7. Tėvas. Ideologijos prieš jį

Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

 

7. Tėvystę eliminuojančios ideologijos

Praeitame mūsų susitikime kalbėjome apie tėvo statusą / vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Šiandien mūsų tema – trumpas prisilietimas prie ideologijų eliminuojančių tėvystę.

... Transformavus patriarchalinę visuomenę, transformuojasi ir tėvo autoritetas, socialiniai santykiai ir t. t. Ideologijos – tai ne tik siekis nugalėti patriarchato modelį, tačiau svarbiausia – išsilaisvinti iš to, kas nustato tvarką, ribas, limitus, kurių psichologine prasme kalbant atstovas yra tėvo autoritetas, jo statusas / vaidmuo.

Patriarchalinėje visuomenėje socialinė tvarka buvo kuriama remiantis į veikimo modelį, kuris panašus į pačią patriarchalinę tėvystę. Tiek ekonomika, tiek politika, kultūra. Įvairios ideologijos visų pirmiausia kovojo su patriarchato idėja. Transformavus patriarchalinę visuomenę, transformuojasi ir tėvo autoritetas, socialiniai santykiai ir t. t. Ideologijos – tai ne tik siekis nugalėti patriarchato modelį, tačiau svarbiausia – išsilaisvinti iš to, kas nustato tvarką, ribas, limitus, kurių psichologine prasme kalbant atstovas yra tėvo autoritetas, jo statusas / vaidmuo.

Kviečiu trumpai pažvelgti į XX amžiaus ideologijas, pasivejančias mus, XXI amžiaus žmones, bei įtakojančias pasirinkimus daromus ne tik pavienių asmenų kada kalbame apie tėvystės ar motinystės klausimus šeimose, tačiau ir valstybiniu lygmeniu kuriant įstatymines bazes, gyvenimo šeimoje klausimais. Kalbėsime apie marksizmą, hitlerizmą, feminizmą, gender ideologiją. Analizuosime, kokią kultūrinę įtaką jos darė ir daro tiek tėvui, tiek šeimai.

... Tiesa, pati pirmoji seksualinė revoliucija įvyko ne Vakarų Europoje, kaip mes dažnai įsivaizduojame, tačiau bolševikinėje Rusijoje, besivadovaujančioje marksistiniais idealais. Procesas, kurį šiandieninė sociologija vadina „socialinės inžinerijos“ eksperimentu. Jis išprovokavo didžiulę daugybę skyrybų, abortų, neištikimybės ir kitas problemas susijusias su šeiminiu gyvenimu.

Marksizmo ideologija „socialinės inžinerijos būdu“ siekė sukurti visuomenę, kuri būtų terpė pačiai ideologijai skleistis. Siekiama sukurti naujomis laisvėmis gyvenantį žmogų, kuris savo gyvenimu oponuotų liberalizmo idėjai. Komunizmui svetima laisvo žmogaus idėja ir tokia idėja besivadovaujanti visuomenė. Karlas Marksas nors ir siekė sukurti „laisvų“ piliečių visuomenę, tačiau joje neatsirado vietos žmogaus laisvei ar jo kilnumui, orumui. Jis mąstė, kad išsprendus ekonominių procesų tvarkingumą, pati visuomenė „susinormalizuos“. Tai tapo ideologijos neveiksnumo ir žlugimo pagrindu – nepagarba tiesai apie patį žmogų. Tiesa, pati pirmoji seksualinė revoliucija įvyko ne Vakarų Europoje, kaip mes dažnai įsivaizduojame, tačiau bolševikinėje Rusijoje, besivadovaujančioje marksistiniais idealais. Procesas, kurį šiandieninė sociologija vadina „socialinės inžinerijos“ eksperimentu. Jis išprovokavo didžiulę daugybę skyrybų, abortų, neištikimybės ir kitas problemas susijusias su šeiminiu gyvenimu.

... Žmogus – ideologijos tarnas. Ideologija – galutinis tikslas. Ne žmogus ir jo gerovė.

Antroji panaši ideologija, kuri gyvavo gerokai trumpiau – hitlerizmas (nacizmas). Nors vidine logika jos viena kitai oponavo, tačiau abi sukūrė totalitaristinius režimus, kurie vadovavosi tais pačiais principais, įrankiais savo tikslams pasiekti. Žmogus – ideologijos tarnas. Ideologija – galutinis tikslas. Ne žmogus ir jo gerovė. Abi ideologijos neleido reikšti laisvos minties, kišdavosi į visas gyvenimo sritis: kultūrą, mokslą, santykius ir t. t. Tam, kad pasiekti savų tikslų, reikėjo susilpninti šeimos institutą. Nes ideologiškai valdomose šeimose tėvo vaidmenį atlieka partija, atlieka idėja. Ir priešingai, kur tvirtos šeimos, pilnaverčiai ir stabilūs santykiai, ten ideologijos sklaida ribota, kadangi tėvas atlieka savo statusą / vaidmenį ir jis yra tas, kuris padeda išsiugdyti kritišką mąstymą ir daryti tau pačiam kaip asmeniui naudingus ir gerus pasirinkimus. Vadinasi, tvirta šeima, kurioje kiekvienas atlieka jam pagal prigimtį ir pagal pasąmoniniame lygmenyje galiojančius dėsnius savo statusus / vaidmenis – pagrindinis kliuvinys ideologijos sklaidai ir išlikimui. Hitlerizmas bandė pakeisti šeimos tėvą – universaliuoju tėvu, pačios ideologijos vaisiumi.

... ideologiniai pokyčiai verčiantys kitaip suvokti šeiminius santykius nuvedė prie dramatiško konflikto tarp prigimties ir kultūrinės formacijos suvokimo, pasireiškiančio vyriškosios ir moteriškosios lyties supriešinimu... kad ir kiek, kad ir kokios ideologijos bandytų modifikuoti suvokimą apie žmogų, apie šeimą, apie tėvą, apie motiną, tiesa įrašyta žmogiškajame DNR ir jo psichofiziniame ir dvasiniame lygmenyje vis tiek išlieka nepakitusi.

Tokie ideologiniai pokyčiai verčiantys kitaip suvokti šeiminius santykius nuvedė prie dramatiško konflikto tarp prigimties ir kultūrinės formacijos suvokimo, pasireiškiančio vyriškosios ir moteriškosios lyties supriešinimu. Ir šiandien matome šių dviejų ideologijų pasekmes, kada nebekreipiamas dėmesys  į biologines, psichologines, prigimtines tiesas apie žmogų, o žmogus vis dar daromas „įrankiu“ tam tikriems tikslams siekti. Tačiau pasikartokime svarbią mintį: kad ir kiek, kad ir kokios ideologijos bandytų modifikuoti suvokimą apie žmogų, apie šeimą, apie tėvą, apie motiną, tiesa įrašyta žmogiškajame DNR ir jo psichofiziniame ir dvasiniame lygmenyje vis tiek išlieka nepakitusi.

Vakarietiškosios kultūros gimimas neišsprendė šio keblaus klausimo, tačiau atnešė dar naujų iššūkių, naujų pastangų socialiniame ir politiniame lygmenyje kuriant „naujas“ suvokimo normas, naujus standartus, primetant kaip ir marksizmo ar hitlerizmo atveju, tai kas yra „normalu“ ir draudžiant kalbėti apie tai, kas yra tiesa apie žmogų ir apie šeimą. Gimsta naujas „normalumo“ suvokimas.

1964 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose gimė feminizmo judėjimas. Judėjimas kovojo už „juodųjų“ diskriminacijos panaikinimą ir savo esme buvo kairiųjų pažiūrų judėjimas. Vėliau išplito akademiniuose sluoksniuose po visus Jungtinių Amerikos Valstijų universitetus. Pirmajame raidos etape, kurio akivaizdžia lydere tapo B. Friedan, judėjimas vienijo išsilavinusias moteris, kurios tikėjo, jog lygybės principas gali būti pasiektas darant teisines reformas. Antrajame etape kova suintensyvėjo išsikeliant vis radikalesnius siekius įvesdinti socialinius pokyčius. Šis judėjimas padėjo pamatus šiandieninėms diskusijoms, kurių regimas rezultatas yra lygių galimybių siekių užtikrinimas politikoje ir įstatymų leidime.

... Čia, socialinių vaidmenų analizavimo kontekste, gimsta gender ideologija, kuri keičia socialinius santykius. Gender ideologija, kuri kultūriniame lygmenyje keičia mąstymą ir žmonių pasirinkimus šeiminio gyvenimo, šeiminių statusų atitikmens klausimais.

Su kokiu iššūkiu susidūrė feminizmas? Pagrindinis išsikeltas tikslas – iš naujo atrasti moters didingumą. Tačiau tikrovėje pavyko tik susikoncentruoti prie diskriminacinio pobūdžio klausimų, kurie iki pat mūsų dienų siekia lygybės kasdienio gyvenimo, šeimos, bendruomenių klausimuose ir t. t. Turime konstatuoti, kad esminis klausimas turėtų būti ne moters socialinių vaidmenų analizavimas, o pačios prigimtinės tiesos apie moterį pažinimas. Čia, socialinių vaidmenų analizavimo kontekste, gimsta gender ideologija, kuri keičia socialinius santykius. Gender ideologija, kuri kultūriniame lygmenyje keičia mąstymą ir žmonių pasirinkimus šeiminio gyvenimo, šeiminių statusų atitikmens klausimais.

... Tačiau tikrovėje gavosi taip, kad feminizmas moteris nuvedė link atsiribojimo nuo moteriškojo identiteto tam, kad galėtų pasiekti visiško lygumo principo ir gyventi pasaulyje pagal „vyriškuosius“ būdus arba kaip lyčiai neutralus asmuo .

Moters užduotis, pasak feminizmo, buvo siekis civilinėje plotmėje įtvirtinti tam tikrą moteriškumo suvokimą, kultūrą, kuri atitiktų jos biologinį lytiškumą, atspindėtų jos būdą mylėti, kurti santykį ir t. t. Tačiau tikrovėje gavosi taip, kad feminizmas moteris nuvedė link atsiribojimo nuo moteriškojo identiteto tam, kad galėtų pasiekti visiško lygumo principo ir gyventi pasaulyje pagal „vyriškuosius“ būdus arba kaip lyčiai neutralus asmuo(1). To pasekoje sparčiai pradėjo keistis santykiai šeimose tarp vyrų ir moterų, tarp tėvo ir vaikų, tarp motinos ir vaikų. Jeigu patriarchaliniame šeimos gyvenime šeima rėmėsi ant tėvo instituto, po feminizmo šeima pradėjo remtis moteriškuoju pradmeniu. Prasideda tėvo autoriteto saulėlydis (po 1968 metų, seksualinės revoliucijos laikų).

Šeiminiai santykiai tampa vis mažiau stabilūs, išauga skyrybų skaičius, vyrai ir moterys vis daugiau atsiduoda karjerai, mažiau dalyvauja vaikų auklėjime ir t. t. Šeimos išgyvena naują sindromą, kurį edukologai vadina tuščių namų sindromu(2). Vaikai augdami nuolat patiria tėvų trūkumą, jaučiasi pasimetę ir patiria sunkumų.

... Kaip sako Marius Binasco’as, moteris siekdama savęs sutapatinimo lygumo prasme su vyru, komplikuoja savęs pačios identifikavimosi ir savęs atradimo procesą, nebesuprasdama, ką reiškia būti moterimi . Lygybė tarp vyrų ir moterų negali konkretizuotis atmetant lytiškumo tikrovę ir nekreipiant dėmesio į tai, kokį specifinį vaidmenį, statusą kiekvienas turi atlikti savo asmeninėje gyvenimo istorijoje.

Analizuojant radikaliojo feminizmo veikalus matome, kad paneigiant savo prigimtinį lytiškumą ir ignoruojant pagal prigimtį tėvui ir motinai priklausančius statusus ir vaidmenis – toks siekis nepadeda kovoti su moters pažeminimu ir lygių teisių jai užtikrinimu. Kaip sako Marius Binasco’as, moteris siekdama savęs sutapatinimo lygumo prasme su vyru, komplikuoja savęs pačios identifikavimosi ir savęs atradimo procesą, nebesuprasdama, ką reiškia būti moterimi(3). Lygybė tarp vyrų ir moterų negali konkretizuotis atmetant lytiškumo tikrovę ir nekreipiant dėmesio į tai, kokį specifinį vaidmenį, statusą kiekvienas turi atlikti savo asmeninėje gyvenimo istorijoje.

Šios ideologijos ne tik sumenkino tėvo figūrą, vyro figūrą, tačiau ir patį lyčių skirtingumo principą pastatė ant klaustuko. Lytiškumas pradedamas suvokti kaip socialinis, formuojamas reiškinys, kuriam kaip pagrindas pasitarnauja žmogaus laisvės ir kultūrinis poveikis. Prigimties klausimas nepaneigiamas. Jis tiesiog ingnoruojamas, tarsi būtų neveiksnus. Taip gimsta gender ideologija. Tai terminas pirmą kartą panaudotas 1975 metais G. Rubin skirtas identifikuoti, kad kalbama apie lytiškumo klausimus susijusius su vyriškumu ir moteriškumu. Šis terminas talpina savyje identiteto klausimus, santykių ir socialiai susiklosčiusių vaidmenų, kurie nėra susiję su biologine prigimtimi klausimus, talpina savyje ir įvairius įsitikinimus, santykių įvairovę, pasirinkimus. Kaip vienas garsiausių mūsų dienų sociologų Pierpaolo’as Donati’s sako, kada naudojamas terminas gender neturimas mintyje biologinis moters ir vyro skirtingumas, tačiau kalbama apie visuomenėje išdirbtą naują biologinio suvokimo principą, sukurtą kultūriniame lygmenyje, turintį gilų sąryšį moderniojoje visuomenėje su socialinėmis struktūromis ir atsispindinčiais atskirų individų gyvenime(4). Gender ideologija sūkūrė naują būdą suvokti vyrą ir moterį(5).

... Pagal gender teoriją vyru ir moterimi tampama kultūrinio formavimosi proceso metu ir įgaunant tam tikrą kultūrinį identitetą. Tokiu būdu ši teorija paneigia tikrovę, grįstą vyro – moters lytiškumo pagrindu kuriamu santykiu.

Pagal gender teoriją vyru ir moterimi tampama kultūrinio formavimosi proceso metu ir įgaunant tam tikrą kultūrinį identitetą. Tokiu būdu ši teorija paneigia tikrovę, grįstą vyro – moters lytiškumo pagrindu kuriamu santykiu. Kyla iššūkis vaikams, kada ateina raidos etapai, kuriuose jie turi integruoti savojo lytiškumo identiteto suvokimą, atitinkantį jų prigimtinę, biologinę tiesą. Pasekmės matomos ne tik atskirų asmenų brandos proceso sutrikimuose, tačiau ir visuomenės skaldyme ir naujose socialinės inžinerijos praktikose, kurios deformuoja pačios visuomenės stabilumo pagrindą.

... Svarbu pagal gender ideologiją ne tai, kuo mes gimstame, o tai, kaip mes auklėjami ir kuo to auklėjimo pasekoje norime būti... Socialiniai pokyčiai ir transformacijos matomos nebe kaip nukrypimas nuo prigimtinių normų, tačiau traktuojami kaip pasirinkimo ir „laisvo apsisprendimo“ klausimai.

Svarbu pagal gender ideologiją ne tai, kuo mes gimstame, o tai, kaip mes auklėjami ir kuo to auklėjimo pasekoje norime būti. Įstatyminiame lygmenyje atveriama erdvė translyčių, transseksualų statusų įteisinimui. Tokioje sociokultūrinėje aplinkoje šeima, kurios pagrindu laikomas vyro ir moters prigimtinis santykis, kuriame moteriškumas tapatinamas su motinyste, traktuojami kaip maskulistinės idėjos iš kurių reikia išlaisvinti moterį. Siekiama „išlaisvinimo“ iš patriarchalinio mentaliteto. Tėvystė ir motinystė vis dažniau pakeičiama lytinių ląstelių donoryste, dirbtinio apvaisinimo, surogatinės motinystės klausimais ir t. t. Socialiniai pokyčiai ir transformacijos matomos nebe kaip nukrypimas nuo prigimtinių normų, tačiau traktuojami kaip pasirinkimo ir „laisvo apsisprendimo“ klausimai. Šios ideologinės struktūros įveda į pasimetimą ne tik tėvą, tačiau ir motiną. Viskas suniveliuojama ir tampa nebeaišku, koks pasirinkimas yra geras, koks blogas. Tarsi juoda ir balta būtų ta pati spalva... Nekalbama apie tiesą ir apie paties žmogaus vidinius brandos ir identiteto įtvirtinimo dėsnius paremtus žmogaus prigimtimi. Kalbama tik apie žmogaus laisves rinktis galimybes tokias, kokias nori, traktuojant visus pasirinkimus tarsi gėrį pačiam žmogui.

Keletas kultūrinių faktorių, kurie sudaro terpę tėvo statuso / vaidmens eliminavimui

... Panaikintas ne tik patriarchato “diktatas”, tačiau norima kartu ištrinti ir kai ką esmiško, norima suniveliuoti ir pačio žmogaus suvokimą – tėvystę ir motinystę, vyriškumą ir moteriškumą.

Naujos gyvenimo šeimoje formos jau yra rezultatas to, kad tėvo statusas ir jo autoritetas eliminuotas kultūriniame lygmenyje ne tik iš viešo gyvenimo, tačiau ir daug mažesniame kontekste eliminuotas ar eliminuojamas iš pavienių individų mąstymo sferos arba iš šeimų santykio kūrimo koncepto. Patriarchalinio tėvo nugalėjimas, feminizmas, darbo santykių ir darbo rinkos pokyčiai, skyrybos ir daugybė įvairių kitų pokyčių pasitarnavo šiam esminiam šeimos santykių pokyčiui. Šiam vyro ir moters santykių, statusų, vaidmenų suniveliavimui. Drauge su tokiu visuomeniniu pokyčiu, perėjimu nuo patriarchalinės visuomenės prie liberalios visuomenės, pakito ir tėvo statuso / vaidmens suvokimas (kultūriniame lygmenyje). Panaikintas ne tik patriarchato „diktatas“, tačiau norima kartu ištrinti ir kai ką esmiško, norima suniveliuoti ir pačio žmogaus suvokimą – tėvystę ir motinystę, vyriškumą ir moteriškumą.

... Nelikus tėvo, nelikus autoriteto, žmogus pradeda gyventi kaip tas, kuris pats sau nustato taisykles, jų ribas ar jų nebuvimą. Šeiminis santykis tarp vyro ir moters yra savo prigimtimi nukreiptas į bendradarbiavimą ir į papildomumą. Kiekvienas atneša į santuoką tai, ką turi ir yra papildomas tuo, ko jam trūksta. Vyriškumo ir moteriškumo dermė.

1968 metai laikomi simboliniais metais, kada tėvas – pagrindas, tėvas saugumo garantas, tėvas, kuris savyje talpina dvasinę dimensiją, netgi Dievas – Tėvas, „išgaravo“(6). Asmeniniuose santykiuose ima dominuoti laisvos meilės ir neįsipareigojimo santuokoje nuotaika. Toks procesas įmanomas tik panaikinus tėvo statusą, kurio statusas pasąmoniniame ir socialiniame lygmenyje buvo ir yra – sujungti norą su įstatymu, su prigimtiniu „tvarkingumu“. Nelikus tėvo, nelikus autoriteto, žmogus pradeda gyventi kaip tas, kuris pats sau nustato taisykles, jų ribas ar jų nebuvimą. Šeiminis santykis tarp vyro ir moters yra savo prigimtimi nukreiptas į bendradarbiavimą ir į papildomumą. Kiekvienas atneša į santuoką tai, ką turi ir yra papildomas tuo, ko jam trūksta. Vyriškumo ir moteriškumo dermė. O jeigu šiame šeiminiame santykyje pradeda trūkti kurio nors vieno iš šių elementų, jeigu nelieka tėvo (fizine ar psichologine prasme), arba jeigu tėvas pašalinamas iš naujo individo – vaiko gyvenimo ir brandos proceso, sušlubuoja patys fundamentaliausi žmogiškosios raidos dėsniai. Nebegaunamas dvigubo pavyzdžio – vyriškumo ir moteriškumo pavyzdys. Iš vaiko pavogiama teisė ir galimybė suvokti vyriškumo ir moteriškumo esminius skirtumus, jų vienas kito papildomumą, jų statusus ir vaidmenis.

Jeigu kalbėdami apie tėvą kalbame apie jį kaip kultūriškai eliminuojamą elementą, suvokiame, kad ir realiame gyvenime jis tampa asmeniu, kuris eliminuojamas. Pasekmės regimos tiek psichologine, tiek fiziologine prasme. Jeigu motina patyrusi skyrybų traumą nustoja kalbėti apie tėvą, natūralu, kad eliminuos tėvo „buvimą“ ir iš vaiko gyvenimo. Kyla vidinis konfliktas, nes vaiko gyvenime tai ką jis jaučia nebeatitinka to, kas jis yra: jam trūksta tėvo. Psichologijoje pašalinant subjekto atsiradimo priežastis pašalinamas ir pats subjektas – teigia Žakas Lakanas.

... Jeigu nebėra būtinybės paklusti tėvui, nebėra būtinybės paklusti ir niekam kitam, kas pasąmoninio veikimo mechanizme atlieka įstatymdavio ir autoriteto vaidmenį. Kalbame apie nenorą klausyti mokytojo, policijos, valstybės ir kitų institucijų bei asmenų einančių tam tikras pareigas, kurie atlieka Zigmundo Froido išsireiškimu – totemo ir tabu pareigas.

Jeigu šiandien galime kalbėti apie visuomenę, kuri gyvena be tėvo, be jo statuso, arba su tėvu, kurį galima eliminuoti, reiškia, kad visuomenė išgyvena tėvo ženklo, tėvo buvimo trūkumą. Jo statuso / vaidmens ilgesį. Jeigu nebėra būtinybės paklusti tėvui, nebėra būtinybės paklusti ir niekam kitam, kas pasąmoninio veikimo mechanizme atlieka įstatymdavio ir autoriteto vaidmenį. Kalbame apie nenorą klausyti mokytojo, policijos, valstybės ir kitų institucijų bei asmenų einančių tam tikras pareigas, kurie atlieka Zigmundo Froido išsireiškimu – totemo ir tabu pareigas.

1985 metais Brigitte studie Vokietijoje pradėjo kalbėti apie tėvą, kuris daug švelnesnis, mokantis parodyti savo jausmus, silpnumą, moka geriau atliepti moters poreikius(7). Vyrai patiria identiteto krizę / krizes ir vis rečiau didžiuojasi būdami vyrais. O dar pridėkime, kad XX amžiuje praūžė du pasauliniai karai, palikę vaikus be tėvų, o šiais laikais kalbėkime apie 50% nutrūkstančių santuokų – tęsiasi betėvių šeimų tikrovė.

Nuo 1992 metų Jungtinės Tautos kalbėdamos apie tėvystę ir motinystę įveda naują terminologiją – prokreacija. Šis precedentas sukuria terpę, kurioje galima kalbėti apie naujos gyvybės – vaiko atsiradimą neįtraukiant pačių tėvų į šį procesą. O ypatingai tai liečia tėvą, vyrą, kuris tampa elementariu spermos donoru. Skyrybų atveju vaikai dažniausiai lieka gyventi su mamomis. Jiems leidžiamas tik epizodinis dalyvavimas vaiko auklėjime. Šis teisinis instrumentas, dažniausiai apginantis fiziologine prasme artimesnį ryšį tarp motinos ir vaiko, tuo pačiu metu nukerpa pačiam vaikui vieną esmingiausių elementų – santykį su tėvu. O dar jeigu pridėtume analizę, kiek trokštant nubausti savo buvusį sutuoktinį melagingai paliudijama apie nederamą tėvo elgesį su vaiku, siekiant apriboti matymosi su vaiku teises. Problematika tikrai gili ir plati.

... vyrai, būsimieji tėvai gali pradėti ar jau pradėjo tėvystę suvokti kaip kančios ir pažeminimo šaltinį. Tokia psichologinė būsena keičia vyrų elgesį. Jie vis mažiau nori įsivelti į skyrybų procesus, nenori būti atskiriami nuo vaikų. Gal todėl tai tampa priežastimi, dėl kurios nenorima kurti šeimos, nenorima kurti įsipareigojančio santykio.

Auga šeimų skaičius, kuriose nėra tėvo. O tikroji bausmė neapsiriboja vien tik išsiskyrusių šeimų įstatyminių santykių apibrėžimu. Tikroji rizika dar laukia kasdienėje tikrovėje. Rizika, nes vyrai, būsimieji tėvai gali pradėti ar jau pradėjo tėvystę suvokti kaip kančios ir pažeminimo šaltinį. Tokia psichologinė būsena keičia vyrų elgesį. Jie vis mažiau nori įsivelti į skyrybų procesus, nenori būti atskiriami nuo vaikų. Gal todėl tai tampa priežastimi, dėl kurios nenorima kurti šeimos, nenorima kurti įsipareigojančio santykio. Nes trokštama apsisaugoti nuo trauminių patirčių, kurias matė savo šeimose, savo namuose ar savo draugų ir pažįstamų namuose.

Tad moteriai įstatymų leidėjas suteikia tikrai dideles sprendžiamąsias galias, kuriomis apibrėžiamas tėvo bendravimas su vaikais po įvykusio formalaus skyrybų proceso. J. Goody 2000 metais taip apibūdino vaikų patikėjimo motinoms procesą: „didžioji dalis vaikų auklėjami moterų, dažnai vienišų, dėl to, kad 90 procentų atvejų joms patikimas vaikų auklėjimas. Dėl to tėvai yra marginalizuojami toje pirmojoje šeimoje ir negali perteikti galiojančio elgsenos modelio. Dažnai atstovauja kritusį stabą, dievą, kuris suklydo. Ši nesekmė neišvengiamai keičia  psichologines gyvenimo šeimoje schemas. Tėvas yra „nužudomas“ ne savo įpėdinio, vaiko, tačiau savo žmonos arba savęs paties, „savižudybe“ pažymėta atsitraukimu“(8).

Vaikas dažniausiai tampa uždaru, lengvai pasiduoda nusiminimui, patiria socializacinių sunkumų ir t. t. Visa tai dėl to, kad jam pritrūksta tų simbolinio lygmens saugumo garantų, kuriuos gali užtikrinti tik abu tėvai. Vaikas nuolat priklausomas nuo tėvų, kadangi dar nesubrendęs ir jam nuolat reikia priežiūros. Jeigu negauna pagalbos ir palaikymo, jaučiasi apleistas. Ir nors mama atlieka didžiąją dalį auklėjamojo darbo, tačiau tai nėra pilnas paveikslas to, kaip turėtų būti ugdomas žmogus.

... Jeigu eliminuojamas tėvas, taip pat ir motina nebegali sukurti gero santykio su vaiku.

Jeigu eliminuojamas tėvas, taip pat ir motina nebegali sukurti gero santykio su vaiku. Kada neigiama tėvystė ar neigiamas tėvo statusas / vaidmuo, neigiama ir vaiko atsiradimo istorija. Nutraukiamas santykis tarp kartų.

Netgi pagarba kūnui ir gyvybei glaudžiai susijusi su tėvo klausimu. Kūnas, dėl savo santykio su subjektu, kaip jį gražiai pavadino šv. Jonas Paulius II – „asmens sakramentas“ – tampa produkcijos objektu. Biotechnologijos atveria galimybes rinktis, kontroliuoti gimstamumą ir gyvybę, palikti gyventi embrionus ar nužudyti ir t. t. Tapimas žmogumi atsiduria paties žmogaus rankose. Ir tokia elgsena leidžiama parlamentuose įteisintais įstatymais. O psichologiškai, vaiko be pradmenų, be tėvo ir motinos atsiradimas kuria nemirtingo žmogaus iliuziją. Iliuziją, kuri nemato santykio su tėvais, seneliais ir natūralia mirtimi, laukiančia kiekvieno žmogaus.

Tačiau šiandieninėje visuomenėje yra ir džiuginančių momentų. Pastebimas sugrįžimas prie atsakingos tėvystės. Skyrybų atveju vis dažniau galvojama apie vaiko gerovę ir jo teisę turėti santykį su tėvu ir motina. Bet dar pastebime dideles spragas ir problemas, kalbant apie „skyrybų fabriką“, „greitas skyrybas“. Vis dar labiau kalbama apie tėvo ar motinos teisę į vaiką, o ne vaiko prigimtinę teisę turėti savo gyvenime juos abu.

Nesunkiai suvokiame, kad įvairias šeiminio santykio traumas išgyvenęs asmuo, pats sunkiai kuria šeiminį santykį ir savąją potrauminę patirtį dažnai nesąmoningu būdu pritaiko savo kasdienybėje. Tarsi nenutrūkstama grandis pagal lietuvių liaudies patarlę: obuolys nuo obels netoli rieda... Reikia tad savo santykių analizės, kad nutraukti tą ydingą ratą. Tą riedėjimą netoli nuo obels...

Tėvas pats savaime netampa tėvu vien dėl to, kad generuoja lytines ląsteles būtinas naujos gyvybės atsiradimui. O juk yra dar ir dvasinė tėvystė, kuriai neužtenka ląstelių susijungimo. Kad tapti tėvu, reikia sujungti dvi laisves ir du norus. Tokia galimybė eliminuojama, jeigu kalbame tik apie prokreaciją, kurioje svarbūs tik X ir Y genai. Jeigu pašalinami tėvas ir motina.

... Tėvo ir motinos uždavinys tad užtikrinti visapusiškos sveikatos – fizinės, psichinės, dvasinės – pagrindą, kuriuo jie patys ir yra.

Apibendrindami galime teigti, kad mūsų visuomenėje ir šiandien tėvystė, o taip pat ir motinystė lengvai eliminuojami ir tai glaudžiai susiję su visuomenės kultūriniais lūkesčiais, politika, požiūriu į žmogų. Jeigu statusų lygmenyje „neįsijungia“ vidiniai pasąmoniniai veikimo mechanizmai, pasekmės bus ir yra tikrai sunkios. Jaunoji karta užauga neturėdama į ką lygiuotis ir iš ko mokytis. Tėvo ir motinos uždavinys tad užtikrinti visapusiškos sveikatos – fizinės, psichinės, dvasinės – pagrindą, kuriuo jie patys ir yra. Taip pat išmokyti teisingo santykio su supančiu pasauliu ir žmonėmis.

... ar iš tikro tėvo klausimas, šeimos klausimas yra tik politinis klausimas, ar vis tik tai statusas / vaidmuo yra tai, kas įtakoja ir lemia visus žmogaus gyvenime daromus pasirinkimus ir santykius?

Matydami tėvo eliminavimo, tėvo „išgaravimo“ efektą šiandieninėje visuomenėje, suvokiame, kaip be galo svarbi abiejų tėvų esamybė vaiko kasdienybėje. Kada tėvas yra pašalinamas iš kasdienio šeimos gyvenimo ir iš vaiko kasdienybės, negauna, nepaveldi pasąmoniniame lygmenyje struktūrų / vaidmenų. Nebegeba įgyti pasitikėjimo savimi ir negeba suvokti, kad iš vis toks santykis su tėvu, kurio stinga jo gyvenime, būtų įmanomas. Nebeturi pasitikėjimo juo, kaip tėvu, juo kaip vyru. Paklauskime šiandien savęs, ar iš tikro tėvo klausimas, šeimos klausimas yra tik politinis klausimas, ar vis tik tai statusas / vaidmuo yra tai, kas įtakoja ir lemia visus žmogaus gyvenime daromus pasirinkimus ir santykius?

Kitame mūsų susitikime kalbėsime apie tai, kaip santykis su šeimos tėvu padeda ar trukdo kurti santykį su dangiškuoju Tėvu. Bandysime pažvelgti į situaciją per „šeimos tėvo akinius“.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas


Klausimai refleksijai:

  1. Kas būdinga ideologijoms apmąstant žmogaus ir šeimos vietą jose?
  2. Kaip gender ideologija kviečia suvokti žmogų ir kaip jos įsigalėjimas gali pakeisti mūsų kasdienybę?
  3. Įvardinkite priežastis, dėl kurių šiandienis moderniojo pasaulio vyras bijo kurti įsipareigojančius santykius.
  4. Kaip įstatymai sukuria teisę tėvystės eliminavimui?

IŠNAŠOS

(1) Plg. L. Irigaray, Io, Tu, Noi. Per una cultura della differenza, Bollati Boringhieri, Torino 1994, p. 79.
(2) Plg. N. Galli, Educazione dei giovani alla vita matrimoniale e familiare, Vita e Pensiero, Milano 1993, 17 – 21
(3) Plg. Mario Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 397 – 398.
(4) Plg. P. Donati (sudarytojas), Uomo e donna in famiglia, San Paolo, Milano 1997, p. 25.
(5) Pasigilinti ir susipažinti plačiau su feminizmo teorijomis, su postmodernistine kultūra ir kritika joms iš psichoanalitinio klinikinio požiūrio taško galima: M. Dimen – V. Goldner (sudarytojai), La decostruzione del genere. Teoria femminista, cultura postmoderna e clinica psicoanalitica, vertimas į italų kalbą: S. Bakacs – E. Bonini – C. Scaramuzzi, Il Saggiatore, Milano 2006, p. 225 – 244.
(6) Plg. M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 42.
(7) Plg. P. J. Cordes, L’eclissi del padre, un grido, vertimas į italų kalbą: C. Danna, Casa Editrice Marietti, Milano 2002, p. 21.
(8) J. Goody, La famiglia nella storia europea, vertimas į italų kalbą: M. Chianoni, Laterza, Roma – Bari 2000, p. 284, (autoriaus vertimas).