Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

5. Zigmundo Froido atrastas tėvo statuso / vaidmens suvokimas ir jo įtaka asmeninei brandai

Žvelgiant į šiandieninę mūsų visuomenę, būtų neteisinga tvirtinti, jog tėvo statusas yra dingęs. Tačiau socialinėse struktūrose tėvo statuso egzistencija (tėvo buvimas šeimoje) dažnai pakimba ant plauko arba jos svarbą norima pašalinti. Atskiri asmenys ieško būdų, kaip jį pakeisti kažkuo kitu ir tai daro savitais būdais. Zigmundas Froidas pastebėjo bandymus kompensuoti tėvo trūkumą masių psichologijos fenomenu, įvairiomis patologijomis, kurios yra ne kas kita kaip bandymai pakeisti tėvo statuso mechanizmą, kompensuoti jo autoriteto trūkumą įvairiais būdais, kuriuos įvardina kaip sutrikimus. Apie tėvo autoritetą kalbame žvelgdami iš vaiko (subjekto) pozicijos, t. y. žvelgdami iš asmens, kuris kalba apie save, apie savo gyvenimą, savo prisiminimus, troškimus, problemas, pusės(1). Froido teigimu tėvo statuso naikinimas susijęs su simbolinio lygmens susiskaldymu.

Naudodamas klinikinį tyrimo metodą per žodį, Zigmundas Froidas rado galimybę įeiti į subjekto (žmogaus) gelmes ir tokiu būdu padėti jam rasti tiesą bei būdus siekti pagijimo. Jo manymu, žmogui reikia padėti save išreikšti, įvardinti tai, kaip jis jaučiasi, ką mąsto, tai, ką jis laiko tiesa. Klausydamas savo pacientų pastebėjo, kad jie, kaip subjektai, gydymo metu susipažino su tiesomis slypinčiomis juose, kurių dar jie patys nežinojo. Norėdami suvokti Zigmundo Froido mąstymo metodą, turime suvokti, kad jis vertina žmogaus elgesio ir pasirinkimo galimybes per „norėjimo“, „troškimo“ (vokiškai – wunsch) vertinimo prizmę(2). Noras arba troškimas yra tai, kas skatina daryti pasirinkimus, nepaisant to ar jie veikia teigiamai ar neigiamai patį veiksmą atliekantį subjektą. Pažvelkime, kaip Zigmundas Froidas suvokia tėvo statuso klausimą šiuose savo veikaluose: „Totemas ir tabu“, „Masių psichologija ir Ego analizė“, „Mozė ir monoteizmas“.

Tėvo klausimas „Toteme ir tabu“

„Totemas ir tabu“ yra puiki pirmykštės ordos iliustracija, kuri analizuoja Edipo kompleksą mitiniais laikais. Čia analizuojama dviguba koncepcija: to kas šventa (totemas) ir to, kas uždrausta (tabu). „Totemo ir tabu apmąstymas koncentruojasi aplink fobinio objekto statusą ir būtent tai veda Froidą link kelio ir kalbėjimo apie tėvo statusą. (...) Tai ko totemas ir tabu mus moko yra tai, kad tėvas veiksmingai uždraudžia troškimo pasireiškimą vien todėl, kad yra miręs ir, pridėčiau, nežino net jis pats, – supraskite, – kad jis miręs. Tai mitas, kurį Froidas siūlo moderniam žmogui, nes šiuolaikinis žmogus yra tas, kuriam Dievas yra miręs – tąja prasme, kad jis manosi tai žinąs“(3).

Zigmundo Froido mokyklai pats svarbiausias ir universaliai galiojantis kompleksas ir jo veikimo principas yra Edipo kompleksas, kuris labiausiai atitinka mūsų indoeuropietiškajam šeimos suvokimo modeliui, kuris yra orientuotas į tėvystės, tėvo viršenybę; įstatymiškai tai įtvirtinta pradedant nuo Romos teisės laikų, krikščioniškoje moralėje ir galutinai užvirtinta turtingų darbdavių moderniojo industrializmo laikais, Europoje ir vakarietiškame pasaulyje(4). Zigmundas Froidas gina poziciją teigdamas, kad „paveldėjimas iš motinos pusės yra daug senesnis už tėviškąjį, nes yra pagrindo manyti, kad toteminiai draudimai visų pirma nukreipti prieš kraujomaiša grįstus vaiko potraukius“(5). Zigmundo Froido teigimu, tėvas yra tas, kuris suvaidino svarbiausią vaidmenį nubrėžiant aiškias ribas, tai, ko nevalia peržengti. Jo naudojamas instrumentas – kalbėjimas apie totemą ir tabu leidžia analizuoti sunkiai suvokiamą tikrovę. „Kita vertus totemizmas yra religinė–socialinė institucija, kuri svetima šiandieniniam mūsų pojūčiui, iš tikrųjų seniai apleista ir pakeista naujomis formomis“(6).

Zigmundas Froidas tvirtina, kad šis veikimo modelis negalioja vien tik kažkokiam konkrečiam istoriniam asmeniui, tačiau visiems tos rūšies individams. Toteminės ribos draudžia visų pirma kraujomaiša grįstus santykius. Kaip žinome iš psichoanalizės mokslų, „(...) pirmas vaiko seksualinio objekto pasirinkimas yra susijęs su kraujomaiša, nukreiptas į uždraustus objektus, motiną ir seserį“(7).

Zigmundas Froidas terminą tabu apibrėžia dviem būdais: iš vieno taško žvelgiant tai – šventas, pašvęstas, iš kito – pavojingas, netyras, neleistinas(8). Tai galioja ne tiktai kalbant apie fizinį kontaktą, tačiau ir apie mintis. Įvairių neurotinių sutrikimų eigoje stebimas libido suintensyvėjimas, nukreipiantis link veiksmų, pagal prigimtį draudžiamų. Už kiekvieno tokio veiksmo slypi noras, troškimas. Bet kuris siekis, kurį galėtume pavadinti ištvirkavimu, savo šaknis turi vaikystėje ir kyla iš nesąmoningų, pasąmoninių veikimo mechanizmų. Mechanizmų, kuriuose stinga tėvo statuso ar jo realaus buvimo. Tėvas juk yra tas, kuris padeda išmokti atmesti norą, troškimą, kuris gali būti tave žalojančiu veiksniu.

„Toteme ir tabu“ Zigmundas Froidas tvirtina, kad žmogui išmokus kalbėti, jis išėjo iš savo elgsenos taisyklių, grįstų malonumo ir nemalonumo principu. Kalba, gebėjimas kalbėti pakylėjo žmogų virš jo instinktyvumo(9). Tai, ką pirmykštis žmogus sukūrė per savo vidaus projekciją į išorę, tapo šiandieninės psichologijos pagrindu. Čia, pagal austrų kilmės mokslininką, gali būti du paaiškinimai: sisteminis (besiremiantis priklausymu socialinei grupei) ir tikrove besiremiantis, tačiau pasąmoninis(10). Tabu atspindi socialinio priklausymo pusę ir, kaip sako Zigmundas Froidas, kartais sunku identifikuoti, kur prasideda sutrikimas, o kur tai yra tik socialiai susiformavusio reiškinio įkūnijimas. Tačiau vienas dalykas tikrai aiškus: bėgimas nuo tikrovės, nuo žmonių bendruomenės ir neurotinio elgesio pasireiškimas gali būti formuojamas kultūriniais veiksniais. Neurotikas arba sutrikimų turintis žmogus intensyviai nuolat mąsto apie savo problemas, tačiau negeba jų spręsti dermėje su jį supančia tikrove. Su tiesa.

„Toteme ir tabu“ Zigmundas Froidas pradeda loginę minčių seką nuo hipotezės apie kolektyvinę dvasią, kurioje vidiniai procesai veikia tokiu būdu, kokiu veikia ir atskiro individo pasąmonėje(11). Analizuoja vaikų brandos etapą, kuriame jaučia neapykantą tėvui ir kuriame vaikas tėvą mato kaip savo norų ir su lytiškumu susijusių troškimų išsipildymo kliuvinį(12). Tėvo mirtis – yra šios fazės troškimų rezultatas. Tai provokuoja kaltės jausmą ir pyktį. Iš bendrosios Zigmundo Froido raštų analizės suvokiame, kad santykis su mirusiu tėvu dar sustiprėja ir jis tampa tuo, kuris yra nuolat šalia, skirtingai nuo fiziškai egzistuojančio / esančio tėvo.

Žakas Lakanas, analizuodamas Zigmundo Froido raštus, yra sakęs, jog tėvas, kurio nekenčiama, tėvas, su kurio norima neturėti nieko bendro, tampa simboliu, su kuriuo save identifikuoji. Remdamiesi Julijana Kantza (Giuliana Kantzà) moksliniais tyrinėjimais (ji nuodugniai ištyrinėjo Zigmundo Froido raštus) galima teigti: „Froido tėvas yra pastatytas į subjekto centrą kaip nustatantis neatšaukiamą draudimą, kraujomaišos tabu klausimu. Trejybiniame edipiniame santykyje motina veikia kaip draudžiamas norėjimo objektas, tabu, kurį jam nustato tėvas veikiantis kaip kliūtis ir draudimas“(13).

Knyga, kurią analizavome, privertė jo autorių apmąstyti žmogaus statusus, vaidmenis, tėvo poziciją žvelgiant iš žydiškos ir krikščioniškos kultūrų sandūros apžvelgimo pozicijų. Tačiau tikrai nebūtų galima teigti, jog visi joje aptarti dėsniai sutampa su suvokimo prizme sutinkama žydiškoje-krikščioniškoje kultūrinėje terpėje. Tačiau šis ir kiti raštai, kuriuos aptarsime tikrai pasitarnauja gilesnio dialogo ir suvokimo kūrimui siekiant įsigilinti į subjekto vidinius formavimosi mechanizmus.

Zigmundas Froidas perėjime nuo pirmykštės ordos prie broliškos bendruomenės struktūros mato tėvo statuso eliminavimo galimybes ir pasekmes. Dar šio mokslininko gyvenimo laikais vyko šis procesas – siekis pašalinti tėvą ir jo autoritetą, jo statusą, siekiant lygybės, buvimo „broliais“ nepripažįstant šeiminio santykio laipsniškumo: tėvas-motina-vaikas.

Masių psichologija ir Ego analizė

„Masių psichologijoje ir Ego analizėje“ Zigmundas Froidas bando paaiškinti masių fenomeną ir atsakyti į klausimą, kodėl žmogus elgiasi kitaip, kada yra ne vienas. Masių veikime žmogus save identifikuoja su pačia mase, įsivaizduodamas pasaulį, kuriame būdamas konkretaus darinio dalimi, kuria iliuziją, tarsi veiktų savarankiškai: „praranda autonomiją ir intelektinę iniciatyvą, taip pat pusiausvyrą ir moralinį įžvalgumą, mainais už tai gaudami jėgos jausmą kylantį iš priklausymo masei, kuri suteikia saugumo ir ramina“(14).

Zigmundui Froidui sociologija, kuri analizuoja žmogiškuosius santykius visuomenėje, tampa taikomąja psichologija; tai reiškia, kad individo psichologija pritaikoma masėms(15). Čia kyla Zigmundo Froido minties originalumas, nes tai, kas laikoma sociologijos mokslo šaka, pritaikoma psichologijoje. Pereinama nuo socialinio potraukio prie seksualinio potraukio tematikos.

Masės viduje atskiras individas patiria psichikos veikimo pokyčius: „jo jausmingumas neįtikėtinai išaukštinamas, jo intelektualiniai gebėjimai ženkliai sumažėja ir abu procesai akivaizdžiai yra linkę prilyginti jį kitiems masės individams. Šį rezultatą galima pasiekti tik panaikinus kiekvienam asmeniui būdingų instinktų nuslopinimą ir atsisakant specifinių, tik tau būdingų būdų išreikšti savo polinkius“(16).

Taip individas apleidžia savo asmeninį būdą būti ir leidžia kitiems jam vadovauti. Tai glaudžiai susiję su siekiu nebūti kitokiu nei visi kiti. Nepaisant intelektinių gebėjimų susilpninimo, jausmingumo perkeitimo, galimybės veikti apribojimo, nepaisant jo esminių pagrindinių poreikių patenkinimo būtinybės, toks individas jaučiasi laimingas. Nepaisant to, kad „masės“ veikia pagal bandos principą, tačiau yra linkusios į tam tikrą paklusnumą ir negali egzistuoti be vedlio, kuris tos masės narius nukreipinėtų. Tai reiškia, pagal Zigmundą Froidą, kad toks darinys (reiškinys) negali egzistuoti be modelio, be statuso, vaidmens, su kuriuo nori identifikuotis. Dėl to iškelia identifikavimosi klausimą sakydamas: „Identifikavimasis psichoanalizėje yra pirmas emocinio ryšio su kitu asmeniu pasireiškimas. Jis atlieka savo vaidmenį Edipo komplekso priešistorijoje. Berniukas rodo išskirtinį dėmesį savo tėvui, norėtų tapti ir būti kaip jis, pakeisti jį viskuo ir visame kame“(17).

Vaikas berniukas priima tėvą kaip idealą ir su juo tapatinasi. Tas pats galioja ir vaikui mergaitei. Tik pirmuoju atveju tėvas yra tas, kuo norima būti, antruoju – tas, kurį norima turėti(18). Zigmundas Froidas teigia, kad dukrą ištinka vyriško lytinio organo trūkumo suvokimo krizė (pavydas) ir kada šis skirtumas nustatomas, įvyksta taip vadinamas „kastracijos“ sindromas. Galima būtų tvirtinti, kad „identifikavimas užima objekto pasirinkimo vietą ir objekto pasirinkimas regresuoja iki identifikacijos“(19). Praktikoje tai reiškia, kad savojo „Aš“ suvokimas tikrinamas pažintojo „Aš“ suvokimo atžvilgiu.

Pasak Zigmundo Froido labai dažnai masių psichologijoje identifikavimasis įvyksta adaptuojant įvairias išimtis, kurios tampa taisyklėmis. Nelaimingi individai nori išreikšti savo pasąmoninį troškimą pasidalinti kančia, patirtomis skriaudomis su kitais.  Kaip pavyzdį pateiksiu dvi moteris. Viena prarasdama kūdikį galvoja, kad ir kita jo neturėtų turėti. Pagal masių psichologijos veikimo dėsnius, pirmosios noras pripažįstamas gėriu ir antrajai. Bet tam būtina sąlyga, kad pirmasis asmuo būtų lyderiaujantis „priklausymo grupėje“, gebėtų perteikti savo patirtį masėms ir užkrėsti šiomis mintimis: žvelgti į pasaulį tik jam priimtinu būdu.

Zigmundas Froidas tvirtina, kad „kiekvienas individas yra tarsi elementas, kuris dalyvauja daugelių masių formacijoje, o per susitapatinimą – subjektas kurdamas daugiašalius santykius susikuria savojo „Aš“ idealą, pagrįstą įvairiausiais skirtingais modeliais“(20). Tam tikrais atvejais individas visiškai atsisako savojo „Aš“ jausminėje ir psichologinėje sferose bei pakeičia jį kolektyvinės laimės idealu, įkūnijamu tos grupės vado asmenyje. Masių psichologijoje nebesvarbu tampa ir lytis, kuri nebeatlieka jokio vaidmens, nebeatitinka jokio statuso. Dėl to, kad pačios „masės“ tampa troškimų objektu ir išsipildymo garantu. Čia, kaip sako Zigmundas Froidas, atsiveria erdvė įvairiems sutrikimams, neurozėms, emociniams sutrikimams, taip pat ir fiziologiniams. Tai pasireiškia tą akimirką, kada toks individas pasitraukia iš savo priklausymo grupės ir pasineria į savo svajonių pasaulį, nebeatitinkantį realybės.

Zigmundas Froidas analizavo masių fenomeną ir jam buvo gerai pažįstamos idėjos, skatinusios susikoncentruoti prie išimčių ar susitapatinti su pačiomis masėmis. Procesai, kurie vyksta ir šiandieninėje visuomenėje. Susitapatinimas su „masėmis“, kuris tam tikra prasme yra ne kas kita, o bandymas pakeisti tėvo statuso trūkumą, suteikiant to statuso galimybę pačiai „masei“. Tai procesas, kuris prasidėjo tolimoje praeityje gimstant industrinei modernistinei visuomenei ir trunkantis iki mūsų dienų.

Mozė ir monoteizmas

Nuvykęs į Romą Zigmundas Froidas, sustojęs prie Mozės skulptūros, atranda santykį su savo tautos religinėmis šaknimis. Veikale „Mozė ir monoteizmas“ jis tesia Edipo komplekso analizę – temą, kuri labai kritikuota po „Totemas ir tabu“ knygos išleidimo. Julijana Kantza sako, kad jeigu „tėvas Toteme ir tabu yra troškimo tėvas, pirmykštės ordos tėvas, čia pagrindinis veikėjas yra ištisos tautos tėvas, paženklintas tuo nužudymu, kuriuo pašalintasis sugrįžta dar atkakliau“(21).

Šioje knygoje Zigmundas Froidas vysto mintį, kalbėdamas apie tautą, kuri paveldėja kaltės jausmą, tačiau tuo pačiu metu turi išskirtinį likimą. Autoriai, kritikuodami šį veikalą teigia, kad čia atsispindi paties Zigmundo Froido emocinis nebrandumas, jo kasdieniame gyvenime, kuriame nebuvo geras tėvas, ir edipinė drama, kurią jis pats išgyveno tik pirmykštės ordos analitinio metodo lygmenyje(22). Kodėl monoteizmas sudomino Zigmundą Froidą? Analizuodamas religijų fenomeną prieina išvados, kad dievai yra kintančios figūros, paremtos žmogiškojo norėjimo išpildymo principu. Tačiau, kada kalbama apie Vieną Dievą, yra visiškai kitaip. Jis atitinka tėvo statusą. Jis duoda įstatymą. Jis nustato tvarką. Mokslininkas pradeda nuo Egipto religinės sistemos analizės (dievas Saulė) tam, kad nukeliautų prie to dvasinio modelio, kurio tradicijai jis pats priklausė (dešimties įsakymų Dievas – Jahvė). „Pirmasis modelis, kurį pritaiko paversdamas Mozę egiptiečiu, atsisakančiu to, ką pavadinčiau rasių šaknies fenomenu, „Dalyko“ psichologija. Antrasis verčia jį kalbėti apie neišvengiamą nematomybės primatą, kuris charakterizuoja, apibūdina ryšio su tėvu svarbą. Ryšio, besiremiančio tikėjimu ir įstatymu, ir jo pirmenybę prieš motiniškąjį santykį, besiremiantį akivaizdžiu kūniniu ryšiu“(23).

Šis paskutinis didelis veikalas skirtas žmonijos kilmės analizei ir perėjimo nuo prigimties prie kultūros reiškiniui analizuoti. Čia Zigmundas Froidas bando istorijos susitikimo su kultūra galimybę psichoanalizėje. Ar gali istorija būti suprasta naudojant psichoanalitinius instrumentus? Ar galima istoriją suvokti apmąstant ją per Edipo komplekso prizmę? Tam tikra prasme tai skamba kaip bandymas psichologizuoti pačią istoriją. Tačiau šis Zigmundo Froido darbas parašytas galvojant apie tris aspektus: laikantis tam tikros metodologijos, apjungiant autoriaus patirtį ir prieinant tam tikro siekiamo tikslo. Metodas – jis vysto savo tautos istoriją, o tą momentą, kada jam pristinga istorinių žinių pritaiko psichologinės tikimybės metodą. Pagal Zigmundą Froidą, subjektas gali patvirtinti savo egzistavimą tik mirusio tėvo sąskaita; jis kaltina save dėl šitos mirties.

Šiame darbe vaikas suvokiamas kaip tas, kuris turi jaustis kaltas dėl tėvo mirties ir būdamas atskirtas nuo tėvo. Čia labiau reikėtų kalbėti apie paties autoriaus santykį su tėvu, kadangi tuo metu sužinojo apie besiartinančią tėvo mirtį. Greičiausiai tai jo bandymas sureguliuoti savo vidinius konfliktus. Reikalingas kitas asmuo – tėvas, jo statusas, kuris padėtų susitvarkyti su kančios, prasmingumo ir pačios mirties klausimu. Mozė Zigmundui Froidui yra tarsi idealusis tėvas, įstatymo tėvas, figūra, į kurią žvelgdamas gali atsakyti į savojo identiteto klausimus(24). Jam priklauso įstatyminis autoritetas.

Mozė ir monoteizmas iš naujo patvirtina, kad tėvo „nužudymas“ priveda prie mirusiojo garbinimo ir ryšio sustiprėjimo. Taigi, jeigu troškimo išpildymo kliūtis (šiuo atveju tėvas) yra pašalinama, vis tiek negaunamas leidimas prieiti prie troškimo objekto. Draudimas netgi sustiprėja. Būtent dėl to tėvo statuso ir tėvo vardo būtinumas grįžta kaip neišvengiamybė, kuri struktūruoja visą žmogaus pasąmonę ir emocinius ryšius.

Jeigu Zigmundas Froidas kalbėjo apie šią problematiką, vadinasi ir jo laikais šis klausimas buvo ne mažiau aktualus negu mūsų laikais. Tėvo atvaizdo, tėvo statuso problematiką atspindi visas dvidešimtasis amžius: pasauliniai karai, noras išsilaisvinti iš autoriteto gniaužtų (hipių judėjimas, seksualinė revoliucija) ir t. t. Kaip sako Massimo Recalcati’s, visuomenėse, kuriose trūksta šeiminio santykio su tėvu, nėra kontakto su jo statusu, jo simboliu, kyla įvairios radikalizmo bangos, kadangi tokios visuomenės ir atskirų jos individų pasąmonė ilgisi santykio su aiškiu, gal net griežtu Įstatymu, kurio simbolinis autoritetas siaurąja prasme kalbant yra šeimos tėvas(25). Aleksandras Mitscherlich’as teigia, kad „analizuodamas psichikos turinį, Froidas atrado instinktyvių ir pirmapradžių žmogaus nuostatų pėdsakų, kurie patyrė silpnėjimo ir deformacijos procesus kultūriniame poveikyje“(26). Kultūra palaipsniui deformavo prigimtinius žmogiškojo suvokimo principus, kurie pasąmoniniame lygmenyje vis dėl to išliko tie patys.

Zigmundo Froido darbas parodo, kaip nesąmoningi instinktyvūs potraukiai ir pasitenkinimo fantazijos susilieja su realybės suvokimu ir su galimybe orientuoti, kreipti savąjį libido į objektą, kad būtų galima jį panaudoti tikslui pasiekti(27). Ego („Aš“), pasak Zigmundo Froido, numato galimybę realizuoti, tobulinti, „sunorminti“ savo nuostatas. Tokiu būdu jis sujungė švietimo, analizės ir valdymo (kontrolės) triadą.

Žakas Lakanas viename iš savo susitikimų, kada katalikams kalbėjo apie Zigmundo Froido atrastus dėsnius, sakė: „Viena iš esminių froidistinio pasąmonės suvokimo charakteristikų yra tai, kad pasąmonė gali būti išverčiama (suvokiama), netgi ten, kur negali būti „išverčiama“, tai yra tam tikrame radikaliame simptomo taške, ypatingai isterijos simptome, kuris pagal savo prigimtį neiššifruojamas, pateikiamas pasąmonėje tik tam, kad prisiskirtų funkcijai (statusui) to, ką įmanoma išversti“(28). Žakas Lakanas analizuodamas froidiškąjį troškimą apibūdina kaip tą, kuris žymi kažkokią konkrečią reikšmę. Tos reikšmės yra pasikartojančios ir veda prie subjekto, dažnai neatpažinto, giluminio pažinimo.

Zigmundui Froidui tėvas yra tas, kuris padeda suvokti daiktų, reiškinių, statusų reikšmes. Tėvas yra figūra, kuri sistematizuoja individo psichosocialinį gyvenimą. Tai yra jo statusas ir užduotis.

Trumpai apie Edipo kompleksą

Zigmundas Froidas savo darbuose įtvirtino Edipo komplekso suvokimo mechanizmą ir simbolinės „kastracijos“ suvokimo svarbą bei šių procesų metu veikiančių pagrindinių veikėjų – tėvo, motinos, vaiko – įtaką pasąmoninių struktūrų susikūrimui vaiko, paauglio ir net suaugusiojo gyvenime. Abu tėvai formuoja vaiko susitikimą su skirtingomis lytimis ir jų simbolikos įsisavinimu. Tėvo statusas ir pagrindinis vaidmuo – neleisti atlikti to, uždrausti tai, ką Sofoklio Edipas padarė savo gyvenime: susiporavo kraujomaišos būdu su savo motina ir užėmė tėvo vietą. Marius Binasco’as teigia, kad „tėvas atlieka savo „statusą“ užimdamas savo vietą šalia motinos  ir taip iš tikrųjų parodydamas, kad vaikas neišpildo motinos noro ir kad tai buvo jo noras būti tėvu ir duoti motinai vaiką“(29). Šį procesą psichologija vadina kastracijos procesu, kuris vaiko pasąmonėje struktūruoja simbolinio falo praradimą (berniukui) ir tai, ko neturi (mergaitei): turėti ar neturėti čia yra esminis klausimas.

Edipo komplekso centre atsiduria vaikas ir jo troškimas būti su motina, eliminuojant tėvą, įsimylėjusį varžovą. Bręstant vaikui išėjimas iš Edipo komplekso įvyksta atsisakant šio noro, integruojant tėvo statuso reikšmę, mezgant ryšį su kitais priešingos lyties atstovais ir tokiu būdu patenkinant šį poreikį. Kraujomaišos tabu yra tas, kurį nustato tėvas, jo statusas. Jis niekada nėra suformuluotas tarsi kokia taisyklė, tačiau visada veikia. Tai pasąmoninio lygmens draudimas, kylantis iš žmogiškųjų veiksmų, tokių kaip simboliai, kalbėjimas, ryšiai ir t. t.

Kiekvienas įstatymas yra universalus ir galiojantis visiems. Tačiau kodėl tas įstatymas negalioja pačiam tėvui? Dėl to, kad tėvas yra išimtis iš įstatymo. Nes tėvo statusas reikalauja, kad jis būtų pasąmoniniame lygmenyje viršesnis už kitus. Normalizuojantis santykius ir nubrėžiantis galimumo ribas. Taigi, tėvas yra kartu ir išimtis iš įstatymo (kada mąstome apie jo santykį su žmona) ir kartu tas, kuriam pačiam pritaikytas šis įstatymas, nes jis pats yra kažkieno sūnus.

Vaikas šio proceso metu natūraliai patiria krizę, tačiau tai jam suteikia pažinimo ir socializacijos su supančiu pasauliu troškimą. Taigi, vaikui reikia santykio su tėvu, su jo „statusu“, kad galėtų pereiti per Edipo kompleksą, kuris atskiria nuo motinos ir nuo kitų vaikiškų poreikių tenkinimo bei įgalina eiti asmeninio brendimo keliu. Šį procesą regimuoju būdu pastebime tada, kada vaikas augdamas šeimoje sako: mama, aš kai užaugsiu, su tavimi „ženysiuosi“ „susituoksiu“! Tokioje situacijoje tėvas taria: tavo mama yra mano žmona. Kai užaugsi, turėsi savo žmoną, kuri nebus tavo mama! Tokiu paprastu būdu vyksta šis brendimo ir identiteto formavimosi procesas.

Marius Binasco’as primena, kad kiekvienas tėvas turi misiją – perteikti tėvo statusą vaikui ir jo reikšmingumą žmogiškajai brandai, tačiau tuo pačiu metu netampant tuo „simboliniu tėvu“(30). Taip yra todėl, kad joks realus tėvas negali būti be trūkumų, be ribotumų. Dėl to, kad jis yra unikalus subjektas, perėjęs specifinį brandos ir žmogiškosios raidos kelią. Ir būtent dėl šios priežasties kasdienybėje dažnai kalbama apie tėvą kaip apie netobulą, turintį silpnybių, nepakankamai atliekantį savo pareigas ir t. t. Nėra tobulo tėvo dėl to, kad neegzistuoja tėvas, kuris pats nebūtų perėjęs šio „simbolinės kastracijos“ per Edipo kompleksą kelio. Tad kiekvienam tėvui, kaip jau kalbėjome, galioja negalimumo principas, nors tuo pačiu jis yra ir to negalimumo principo užtikrintojas savo vaikams. Kada kalbėsime naudodami šią psichologinę logiką apie paties Dievo suvokimą, Dievo Tėvystės suvokimą, matysime, kad Dievas yra tobulas būtent dėl to, kad nėra paliestas (kaip Tėvas) šio Edipinio komplekso. Jis yra Tėvystės šaltinis ir pradinis Įstatymas, kurį pažindamas žmogus, su kuriuo kurdamas santykį, žmogus gali geriau suvokti ir šeiminio tėviškumo principą (modelį, „statusą“).

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Kokį įrankį žmogaus pažinimui padovanoja Zigmundas Froidas?
2. Koks kompleksas laikomas pagrindiniu Zigmundo Froido teorijose ir kaip jis padeda nusistatyti gyvenime aiškias ribas?
3. Kaip keičiasi žmogaus elgesys veikiant pagal “masių” psichologijos dėsnius?
4. Ar priklausymas grupei, interesų rateliui ir t. t. gali kompensuoti tėvo statuso nebuvimą?
5. Kuo skiriasi santykis su pagoniškais dievais nuo santykio su monoteistinės (vieną Dievą išpažįstančios) religijos Dievu (krikščionybėje, islame ir judaizme)?
6. Kokiu pagrindu remiantis galėtume teigti, kad tik krikščioniškame suvokime Dievas kaip Tėvas turi savyje Tėvystės tobulumą?

IŠNAŠOS

(1) Plg. Sigmund Freud, Inibizione, sintomo, angoscia, 1925.
(2) Plg. Giuliana Kantzà, Il Nome–del–Padre nella psicoanalisi, Freud – Jung – Lacan, Edizioni Ares, Milano 2008, p. 15.
(3) Jacques Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į įtalų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 75 – 76, (autoriaus vertimas).
(4) Plg. Bronislaw Malinowski, “Mutterrechtliche Familie und Ödipus – Komplex”, in Imago 10/2-3, 1924.
(5) Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 31, (autoriaus vertimas).
(6) Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 24, (autoriaus vertimas).
(7) Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 43, (autoriaus vertimas).
(8) Plg. Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 44.
(9) Plg. Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 89.
(10) Plg. Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 89.
(11) Plg. Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 179.
(12) Plg. Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 165.
(13) Giuliana Kantzà, Il Nome–del–Padre nella psicoanalisi, Freud – Jung – Lacan, Edizioni Ares, Milano 2008, p. 18, (autoriaus vertimas).
(14) Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 187–188, (autoriaus vertimas).
(15) Plg. Sigmund Freud, Introduzione alla psicoanalisi: prima e seconda serie di lezioni, 39/40, vertimas į italų kalbą: M. T. Dogana – E. Sagittario, Bollati Boringhieri, Torino 1995², p. 572.
(16) Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 209, (autoriaus vertimas).
(17) Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 224, (autoriaus vertimas).
(18) Plg. Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 225.
(19) Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 225, (autoriaus vertimas).
(20) Sigmund Freud, Totem e Tabù. Psicologia delle masse e analisi dell’Io, vertimas į įtalų kalbą: E. A. Panaitescu, Bollati Boringhieri, Torino 2011, p. 247, (autoriaus vertimas).
(21) Giuliana Kantzà, Il Nome–del–Padre nella psicoanalisi, Freud – Jung – Lacan, Edizioni Ares, Milano 2008, p. 47 – 48, (autoriaus vertimas).
(22) Plg. Jacques Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į įtalų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 75.
(23) Jacques Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į įtalų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 77, (autoriaus vertimas).
(24) Plg. Giuliana Kantzà, Il Nome–del–Padre nella psicoanalisi, Freud – Jung – Lacan, Edizioni Ares, Milano 2008, p. 42.
(25) Plg. Massimo Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 40.
(26) Alexander Mitscherlich, Verso una società senza padre, vertimas į italų kalbą: S. Bueno, Feltrinelli, Milano 1970, p. 179, (autoriaus vertimas).
(27) Plg. Alexander Mitscherlich, Verso una società senza padre, vertimas į italų kalbą: S. Bueno, Feltrinelli, Milano 1970, p. 180.
(28) Jacques Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į įtalų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 69, (autoriaus vertimas).
(29) Mario Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 42, (autoriaus vertimas).
(30) Plg. Mario Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 45.