Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

11. Skyrybų pasekmės ir vyro nebuvimo šeimoje įtaka asmeninei brandai pasiekti

Santykis su tėvu remiasi jo buvimu, emociniu ir jausminiu santykiu, kada jis atlieka savo statusus / vaidmenis, moko taisyklių ir ribų. „Nesantis“ tėvas nedalyvauja šeimos gyvenime keliuose lygmenyse – fiziniame, jausminiame, psichologiniame, socialiniame.

Yra daug skirtingų situacijų ir priežasčių, kodėl tėvas nedalyvauja arba dalyvauja per mažai šeimos gyvenime. Tai gali būti ir egoistiniai siekiai, per didelis atsidavimas karjerai, koncentravimasis tik į save, nepasitenkinimas šeiminio gyvenimo ribomis ir kt. Tačiau gali būti jog ir motina neleidžia tėvui pilnai dalyvauti šeimos gyvenime, pavyzdžiui, po skyrybų trukdydama susitikimams su vaikais.

A. Mitscherlich’as kalbėjo apie pirmo ir antro laipsnio nedalyvavimą šeimos gyvenime. Pirmasis, anot jo, kada tėvas fiziškai tampa nematomu. Antrasis, kada nutraukiamas santykis su juo „statuso“ lygmenyje(1). Kada nėra tėvo, mama, tai yra moteris, tampa vieninteliu stabiliu atskaitos tašku. Vaikas gali būti įstumtas į savęs nesuvokimo būseną, sukeltą negaunant holistiško buvimo žmogumi paveikslo, paremto trejybiniu santykiu tarp tėvo – motinos – vaiko. Ir, kaip jau aptarėme šiame katechezių cikle, jeigu tėvo nėra arba jeigu motina likusi viena auklėja ir ugdo vaikus, negebėdama perteikti esminių žmogiškajai brandai pasiekti reikalingų prigimtinių vyriškumo ir moteriškumo elementų, atsiveria erdvė sunkumams, patologijoms, neteisingiems pasirinkimams.

Jeigu pabandytume išvardinti priežastis, kodėl tėvas gali nedalyvauti vaiko auklėjime, matytume daugybę įvairiausių aplinkybių ir priežasčių – objektyvių, subjektyvių, įtakotų mūsų pasirinkimų ir pasąmoninio veikimo, mūsų prigimtinio gyvenimo šeimoje pavyzdžio. Šios tėvo nebuvimo / nedalyvavimo priežastys yra: per didelis įsijungimas į darbo rinką, per dideli karjeros siekiai, per mažai skiriamas dėmesys šeimos reikalams. Jeigu tėvas yra miręs, žuvęs. B Brusset’as kalba apie dienos ir nakties tėvą. Dienos tėvas yra tas, kuris yra autoritetas, tvarkos užtikrintojas, turintis santykį su vaiku. Tas, iš kurio tikimasi apsaugos. Nakties tėvas yra tas, kurio atžvilgiu jaučiamas pyktis, noras iš jo išsilaisvinti, nes matomas kaip kliūtis savųjų norų išpildymo garantui(2). Prie šios jo klasifikacijos dosniai prisideda ir visuotinė kultūra, kuri vyrą, tėvą dažnai pristato kaip nebrandų, neatsakingą, tik savo geismus pildantį asmenį, nepažįstantį jokių ribų. Kultūriniame lygmenyje tėvas matomas kaip nesėkmių priežastis, negalimumo įgyvendintojas.

Tam tikra prasme galėtume teigti, kad tėvas tampa paties šėtono įvaizdžiu, nes kildina blogį ten kur „prisiliečia“. Tokiu atveju tik motina lieka ta, kuri yra gera. Tas „nakties“ tėvas tampa objektu, kurio norima atsikratyti.

Dar vienas būdas žvelgti į eliminuojamą tėvystę X. Lacroix’o akimis: šešėlyje esantis tėvas. Čia ypatinga svarba tenka biotechnologijoms ir moderniųjų laikų įstatyminei bazei. Autorius indikuoja penkias rizikos kategorijas, naikinančias santykį su tėvu. Pirmoji – kada kalbama apie tėvystę, vakarų įstatymuose ir kultūriniame kalbėjime nebelieka būtinybės kalbėti apie vyro ir moters tėvystę. Antroji – normalu kai kuriose valstybėse, kad leidžiama darytis abortą nekreipiant dėmesio į tėvo norą. Trečia – kontracepcija laikoma klausimu susijusiu vien tik su moters teisėmis. Ketvirta – įvairūs dirbtinio apvaisinimo metodai, kurių metu tiesiog naudojamos lytinės ląstelės, nebesiejant jų su tėvyste ar motinyste. Penkta – kada gimsta vaikai, moters sprendimu nepranešama apie tai vaiko tėvui(3). Pagal autorių, tėvas pašalinamas ne tik iš psichologinio lygmens, tačiau ir iš biologinio.

Dar daugybė kitų būdų, kada neleidžiama ar nenorima prisiimti su tėvyste susijusių pareigų: paneigtoji tėvystė, virtualiai neegzistuojantis tėvas (kada trūksta santykio statuso lygmenyje), simboliniame lygmenyje neegzistuojanti tėvystė (pvz. po mirties), neegzistuojanti arba eliminuotoji tėvystė ir t. t.

Tačiau pati dažniausia šio sugriauto trejybinio santykio tarp tėvo – motinos – vaiko išraiška pasireiškia skyrybas išgyvenusioje šeimoje. Žinome statistinius duomenis, kad Lietuvoje, beje, kaip ir visoje Vakarų Europoje, skyrybų statistika artima 50 procentų visų sudarytų santuokų. Nuoširdžiai ir objektyviai galime teigti, jog tai yra viena didžiausių priežasčių, arba įvardinkime – tai yra pagrindinis santykio su tėvu kūrimo kliuvinys ir sužaloto santykio atsiradimo prielaida – skyrybos.

Po skyrybų didžiąja dauguma atvejų vaikas patikimas motinos globai ir auklėjimui. Teismas nustato susitikimo su tėvu grafikus ir dažnumą. Dažnai moteris išgyvenusi skyrybų traumą ir būdama gilaus sukrėtimo būsenoje, giliai sužeista, nebenori daugiau matyti savo buvusio vyro ir prašo teisėjo kuo retesnių vaikų su tėvu susitikimo galimybių. Yra taip pat daug tėvų, kurie radę kitą moterį, sukūrę naujas šeimas, užmiršta savo vaikus iš ankstesniosios santuokos. Taip pat nauja problematika atsiranta tada, kada partneris, kuriam patikėta vaiko ar vaikų globa, susituokia su kitu asmeniu. Tai taip pat paskatina nenorą matytis su buvusiuoju sutuoktiniu. Tokia situacija gali kildinti sunkumų ne tik vaiko naujo santykio sukūrimui, mąstant apie tai, kas yra tas naujas vyras jam – galbūt naujas tėtis? – tačiau ir pildant teismo nuosprendį laikytis nustatyto susitikimų „grafiko“, priklausančio pagal įstatymą prigimtiniam tėvui. Būtent dėl to galime šiandien kalbėti apie realų tėvo nebuvimą vaiko psichologiniame ir socialiniame gyvenime.

Skyrybos į vaiko ir šeimos gyvenimą atneša naują tikrovę, kurioje nebelieka vietos realiam, kūniškam tėvo dalyvavimui jos kasdienybėje. Atsiskyrimas, atskiras gyvenimas ar skyrybos nėra toks dalykas, kuris išsisprendžia per trumpą laiką ir neskausmingai. Jos „atneša tam tikrą ir asmenišką kelią, etapų seką, kurie leidžia dalyvaujantiems asmenims viduje išsiaiškinti tai, kas įvyko, pertvarkyti savo santykius ir pasiekti naują šeiminio gyvenimo tvarką“(4).

Skyrybų laikas skirtas tam, kad suvokti faktą, jog šie asmenys daugiau nebegyvena kartu, tačiau jų statusai / vaidmenys psichologiniame lygmenyje, vidinėje šeimos gyvenimo logikoje išlieka tie patys. Tai reiškia, kad tėvas visada išliks tėvu savo vaikams, motina išliks visada motina savo vaikams. Ir be galo svarbu, kad besiskiriančių tėvų vaikai tai suprastų. Kad jiems būtų paaiškinta. Ne tik žodžiais, tačiau ir realiomis bendravimo galimybėmis. Tam ypač pasitarnauja, jeigu įstatymiškai yra apibrėžtas tėvo ir vaiko bendravimas, kad būtų laikomasi šių nustatytų bendravimo tvarkų. Tai suteikia vaikui stabilumo ir galimybę neprarasti santykio su tuo, kuris yra tavo psichologinio saugumo garantu žengiant į gyvenimo kasdienybę.

Dažnai vaikai ugdomi vienišų motinų, o skyrybų atveju apie 90 procentų patikimi moters globai ir gyvena tik su mama. Tėvai tokioje situacijoje susiduria su sunkumais, kaip atlikti savo vaidmenį ir kokią vietą vaiko gyvenime turi užimti, kada jau nebegyvena po vienu stogu. Dažnai po skyrybų, moterys išgyvenusios šią santykio sugriuvimo tikrovę apibūdina tėvą / vyrą kaip blogiausią planetos gyventoją. Tokiu būdu tėvas „nužudomas“, eliminuojamas, pristatomas kaip tas, iš kurio negalima imti pavyzdžio.

Didesnę žalą tokiame naujame santykyje patiria berniukai, o tėvai savo ruožtu patiria didesnį sunkumą bendrauti su dukterimis, kadangi jose mato savo buvusią sutuoktinę. Kartais nutinka taip, kad po skyrybų moteris savo sūnuje daro sutuoktinio „projekciją“, tvirto vyro, į kurį galėtų atsiremti ir trūkstamo, nesančio santykio „kompensaciją“. Tai gali traumuoti vaiką, dėl to, kad pasąmoniniame lygmenyje į jį žiūrima ne kaip į vaiką, o kaip į tą, kuris kompensuoja nutrūkusį santykį su sutuoktiniu. Motinos tokiu atveju žvelgia į sūnų, matydamos juose idealų vyrą, arba siekia jį formuoti taip, kad tokiu taptų. Tačiau tuo pačiu metu dėl patirtos skyrybų traumos nori, kad sūnus demonstruotų kuo mažiau vyriškumo, kadangi vyriškumo pasireiškimas joms gali iššaukti skyrybų proceso metu patirtų traumų suaktyvintus išgyvenimus ir buvusio sutuoktinio prisiminimą.

Kada iškyla skyrybų grėsmė ar kokia kita rimta problema tėvų santykiuose kyla klausimas: pasakyti apie tai vaikui ar nepasakyti? Ir abejais atvejais, nesvarbu koks bebūtų pasirinkimas, kokios būtų pasekmės? Kada vaikas yra mažas, tėvai galvoja, kad nebūtina jam pasakoti, kadangi greičiausiai nieko nesupras. Tačiau vaikas puikiai pastebi pokyčius, vykstančius tėvo ir motinos santykiuose. Kaip F. Dolto – psichoanalitikė specializavusi vaikų psichoterapijos srityje – sako, vis tik naudingiau vaikui pasakyti apie tai, net jeigu jis yra dar nevaikštantis(5).

Jeigu tėvai jau yra išsiskyrę, „vaikai jaučia poreikį turėti užtikrintumą apie tai, jog tėvai toliau mąstys ir rūpinsis jais, netgi jeigu nebegyvens daugiau kartu“(6). Vaikai užaugę be tėvo kartais yra linkę į raidos sutrikimus, turi daugiau psichologinių ir socialinių įgūdžių problematikų: „virtualus nebuvimas, lygiai kaip ir tikras tėvo nebuvimas, gali tikrai sukelti rimtų psichologinių ir socialinių vaiko raidos problemų“(7). O santykis su tėvu išgyvenamas skirtingai ir priklauso nuo vaiko amžiaus ir kurioje brandos stadijoje jis yra.

H. B. Biller’is tvirtina, kad tėvo trūkumas iki ketvirtųjų ar penktųjų gyvenimo metų, atrodo, sukelia daug daugiau vaiko raidos sutrikimų, negu skyrybų ir atsiskyrimo su tėvu patyrimas vėlesniame amžiuje(8). Vaikui reikia: „žinoti, kad jis nėra atsakingas už savo tėvų išsiskyrimą ir kad tuo pačiu metu jis neprarado kartu su juo nebegyvenančio vieno iš tėvų meilės. Šis supratimas gali padėti jam išlaikyti pasitikėjimą santykių stiprumu ir apsaugoti savo sugebėjimą kurti ilgalaikius santykius suaugusiojo gyvenime“(9).

Po skyrybų kai kurie tėvai, kuriems lieka rūpestis auklėti ir auginti vaiką, teigia, kad kitas, nesvarbu ar tai tėvas, ar tai motina, daugiau nebeegzistuoja. F. Dolto tvirtina, kad be galo svarbu, esmiška padėti vaikui suprasti tai, kas atsitiko tėvų santykiams ir tai, kad jie visada išliks jam jo tėvu ir motina. Dėl šios priežasties be galo svarbu, kad išsiskyrusiose šeimose vyktų susitikimai su vienu iš tėvų, kuris dėl skyrybų buvo priverstas ar norėjo išeiti. Juk skiriamasi, kada sąmoningai ar pusiau sąmoningai sau įvardijama, kad daugiau nebeturima troškimo būti drauge. Jeigu motina ar tėvas nusprendė išsiskirti kaip sutuoktiniai, negali analogišku būdu atsiskirti nuo savo vaikų. Nes vaikas „turi teisę galėti augti su abiem savo tėvais“(10).

Skyrybas išgyvenantiems asmenims „didžiausi sunkumai yra suprasti ir priimti, kad ne viską kas buvo „ryšys“ galima nutraukti ar panaikinti: taigi, nors santuokinis ryšys gali būti nutrauktas, tėvų ryšys negali būti išardytas“(11). Todėl bendra pasidalinta tėvų atsakomybė nesibaigia skyrybomis.

Namuose nebegyvenantis tėvas turėtų reguliariai susitikti su savo vaiku, pagal teisėjo nustatytą tvarką ar pagal susitarimą su motina, kuri neturėtų drausti vaikui susitikti su tėvu, palaikyti gerus santykius su juo, su abiem tėvais, neskatinti „geresnio“ iš tėvų pasirinkimo politikos(12). Kad ir kokia bebūtų sutuoktinių santykių praeitis, tačiau motina ar tėvas likę su vaikais, turi mokintis pasitikėti buvusiu sutuoktiniu, nematyti daugiau jame buvusio partnerio, tačiau vaiko tėvą ar motiną. Ir gerbti jų susitikimo laiką. Tik tada vaikas gaus saugumo jausmą ir abiejų tėvų, vyro ir moters pavyzdžius, susipažinimą su jų statusais / vaidmenimis, jeigu reguliariai su jais susitiks. „Vieno iš tėvų užduotis, kuris lieka vienas, žinoma nėra lengva, nes trūksta kito sutuoktinio palaikymo, o kartu ir kitos lyties tėvo (ar motinos) vaidmens ir pavyzdžio“(13). Apibendrintai galime teigti, kad vaikas, kuris lieka gyventi su tos pačios lyties suaugusiuoju turi geresnę galimybę asmeninei brandai ir patiria mažiau iššūkių lyginant juos su tais, kurie lieka gyventi su priešingos lyties tėvu ar motina: „sūnų globos patikėjimas tėvui būtų labiau pageidautinas, kaip ir motinoms – patikėjimas vaikų mergaičių“(14).

Po skyrybų visada išliekanti problema yra ši: „atrodo, kad didesnį izoliavimąsi ir vienkryptiškumą ugdant vaikus nulemia ne tai, kad jų ugdymas patikimas moteriai, situacija būdinga, kada ugdymas patikimas vienam iš tėvų, tačiau tai, kad jis save išreiškia kaip vienintelis ir „išskirtinis“ tėvas (ar mama), patiriantis sunkumų bendradarbiaujant su buvusiu sutuoktiniu“(15). Tėvai, kurie negauna šios pasitikėjimo ir patikėjimo teisės, tampa nepasiekiamais. Juos vaikai mato tik kartą per savaitę, apie trečdalis vaikų iš vis nebeturi kontakto su tėvais arba susitinka vos tik kelis kartus per metus. Gyvenamosios vietos nuotolis, socio – ekonominis statusas, antroji santuoka, tai ar turimas vaikas yra berniukas ar mergaitė – yra veiksniai, kurie nulemia po skyrybų pasimatymų su tėvais dažnumą(16). Pagal statistinius tyrimus, pasimatymai su tėvais praėjus pirmiems penkeriems metams po skyrybų dažnai nutrūksta ir biologiniai tėvai netenka kontakto su savo vaikais.

Prieš šią iškylančią egzistencinę tylą, vaikas mano, kad jam nebegalima kalbėti apie tam tikrus dalykus ir kad aplamai tas noras kalbėti, dalintis šia patirtimi nėra teisingas ir geras. Kartais netgi nueinant iki tokio absurdo, kad tas iš tėvų, kuris lieka gyventi su vaiku, uždraudžia kalbėti apie kartu nesantį buvusį sutuoktinį. Vaikų pasąmonė priima mąstymą apie vieną iš tėvų, kurio nėra, kaip nelegalų, neleistiną veiksmą ir jame kyla nepraeinantis kaltės jausmas. Vaikui, ypač mažam, kalbėti ir mąstyti reiškia tą patį. Jeigu negalima kalbėti, vadinasi negalima ir galvoti, dėl to, kad vaikas mano, kad suaugusieji žino, ką jis mąsto. Čia atsiveria erdvė pasireikšti įvairiems jausmams, kurių jis pats nesuvokia ir nesupranta. Kodėl jie kyla? Kodėl negeba jų kontroliuoti? Jausmai, kurie išsiveržia kaip susidariusios įtampos pasąmoninis sprendimo būdas. Sunkiai paaiškinamas.

Reikia tad, kad suaugusysis eitų į vaiko mąstymo būdus ir stengtųsi suvokti jo poreikius, jo psichologiją ir minties raidą. Kitaip vaikas, jeigu su juo nesikalbama ir jam neaiškinama susidariusi situacija, gali viską suvokti klaidingai dėl mąstymo skirtingumo ir dėl negebėjimo suvokti pilnai pačią susiklosčiusią situaciją ir iš jos kylančias pasekmes bei naujus santykius, tačiau išlaikant santykį statuso / vaidmens lygmenyje. Problemos kyla „iš to, kaip gerbiami jų prigimtiniai poreikiai: jaustis saugiai, turėti santykį, jausti meilę ir atjautą“(17). Jie iš esmės yra tokie patys poreikiai, kuriuos turi ir suaugęs žmogus. Kada problema, kylanti iš skyrybų ar tėvo / motinos eliminavimo statuso lygmenyje ar fizine prasme nepaaiškinama vaikui, jis pats ieško atsakymų ir prieina prie klaidingos išvados. Faktas, kad prieita prie klaidingos išvados gali atverti vartus patologiniam elgesiui ir pasirinkimams, dėl to, kad vaiko troškimas ir „jo interesai prigimtinių tėvų atžvilgiu yra visiškai natūralūs ir teisėti“(18), o melas ar nenoras papasakoti tiesos iš tėvų pusės gali iškraipyti vaiko mąstymą.

Jis „kenčia, kada jam nepaaiškinama, jog nesutarimai yra tikra nesėkmės situacija, tačiau deja neišvengiama. Norint užtikrinti vaiko ir tėvų orumą būtina įvardinti tai, ką daro, ir kad darytų, tai ką sako“(19). Vaikai, kuriems paaiškinama skausminga tiesa, jaučiasi laimingesni už tuos, kurie nieko nežino apie tai, kodėl tėvai galbūt vis dar gyvena kartu, tačiau elgiasi taip tarsi jau senai būtų išsiskyrę. „Tiesa“ reiškia – įvardinti tiesą, tai yra kalbėti ne vien apie tai, kas iš išorės puikiai matoma, tačiau ir apie savo asmeninės patirties tiesą, apie savo vidinius jausmus, kaip sekasi susidoroti su šia situacija. Iš tikro galbūt ir neįmanoma tobulai papasakoti visos tiesos arba visko tiksliai apie tai, kaip jautiesi tą akimirką. Jau vien dėl to, kad šis bandymas įvardinti tiesą apie susidariusią situaciją visada talpins savyje ir tam tikrą subjektyvumo aspektą ir mūsų asmeninę nuomonę. Bet kuriuo atveju tai bus prisilietimas prie tiesos, priklausančios nuo to asmens individualumo, jo patirties, tačiau vis tiek asmens, kuris formuoja vaiką, kuris jam perteikia statuso modelį, įsirėžiantį giliai į vaikiškąją pasąmonę.

Tėvo statusas / vaidmuo yra vaiko egzistavimo pagrindas: tėvo figūros eliminavimas reikštų pačios tėvystės paneigimą ir priešingai – vaiko pašalinimas taip pat reiškia panaikinamą tėvystę. Vieta, kurią tėvas užima motinos atžvilgiu, užims analogiškai atitinkamą vietą ir vaiko gyvenime. Dėl to, kad iš susitikimo su tikrove gimsta tėvo ir motinos statusai / vaidmenys.

Jeigu išsiskyrusioje šeimoje vaikas auga su mama, reikia kad tėvas būtų pasiekiamas ir matomas. Reikia dėl to, kad gautų pilną žmogiškumo paveikslą – ne tik moteriškumo, tačiau ir vyriškumo pavyzdį. Pavyzdžiui, jeigu tėvas yra miręs ar dėl dar kokių nors kitų priežasčių jo nėra (sakykim dėl alkoholizmo ar asocialaus gyvenimo būdo negyvena kartu), motina vadovaudamasi asmeniniais vertinimo kriterijais gali nutarti kalbėti apie jį tarsi jis iš tikro būtų miręs. Šiuo atveju motina turėtų turėti giminaičių ar draugų, kurie vyriškumo perteikimo dimensijoje atstotų tėvo statusą / vaidmenį, nors realiai fizine prasme to statuso / vaidmens ir neatlieka. Tačiau simboliniame lygmenyje, statuso lygmenyje – taip. Tas kompensavimo mechanizmas gali veikti bendraujant su kokia kita šeima, su seneliais, santykyje kuris perteikia tėviškumo ir vyriškumo statusus ir sukuria prigimtinį santykį grįstą bendravimu tarp kartų. Pavyzdžiui senelis yra vyras, o taip pat mamos arba tėčio tėvas. Tokiu būdu kiti mūsų aplinkos žmonės gali pasitarnauti, „būti tais asmenimis, kurie pasitarnauja kaip modeliai jo raidos procese“(20).

Gerbiant įstatymus susitikimai tarp tėvo ir vaiko nustatyti teisėjo turi būti pildomi netgi tuo atveju, jeigu vaikas pasakė, kad daugiau nebenori su juo matytis. Šie susitikimai su tėvu padeda vaikui bręsti ir formuoja jo asmenybę. Žinoma, idealiu atveju būtų labai gerai, jeigu tėvas pasakytų vaikui, kad labai nori su juo matytis. Tik taip sukuriama galimybė jaustis norėtu ir mylimu ir kuriamas gyvenimas kiek įmanoma panašesnis į tą, kuris būtų gyvenant su abiem tėvais. O poreikis susitikti su tėvu yra esminis ir tikrai reikia, kad jis būtų patenkintas. Jeigu vaikas negali matyti tėvo nuolatos, gali pradėti vystytis įvairūs psichosomatiniai reiškiniai, tokie kaip pavyzdžiui vėmimas, pilvo skausmai ir daugelis kitų. Šiuo atveju „kalbame apie „kalbą“, kurios vaikas negali išreikšti žodžiais“(21).

Vaikai, stebėdami išsiskyrusį tėvą, patiria skirtingų emocijų, lengviau priima sprendimus dėl savo lytinės tapatybės ir dėl savo ateities kuriant šeimą ar pasirenkant kažkokį kitokį jiems skirtą gyvenimo kelią. „Jeigu kalbame apie mergaitę, ji nežino ar turės tapti mergina, kuri norės ištekėti ar norės tapti tąja, kuri išsiskirs; jeigu kalbama apie berniuką, jis nežino ar norės tapti vyru su tikslu susituokti ar likti skaisčiu, jeigu jo tėvas iš naujo nesusituokė“(22).

Labai svarbu, kad tėvas po skyrybų turėtų santykį su vaikais tam, kad neprarastų įtakos jiems ir svarbiausia tame psichologiniame lygmenyje kaip veikiantis, froidistine terminologija kalbant, „simbolinės kastracijos instrumentas“. Tėvas, kuris yra švelnus, meilus, kuris draugauja su savo vaikais, kuris priartėja prie motiniškos srities vertybių, sukoncentruotų prie pirminių vaiko poreikių, turėtų hipotetiškai mąstant reikšmingai prisidėti prie esminio etikos ir šeimos santykio struktūrų perdavimo egistenciniame lygmenyje(23).

Nutinka ir taip, kad po skyrybų buvę sutuoktiniai nebežino ar neapsisprendžia, ką jie vienas kitam reiškia. Susidaro tokia situacija, kurioje nebeaišku moteriai ar vyrui, kas jiems nutiko ir kaip čia reikės toliau gyventi. Šis nesaugumas ir neaiškumas atsispindi ir vaiko gyvenime. Jeigu po skyrybų vaikai nebeturi santykio su išsiskyrusiuoju tėvu, „jaučia turintys santuokinio lygmens atsakomybę arba reaguoja priešindamiesi ir tapdami nepakeliamais savo motinai, arba gyvena melagingoje skaistybėje, melagingame homoseksualume su tokiais pat draugais kaip ir jie patys, pašauktais toms šeiminėms pareigoms“(24).

Išsiskyręs tėvas santykyje tarp vaiko ir tėvų turėtų būti stabilumą užtikrinančiu elementu. Tėvo gi statusas / vaidmuo duoda didesnį saugumą ir suteikia asmeniui (vaikui) stabilumo kalbant apie jį asmeninio identiteto suradimo lygmenyje(25). Vaikai patyrę skyrybų padarinius „atsiduria vieni priešais vyriškosios tėvystės vaidmens ir autoriteto praradimo tikrovę, kuri tampa silpna figūra, kuri nebepasitarnauja daugiau kaip identifikacinis modelis“(26). Ateina motinos eilė pagelbėti vaikui susikurti tinkamą santykį su tėvo statusu / vaidmeniu tam, kad galėtų patirti pilną pagalbą asmeninei brandai pasiekti žmogiškojo ugdymosi proceso metu.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Ką reiškia skyrybų faktas suaugusiems žmonėms?
2. Ką skyrybų faktas reiškia vaikui?
3. Ar teisinga skyrybas išgyvenančiai porai su mažamečiu vaiku kalbėti atvirai apie tai, kas vyksta?
4. Kas gali atstoti tėvą, jo statusą, jeigu tėvas po skyrybų nedalyvauja vaiko ugdymo procese?
5. Koks moters – motinos išgyvenusios skyrybas vaidmuo vaiko ugdymo procese?

IŠNAŠOS

(1) Plg. A. Mitscherlich, Verso una società senza padre, vertimas į italų kalbą: S. Bueno, Feltrinelli, Milano 1970, p. 339 – 344.

(2) Plg. B. Brusset, “Il padre negli stati limite”, in Įvairūs autoriai (sudarytojai), La funzione paterna, vertimas į italų kalbą: A. Verdolin, Borla, Roma 1995, p. 81 – 101.

(3) Plg. X. Lacroix, Passatori di vita, Saggio sulla paternità, Edizioni Dehoniane Bologna, Bologna 2005, p. 258 – 259.

(4) P. Gambini, Psicologia della famiglia, FrancoAngeli, Milano 2007, p. 233.

(5) Plg. F. Doltò, Quando i genitori si separano, Oscar Mondadori, Milano 2006, p. 19 – 20.

(6) D. Galli – Ch. Kluzer, Separati ma genitori, la mediazione famigliare e la cura dei legami con figli, San Paolo, Torino 2005, p. 87, (autoriaus vertimas).

(7) E. Zanfroni, Educare alla paternità, tra ruoli di vita e trasformazioni famigliari, Editrice La Scuola, Brescia 2005, p. 193, (autoriaus vertimas).

(8) Plg. Cfr. H. B. Biller, La deprivazione paterna, Il pensiero Scientifico, Roma 1978, p. 12 – 13.

(9) E. Zanfroni, Educare alla paternità, tra ruoli di vita e trasformazioni famigliari, Editrice La Scuola, Brescia 2005, p. 201, (autoriaus vertimas).

(10) D. Galli – Ch. Kluzer, Separati ma genitori, la mediazione famigliare e la cura dei legami con figli, San Paolo, Torino 2005, p. 76, (autoriaus vertimas).

(11) D. Galli – Ch. Kluzer, Separati ma genitori, la mediazione famigliare e la cura dei legami con figli, San Paolo, Torino 2005, p. 85 – 86, (autoriaus vertimas).

(12) Plg. L. Parkinson, La mediazione famigliare, Erikson, Trento 2003, p. 182 – 185.

(13) Pontificio Consiglio per la Famiglia, Orientamenti educativi in famiglia, Sessualità umana: verità e significato (08.12.1995), in Pontificio Consiglio per la Famiglia (sudarytojas), Enchiridion della Famiglia, EDB, Bologna 2004, p. 681 – 752, (autoriaus vertimas).

(14) E. Scabini – R. Iafrate, “Uomo e donna di fronte al percorso matrimoniale, alla separazione e al divorzio: aspetti psicologici e sociali”, in Donati P. (sudarytojas), Quinto rapporto CISF sulla famiglia in Italia, Uomo e donna in famiglia, differenze, ruoli, responsabilità, San Paolo, Milano 1997, 199 – 238, p. 228, (autoriaus vertimas).

(15) E. Scabini – R. Iafrate, “Uomo e donna di fronte al percorso matrimoniale, alla separazione e al divorzio: aspetti psicologici e sociali”, in Donati P. (sudarytojas), Quinto rapporto CISF sulla famiglia in Italia, Uomo e donna in famiglia, differenze, ruoli, responsabilità, San Paolo, Milano 1997, 199 – 238, p. 222, (autoriaus vertimas).

(16) Plg. E. Scabini – R. Iafrate, “Uomo e donna di fronte al percorso matrimoniale, alla separazione e al divorzio: aspetti psicologici e sociali”, in Donati P. (sudarytojas), Quinto rapporto CISF sulla famiglia in Italia, Uomo e donna in famiglia, differenze, ruoli, responsabilità, San Paolo, Milano 1997, 199 – 238, p. 225.

(17) E. Ferri, Scuola per genitori, Armando Editore, Roma 2007, p. 30, (autoriaus vertimas).

(18) C. Risè, Il mestiere di padre, San Paolo, Milano 2004, p. 54.

(19) F. Doltò, Quando i genitori si separano, Oscar Mondadori, Milano 2006, p. 131, (autoriaus vertimas).

(20) F. Doltò, Quando i genitori si separano, Oscar Mondadori, Milano 2006, p. 41, (autoriaus vertimas).

(21) F. Doltò, Quando i genitori si separano, Oscar Mondadori, Milano 2006, p. 47, (autoriaus vertimas).

(22) F. Doltò, Quando i genitori si separano, Oscar Mondadori, Milano 2006, p. 85, (autoriaus vertimas).

(23) Plg. G. P. Charmet, “Paternità e maternità: un nuovo contratto”, in Melchiorre V. (sudarytojas), CISF, Maschio–Femmina: nuovi padri e nuove madri, Edizioni Paoline, Cinisello Balsamo 1992, 99 – 126, p. 123.

(24) F. Doltò, Quando i genitori si separano, Oscar Mondadori, Milano 2006, p. 96, (autoriaus vertimas).

(25) Scabini E. – Iafrate R., “Uomo e donna di fronte al percorso matrimoniale, alla separazione e al divorzio: aspetti psicologici e sociali”, in Donati P. (sudarytojas), Quinto rapporto CISF sulla famiglia in Italia, Uomo e donna in famiglia, differenze, ruoli, responsabilità, San Paolo, Milano 1997, 199 – 238, p. 207, (autoriaus vertimas).

(26) G. Calvi Parisetti – M. Lucchini, “Le differenze di genere presso i bambini e i giovani dalle ricerche campionarie nazionali realizzate da Eurisco”, in P. Donati (sudarytojas), Quinto rapporto CISF sulla famiglia in Italia, Uomo e donna in famiglia. Differenze, ruoli, responsabilità, San Paolo, Cinisello Balsamo 1997, 239 – 290, p. 243, (autoriaus vertimas).