. Iškyla klausimas: kada ir kaip šios naujos normos tampa mūsų psichinės struktūros dalimi ir kokias pasekmes neša? Nes nuo šių vidinės logikos struktūrų priklauso kiekvieno subjekto santykis su išoriniu pasauliu ir su savimi.

Asmuo tam kad taptų brandžiu turi gebėti priimti savo patirtį. Turi įsisamoninti tarpasmeninių santykių dinamiką ir jų paskirtį, jų prigimtines užduotis. Brandus žmogus veikia pagal savo asmeninius įsitikinimus, kuriuos yra gerai patikrinęs. Brandaus žmogaus gyvenimas skiriasi trijuose lygmenyse nuo gyvenimo gyvenamo būnant vaikais: jaučia džiaugmą dėl savo veikimo ne dėl to, kad daro tai kas jam patinka, tačiau dėl to kad daro tai, ką laiko teisinga savo veikime. Gyvena kūrybingai – geba eiti prieš „srovę“ ir tai jam teikia džiaugsmo netgi žinant kad atmetė tam tikrus savo poreikius ir nepasitenkino sprendimais, kuriuos daugelis priimtų kaip laimės garantą patenkinant savo norus. Geba gyventi vienatvėje mokėdamas kontroliuoti savo jausmus, būti empatišku ir gerbti kitų jausmus, o taip pat jausti atsakomybę už jausmus tų asmenų, kuriems juos sukelti jis pats gali(15).

Regresija suvokiama kaip gynybos mechanizmas pasąmoningai sugrįžtant į ankstesnius raidos etapus susijusius su žmogiškojo libido vystymosi stadijomis. Paprasčiau sakant – grįžtama į vaikystės raidos etapus, kuriuose psichologinės brandos etapai nebuvo praeiti be pasekmių arba įsisąmoninti. Žmogus grįžta į vaikystę, į tuos raidos etapus, kuriuose nebuvo patenkinti jo esminiai poreikiai, būdingi tam tikroms raidos stadijoms, etapams ir pasąmoninio diktato būdu, jau suaugusiojo gyvenime ieško tų „patenkinimo“ būdų išpildymo savo kasdienybėje. O negebėjimas kurti santykio dažnai mūsų visuomenėje kompensuojamas per „oralinės fazės“ poreikių tenkinimą: maistą, alkoholį, narkotikus, seksą. Iš čia kyla ir vidinė drama, kuri skatina žmogų elgtis agresyviai, smurtauti, taikyti prievartą, gali atsirasti polinkis žudytis, depresija, įvairios psichozės, hyperaktyvumas, negebėjimas kurti santykio, įvairūs psichosomatiniai sutrikimai, fobijos(16).

Įvairiausių simptomų gausa šiandieninėje visuomenėje, o ir kiekvieno individualioje patirtyje atskirai mums yra akivaizdus liudijimas to, kaip glaudžiai šie reiškiniai siejasi su šeiminio santykio sužeistumu. O regresavimas iki „oralinės fazės“ poreikių tenkinimo yra tik vienas iš to sužeistumo įrodymų. Jų yra kur kas daugiau.

Kada psichologinės brandos etapai pereinami sėkmingai, asmuo geba kurti sveiką santykį su jį supančiu pasauliu ir kitais asmenimis. Taip trumpai galėtume apibrėžti brandų asmenį. Tėvai - tiek tėvas, tiek motina kuria erdvę, kurioje auga ir bręsta naujas asmuo, subjektas, gaudamas pilną žmogiškojo buvimo liudijimą. Jie moko tarpasmeninio savęs dovanojimo ir papildomumo principo, kuris padeda kurti santykį su kitais individais, sutinkamais gyvenimo kelionėje. Jeigu tėvų prezencijos, buvimo kartu kasdieniame šeiminiame gyvenime trūksta, žmogiškoji raida ir pilnatvinis psichologinis vystymasis patiria kliūčių ir sunkumų ir yra tiesiogiai susijęs su tėvo ir motinos, vyro ir moters dalyvavimu šiame procese.

Prievarta ir smurtavimas. Šis reiškinys gali glaudžiai sietis su savojo identiteto paieškomis. Pavyzdžiui, paauglys po skyrybų augantis tik su motina ir ieškodamas atsakymų į klausimą, ką reiškia būti vyru, gali elgtis priešingai nei jo motina. Jeigu mama yra švelni, tvarkinga, mandagi ir t. t., tai jaunuoliui pasąmonė gali padiktuoti, jog būti vyru reiškia elgtis priešingai, nei elgiasi tavo motina, moteris. Vadinasi būti vyru – tai smurtauti, būti netvarkingu, nemandagiu ir t. t. Matome kokia logiška ir savo vidinių dėsnių struktūrą turinti mūsų žmogiškoji būtis. Veikianti, jeigu netgi mes jos veikimo iki galo ir nesuprantame. Pasąmoniniu būdu.

Jeigu suaugęs žmogus smurtauja, didelė tikimybė, kad yra pats smurto artimoje aplinkoje auka. Psichologijos mokslas sako, kad smurtas ir fizinės prievartos naudojimas yra „kalbėjimo būdas“. Brandus žmogus stengiasi žodžiais, pagarbiai išreikšti tai, ko jis norėtų savo gyvenime ir santykyje su kitu žmogumi. Nebrandus žmogus, kadangi negeba integruoti (valdyti) savo impulsų, fizinės ar psichologinės prievartos būdu smurtaudamas bando parodyti savo viršenybę ir įtvirtinti tą tiesą, kuri tuo metu jam atrodo kaip geriausias jo gyvenimo momento ar krizės sprendimas. Smurtas tampa savotišku „kalbėjimo būdu“.

Emociniai sutrikimai. Kai kurie mūsų jausmai yra sąmoningi, kai kurie jų ne. Dažniausiai jausmas kyla žmoguje visiškai spontaniškai ir žmogus / asmuo gali kontroliuoti arba ne, tai ką jis daro to kilusio jausmo pasekoje. To jausmo ar kasdienių jausmų pasekoje vystosi charakteris, gebėjimas rinktis. Mūsų jausmai yra mumyse vykstančių vidinių procesų, pasąmoninių procesų išdava. Tačiau galime drąsiai tvirtinti, jog subjektas, netgi tada kada jau yra tapęs autonomišku, visada lieka priklausomas nuo figūrų, statusų / vaidmenų padariusių jam didžiausią įtaką raidos proceso metu. Jis priėmė tam tikrus dėsnius, kurie „valdo“ šiandieninį jo kaip suaugusiojo, subrendusiojo gyvenimą. Psicoanalitikė F. Dogana įvardina net vienuolika skirtingų asmenybinių tipų, kurie susiję su emocinio santykio šeimoje sužeistumu. Tai paranojinė, šizofreninė, šizotipinė, pamaiviška, isterinė, narcisistinė, antisociali, ribinė, vengianti, priklausanti, obsesinė – kompulsinė asmenybės(17). Tiesiog išvardindami šiuos tipažus, kurie, žinoma, reikalautų dar detalesnės analizės kiekvienas atskirai, konstatuokime, kad emocinio pagrindo sutrikimai turi savas šaknis šeiminio santykio sužeistume. Jie kyla kasdieniame šeiminiame santykyje ir priklauso nuo to, kaip tėvas ir motina elgiasi su savo vaiku ir kaip jiems pavyksta perteikti brandaus asmens kaip vyro ir kaip moters simbolinį paveikslą.

Lytinio identiteto klausimai. Identiteto ir lytinio identiteto kūrimo procesas ir savojo „Aš“ suvokimas per buvimą vyru ar moterimi dermėje su žmogiškąja prigimtimi ir DNR kodu pereina per daug skirtingų etapų. Pagalba savojo identiteto patvirtinimui arba kaip tik kliūtys priklauso nuo daugelio išorinių veiksnių. Nuo to, kokioje šeimoje gimei ir augai, su kuo bendrauji, kokį išsilavinimą gauni, užaugai su abiem tėvais ar ne, kokią sociokultūrinę aplinką turėjai, kaip švietimo sistema pristatinėjo lytinio ugdymo klausimus ir daugelis kitų. Socialinė psichologija tvirtina, kad ypatingai šiandien jaunas žmogus, gyvenantis bestuburėje visuomenėje, yra praradęs orientyrus. Šiandieniniam žmogui brukama idėja, kad savojo „Aš“ suvokimas gali būti keičiamas, įgyjamas dalykas, nepriklausomai nuo tos prigimtinės tiesos apie save, kurioje gyveni nuo savo prasidėjimo momento(18).

Taigi, lytinio identifikavimosi procesas yra be galo kompleksiškas, susijęs su įvairiais etapais ir „neįvykstantis vien tik biologinio procesu būdu, tačiau ir psichologinio proceso būdu, kuris yra toks pat sudėtingas ir žinomas tik iš dalies“(19). Nelengva identifikuoti konkrečius veiksnius, nulemiančius tavo identifikavimosi procesus dermėje arba krizėje su tavo biologiniu lytiškumu.  Būtent dėl to visada analizuojamas platesnis kontekstas: kultūrinis, šeiminis, genetinis, biologiniai faktoriai, psichologija. Tačiau mokslinis metodas lengvai gali pasiduoti pagundai kalbėti tik iš vienos siauros srities, ką puikiai matome genderistinės ideologijos atveju, kada imamas tik kultūrinis dėmuo, nekreipiant dėmesio (ignoruojant) kitus svarbius žmogiškosios raidos ir identifikacijos proceso dėmenis.

Po gimimo vaikas tuoj pradeda save identifikuoti su motina. Tėvo pasirodymas šiuo atveju yra tas, kuris atneša pažinimo galimybę ir atneša identifikavimosi, savojo „Aš“, kaip skirtingo nuo kitų, suradimą. Vaikas, matydamas tėvą ir motiną, pradeda save tapatinti su tuo, kuris atitinka analoginiu būdu biologinę tiesą apie jį. Kai kurie mokslininkai sako, kad žmogus gyvena nuolatinės krizės būsenoje, kurioje vis iš naujo, daugybę kartų turi patvirtinti sau, kas jis toks yra.

M. Pileri tvirtina, kad svarbu pripažinti, jog identiteto suvokimas ugdosi sąveikaujant kito asmens „Tu“ su tavuoju „Aš“ ir visada konflikto būdu pereinant per identiteto krizę(20). E. Zanfroni tvirtina, kad nors ir gimstame kaip vyrai ar moterys ir ši tiesa apie mus išreikšta per mūsų fiziologiją, hormonus ir ne tik, tačiau dar būtina įgauti identitetą psichologiniame lygmenyje(21). Šeimoje egzistuoja trejopo lygmens santykis, kuris įtakoja identiteto susiformavimą: seneliai, tėvai, vaikai. Kiekvienas etapas pateikia savo liudijimą ir turi savo sunkumus, kada kalbame apie asmens perėjimą per tuos etapus. Ir visi jie veikiami tos patirties, kurią turėjome nuo savo gimimo momento. Ir ne tik šeiminių faktorių, tačiau ir išorinių, sociokultūrinių.

Šiame trejybiniame santykyje tarp tėvo – motinos – vaiko suvokiama ką reiškia būti vaiku, ką reiškia būti tėvu, ką reiškia būti motina. Jeigu kuris nors ir šio trejybinio veikimo mechanizmo veikėjų pats patyrė sunkumų susijusių su jo tapatybės klausimu, su savojo identiteto patvirtinimu, tikėtina, jog šį žaizdotumą perteiks ateities kartoms. Tad reikia daug daugiau sąmoningumo ir pastangų, kad tą ydingą ratą nutrauktų. E. H. Eriksonas tvirtina, kad šis identifikacijos procesas susijęs su pačio identiteto krize, kasdien vis iš naujo išgyvenama. Anot mokslininko, savojo identiteto susiformavimas susijęs su įvairiausių identifikavimosi objektų integravimu, pradedant nuo vaikui palankios aplinkos, tai yra šeimos, ir baigiant visais sutinkamais asmenimis bei sociokultūrine terpe(22). Jaunuoliai turėdami įvairiausių abejonių ir iššūkių, susijusių su savo lytine tapatybe, lengvai gali būti įtakojami daryti pasirinkimus, nukreiptus prieš jų prigimtį. Arba kaip Z. Froidas rašė, patologiniais būdais spręsti klausimus susijusius su vidiniais konfliktais.

J. Macia  tvirtina, kad ypatingai paauglystę galime įvardinti kaip krizę, kurios metu įsisavinama, tai, kas iki jos išmokta. Patikrinama, ar tai „veikia“. J. Marcia kalba apie keturias identiteto susiformavimo stadijas: „1) identiteto įgijimas, reiškiantis krizės įveikimą ir konkretų įsipareigojimą prisiimant konkrečius vaidmenis ir vertybes; 2) tamsos etapas, kuriame paauglys išgyvena krizės laikotarpį nedarydamas jokio vertybinio pasirinkimo; 3) ribotumas – pastebima jaunuolio būsena, kuris nepaisant to, kad žino apie vystymosi pakopas, nepatyrė krizės, o tiesiog prisitaikė prie tėvų nustatytų vaidmenų ir vertybių; 4) tapatybės sklaida, kuri parodo, kad paauglys šiuo metu nėra krizėje, todėl nepateikia jokio įsipareigojimo“(23). Pagal autorių identiteto paieškos bet kuriuo metu ir bet kuriame raidos etape tiek vaiko tiek jau vėliau suaugusiojo gyvenime atneša naujų krizių ir iššūkių.

Problematiška kalbėti vien tik iš edukologinės pusės apie žmogaus raidą, kadangi šis mokslinis požiūrio taškas neapima tiesos apie žmogiškąją egzistenciją ieškojimo aspekto. Kaip jau minėjome, kalbant apie žmogų, reikia turėti mintyje tarpdisciplininę dimensiją, tai yra suvienyti skirtingus mokslinės analizės laukus, kad susidaryti pilną vaizdą analizuojamo klausimo atžvilgiu.

Koks tėvo vaidmuo homoseksualiame pasirinkime? Subjektui lytinio identiteto klausimas formuojasi pereinant per du kompleksus: Edipo ir kastracijos. Lemiamą vaidmenį norint juos įveikti vaidina tėvo ir motinos statusai. Šeimos gyvenime vaikas įgauna lytinio identiteto pamatus. Tiek identitetą pagal žmogiškąją prigimtį, tiek identitetą nukreiptą prieš prigimtį (homoseksualumas). Tačiau homoseksualumo griežtas sulygynimas su ištvirkimu gali kildinti daug problemų, kadangi gali būti labai daug priežasčių, dėl kurių tampama homoseksualiu. Tačiau viena yra tikra, kad homoseksualumo kilmė tiesiogiai siejasi su tėvo trūkumu, susijusiu su jo statuso / vaidmens atlikimu / neatlikimu kasdieniame šeimos gyvenime.

Tačiau tai nereiškia, kad homoseksualūs vaikai nemyli savo tėvų ar nenori turėti santykių su jais. Myli juos kaip individus atkirstus nuo jų statuso / vaidmens. Tai reiškia, kad tėvas neatstovauja vaikui jokio statuso ar modelio: „nesugebėjo atlikti savo statuso, tai yra susieti meilės malonumui, susieti meilės klausimo su lytiškumu“(24). Jeigu vaikas negeba įveikti Edipo komplekso, jam „(...) falas, iš realaus ir įsivaizduojamo organo, susietas su narcisistine verte, tampa simboliniu, simboliu ir noro įveiklintoju: motiniškojo „Kito“ troškimo raktu ir troškimo subjektui simboliu, įstatymu“(25). Šiandieninio pasaulio problema, kaip sako M. Binasco, yra ta, kad šiandieninė sociokultūrinė terpė, kurioje gyvename, bendrai yra terpe malonumų rinkos sklaidai, kurioje daug sutinkama pasiūlymų ir vilionių gėjų kultūros sklaidai(26). Kultūra skatina pilną atitrūkimą nuo tėvo, nuo tėvų, šeimos, nuo tėvo autoriteto, laisvai išreikšti savo troškimus ir juos patenkinti. Tėvas, santykis su juo čia suvokiamas kaip kliuvinys.

Tėvas yra tas, kuris matomas kaip trokštantis, norintis ir kaip toks jis iš tikrųjų interpretuoja dalį motinos troškimo, parodo vaikui, kad eina priešais jį, turi viršenybę priešais motiniškąjį „Kitą“(27). Motina iš savo pusės turi patvirtinti šio santykio autentiškumą, kas tampa neįmanoma, jeigu tėvo realiai nėra.

Įvairių psichoanalizės atvejų analizė rodo, kad „(...) homoseksualios pozicijos priėmimas (...) yra susijęs su Edipo komplekso konjunktūra, kurios dėka subjekto tėvas nepajėgė patvirtinti savo „vardo“ (...) kaip įstatymo  motiniškam troškimui; šiais atvejais motina atsidūrė toje vietoje, kurioje ji „duoda įstatymą“ tėvui, išlikdama vaikui tąja, kuriai „suteikta“ falinė galia, ir „nekastruota“ simboliniame lygmenyje“(28). Tokiuose santykiuose atsiranda palanki terpė homoseksualaus identiteto formavimuisi. Ir šis simbolinės kastracijos neįvykimas formuoja ne tik homoseksualius pasirinkimus, tačiau gali pasireikšti ir kitais būdais, įvairiais psichosomatiniais ar patologiniais sutrikimais. Todėl neįveikiant Edipo komplekso ir nepatiriant šios „žaizdos“ prigimtiniuose šeimos santykiuose, kuriuos ypatingai tėvas atneša į vaiko gyvenimą, keičiasi pasąmonės ir brendimo procesai.

Homoseksualumas gali būti įtakotas ir per didelio tėvo „motiniškumo“, jeigu pastebima, kad „tėvas tiesiogiai konkuruoja su motina, mažai investuodamas į buvimą motinos troškimo tėvu, kuris sunkiai skiria savo troškimo santykį su moterimi nuo savo meilės vaikams: taip kyla meilė, kuri nėra tėviška, tačiau motiniška, ir troškimas, kuris vaikui atrodo labiau nukreiptas į jį (...) o ne į motiną, taigi ir ne į kitą lytį: čia troškimo priežastis kyla iš neturimo santykio su moterimi“(29). Tokiu būdu dezorientuotas vaikas gali būti įvesdintas į homoseksualią orientaciją, arba tiksliau – į homoseksualią dezorientaciją.

Simboliniame lygmenyje vaikui svarbus tėvo buvimas santykyje su motina. Jiedu liudija santykį juos jungiantį nuoširdžiai, bendro noro trauką. Tai matydamas „vaikas gali lokalizuoti falinį reikšmenį, motinos noro priežastį tėvo atžvilgiu, ir ne priešais save ar ne priešais motiną matomą kaip visagalę, kaip „kastratorę“, tą, kuri atėmė iš tėvo falą, tačiau kuri gauna / priima dovanai iš jo“(30). Atimti ar priimti vaikui – kontrastuojančios simbolinės pozicijos. Vaikas mokosi iš vidinių šeimos santykių ir tai tampa pasąmoninio veikimo ir pasąmonės įtakotų pasirinkimų dalimi, kur randamas visų subjekto veiksmų pagrindas.

Taigi, klausimas, kokį santykį tiek motina, tiek vaikas turi su tėvo statusu / vaidmeniu. Kokį santykį turi su juo, kaip su autoritetu. Kitaip vaikas jį mylį tiesiog kaip asmenį, iš kurio atimta galimybė atlikti jo statusą atitinkantį vaidmenį. Ir nepaisant to, ar jam pavyko pereiti per Edipo komplekso vartus ar ne, jis myli savo tėvą, nepriklausomai nuo to ar pasąmoniniame lygmenyje priėmė jo statusą ar ne.

M. Binasco’as sako, kad yra keturi pagrindiniai atvejai, paskatinantys padaryti homoseksualius pasirinkimus: kada šeimos tėvas yra „šeimininkas“ patriarchaline to žodžio prasme, atsiskyrusio ir bėdoje paliekančio tėvo, tėvo per daug mylinčio moterį ir tėvo per daug mylinčio vaiką(31). Visais išvardintais atvejais stinga kai ko esmiško troškimo / noro lygmenyje, lytiškumo sferos plotmėje iš motinos pusės tėvo atžvilgiu ir atvirkščiai. Tad tikrai homoseksualumas turi būti matomas ne kaip moralinis atskiro individo pasirinkimas, tačiau kaip pasirinkimas įtakotas sužeisto šeiminio santykio su tikrove, su tėvu ir su pačia žmogiškaja būtimi(32). Norint plačiau pažinti homoseksualumo reiškinį ir vidinę jo dinamiką noriu pakviesti skaityti Gintauto Vaitoškos knygą „Homoseksualumas: ko nebeleidžiama pasakyti? Psichologiniai, medicininiai, moraliniai ir socialiniai potraukio tai pačiai gimčiai aspektai.“ (Leidykla Artuma, Kaunas 2019).

Homoseksualus sužeistumas talpina savyje labai daug skausmo ir reikalauja daug supratingumo ir palaikymo. Tad kiekvieno krikščionio pareiga palaikyti tokį pasirinkimą padariusį dėl vienokių ar kitokių šeimoje ir gyvenime susiklosčiusių aplinkybių žmogų ir padėti jam atrasti gyvenimą tiesoje apie save patį, apie žmogaus prigimtį. Šis kvietimas įgyvendintinas kiekvieną kartą, kada sutinkame žmogų, kuris turi vienokį ar kitokį sužeistumą šios temos išvardintose ribose ir atvejuose, kurie netilpo į šių apmąstymų rėmus.

Kiekvieną dieną „susiduriame su daugiau ar mažiau rimtomis problemomis ir sunkumais, kurie gali įstumti į krizę ir pakenkti pasiektai pusiausvyrai: patiriame sužeistumą savojo narcisizmo atžvilgiu, negebame priimti sprendimo, kenčiame nuo didelių neteisybių, mums rūpimas projektas neįgyvendinamas, nuvilia žmogus, prie kurio buvome labai prisirišę, ir t. t.“(33). Būtent dėl šios priežasties dar vaikystėje vaikui svarbu turėti saugų ir stabilų santykį tiek su tėvu, tiek su motina.

Šis trejybinis esminis prigimtinis santykis leidžia susiformuoti vidiniams pasąmoniniams veikimo modeliams, įgalinančiams tave daryti tau kaip asmeniui ir brandžiam žmogui geriausius pasirinkimus, apsaugančius nuo įvairiausių traumatinių patirčių ir gilesnių krizių susijusių su savojo identiteto klausimu. O identiteto klausimas glaudžiai siejasi su buvimo laimingu klausimu, su savojo pašaukimo gyvenime radimu. Kuo daugiau suaugusiųjų suvoks, kad šis trejybinis santykis tarp tėvo – motinos – vaiko yra raktas į visų problemų sprendimą, tuo mažiau asmenų patirs sužeistumą ir nepilnavertiško gyvenimo sindromą. Bus apsaugoti nuo traumuojančių patirčių.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Kaip apibūdintumėte patologinį elgesį ir iš kur jis kyla?
2. Įvardinkite kokie sunkumai emociniame ir psichologiniame lygmenyje kyla augant be vieno iš tėvų?
3. Pamąstykite / analizuokite: kokius sunkumus dėl sužeisto šeiminio santykio patiria jūsų aplinkos žmonės?
4. Kodėl žmogus smurtauja?
5. Paaiškinkite, kaip vyksta savojo identiteto radimo / formavimosi procesas?

IŠNAŠOS

(1) M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 286, (autoriaus vertimas). Taip pat žiūrėkite plačiau apie tai: G. Canguilhem, Il normale e il patologico, Einaudi, Torino 1998.

(2) G. Nucara, „Mancanza, perdita e ricerca del padre“, in F. Pergola (sudarytojas), In attesa del padre, Magi formazione, Roma 2010, p. 81 – 82, (autoriaus vertimas).

(3) Plg. M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 205.

(4) M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 545, (autoriaus vertimas).

(5) M. Recalcati, „Dove sono finiti gli adulti?“, in La Repubblica 19 (2012), p. 57.

(6) M. Morganti, Figlie di padri scomodi, FrancoAngeli, Milano 2009, p. 88, (autoriaus vertimas).

(7) Plg. M. Morganti, Figlie di padri scomodi, FrancoAngeli, Milano 2009, p. 87.

(8) Plg. R. Biolcati – D. Cani, „L’adolescenza on line“, in P. Albiero (sudarytojas), Il benessere psicosociale in adolescenza, Carocci editore, Roma 2012, p. 209 – 244. Kaip internetas ir virtualus pasaulis gali tapti tuo, kuris pakeičia tikrąjį pasaulį kviečiu skaityti: M. Giorgetti Fumel, Legami virtuali. Internet: dipendenza o soluzione?, Di Girolamo, Trapani 2010.

(9) V. Slepoj, Capire i sentimenti, per conoscere meglio se stessi e gli altri, Oscar Mondadori, Milano 1998, p. 64, (autoriaus vertimas).

(10) Plg. V. Slepoj, Capire i sentimenti, per conoscere meglio se stessi e gli altri, Oscar Mondadori, Milano 1998, p. 64.

(11) R. M. Centeno, „Contesti e condizioni della nuova paternità: alla ricerca dell’istinto paterno“, in Andolfi (sudarytojas), Il padre ritrovato, cit., 107 – 124, p. 113, (autoriaus vertimas).

(12) C. Risé, Il padre, l’assente inaccettabile, San Paolo, Torino 2003, p. 96, (autoriaus vertimas).

(13) Plg. C. Risé, Il padre, l’assente inaccettabile, San Paolo, Torino 2003, p. 97.

(14) Plg. A. Zulumskytė, „Moteriškumo ir vyriškumo ugdymas šiuolaikinėje šeimoje: jaunų suaugusiųjų požiūris“, in S. Vaitekūnas – A. Ramonas (sudarytojai), Krikščioniška šeima ir visuomenė, Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda 2006, 200 – 222, p. 202.

(15) Plg. A. Manenti, Coppia e famiglia: come e perché, EDB, Bologna 1993.

(16) Plg. G. Attili, „Il padre come contesto di attaccamento nello sviluppo del bambino“, in M. Andolfi (sudarytojas), Il padre ritrovato, FrancoAngeli, Milano 2001, p. 41 – 57.

(17) Plg. F. Dogana, Uguali e diversi, Teorie e strumenti per conoscere se stessi e gli altri, Giunti, Firenze 2002, p. 352.

(18) Apie šią problematika kviečiu plačiau skaityti: T. Mancini, Psicologia dell’identità, Il Mulino, Bologna 2010, p. 207.

(19) M. Pileri, „La strutturazione dell’identità maschile e femminile da un punto di vista psicologico“, in M. L. Di Pietro (sudarytoja), Educare all’identità sessuata, Editrice la scuola, Brescia 2000, 28 – 40, p. 28, (autoriaus vertimas).

(20) Plg. M. Pileri, „La strutturazione dell’identità maschile e femminile da un punto di vista psicologico“, in M. L. Di Pietro (sudarytoja), Educare all’identità sessuata, Editrice la scuola, Brescia 2000, p. 28 – 40.

(21) Plg. E. Zanfroni, Educare alla paternità, tra ruoli di vita e trasformazioni famigliari, Editrice La Scuola, Brescia 2005, p. 22.

(22) Plačiau apie tai skaitykite. E. H. Eriksonas, Vaikystė ir visuomenė, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius 2004.

(23) S. Sasso, „La preadolescenza e l’adolescenza“, in Įvairūs autoriai, Introduzione alla psicologia dello sviluppo, Laterza, Bari 2005, 323 – 375, p. 363 – 364, (autoriaus vertimas).

(24) M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 368, (autoriaus vertimas).

(25) M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 52, (autoriaus vertimas).

(26) Plg. M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 326.

(27) Plg. M. Binasco, „Omosessualità ed esperienza psicoanalitica: considerazioni attuali“, in Anthropotes 20/2 (2004) 341 – 376, p. 368.

(28) M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 351 – 352, (autoriaus vertimas).

(29) M. Binasco, „Omosessualità ed esperienza psicoanalitica: considerazioni attuali“, in Anthropotes 20/2 (2004) 341 – 376, p. 370, (autoriaus vertimas).

(30) M. Binasco, „Omosessualità ed esperienza psicoanalitica: considerazioni attuali“, in Anthropotes 20/2 (2004) 341 – 376, p. 370, (autoriaus vertimas).

(31) Plg. M. Binasco, „Omosessualità ed esperienza psicoanalitica: considerazioni attuali“, in Anthropotes 20/2 (2004) 341 – 376, p. 357.

(32) Pasigilinti į homoseksualumo psichodinamiką galima: J. Nicolosi, Identità di genere, Manuale di orientamento, vertimas į italų kalbą: E. Porcelli, Sugarco edizioni, Milano 2010.

(33) F. Dogana, Uguali e diversi, Teorie e strumenti per conoscere se stessi e gli altri, Giunti, Firenze 2002, p. 341, (autoriaus vertimas).