Lietuviškos ikonografijos pavyzdžiai
Šv. Juozapas
Baroko genijus Simonas Čechavičius (Szymon Czechowicz, 1689–1775) Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies vizičių bažnyčios šoniniams altoriams nutapė du paveikslus: „Šv. Juozapas“ ir „Šv. Jonas evangelistas“. Pastarasis kabojo dešiniajame šoniniame altoriuje, o vizičių ordino globėjo „šv. Juozapo“ atvaizdas puošė didinga orderine kompozicija išsiskiriantį altorių, buvusį antrojoje koplyčioje, „skaitinio pusėje“.
Manoma, kad Simonas Čechavičius nutapė septynias drobes septyniems Vilniaus vizičių vienuolyno bažnyčios altoriams. 1865 m. panaikinus vienuolyną, o vienuolėms išvykus į Prancūziją, paveikslai liko stačiatikių cerkve paverstoje bažnyčioje. Tarpukariu į vienuolyną ir bažnyčią trumpam sugrįžo teisėtos šeimininkės, o po Antrojo pasaulinio karo, vienuolyną pavertus įkalinimo įstaigą, ir šie paveikslai, ir titulinis didžiojo altoriaus Simono Čechavičiaus paveikslas „Švč. Mergelės Marijos apsilankymas“ perkelti į Vilniaus katedrą. 1989 m. katedrą grąžinus tikintiesiems, „Šv. Jonas evangelistas“ ir „Šv. Juozapas“ kabojo centrinėje navoje, presibiterinėje dalyje. Po 2003–2005 m. katedroje atliktų remonto darbų – paveikslai pakabinti prie vargonų. 2008–2009 m. „Šv. Jonas evangelistas“ ir „Šv. Juozapas“ eksponuoti parodoje „Vilniaus katedros lobynas“ Varšuvos karalių pilyje ir Vavelyje. Nuo 2009 m. – eksponuojami Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje.
Tyrinėtojų teigimu, paveikslai pasižymi Simono Čechavičiaus geriausiems kūriniams būdingu meistrišku piešiniu, tapybos subtilumu, lakoniška, tačiau „kvėpuojančia“ kompozicijos erdve. Tikėtina, kad abiejų kūrinių ikonografijai įtaką darė Šv. Luko akademijos Romoje menininkų ratas. „Šv. Juozape“ pastebima Carlo Marattos (1625–1713) ir Benedetto Luti (1666–1724) įtaka, o „Šv. Jono evengelisto“ veido traktuotėje matoma Guido Reni (1575–1642) tapybos bruožų. Šie Simono Čechavičiaus kūriniai Lietuvos baroko tapyboje sulaukė sekinių. Ypač Šv. Juozapo, kuris 1849 m. buvo reprodukuotas Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albume“ ir tapo plačiai žinomas, įtaka yra akivaizdi.
Sigita MASLAUSKAITĖ-MAŽYLIENĖ
Literatūra:
Dalia Vasiliūnienė, „Paveikslas „Šv. Juozapas“, in: Dangaus miestas. Vilniaus vienuolynų palikimas Bažnytinio paveldo muziejuje, sudarytoja Dalia Vasiliūnienė, Vilnius, Bažnytinio paveldo muziejus, 2020, p. 318.
Dalia Vasiliūnienė, „Paveikslas „Šv. evangelistas Jonas“, „Paveikslas „Šv. Juozapas“, in: Jėga ir grožis jo šventovėje... (Ps 96,6). Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje, sudarytoja Dalia Vasiliūnienė, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p. 324.
Aneta Giebuta, „Św. Józef z Dzieciątkiem”, in: Skarbiec katedry Wileńskiej, redakcja naukowa katalogu Dariusz Nowacki, Anna Saratowicz-Dudyńska, Warszawa: Zamek Królewski w Warszawie, 2008, p. 208.
DAILIDĖ IR SŪNUS
BĖGIMAS Į EGIPTĄ
Šv. Juozapo globa
Menininkas pavaizdavo Kūdikėlį Jėzų, kurį globoja Motina Marija, o šv. Juozapas globoja juos abu. Šv. Juozapo globa tokia akyla, kad jis Šventąją Šeimą tiesiog apglobęs savo apsiaustu ir lazda. Tai – tobula globa!
Vysk. Algirdas JUREVIČIUS
Šv. Juozapas
Šv. Juozapas
Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės
Mergelės Marijos ir Juozapo sužadėtuvės nėra aprašytos kanoniniuose NT raštuose, tačiau apie tai smulkiai pasakoja apokrifiniai raštai, ypač Jokūbo protoevangelija ir Pseudo Mato evangelija. Protoevangelija pateikia Marijos gyvenimo šventykloje istoriją. Sukakus jai dvylika metų kunigai nusprendė ją atiduoti našlio globai. Tad jie sukvietė visus tautos našlius, liepdami jiems atsinešti po šakelę: kuriam Viešpats paduos ženklą, to ir bus ji moteris.
Surinkęs šakeles kunigas nuėjo melstis į šventovę ir paliko šakeles Šventų Šventojoje vietoje. Kitą dieną kunigas atidavė kiekvienam jo šakelę laukdamas ženklo. Paskutinę paėmė Juozapo šakelę, iš kurios išskrido balta kaip sniegas balandė ir ėmė plasnoti virš Juozapo galvos. Pseudo-Matas pastebi, kad Juozapas delsė ir nedrįso eiti pasiimti savo šakelės, todėl atėjo paskutinis, specialiai kunigo pašauktas. Tai rodo jo kuklumą ir nedrąsą. Kunigui tai buvo ženklas, kad Dievas išsirinko Juozapą ir jis tarė: „Paimk ją, nes iš visų Judo giminių tu vienas tapai Dievo išrinktuoju“. Paveikslo centre vyriausiasis kunigas, ant kurio krūtinės efodas ir krūtinės dėklas su dvylika brangakmenių (plg. Iš 28, 6-30). Kunigas Juozapą link Marijos lenkia paėmęs už paties, o Mariją link Juozapo – paėmęs už rankos.
Šventosios Dvasios pavaizdavimas paveiksle rodo, jog visa tai įvyko pagal Viešpaties valią.
Vysk. Algirdas JUREVIČIUS
Šv. Juozapas
Šv. Juozapas su Kūdikiu
Šventosios Šeimos vakarienė
Paveikslas „Šventosios šeimos vakarienė“ priklauso „trejybinių“ paveikslų tradicijai vaizduoti dangiškąją ir žemiškąją trejybę. Vertikaliai įžvelgiame Švč. Trejybę – Tėvą, Sūnų ir juos jungiančią Šventąją Dvasią, o horizontaliai regima žemiškąją „trejybę“ – Jėzų, Mariją ir Juozapą.
Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo žvilgsnis nukreiptas į dangų. Mergelė Marija žvelgia į Šventąją Dvasią, kuri ant jos nužengė dieviškojo Žodžio įsikūnijimo momentu, o šv. Juozapas kelią žvilgsnį į Tėvą, kurio pareigas jam patikėta eiti žemėje. Tik dvylikamečio Jėzaus žvilgsnis nukreiptas žemyn, nes Jis dėl to ir atėjo, kad patirtų žemiško gyvenimo trapumą ir išgelbėtų pražūtin riedantį pasaulį.
Dievo Tėvo šonuose esantys angelai pavaizduoti neproporcingai didelėmis galvomis. Net ir būdami vizualiai didesni jie yra „tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą“ (Žyd 1,14).
Dėmesį prikausto užstalės veiksmas. Esame įpratę matyti Paskutinės vakarienės paveikslą, tačiau kol Jėzus ruošėsi savo valandai sėsti su apaštalais prie Paskutinės vakarienės stalo, visų pirma jis išmoko stalo bendrystės iš savo globėjo Juozapo ir Motinos Marijos. Geriausias savo žemiškos šeimos patirtis Viešpats Jėzus įaudė į išganymo istoriją. Tad nenuostabu, kad šeima kaip prigimtinė institucija buvo pagerbta Santuokos sakramentu, o kasdieninė vakarienė tapo šv. Mišiomis - išganymo aukos sudabartinimu.
Bendraudami su Viešpačiu įprastuose dalykuose atrandame asmeninio išgelbėjimo istoriją.
Vysk. Algirdas JUREVIČIUS
Šv. Juozapas su Vaikeliu Jėzumi
Šventoji Šeima
Šv. Juozapas – mirštančiųjų globėjas
Naujasis Testamentas nieko nesako apie šv. Juozapo mirtį. Vienintelis tradicijos liudijimas mus pasiekia iš Nazareto, kur netoli Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bazilikos yra šv. Juozapo bazilika, pastatyta ant šv. Juozapo namų. Pasakojama, kad ten turėtų būti ir šv. Juozapo kapas, nors to nieks negali patvirtinti. Aišku tik tai, kad Jėzui pradėjus viešąją veiklą, Juozapas jau buvo miręs. Tai turėtų būti prieš pat Jėzaus viešąją veiklą, nes Jėzui apsilankius Nazarete miesto gyventojai dar gerai prisiminė Juozapą ir klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?!“ (Lk 4,22). Baroko epochoje krikščioniškoje ikonografijoje pradėta vaizduoti mirštantį Juozapą, kurį į amžinybę palydi Marija ir Jėzus. Tuo laikotarpiu formuojasi pamaldumas šv. Juozapui kaip mirštančiųjų globėjui.
Paveikslas vaizduoja šv. Juozapą, kurio žvilgsnis nukreiptas tik į Jėzų. Nors sužadėtinė Marija Juozapui labai brangi, bet mirties akimirkoje jis pagalbos tikisi iš Jėzaus. O Jėzus rodo į dangų, kur globėjo angelų apsuptyje jau laukia dangiškasis Tėvas.
Stebina šv. Juozapo darbštumas, nes panašu, kad jis miršta savo darbo vietoje, nes priešais jį regime medienos apdirbimo priemones – oblių ir kirvį. Savo laikysena šv. Juozapas kviečia dirbti ir pasitikėti Viešpačiu.
Vysk. Algirdas JUREVIČIUS
Šv. Juozapas su Kūdikiu
Šv. Juozapas su Kūdikiu
Šventoji Šeima Betliejuje
Barokinio stiliaus triplanis Šventosios šeimos paveikslas vaizduoja dieviškąjį Kūdikį žindančią Motiną ir šv. Juozapą, kuris pagarbiai stebi maitinimo procesą. Šeimą atėję aplankyti piemenys pagarbiai nusišalino ir bendrauja tarpusavyje, nes Kūdikio žindymas yra intymus veiksmas. Dangiškasis Tėvas gėrisi savo mylimuoju Sūnumi. Dailininkas turėjo drąsos parodyti, jog šv. Juozapas artimiausiai dalyvavo net ir dieviškojo Kūdikio žindymo procese, nes jis buvo tikras Globėjas!
Vysk. Algirdas JUREVIČIUS
Šv. Juozapas su Kūdikiu
