Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

2. Jonas Paulius II. Kas yra šeima?

Kad galėtume kalbėti apie šv. Juozapo asmenį pagal šv. Jono Pauliaus II suvokimą pateiktą dokumente Redemptoris custos („Atpirkėjo saugotojas“, 1989 m. rugpjūčio 15 d.), neišvengiamai turime bent trumpai prisiliesti prie to, kaip šis popiežius suvokė šeimą. Kadangi kalbėti apie tėvystę arba buvimą vyru nekreipiant dėmesio į bendrąjį kontekstą, kuriame vyras ir būsimas tėvas auga ir bręsta – nekreipiant dėmesio į šeimą, į trejybinį santykį tarp vyro-moters-vaiko (tėvo-motinos-vaiko) būtų neteisinga, o galbūt ir neįmanoma suvokti to, ką reiškia būti tėvu arba kaip išsipildo tikrojo vyriškumo pašaukimo esmė/prasmė. Tad kviečiu nukeliauti prie šeimos klausimo ir tik tada pereiti prie pamąstymų apie šv. Juozapą.

Po Vatikano II Visuotinio Bažnyčios susirinkimo Karolis Voityla (Karol Wojtyła), būsimasis popiežius šv. Jonas Paulius II, susirūpino paskatinti žmonių širdyse ir sąžinėje atgimti mąstymo suvokimui apie neįkainojamą šeimos vertę, šeimos, kuri yra visuomenės ir valstybės pagrindas, šeimos, kurią įvardijo kaip pagrindinę visuomeninės struktūros ląstelę. Prieš daugiau nei 50 metų Karolis Voityla pradėjo šią kovą už šeimos išsaugojimą, nors, kaip dar tada sakė, darant kultūrinį pjūvį rodėsi, kad šią tiesą daugelis yra užmiršę.

Kada Karolis Voityla buvo išrinktas popiežiumi (1978 metų spalio 16 d.) bei pasirinko Jono Pauliaus II vardą, dokumentuose ir mokyme laikėsi vienodos stilistikos sekdamas šį analizavimo metodą: „Visų pirma apmąstydavo šeimoje esančią asmenų bendrystę. Tada pabrėždavo jos tikslingumą: tarnavimą gyvybei – tai yra gyvybės perdavimui ir vaikų auklėjimui. Tokiu būdu pasimatė tai, kad Jonui Pauliui II tapo neįmanoma galvoti apie šeimą atskiriant ją nuo santuokinės meilės“.(1)

Pirmoji lenkų kilmės popiežiaus enciklika Redemptoris hominis („Žmonių Atpirkėjas“, 1979 m. kovo 4 d.) kalba apie kelią, kuriuo žmogus yra pašauktas keliauti, jeigu nori pasiekti savirealizacijos džiaugsmą. Į antropologinį gyvenimo prasmės klausimą visada atsakydavo, jog „Kristus atpirkėjas yra galimybė negalimume (išsilaisvinant iš technologinio apriori nusistatymo), dėl to, kad Kristaus atpirkimo veiksmu „žmogus naujai išreiškiamas“. Kristaus atpirkimo veiksme žmogus mato atskleistą tiesą apie save“.(2) Kristus apreiškia ir atskleidžia pačią giliausią tiesą – ką reiškia būti žmogumi. Šia enciklika Bažnyčia kalbėjo apie žmogaus, kaip asmens vertingumą ir jo autentiškumą, jo orumą tiek Dievo, tiek kitų žmonių atžvilgiu, tuo pačiu oponuojant komunistinio kolektyvizmo idėjai, kurioje žmogus buvo suvokiamas kaip nuasmenintas totalitaristinio suvokimo ir tikslų siekimo instrumentas. Tokiu pamatiniu klausimu popiežius šv. Jonas Paulius II pradeda savojo pontifikato mokymą, kuris, kalbant apie krikščioniškąją antropologiją (mokslas apie žmogų), be galo platus ir paliečiantis kiekvieną žmogiškojo gyvenimo sritį. Ši enciklika pakloja pamatą tolimesniems popiežiaus dokumentams, bei naujų terminų atsiradimui – tokių kaip gyvybės kultūra (1995 m.) ir šeimos kultūra (1999 m.).

Dokumente Familiaris consortio („Šeimos bendrumas“, 1981 m. lapkričio 22 d.) popiežius bando ieškoti įvairių problemų, susijusių su šeimos gyvenimu ir griaunančių šeiminį santykį, šaknų. Kalba apie moters išnaudojimą, skyrybas, nevaisingumą, kontracepciją, materializmą, abortus ir t.t. Kalbėdamas apie žmogaus kilnumą ir orumą, mąsto apie įvairias tėvystės ir motinystės dimensijas, kurios nenuginčijamai yra gėris kiekvienam į šį pasaulį ateinančiam kūdikiui. O bet kokias kliūtis, trukdančias šiam susitikimui, įvardijo kaip asmeninės istorijos sužalojimą, kuris gali kelti problemų bręstant kaip asmeniui. Popiežius kviečia kiekvieną susiduriantį su tokiais keblumais, pavyzdžiui augant be tėčio ar mamos, visų pirma mokintis gyventi dovanojant save ir gauti aiškų lytinį ugdymą, palydimą ugdymu skaisčiam gyvenimui, siekiant skaistumo dorybės, kuria pasižymi brandus asmuo(3).

Motina ir tėvas, moteris ir vyras kviečiami tolygiai dalyvauti šeiminio santykio kūrime, įsipareigojimų prisiėmime, buities sutvarkyme ir t.t. Taip pat jų prigimtinė pareiga – suteikti savo vaikams dorinį ir religinį auklėjimą, palydėti vaikus į gyvenimą, neužmirštant ir dvasinės dimensijos. Šv. Jonas Paulius II teigia, kad sugrįžti prie sveiko šeiminio santykio yra įmanoma tik tada, kada grįžtama prie pačio žmogaus, kaip sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą suvokimo. Tik gerbiant žmogiškąją prigimtį įmanoma patirti santuoką kaip bendrystę tarp Dievo ir žmonių. Šeima Familiaris consortio dokumente matoma tarsi vieta, kurioje kiekvienas priimamas, kur klesti meilė, palaikymas, patarnavimas kitam, jausmai, kur ugdoma jaunoji karta ir kaip vieta, kurioje liudijamas ir perteikiamas dvasingumas, tikėjimas ir mokoma vidinio augimo. Kad pasiekti šių tikslų – Jonas Paulius II kviečia atkreipti ypatingą dėmesį į pasirengimo santuokos sakramentui laikotarpį(4), dėl to, kad visuomenė, kuri išgyvena gilią šeimos instituto krizę yra pasimetusi ir nebesuvokia, kokios yra šeimyninės atsakomybės ir pasekmės nuvedančios du žmones – vyrą ir moterį – iki tėvystės ir motinystės. Reikia ne tik palydėjimo ir apmąstymų, kurie nuvestų prie Santuokos Sakramento, tačiau ir posantuokinių susitikimų ir pastoracijos, palydėjimo programų, kurios padėtų likti ištikimais santuokiniams pažadams bei asmeniškai augti ir bręsti tinkamai atliekant savo pareigas šeimos viduje. Be asmeninės nenutrūkstamos ir nuolatinės brandos  neįmanoma kurti tinkamo santykio tarp tėvo-motinos-vaiko.

Visuomeninių ir kultūrinių pokyčių akivaizdoje ir tiek daug patiriant kritikos kada kalbama apie šeimos institutą, popiežius šiame procese nemato galutinio šeimos branduolio sunaikinimo proceso, šeimos, kuri yra visuomenės pagrindas, tačiau mato šį „komplikuotą“ laiką kaip galimybę šeimai atrasti iš naujo savąjį pašaukimą ir vertybes, įvardinti savo poreikius ir atsakomybes(5). Šiuo dokumentu šv. Jonas Paulius II išsirenka šeimą pagrindiniu įrankiu apmąstymo procesui organizuoti, kad iš pagrindų galėtų apmąstyti tiesą apie patį žmogų ir apie visuomenę.

Dar iki tapdamas popiežiumi Karolis Voityla viename garsiausių savo veikalų – knygoje „Meilė ir atsakomybė“ kalbėdamas apie vaikų ir tėvų santykį ir jo pobūdį rašė, kad biologine prasme kalbant tėvas ir motina yra du skirtingos lyties individai, kuriems naujas gimstantis individas turi būti dėkingas už gyvenimo dovaną; tačiau dvasine prasme tėvas ir motina yra idealai, į kuriuos žvelgdamas jis vystosi kaip asmuo ir ugdosi jų įtakojamas; fizine prasme atsiradęs biologinis ryšys nutrūksta gimimo momentu, o dvasinis, „kildinantis asmenį“, atveria neaprėpiamai bendrystės patirčiai(6). Galime teigti, kad kalbant apie šiuos du aspektus – biologinę ir dvasinę tėvystę – jos suvokiamos visų pirma kaip viena kitą papildančios ir koegzistuojančios, kam prieštarautų genderistinės ideologijos atstovai, kurie sociologine, kultūrine prasme siekia atskirti šias dvi sritis, kylančias iš žmogaus prigimties. Jeigu šios dvi tikrovės atskiriamos – atsiveria terpė įvairioms problemoms, iššūkiai asmenybinei brandai, sutrikimai.

Kitas labai svarbus momentas kalbant apie žmogaus suvokimą, tėvystės, motinystės ir šeiminio santykio apmąstymo suvokimą yra šv. Jono Pauliaus II katechezių ciklas pristatytas 1979 m. – 1984 m. viešųjų audiencijų metu, kuriose išvystė novatorišką požiūrį įgavusį kūno teologijos pavadinimą. Šio mokymo cikle popiežius remiasi bibliniais ir atropologiniais pagrindais, analizuoja buvimo žmogumi klausimą, širdies ir kūno atpirkimo, krikščioniško skaistumo, santuokos ir prokreacijos klausimus ir kt.(7)  Šios katechezės ir visa kūno teologijos mokslo šaka – kvietimas atrasti aukščiausią pagarbą žmogiškajai egzistencijai, žmogiškajai būčiai ir kvietimas pažvelgti į žmogaus gyvenimą, atsižvelgiant į prigimtinį principą, teologine ir bibline terminologija kalbant – taip, kaip Dievas sukūrė žmogų(8) .

Kūno teologijos išdavoje gimsta naujas dokumentas – instrukcija apie pagarbą žmogaus gyvybei – Donum vitae (1987 m. vasario 22 d.), kalbantis apie dirbtinio apvaisinimo klausimus, jų moralumą ir etiškumą. Kaip atskaitos taškas vertinimo kriterijui iškeliamas besąlygiškas gyvybės kilnumas bet kokioje jos raidos ar egzistavimo stadijoje. Šis dokumentas tvirtai ir aiškiai išsako Katalikų Bažnyčios poziciją gerbti gyvybę, tėvystę ir motinystę, kurios turi būti sąmoningai siektos ir norėtos, tačiau negali būti grįstos „noriu turėti“ principu, kuris pažemina tiek žmogaus orumą, tiek tėvystę, tiek motinystę. Dėl to, kad žmogus pradedamas laikyti filosofiškai kalbant nebe subjektu, o mano siekių išsipildymo objektu. Jis sudaiktinamas. Taip panaikinama galimybė būti dovana kitam asmeniui ir to „savęs dovanojimo“ realizavimo galimybė.

Savęs dovanojimo principas teologijoje išsivysto (suklesti) su Jono Pauliaus II kūno teologijos mokslų šakos atsiradimu, kuriame tai yra pagrindinis konceptas, paaiškinantis žmogiškosios būties ir egzistencijos prasmę. Jeigu prisiminsime Senojo Testamento Pradžios knygos pasakojimą apie pasaulio sukūrimą ir žmogaus sukūrimą šeštąją dieną – jame randame raktinę frazę – „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį: vyrą ir moterį; sukūrė juos“(9) . Mums svarbus šis pasakojimas apie tai, kas yra žmogus. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Turime šioje vietoje užduoti klausimą, o ką gi reiškia tas panašumas? Turime pažvelgti į paties Dievo esmę. Dievas yra tas, kuris iš meilės kuria: visą pasaulį, visą visatą, žmogų. Meilė, tikra meilė pasižymi savęs dovanojimu. Žmogus, kaip kūrinys sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą yra kviečiamas savo gyvenimu atspindėti tą nuolatinio savęs dovanojimo procesą, nes tai duoda galimybę jam pilnai realizuoti save ir jaustis laimingu kol gyvena žemėje (ir gauti atlygį po mirties – pasiekti laimingą amžinybę – nes žemėje stengėsi būti tinkamu Dievo atspindžiu). Šis savęs dovanojimas suvoktinas kiekvieno žmogaus egzistencijoje kaip esminis elementas, padedantis suvokti, ką iš tikro reiškia būti žmogumi. Savęs dovanojimo mąstymas apima visus prigimtinius santykius tarp žmonių: šeimos gyvenime – tai savęs dovanojimas sutuoktiniui; tėvo-motinos-vaiko santykyje – savęs dovanojimas vaikams, tiems kurie gyvena vieni (skaistaus gyvenimo modelis) – savęs dovanojimas bendruomenėje, visuomenėje ir t.t.

Šiam krikščioniškam mąstymui dažnai oponuoja tam tikros ideologinės arba idėjinės srovės, kurios skatina antropologiniame lygmenyje išnaudoti, sudaiktinti kitą žmogų (asmenį), tokiu būdu pažeminant jo prigimtinį orumą. Tad genderistiniu (gender) mąstymu besivadovaujantis žmogus tampa savo įnorių įkaitu, o moraline, etine prasme – ieško būdų, kaip patenkinti savo norus, kurie patys savyje tampa tikslu ir siekiamybe. Vadovaujantis šv. Jono Pauliaus II teologine logika, o ir visu antropologiniu mąstymu, pažįstamu iš Biblijos ir Katalikų Bažnyčios magisteriumo, katalikams žinoma, kad ne kiekvienas žmogaus noras yra geras arba gėris jam pačiam. Jeigu į klausimą pažvelgtume iš moralinės teologijos pusės, tai turėtume kalbėti aiškiai apie nuodėmės tikrovę ir gyvenimą Dievo malonėje (priminsiu dar kartą Biblijos eilutę – žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą...).

Nelengvas šis klausimas ir šiandienos katalikams ir krikščionims, taip, kaip jis nebuvo lengvas ir katalikams bei visiems krikščionims dokumento išleidimo metu. Juk ir tada, kultūrinėje sandūroje, vyko kova tarp noro gyventi ir elgtis kaip nori, pristatant šią poziciją kaip asmeninio gėrio ir laimės garantą, ir tiesos apie patį žmogų priėmimo, gyvenant kasdienybėje, būnant panašiu į Dievo paveikslą. Sakykime šiek tiek paprasčiau: katalikas ir kiekvienas krikščionis visada be jokių išimčių yra kviečiamas mylėti žmogų (ta dovanojančia meile), tačiau neapkęsti nuodėmės (blogio). Tai yra, konstatuoti tam tikrus žmogiškus veiksmus, kurie Kristaus mokyme aiškiai įvardinti kaip nusižengimai Dieviškajam įstatymui, arba blogis, nuodėmės šaltinis.

Reziumuodami šį trumpą prisilietimą prie šv. Jono Pauliaus II mokymo apie žmogų ir apie šeimą, apibendrinkime: žmogus visų pirma yra pašauktas gyventi kaip Dievo paveikslas, pagal jo panašumą. Šis panašumas išsiskleidžia per savęs dovanojimą. Šeiminį santykį kuria vyras ir moteris, laisvu tarpusavio sutarimu ir palaiminamą kaip Santuokos Sakramentą. Savęs dovanojimas yra šeiminio gyvenimo pagrindas, duodantis jėgų priimti kitą taip pat kaip Dievo paveikslą, duodantis jėgų mylėti kitą tikra – neegoistine meile. Dar daugiau – šv. Jono Pauliaus II suvokimu šeimos gyvenimas yra paties Dievo, trejybėje vieno, atspindys, kadangi Dievo esmė yra buvimas santykyje. O šeimos gyvenimas – tai siekis būti santykyje ir būti, kad ir netobulu, tačiau to dieviškojo santykio regimos išraiškos atspindžiu.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Iš kokios teisės kyla vaiko teisė turėtį tėtį ir mama?
2. Kuo mums svarbi žmogaus sūkūrimo istorija ir kaip ji gali pasitarnauti mūsų asmeninei brandai?
3. Kaip biologinė ir dvasinė tėvystė praturtina viena kitą?
4. Kaip suprantu „savęs dovanojimo“ principą, kurį šv. Jonas Paulius II įvardina kaip šeiminio gyvenimo pamatą?
5. Ar gali šeimos gyvenimas būti paties Dievo vidinio gyvenimo atspindžiu?

Išnašos

(1) J. Laffitte, „L’insegnamento della Chiesa sulla famiglia dalla Familiaris consortio ad oggi“, in Familia et Vita 1 (2012) 23 – 30, p. 24, (autoriaus vertimas).
(2) C. Caffarra, „A 30 anni da Redemptor hominis. Attualità di una via all’uomo“, in Anthropotes 27/1 (2011) 11 – 19, p. 16, (autoriaus vertimas).
(3) Plg. Jonas Paulius II, Familiaris consortio, nr. 37, iš https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/ap-paraginimai/1981-11-22_familiaris-consortio#s37.
(4) Plg. Jonas Paulius II, Familiaris consortio, nr. 37, cit.
(5) Plg. Jonas Paulius II, I compiti della famiglia cristiana 2 (30.05.1983), in PONTIFICIO CONSIGLIO PER LA FAMIGLIA (redaktorius), Enchiridion della Famiglia, EDB, Bologna 2004, 811 – 815, p. 812.
(6) Plg. K. Wojtyła, Meilė ir atsakomybė, Alka, Vilnius 1994.
(7) Plg. Jonas Paulius II, Uomo e donna lo creò, catechesi sull’amore umano, Città Nuova, Roma 2006. Katechezių ciklas pradėtas versti į lietuvių kalbą ir publikuojamas žurnale „Artuma“. Taip pat visus katechezių tekstus galima rasti: www.vatican.va.
(8) Žmogaus sukūrimo istoriją skaitykite Biblijoje: Pr 1, 26–31 ir Pr 2, 8–25.
(9) Šventasis Raštas, Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, Katalikų pasaulis, Vilnius 1998, Pr 1, 27, p. 9.