Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

12. Žodis kaip susitikimo su tėčiu vieta. Apibendrinimas

Žako Lakano, garsaus prancūzų psichoanalitiko tekstai ir mokslinė analizė kalba apie žodžio tikrovę ir svarbą žmogaus gyvenime. Žodis, kaip susitikimo su savimi pačiais ir „Kitu“ „vieta“, bei to esmiškai svarbiausio vaidmens įsisąmoninimo proceso per žodį dalis, kurioje kaip pagrindinį veikėją įvardina tėvo statusą (tėvo vardą). Žodis suvokiamas kaip tas, kuris struktūruoja, tvarko žmogiškojo gyvenimo tikrovę. Kartu tai ir įrankis mūsų pasąmonės pažinimui. Žako Lakano teorijos centre ne žmogaus biologija, erosas, įvairūs kompleksai, sutrikimai ar fiziologija, tačiau gebėjimas kalbėti ir pati kalba paaiškina visas kitas dimensijas: „kalbantysis yra būdas išreikšti savo pasąmonę. Egzistuoja visiškai netikėtas ir visiškai nepaaiškinamas faktas ir jis yra – kad žmogus yra kalbanti gyva būtybė“(1).

Jeigu Zigmundas Froidas visa aiškino žvelgdamas per lytiškumo prizmę, Žakas Lakanas visus žmogiškojo gyvenimo reiškinius interpretuoja naudodamas kalbėjimo konceptus. Žinoma, nesumenkindamas visų kitų žmoguje – subjekte egzistuojančių dėsnių ir struktūrų svarbos. Zigmundas Froidas atvėrė galimybę pažinti žmogaus pasąmonę ir šiuo metodu naudojasi daugybė mokslininkų iki pat šių dienų. Jis savo analizės metodą taikė žydiškojo pasaulio kontekstui. Žakas Lakanas žengia žingsnį į katalikiškąjį kontekstą.

Žako Lakano inovacija, lyginant jo analizės metodą su Zigmundo Froido yra tai, kad jis apibūdino žmogiškąją pasąmonę kaip tą, kuri turi vidinę struktūrą pagrįstą kalbėjimo taisyklėmis. O pati psichoanalizė remiasi ta tikrove, kad pacientas gali kalbėti ir pasakoti savo patirtį. Komentuodamas Zigmundo Froido Edipo kompleksą Žakas Lakanas teigia, kad įstatymas (tabu) ir troškimas, noras yra vienas nuo kito neatsiejami dalykai. O „kastracijos“ įstatymo išgyvenimas stabilizuoja patį subjektą ir įgalina jį gyvenime norėti, siekti kitų dalykų(2).

Teisinga šioje vietoje paklausti, kas yra žodis, kokia yra žodžio patirtis, esmė ir kaip apsikeičiame žodžiu? Jeigu gyvūnai veikia pagal savo instinktus, žmogus, turėdamas daug komplikuotesnius vidinius mechanizmus būdingus tik žmogiškajai būčiai, kalbėjimo (kalbos) dėka įveikia instinktyvumo lygmenį ir veikia pagal daug sudėtingesnes vidines logikas. Kalbėjime, pasakyme visada egzistuoja simbolinė dimensija.

Žakas Lakanas teigia, kad Zigmundas Froidas pristatė simbolių kalbą ir simbolius turinčius tam tikrą dėsningumą kalboje, kurie veikia priklausomai nuo to, kaip interpretuojama reikšmė ir tai, ką jis reiškia ir kas yra analoginis kalbos struktūros atitikmuo(3). Simbolis yra kažkas autentiškai patirto ir patiriamo, ne kažkas, kas būtų atitrūkę nuo tikrovės. Todėl galima daryti išvadą, kad kalbėjimui suteikiamas statusas, funkcija, tačiau „nerealizuodamas simbolinės tvarkos gyvenime, subjektas sukuria netvarkingus vaizdinius (simbolius), kurie ją pakeičia“(4).

Žodis pagal Žaką Lakaną atlieka esminį mediacijos vaidmenį nuo to momento, kada pakeičia du ar daugiau subjektų. Tarp vieno ir kito subjektų visada reikalingas „kitas“, kuris atliktų šį mediacijos vaidmenį. Suaugusiojo ir vaiko bendravime taip pat reikalingas šis simbolinis lygmuo kuriamas per kalbėjimą. Šis kalbėjimas remiasi tikrovės patirtimi, pojūčiais, simboliniais santykiais. O tokiame simboliniame šeimos santykyje žodžiai tėvas ir motina yra visų pirmiausia tie, kurie kuria santykį su jų statusais / vaidmenimis.

Šių simbolių susikūrimas įvesdina vaiką į naują tikrovę, kurios jis dar nebuvo patyręs. Nors pats simbolis gali egzistuoti ir pats savaime, būdamas neįžodintas, tačiau gebėjimas įžodinti padeda geriau jį suvokti. Zigmundas Froidas apie tėvą kalba aiškindamas jo prezenciją naudodamas mitą, mitologinės analizės būdą, kuris neišvengiamai nuveda prie žmogiškosios kultūros atsiradimo klausimo bei autoriaus identifikuotų totemizmo ir tabu klausimų. Žakas Lakanas patikslina Zigmundo Froido atradimą ir teigia, kad be totemo suvokimo dar svarbiau yra statuso egzistencija, statuso, kuris atitinka tavo „vardą“, tavo vaidmenį, tavo vietą gyvenime(5).

Pasąmoniniame lygmenyje kalba kuria struktūras ir schemas, kurių dėka subjektas gali vertinti tikrovę. Stimulas tam – žmogaus viduje kylantis troškimas, noras. Žakas Lakanas tvirtina, kad „pasąmoninis troškimas yra tai, ko nori tas, arba ko siekia tas pasąmoninis kontekstas. Yra tai, dėl ko ji ten kalba (pasąmonė). Tai tarsi sakymas, kad jis nėra priverstas pasąmoniniu būdu sakyti tiesą. Iš tiesų, pats faktas, kad gali kalbėti, sudaro galimybę meluoti“(6). Neužmirškime, kad noras kalbėti kyla dėl to, kad mumyse kyla noras, kyla troškimas. Noras, troškimas yra pagrindinis stimulas kalbėjimo vystumuisi augant vaikui. Tačiau kalbėjimas ne visada susijęs su tiesos sakymu. Kalbėdamas žmogus gali meluoti.

Ir nors, kaip sako Žakas Lakanas, žmogaus pasąmonė yra sutvarkyta pagal kalbėjimo logiką, tačiau yra „dalykų“, statusų, vaidmenų, kurie egzistuoja dar prieš tai, kol atsiranda žodis, kalbėjimas: „Tiesą sakant, ketinimas parodo, kaip ši struktūra jau egzistuoja dar prieš pradedant subjektui kalbėti ir su žodžiu jis tampa tam tikros tiesos nešėju ar tikisi tam tikro pripažinimo. Tas „dalykas“ yra tai, kas bet kuriame subjekte ateina į pokalbį ir yra išreiškiama žodžiais, žymi vietą, kurioje jis kenčia dėl fakto, kad pasaulyje egzistuoja kalbėjimas“(7).

Tėvo tariamas žodis yra trauma, vaikui padarytas sužeidimas(8). Tačiau tuo pačiu metu yra naudingas, nes sutrukdo kalbančios būtybės kraujomaišinių pasirinkimų tendencijoms. Sužeidimas visada išreiškia kažkokį trūkumą, o trauma rodo išėjimą iš dalykų, kurie sudaro žmogiškosios būties esmę. Taigi, žmogus yra nuolatos santykyje, ieško nuolat to, ko jam trūksta, tuo pačiu papildydamas, duodamas kitam tai, ko kitam trūksta. Ir šis buvimas santykyje per žodį, per kalbėjimą yra būtent tai, kas veikia kaip ta susitikimo su kitu asmeniu, kitu subjektu vieta. Šis susitikimas taptų neįmanomu be kalbėjimo galimybės.

O kokią vietą šeimos tėvas, vaiko tėvas užima šiame kalbėjime? Pagal Marių Binasco’ą, tėvas tuoj po vaiko gimimo tampa žmogiškojo eroso liudytoju, taip vadinamosios „falo“ struktūros liudytoju(9). Skirtingai įtakojami berniukas ir mergaitė, kadangi berniukui žvelgiant į tėvą pakankamai paprasta save identifikuoti, matant atitikmenis savo fiziologijoje. Mergaitė save identifikuoja pagal tai, ko ji neturi. Kaip lygiai mergaitė save lengvai identifikuoja su motina, o žvelgdamas į motina berniukas save identifikuoja kaip „kitą“. O tėvas savo buvimu pats savaime pagal savo prigimtį yra šios dvilytės tiesos apie žmogų sergėtojas. Tėvo – motinos – vaiko tejybinis santykis yra palankiausia terpė šios prigimtinės tiesos apie žmogų įsisąmoninimui.

Su abiejų tėvų pagalba vaikas įgyja gebėjimą kalbėti, tampa kalbančiuoju ir įsisąmonina santykių mechanizmus, simbolius, kuriuos kiekvienas jų atstovauja. Netgi tame vaiko raidos etape, kuriame jis nemoka kalbėti, tačiau kuriame išmokstami dėsniai veikia naujo individo pasąmonėje įtakodami jo tolimesnius gyvenimo pasirinkimus ir elgesį. Kaip pabrėžia Francoise Dolto, prancūzų psichoanalitikė specializavusi vaikų pscihoterapijos srityje, vaikas, tam kad pradėtų kalbėti, turi būti atitrauktas nuo pirminio pasitenkinimo objekto susijusio su oralinės raidos fazės aistra – krūtimi(10). O tai yra neįmanoma be tėvo statuso / vaidmens.

Marius Binasco’as, lakaniškosios mokyklos atstovas, tvirtina, kad žodis leidžia žmogui, subjektui, tvarkyti savo gyvenimą nuo pat jo pradžios: „Dar iki vaiko gimimo tėvų tarpusavio santykiai ir santykiai su kitais yra organizuojami žodžio pagalba ir randasi tam tikruose įstatymo rėmuose, kurie liečia ne tik kalbą komunikacijos kodekso prasme, tačiau taip pat informuoja žmogiškųjų santykių struktūrą, apie ką mums liudija kultūrinė antropologija: buvimo vaikais įstatymas ir tėvystės įstatymas, priklausymas šeiminei, socialinei grupei per tavo vardą ir t. t.(11)

Gebėjimas kalbėti čia suvokiamas ne vien tik kaip komunikacijos instrumentas. Jis atlieka ir kitą esminį dalyką: leidžia subjektui identifikuoti save, kas ir įvyksta žodžių pagalba. Tiek neverbalinė tiek verbalinė kalba tampa susitikimo su tėvu ir su motina vieta. Massimo’as Recalcati’s tvirtina, kad „santykyje su tėvu visada egzistuoja ši ypatinga sąveika; santykis su Įstatymu, su „Kito“ vieta, kaip trečiąja, su jo transindividualiu horizontu, su tokia simboline žodžio galia“(12).

Žmogus visada stengiasi ieškoti atsakymo į savo tapatybės klausimą ir tai įmanoma dėka to, kad savo egzistencijos pradžioje jam perduotas to „Kito“ mokymas, liudijimas, simboliai, reikšmės. Tik tokiu būdu subjektas gali surasti ir suvokti savo vardą. Jeigu šeiminiame santykyje motina atlieka pirminį ir svarbiausią vaidmenį vos tik gimus vaikui – juo rūpindamasi ir jį auklėdama, tėvas atlieką antrinį vaidmenį, tačiau ne menkesnį – vardo suteikimo ir įsisąmoninimo, dėl to, kad jo dėka vaikui suteikiamas vardas (psichologijoje buvimas vaiku – yra vardas). Tačiau turime būtinai šioje vietoje uždėti akcentą, jog tėvas atlieką savo statusą atitinkantį vaidmenį tik tada, kada yra santykyje su moterimi – motina, su tais vaikais, kurie kyla iš jų santykio ir kuriuos iš jos gauna. Tai reiškia, kad tik šitokiame santykyje, kai vyras yra tėvas, moteris yra motina, kai jų naujagimis yra abiejų vaikas. Šeiminiame trejybiniame santykyje.

Tėvo vardas yra tėvo metafora, kuri šio statuso figūrai suteikia simbolinį lygmenį. Iš tikrųjų neegzistuoja tobulasis arba idealusis tėvas, todėl, kad neegzistuoja tėvas, kuris pats nebūtų perėjęs per kastracijos procesą (išskyrus Dievą Tėvą). Jis nurodo tai, kas apibrėžia visą subjekto dinamiką įrašydamas troškimą į simbolinių skolų registrą. Į registrą – norėti trokšti to, ko tau trūksta. Pagal Žaką Lakaną, tėvo statusas būtent toks ir yra – išmokyti suvienyti, o ne supriešinti, troškimą su Įstatymu(13).

Tėvo vardo konceptas yra fundamentalus psichoanalizės moksluose. Dėl to, kad tada, kada pacientas pradeda ieškoti to kas neveikia, arba nori išspręsti tai, ko pasidarė per daug jo gyvenime – reikia grįžti prie tų esminių prigimtinių tiesų apie žmogaus prigimtį ir jo šeiminius santykius. Tėvo vardas čia atlieka svarbiausia vaidmenį – padeda subjektui susikurti tinkamą santykį, taisykles, kaip sugyventi su savo troškimu patiriant sąlytį su tikrove, su daugybe tų, kurie kildina troškimą tavyje. „Tėvo vardas nėra realusis tėvas, verčiau grynasis simbolis, kuris veikia tikrojo tėvo panaikinimo fone. Kur yra Tėvo vardas, realusis tėvas visada yra miręs“(14) – teigia lakaniškosios mokyklos autorius Massimo’as Recalcati’s.

Žakas Lakanas kalba apie proceso formalizavimą vykdomą dviem etapais: pirmajame pritaikomas motinos noro išrinkimas, sugavimas, tam kad pakeisti tėvo statusą, prie kurio pastarasis veda, kurį per savo vardą padeda identifikuoti. Antrajame etape jis dramatizuoja santykį su simbolinį statusą atitinkančiu subjektu, kuris taria žodį, įveda į veikimo ribas ir tokiu būdu įvyksta simbolinė kastracija. Šitame procese, šitame santykių įnorminime svarbiausias veikėjas – tėvo statusas, pasireiškiantis per žodį. Svarbiausias jo „vardas“, kuris simboliniame lygmenyje atlieka savojo statuso vaidmenis. Tai yra sąlygos, kurioms neįvykus, neišsipildžius subjektas gali neišmokti arba patirti sunkumų susijusių su savojo prigimtinio lytiškumo priėmimu ir gyvenimu pagal jį.

Tėvo vardas įtvirtina religiją ir sužmogina troškimą ir būtent dėl to subjektas turi atsižvelgti į troškimo veikimo logiką apmąstydamas visas to veikimo pasekmes. Tėvo vardas pasitarnauja kaip troškimų / norų gaudyklė, kaip motiniškojo troškimo lokalizatorius, tuo pačiu metu parodydamas realaus tėvo egzistenciją ir tą, kuris jį peržengia: Tėvą, kuris yra Dievas Tėvas. Tai loginė pasekmė, prie kurios prieina Žakas Lakanas naudodamas tyrimo modelį, kuris padeda suvokti tikrovę naudojant kalbėjimo (žodžio) metodą, įvardinant, kad žmogus yra kalbanti būtis. Iš tikro: „Tėvo klausimas, suprantamas kaip atraminė funkcija struktūruojančia subjekto gyvenimą, neišvengiamai sugrąžina prie Tėvo klausimo religine prasme ir ypač dviem aspektais: jo statuso ir egzistavimo“(15).

Tėvo vardas yra simbolinis „tvarkdarys“, kuris atrakina troškimą, kurį subjektas pasitinka kaip nesuvokiamą, nepatirtą tikrovę. Troškimą, kuris įgauna konkrečią reikšmę ar reikšmes. Pavyzdžiui, „buvimo tėvu žymuo yra tai, kas veda tiesioginiu keliu link intymių lytinių santykių su moterimi. Jeigu santykių vedančių į tai nėra, susiduriame su keletu trumpų epizodinių susitikimų, poravimosi, kuris nuveda link moters nėštumo“(16).

Reikšmės, statusai ar pasąmoniniai vaizdiniai perteikiami, kada yra statusų lygmenyje tas trejybinis šeiminis santykis, tarp tėvo – motinos – vaiko. Santykis kuriamas per realų asmenų fizinį buvimą kartu, arba per žodžio pagalba kuriamus santykius su atitinkamais tėvo – motinos – vaiko statusais. Tačiau, jeigu troškimas / noras, kurio sunormintojas yra tėvas, jo figūra, nėra praėjęs visų stuktūrizacijos procesų, tiek tėvai, tiek vaikai gali tapti savo troškimų / norėjimų vergais.

Augantys vaikai ugdomi pagal įvairiausias ugdymo teorijas ir dažnai tampa mokslinės metodikos bandymo lauko dalimi. Šie bandymai atliekami darželiuose, mokykloje, universitetuose. Subjektas, vaikas, ugdomas naudojant kultūrinius auklėjimo ir švietimo metodus, kas neretu atveju tampa rimtu kliuviniu arba provokuoja negalimybę emociniam brandumui. O juk būtent tokia brandą pasiekiame šeiminiame santykyje. Tėvas lydi link savojo troškimo / noro priėmimo ir šis veiksmas tampa klausimu įgyjančiu pirminę svarbą subjekto gyvenime.

Tėvas yra tas, kuris duoda vaikui vardą, jį pripažįsta, netgi jeigu šiandieninėje visuomenėje pastebime vis dažniau pasitaikančius atvejus, kada tėvai nori būti vaikų pripažintais, o ne atvirkščiai, kaip priklausytų pagal natūralią seką tarp kartų ir pagal psichologijos dėsnius. Tačiau yra žinoma, kad „suteikti sau vardą reiškia paneigti kalbos dėsnius, kurie reikalauja, kad tikras vardas būtų duotas „Kito“; tai reiškia praktikuoti (...) tikrą „vardo fetišizmą““(17). Tai yra konkreti pasekmė tokios visuomenės, kuri išgyvena tėvo identiteto krizę. Skaitydami Luigi’o Zoja veikalą Hektoro gestas labai gerai galime suvokti, kaip be galo svarbus pripažinimas ateinantis iš tėvo pusės. Tas perėjimas iš motinos glėbio į tėvo glėbį, kuris ir yra pirmasis vaiko sužeistumas, tačiau tuo pačiu metu yra ir supažindinantis su tam tikrais dėsniais, pirmas susipažinimas su pasąmoninio vaiko, naujo subjekto gyvenimo tvarka, kuri tampa veiksnia dėl tėvo buvimo, dėl realaus ar simbolinio tėvo statuso atlikimo(18).

Jeigu prarandamas Tėvo vardas, jeigu išgaruoja, toks įvykis visada palydimas prasmingumo praradimu ir provokuoja juslinių poreikių pasireiškimą. Jeigu tėvo autoritetas ar jo Įstatymas patiria krizę, tada ir tokios institucijos kaip šeima, valstybė, bažnyčia negali suteikti „tvarkos“ subjekto gyvenimui. Būtent dėl to galime prieiti išvados, kad norint išspręsti šiandieninės visuomenės problemas, reikia ieškoti būdų ne tik kaip sugrįžti prie auctoritas paterna (tėvo autoriteto) tačiau ir prie imago paterna (tėvo atvaizdo), kuris realizuojasi per Tėvo Vardą. Tėvas turi suteikti asmeninį liudijimą, kuris „pirmiausia liudija ne tai, ką troškimas reiškia iš esmės, tačiau tai, kad gali apskritai egzistuoti troškimas / noras. Jis yra labai unikalus troškimo / noro įsikūnijimas“(19). Massimo’as Recalcati’s tvirtina, kad „realusis tėvas yra tokiu pačiu esmišku, kaip ir smbolinis tėvas, arba kitaip sakant tik per realaus tėvo liudijimą galima patirti kažką apie tėvą simboliniame lygmenyje“(20).

Šventasis Tomas Akvinietis kalbėdamas apie trijų dieviškųjų Švenčiausiosios Trejybės asmenų „vardus“ dar tryliktajame amžiuje, labai tiksliai įvardino jų prigimties vienumą ir asmenų skirtingumą. Jis teigia, kad Tėvas, pirmasis asmuo, kildina Sūnų ir yra pradžia, dėl to, kad iš nieko nekyla ir yra visa ko pradžia, nes iš jo kyla Sūnus ir Šventoji Dvasia(21). Antrasis asmuo vadinasi Sūnus, dėl to, kad kyla iš Tėvo ir yra jo atvaizdas, dėl to, kad pagal prigimtį iš esmės atitinka Tėvą(22). Trečiasis asmuo – Šventoji Dvasia – apibūdinama kaip Meilė, kaip valios veiksmas ir kaip Dvasia, nes kyla iš Tėvo ir Sūnaus; dovana, kuri dovanojama(23). Tokio aiškinimo loginio suvokimo pasekmė yra ši: Tėvas yra vardas, asmens vardas nurodantis subjektą, kuris yra tokios prigimties(24). Vardas tad reiškia tikrą asmenį, tiesą apie asmenį.

Jeigu Dievo vardas nėra suvokiamas vien metaforiniu būdu – žmogaus vardas visada tik metaforiniu, analoginiu būdu. Jeigu kalbėdami apie Dievą Tėvą kalbame apie jį kaip apie Tėvą pačia objektyviausia šio termino prasme(25), kalbėdami apie šeimos tėvą šį vardą turime mintyje subjektyviame lygmenyje. Jeigu tada, kada kalbame apie Dievo Tėvystę, turime mintyje jo prigimtį, kada kalbame apie žmogiškąją tėvystę mąstome apie santykį, kuriame yra žmogus. Jeigu vardas Tėvas sudaro dieviškosios prigimties esmę, šeimos tėvo vardas talpina savyje įsūnystę, buvimą vaiku.

Apibendrindami tai, ką kalbėjome, turime konstatuoti, jog šiandieninėje visuomenėje kaip niekada anksčiau svarbu, kad tėvas liudytų ir perteiktų tą simbolinės kastracijos ir troškimo susiejimo su Įstatymu tvarką šeiminio santykio viduje; perteiktų santykį nustatytą pačios prigimtinės žmogaus teisės, papročių ir moralinių bei etinių įsipareigojimų srityje(26). Viso to įmanoma pasiekti per gyvenimo liudijimą, kalbantis, įvardijant, pasakojant, nurodant Tėvo Vardą ir tokiu būdu reabilituojant šeimos tėvą bei jo statusą / vaidmenį, vis labiau išsikvepiantį šiandieniame šeiminiame gyvenime ir kasdieniuose santykiuose.

Dar vienas aspektas, kuo mums svarbus gebėjimas kalbėti. Kiekvienas žmogus kalba tam, kad leistų save pažinti ir kad pats galėtų save pažinti reikšdamas savas mintis žodžių pagalba. Kad ir kiek ilgai du žmonės, du asmenys, du subjektai būtų vienas šalia kito, tačiau, jeigu jie nebendrauja, nekalba, tampa panašiais į du akmenis gulinčius pajūryje. Jiems nesusidaro proga giliau vienas kitą pažinti. Subjektui tad, reikia kalbėti ir išreikšti save. Moksle yra taip vadinamas universalizmo dėsnis, kuris teigia, kad jeigu reiškinys ar taisyklė veikia pagal konkretų būdą, jis ir visais kitais atvejais, kai sąveikauja tos pačios medžiagos, nepriklausomai nuo to, kur jos yra, turi veikti pagal tuos pačius dėsnius. Jeigu kokie nors anglies atomai veikia pagal tam tikrus dėsnius Lietuvoje, vadinasi taip pat jie turi veikti ir kur nors Amerikoje ar Italijoje. Universalizmo dėsnis.

Ir priešingai, jeigu koks nors dėsnis neveikia kitu atveju vienodai kaip prieš tai, greičiausiai, tai nėra tiesa apie tą reiškinį ar sąveiką. Pavyzdžiui. Pakalbėkime apie vagystę. Vagis teigia, kad vogti yra universalus ir absoliutus gėris, kadangi to proceso metu tu praturtėji, kuri sau gerovę. Tačiau norėdami atskirti, ar šis teiginys yra tiesa ar melas, turime paklausti, o ar visi, kurie dalyvauja šiame procese lygiai kaip jis patiria tą patį efektą. Tačiau puikiai žinome, kad vagystės atveju yra vienas asmuo, žmogus, ar verslo subjektas, kuris patiria žalą. Vadinasi, vagystė nėra gėris visiems dalyvaujantiesiems tame procese. Taikydami šį universalizmo principą gauname papildomą instrumentą, vertindami mus supančią aplinką, reiškinius ir savo veiksmus.

Kuo mums gali pasitarnauti šis universalizmo mokslinis principas, kada šiandieną diskutuojame apie žodžio, kalbėjimo fenomeną, būdingą žmogiškajai rūšiai, būčiai. Jeigu žmogus save išreiškia, leidžia pažinti per žodį, vadinasi ir visos kitos protingos būtys turi save išreikšti per žodį. Prisiminkime Bibliją, Pradžios knygą, kurioje skaitome žmogaus sukūrimo sceną: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Kaip Biblija teigia, žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas. Taikant universalizmo dėsnį turime pripažinti, kad jeigu žmogus yra kalbanti būtis, vadinasi ir Dievas turi būti tas (paveikslas), kuris save išreiškė per žodį.

“Dievo Žodžio“ titulas taikomas Jėzui Kristui, kadangi jis būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, kalbėjo, ir kaip Biblija mums primena – „aš jus išmokiau visko, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs“... Kada kalbame melsdamiesi „Viešpaties angelo“ maldą, kartojame žodžius: „Ir žodis tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Vadinasi, Dievas yra tas, kuris mus, žmones sukūrė panašiais į save. Jis yra Kalbantysis ir mes, kaip jo paveikslai ir atspindžiai naudojame žodžius, nes esame Jo paveikslai.  Universalizmo principas. Kas galioja vienu atveju, galioja ir visais kitais.

Lygiai tą patį teigia ir kiti mokslai, kurių glaudų aptarimą padarėme šioje temoje aiškiai įvardindami, jog žodis yra susitikimo su „kitu“ vieta. Šeiminiame santykyje susitinkame vienas su kitu per žodį, pažįstame vienas kitą, įsisąmoniname, kas „kitas“ yra man: tėvas – motina – vaikas. Per žodį susitinkame ir su Dievu: Tėvu, Sūnumi, Šventaja Dvasia.

O kaip patirtis liudija, ten kur pristinga žodžių – atsiranda kitokios „simbolinio kalbėjimo“ formos – smurtas, sutrikimai, agresija ir t. t. Žodis yra tas simbolis, ta „vieta“, kuri mums padeda kurti santykį vieniems su kitais ir taip pat transcendencine prasme su Dievu.

Keliaudami per šv. Juozapo, o kartu ir per Amoris Laetitia – šeimos metus šiandien užbaigiame dvylikos katechezių, skirtų tėvystės ir vyriškumo apmąstymui ciklą. Pradėjome nuo susipažinimo su šv. Juozapo asmeniu, jo kulto aptarimu.

Tada keliavome toliau užduodami sau klausimą: kas pagal šv. Joną Paulių II yra šeima ir kaip šv. Juozapo tėviškumas ir vyriškumas gali pasitarnauti šiandieniniam tėviškumui ir vyriškumui brandinti. Šv. Šeimos pavyzdys tikrai gali būti tuo sektinu idealu, kuris duos jėgų kurti šiandienines, modernias šeimas. Šeimas, kuriose svarbiausia – mokėti gerbti kitą, priimti kitą kaip dovaną ir kurti meilės bendruomenę. Kurti asmeninės laimės galimybę.

Tada psichologijos mokslų pagalba uždavėme sau virtinę klausimų: kokia tėvo reikšmė psichologijoje? Kokia tėvo ir jo statuso vieta žmogiškosios brandos ir raidos proceso metu? Ką apie tai kalbėjo psichoterapijos tėvas Z. Froidas ir kiti garsūs autoriai?

Sociologijos mokslų pagalba bandėme pažvelgti, kokia tėvo statuso ir vaidmens padėtis šiandieninėje visuomenėje. Analizavome, kokios ideologijos, pasivejančios mus dar iš XX amžiaus, ne tik kėsinasi į prigimtinės šeimos pamatus, tačiau ir eliminuoja tėvystę.

Aptarėme reikšmingą patirtį, susijusią su mūsų prigimtine šeima. Nes joje įgytas santykis su šeimos tėvu dažnu atveju tampa galimumo arba negalimumo kurti santykį su Dievu Tėvu erdve. Minėjome vieną iš daugelio atvejų, kada mes Dievą įsivaizduojame kaip baudžiantį Tėvą tik dėl to, kad toks buvo mano šeimos tėvas. Kiek daug reikia drąsos ir ryžto, jog sulaužytume klaidingai prigimtinėje šeimoje suformuotus stereotipus ir gebėtume kurti santykį ne tik su Dievu Tėvu, tačiau ir platesniąja prasme su kiekvienu žmogumi.

Analizavome, kokį spaudimą būti tėvu pagal prigimtį patiria šiandieninis vyras, o kartu ir motina, šiandieninė moteris. Ideologijos, genderizmas, kontracepcija, biotechnologijos, skyrybos, dominuojančioji kultūra ir dar daugelis kitų aptartų veiksnių veikia kaip tiesioginiai kliuviniai žmogiškajai laimei pasiekti ir atitolina nuo buvimo žmogumi esmės.

Taip pat aptarėme įvairiausius sutrikimus ir sunkumus, kylančius dėl tėvo nebuvimo naujo žmogaus brandos ir ugdymo procese. Problematika, su kuria susiduriame dažnai savo kasdienybėje.

Atskirą dėmesį skyrėme skyrybų klausimui, kuris yra pagrindinė šeimų griovimo ir naujosios kartos – vaikų žalojimo erdvė. Taip pat konstatavome kaip svarbu kalbėtis tarp ir su žmonėmis. Nes žodis – tai susitikimo su kitu erdvė. Žodis – santykio kūrimo galimybė. Žodis – per jį ateina galimybė kurti ryšį su tėvo ir motinos statusais / vaidmenimis pasąmoniniame lygmenyje, net jeigu ir turiu traumuojančias patirtis, atsineštas iš savo prigimtinės šeimos.

Viliuosi, kad šis katechezių ciklas tapo būdu pažvelgti į tėviškumo ir vyriškumo pamatą.

Šv. Juozapai, šv. Nazareto Šeima, melski už mus!

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. 1. Ką žmogui reiškia kalbėjimo galimybė?
2. 2. Kaip paaiškintumėte teiginį, jog „žodis yra susitikimo su kitu vieta“?
3. 3. Kodėl Dievas kaip Tėvas turi Tėvystės tobulumą?
4. 4. Kaip paaiškintumėte tėvo „vardo“ simbolikos prasmę?
5. 5. Ar kalbėjimas padaro žmogų panašiu į Dievo paveikslą? Kodėl?

IŠNAŠOS

(1) J. Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į italų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, 75 – 76, p. 102, (autoriaus vertimas).

(2) Plg. M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 19.

(3) Plg. J. Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į italų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 13.

(4) J. Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į italų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 15, (autoriaus vertimas).

(5) Plg. J. Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į italų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 43 – 44.

(6) J. Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į italų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 70, (autoriaus vertimas).

(7) J. Lacan, Dei Nomi del Padre, seguito da il trionfo della religione, vertimas į italų kalbą: A. Di Ciaccia, Giulio Einaudi editore, Torino 2006, p. 85, (autoriaus vertimas).

(8) Plg. M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 92.

(9) Plg. M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 113.

(10) Plg. M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 56.

(11) M. Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 19, (autoriaus vertimas)..

(12) M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 134, (autoriaus vertimas).

(13) Plg. J. Lacan, Scritti, I, vertimas į italų kalbą: G. B. Contri, Einaudi, Torino 2002, p. 828.

(14) M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 21, (autoriaus vertimas).

(15) G. Kantzà, Il Nome–del–Padre nella psicoanalisi, Freud – Jung – Lacan, Edizioni Ares, Milano 2008, p. 153, (autoriaus vertimas).

(16) J. Lacan, Le psicosi, vertimas į italų kalbą: A. Ballabio – P. Moreiro – C. Viganò, Einaudi, Torino 1985, p. 346, (autoriaus vertimas).

(17) M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 65, (autoriaus vertimas).

(18) Plg. L. Zoja, Il gesto di Ettore. Preistoria, storia, attualità e scomparsa del padre, Bollati Boringhieri, Torino 2003, p. 86 – 102.

(19) M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 84 – 85, (autoriaus vertimas).

(20) M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 160, (autoriaus vertimas).

(21) Plg. S. Thomas Aquinatis, Summa theologiae, I, q. 33, a. 1–4, in S. Tommaso D’Aquino, La Somma teologica, v. III, La Ss. Trinità, I, q. 27–43, PDUL Edizioni Studio Domenicano, Bologna 1984, p. 146 – 161.

(22) Plg. S. Thomas Aquinatis, Summa theologiae, I, q. 33, a. 1–4, in S. Tommaso D’Aquino, La Somma teologica, v. III, La Ss. Trinità, I, q. 27–43, PDUL Edizioni Studio Domenicano, Bologna 1984, p. 162 – 183.

(23) Plg. S. Thomas Aquinatis, Summa theologiae, I, q. 33, a. 1–4, in S. Tommaso D’Aquino, La Somma teologica, v. III, La Ss. Trinità, I, q. 27–43, PDUL Edizioni Studio Domenicano, Bologna 1984, p. 208 – 227.

(24) Plg. S. Thomas Aquinatis, Summa theologiae, I, q. 33, a. 1–4, in S. Tommaso D’Aquino, La Somma teologica, v. III, La Ss. Trinità, I, q. 27–43, PDUL Edizioni Studio Domenicano, Bologna 1984, p. 106 – 109.

(25) Plg. S. Thomas Aquinatis, Summa theologiae, I, q. 33, a. 1–4, in S. Tommaso D’Aquino, La Somma teologica, v. III, La Ss. Trinità, I, q. 27–43, PDUL Edizioni Studio Domenicano, Bologna 1984, p. 86 – 87.

(26) Plg. C. D. Rath, „Famiglia secondo Lacan, Famiglia dopo Lacan“, in G. Bertelloni – S. Berti – P. G. Curti (sudarytojai), Il disordine della famiglia, Edizioni ETS, Pisa 2006, 155 – 164, p. 159.