Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

9. Tėvystė šiandieninėje socialinėje ir kultūrinėje terpėje

Šiandieninį pasaulį galime įvardinti kaip tą, kuris išgyvena nuolatinės šeimos krizės laikus. Dar, rodos, ne taip seniai ji buvo privilegijuota aplinka, kurioje buvo saugiausia augti vaikams. Tačiau šiandien šeima nebėra laikoma kažkuo natūraliu ar natūraliai socialiniame sluoksnyje egzistuojančiu, esančiu dariniu. Iš tiesų: „atrodo, kad gimdymas vis dažniau tampa „dirbtiniu“ ir vis mažiau „individualiu“ įvykiu, netgi „teise“, kurią įgalina šiuolaikinės technologijos“(1). Viso to pasekmės tikrai kelia susirūpinimą dėl to, kad įstumia į krizę pačios tėvystės ir motinystės idėjas. Dėl to, kad panaikina tėvo ir motinos statusus / vaidmenis.

Sociologijos manuale Piepaolo’as Donati’s tvirtina, kad „(...) šeima kryptingai keičiama, stumiama konkrečia kryptimi, nes nuolat auga nestabilių porų skaičius, vienišų tėvų likusių su vaikais skaičius, asmenų susiskaldymas ir saviizoliavimasis tiek šeimose, tiek už jų“(2).

Žmogus ieško pats savęs ir bando savęs pažinimo pasiekti neturėdamas santykio su kitais. Žmogus susikoncentravęs tik į asmeninę savirealizaciją ir šis jo dėmesys siaurai gyvenimiškai sričiai, pasak Pierpaolo Donati’o, kildins, arba turėtume teigti – jau kildino socialinių sistemų krizes. Tačiau rizikuojama prarasti kai ką daugiau nei vien tik socialines sistemas. Rizikuojama prarasti savąjį „Aš“.

Jaučiamas begalinis ugdymo trūkumas, kuris pats savaime neišsispręs: „(...) jeigu šeima vėl netaps „ugdymo“ vieta, jeigu tėvai neprisiims savo atsakomybės prieš vaikus ir visuomenę ir jeigu pati visuomenė savo ruožtu nepripažins, nepalaikys šeimos, kuri atlieka nepakeičiamą socializacijos funkciją“(3).

Ko gi reikia, kad visa sustotų į savas vietas? Reikia permąstyti santykių gerumą ir naudingumą, tai, kas ir yra šeimos gyvenimo užduotis. Akivaizdžias šio santykio gėrio suvokimo išraiškas matėme Europos Sąjungos remtuose projektuose, kada buvo skatinamas atstumo tarp kartų mažinimas. Tačiau daugelyje vakarietiškosios civilizacijos pagrindu sukurtų valstybių matomas begalinis susvetimėjimas ir klestintis individualizmas, išprovokuotas pačios vakarietiškosios civilizacijos siekių ir kultūros.

Tokioje kultūrinėje terpėje vaikas matomas kaip kliūtis ne tik tėvui, tačiau ir motinai. Jis trukdo karjeros siekiams, pasiekimams darbinėje srityje. Jis trukdo darbo rinkai, kuri trokšta darbininkų, galinčių visas savo gyvenimo valandas atiduoti tik darbui, kuris būtų mobilus, neprisirišęs. Toks darbuotojas įsivaizduojamas kaip idealus. O galbūt tai jau yra tapę idealaus darbuotojo įvaizdžio dalimi. Darbo rinka išspyrusi duris įžengė į šeimos gyvenimą ir diktuoja jai kada turėti vaikų, kiek jų turėti ir ar iš viso turėti(4).

Pierpaolo’as Donati’s tvirtina, kad „dėl nesenai įvykusio vaisingumo žlugimo, iš tiesų, yra kalti daugelis reikšmingų veiksnių: egzistencinis neapibrėžtumas, suaugusiųjų identiteto jausmo trūkumas, didėjantis subjektyvus sunkumas prisiimti atsakomybę už vaiką, naujos prerogatyvos vartotojiškumo atžvilgiu“(5). Kai kuriais atvejais supratimas to, ką atneša vaiko gimimas, pasekmės to ar jis norimas ar ne, transformuojasi į atsisakymą generuoti naują gyvybę.

Darbo rinkos poreikiai, kylantys ir vartotojiškos kultūros pagrįstos turėjimo kultūra, kontrastuoja tiems tikroviškiems poreikiams, kurie matosi šeimos gyvenime. Komentuodamas tokią vartojimo kultūros įtaką Karolis Woityla yra sakęs, kad turėjimas nėra svarbus pačiai kultūrai ir niekuo nepasitarnauja tapimui „labiau“ žmogumi ar žmogiškosios egzistencijos įvairialypių dimensijų išvystymui. Jis tvirtino, kad „skirtingų epochų patirtis, neatmetant dabartinės, parodo, kad apie kultūrą mąstoma ir kalbama visų pirma kaip esančią santykyje su žmogaus prigimtimi, ir tik po to antriniu ir netiesioginiu būdu apie jos santykį su produktų pasauliu“(6).

Egzistuoja du poliai, kuriais remiantis galima realizuoti dialogą tarp skirtingų kultūrų, taip pat tarp kultūros ir žmogiškosios prigimties: žmogiškumo universalumas ir kultūrinis pliuralizmas. Šitokiame dvejopame koncepte reikia ieškoti kultūros prasmingumo ir šeiminių, tėvystės klausimų problemiškumo sprendinių.

Tam kad išspręsti kultūrinio lygmens tėvystės klausimų problemiškumą, reikia grįžti prie žmogaus orumo ir kilnumo klausimo. Jeigu to nedarytume, pirmojoje vietoje liktų individų laisvė, jų egoistiniai troškimai, o biotechnologijos ir kiti biomedicinos pasiekimai, kurie nemato žmogiškosios prigimties kaip kažko, kas yra skirta asmeniniam gėriui ir laimingo gyvenimo pagrindui(7), tęs toliau savo diktatą tiek tėvystės klausimu, tiek žmogiškojo gyvenimo ir veikimo klausimais.

Vis dėlto tradicinė šeima atsilaiko šiame sudėtingame krizės laikotarpyje, nepaisant to, kad atsirado daug naujų formų, kurios nori imituoti šeimos gyvenimą (arba nori gyventi šeimos gyvenimą) tačiau savitu būdu, tačiau su tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir tradicinės šeimos. Gyvenimo šeimoje formų pliuralizacija, nepripažinimas socialinio subjektyvumo šeimos klausimais, ypatingai iš viešųjų institucijų, viešųjų įstaigų pusės, vis individualistiškesnės ir egoistiškesnės meilės idėjos palaikymas, susietas labiau su visų norų išpildymu ir patenkinimu, o ne savęs kaip asmens savirealizacija (su “kitu” ir per “kitą”), yra gilios šeimos krizės ženklai. Taip pat ir šeiminių santykių, vaidmenų, statusų krizė tame kasdieniame gyvenime, toje tikrovėje, realybėje, kurią išgyvena kiekviena šeima.

Procesai, kurių metu konstruojami atskiri atskirų šeimų identitetai, kurie netalpina savyje statusų / vaidmenų ir yra dekonstruoti, gali nuvesti ir jau nuvedė prie socialinės tragedijos, kurioje nei tėvai geba perteikti statusų / vaidmenų, nei vaikai geba augti mokindamiesi, suvokdami ir bręsdami, mokydamiesi elgesio normų ar mokindamiesi elgtis gyvenime kaip suaugusieji.

Pierpaolo’as Donati’s, nepaisant sudėtingos situacijos, kalba viltingai tvirtindamas, kad šeima egzistuoja ten, kur vis dar egzistuoja nors viena heteroseksuali pora ir kur egzistuoja santykiai tarp tėvų ir vaikų, kurie yra socialiai pripažįstami kaip juridinis aktas civilinėje ar religinėje plotmėje(8). Jis rašė: „Nepaisant didelių šeimos formų pokyčių, šeimos apibrėžimo kriterijai išlieka būdingais lyginant juos su tais, kurie naudojami norint identifikuoti kitas pirmines socialines formas. Jie yra susiję su tuo, kas tęsiasi iš praeities, tačiau kartu ir skirtingai nuo praeities: 1) šeima išlieka vieta, kurioje galioja draudimas sumaišyti lytinius vaidmenis (vyriškumą ir moteriškumą) ir santykį tarp kartų (tarp kildinančio ir kildinamojo), įskaitant ir kraujomaišos draudimą, netgi jeigu lytys ir kartos nebėra atskiriamos, tačiau vis labiau sąveikauja tarpusavyje; 2) šeima yra ir tampa tuo specifiniu socialiniu santykiu, kuriam vis labiau patikima užduotis – kurios negalima pakeisti jokiais kitais socialiniais santykiais – suasmeninti asmenį per specifinius socializacijos procesus, kurie yra esmiški vaiko brendimui, tačiau ir suaugusiajam tiek, kiek „šeimos sukūrimas“ reiškia nukreipti bendravimą link asmens visumos pagal visiško nuoširdaus abipusio solidarumo normą“(9).

„Faktinės sąjungos“, homoseksualios poros neįsipareigoja nei politinei, nei religinei bendruomenei, bet yra tiktai įsipareigojimo, kurį kaip partneriai prisiima vienas prieš kitą atstovai (tarsi tai būtų įmanoma psichologine ar socialine prasme). Jei šiandien tikrai norima suprasti, kas yra ir kas nėra šeima žvelgiant iš įstatyminės ar socialinės pusės, geriau pradėti aiškinimąsi nuo to, kas yra tradicinė šeima, o ne priešingai(10).

Santuokų skaičiaus mažėjimas palydimas skyrybų skaičiaus augimu – šie reikšmingi statistiniai duomenys, kuriuos galime traktuoti kaip tikrą prakeiksmą šeimoms ir dėl ko visame vakarietiškame pasaulyje demografiniai duomenys yra artimi nuliui. Vaikai vis dažniau gimsta ne dėl to, kad yra savęs dovanojimo vaisius, tačiau dėl to, kad subrendo palanki terpė tokiam pasirinkimui, po to, kada išspręsti ekonominio pobūdžio klausimai. Moterys turi daugybę visokiausių pasiteisinimų, dėl ko jos nenori tapti motinomis. Galbūt tai kyla iš jau įgytų lygių galimybių ir teisių su vyrais? O demografinis klausimas tapo tokiu, kurį bus galima vėliau spręsti biotechnologijų pagalba ir kuriam reikia sukurti atitinkamą įstatyminę bazę, kad procesą galėtų kontroliuoti atsakingos institucijos, padedant biotechnologijoms. Tuo būdu gaunasi šitaip, kad kažkas iš išorės, ne pati šeima, nutaria arba įtakoja sprendimus liečiančius vaikų turėjimą (kiek turėti ir kada turėti). Taip pat išoriniais veiksniais (institucijos) sprendžiami jų ugdymo klausimai, tuo pačiu metu visiškai nekreipiant dėmesio į vyro – tėvo ir moters – motinos prigimtines teises, egzistuojančias pačias savaime, žmogiškojoje prigimtyje. Gaunasi taip, kad vietoj to, kad ugdytume brandžias šeimas, tėvo ir motinos statusus / vaidmenis pakeičiame surogatiniais veikėjais, kurių vaidmenis ir statusus simboliniame lygmenyje prisiima valstybė ar jos įgaliotos institucijos.

Mūsų laikų pasaulyje vyras „mato savo kaip teisėto tėvo teisių apgynimą tik gyvenant santuokoje, pakeičiant situaciją, kurios dėka pereinama nuo tėvo valdžios ir nuo tėvo teisių suvokimo romėniškos teisės būdu, kada tėvas turėjo visas teises į vaiko gyvenimą ir mirtį, prie tėvų autoriteto, kurį taip dažnai galėjo turėti tik motina“(11). Labai daug vaikų gimsta ne santuokoje, jų skaičius vis daugėja, taip kaip daugėja skaičius ir tų vaikų, kurie įstatymiškai yra pripažįstami tik vieno iš tėvų. Paprastai vaikai, gimę ne santuokoje, pripažįstami tik motinos.

Dar kita situacija dažnai pasitaikanti šiandieniniame mūsų pasaulyje yra ta, kad vaikas turi ne po vieną tėvą ir motiną, tačiau po kelis. Kodėl? Dėl to, kad be savo biologinių tėvų, be prigimtinės šeimos jie dar turi socialinio lygmens tėvus. Arba įstatymo būdu įgytus šeiminius santykius. Tokioje tikrovėje vaikai negauna ir neturi tikrų, saugių ir stabilių atsvaros taškų, neįsivaizduojamai būtinų teisingame gyvenimo kelyje. Netenka orientyrų – tėvo ir motinos.

Šiandieninėje kultūroje, kuri mieliau renkasi ir privilegijuoja išimčių kelią, nuolat kyla rizika pradėti nuo tų išimčių, kalbant apie šeiminių klausimų sprendimus, apie įvairiausių bendro gyvenimo „tarsi“ šeimoje formų gausybę, startuojant vis iš naujo nuo „naujų“ sąjungų tipų bei siekiant paaiškinti gyvenimo šeimoje prigimtį ir misiją. Sergėjus Bellardinelli’s teigia, kad tam jog nebūtų prarastas tikrasis, autentiškasis tėvystės ir motinystės reikšmingumas ir šeimos suvokimas, tam kaip „gera pradžia galėtų būti mums tai, kad mes skirtume daugiau dėmesio šeimos svarbai, kuri yra toji vieta, kurioje kultivuojamas pirmasis ir pagrindinis kiekvienos tapatybės daigas ir kiekvienas autentiškas santykis: suvokimas, kad esame „kilę“, kad nesame vieni. Kad priklausome tam tikrai istorijai“(12).

Todėl visa vakarietiškoji civilizacija šiandien yra kviečiama, yra raginama iš naujo atrasti ir išlaikyti, reabilituoti savąjį identitetą, tuo pačiu neprarandant ir savanoriškai nepašalinant savųjų šaknų, tiesos apie save pačius. Didžiulis iššūkis šiandieninėms visuomenėms neužmiršti to, kas tu buvai. Popiežius Pranciškus, kada lankėsi Lietuvoje, vienoje iš savo kalbų būtent tokį priminimą mums ir padarė kviesdamas neužmiršti savo šaknų, neužmiršti savo praeities, tam, kad nekartoti praeities klaidų. Kad turėti aiškų suvokimą, aiškų identitetą apie tai, kas tu esi. Žinoma, šis popiežiaus Pranciškaus kvietimas visų pirma reiškia mąstyti apie savo valstybės praeitį. Bet neužmirškime ir kiekvienas savo asmeninės šeimos istorijos, kuri tiesiogiai įtakoja ir kuria mūsų ateitį. Ir šia prasme kalbant užmiršti savo giminės istoriją, užmiršti tiesą apie save pačius – reiškia pasirinkti kančios kelią. Tiek asmenine prasme, tiek visuomenine.

Tačiau šiandienis gyvenimas, matome, tęsia tą buvimą nuolatinėje krizėje, kuri ypač skaudžiai paliečia mus šeiminio gyvenimo klausimais, tėvystės klausimais. Jie glaudžiai siejasi kiekvieno žmogaus gyvenime su mūsų pradžios, mūsų atsiradimo klausimais. Nuolat turime neprarasti budrumo ir klausti, o kaip tokia šeiminio gyvenimo krizė atsirado ir skleidžiasi mano asmeninėje istorijoje, mano autentiškoje patirtyje? Kokios viso to pasekmės tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame lygmenyse? Žinoma, šiandien būti tėvu ar būti motina vis rečiau reiškia priimti tai kaip duotybę plaukiančią, kylančią iš mūsų žmogiškosios prigimties. Vis dažniau tai tampa aktyviais, norėtais, valingais veiksmais ir apsisprendimais.

Vienas keblumas. Analizuodami vakarietiškąją civilizaciją matome, kad tėvai, ar būsimieji tėvai, turi per mažai kriterijų ar per mažai stimulų rinktis tėvystę. Per mažai kelrodžių, kurie parodytų jiems tėvystės dovanos kilnumą ir grožį: „(...) socialinės sistemos sprendžia, arba tai daro automatiškai, dėl savo funkcionalistiško veiksmingumo“(13).

Sergėjus Bellardinelli’s siūlo ne „verkšlenti“ ar susikoncentruoti prie šeimų krizės fakto, ar prisiminimo apie senąjį gyvenimo šeimoje modelio, kuris niekada nebesugrįš ir nebebus toks, koks buvo praeityje. Kviečia nekoncentruoti savo minčių prie tėvystės suvoktos patriarchaliniu būdu jausmo praradimo, tačiau ieškoti naujų būdų, kurie įtvirtintų tėvo ir motinos statusus / vaidmenis socialiniame ir kultūriniame lygmenyse. Šiandien gi, kada kultūrinės šeimos modelio suvokimo formos įsibrauna arba įbrukamos į šeimos gyvenimą, dažnai atrodo, kad pati visuomenė yra nusistačiusi prieš save ir daro viską taip, lyg trokštų susinaikinti.

Matome aiškią būtinybę stiprinti šeiminius santykius ir santykius pačios šeimos viduje. Drauge su Piepaolo Donati galime tvirtinti, kad faktas, jog egzistuoja „vaikas šiandien daugiau negu vakar nuveda prie pripažinimo, kad ten yra šeima; ir tada, kada į šeimą pradedama žiūrėti vaiko akimis, iš vaiko poreikių pusės, atsižvelgiant į jo teises, visų pirma į jo teisę į biologinį identitetą ir į socio – kultūrinę tapatybę“(14).

Kultūriniai pokyčiai pakeitė ir vis dar tebekeičia mąstymą ir nusistatymus, apsisprendimus šeiminio gyvenimo klausimais. Keičia patį mąstymo ir suvokimo turinį ultra moderniosios visuomenės žmogaus gyvenime. To pačio proceso metu ir pats kultūrinis suvokimas ir pati kultūra paverčiama nuolat kintančia ir nestabilia socialinio audinio konstrukcija, simboliniu galios šaltiniu, kuris ne tik veikia kiekvieną iš mūsų, tačiau ir įrankiu, kuriuo kiekvienas iš mūsų galime laisvai disponuoti. Laisvai ir nekreipdami jokio dėmesio į kitus individus, į kitus žmones. Vertinimo ir naudingumo bei gėrio masteliu tampa tik mano asmeniniai siekiai. Kitas žmogus, šeimos gyvenimas, savo statusų / vaidmenų atlikimas tampa „vertybėmis“ arba naudingais tik tiek, kiek išpildo mūsų asmeninį laimės suvokimą, mūsų siekius. Teologine kalba konstatuojame susvetimėjimo tikrovę ir visos realybės išnaudojimą savųjų tikslų siekiams. Tame tarpe ir pačio žmogaus. Savęs dovanojimo dimensija nebetenka prasmės, jeigu ji kliudo momentiškam gėrio sau kūrimui. Gėrio, suvokto žvelgiant per siaurą meilės sau prizmę, nebejaučiant būtinybės atsižvelgti į prigimtinius ryšius, santykius ir jų natūralią prigimtinę sąveiką. Žmogus su savo individualistiniais poreikiais pastatomas visatos centre.

Šia prasme sandūra tarp feminizmo, postmoderniosios kultūros ir klinikinės psichoanalizės paskatino kritišką lytiškumo dekonstrukciją dėl kurios šiandieną subjektas nebegali ar jam nebeleidžiama, arba jam sudaromos kultūrinės ir įstatyminės kliūtys mąstyti į pasaulį žvelgiant jau nebe vadovaujantis dviguba logika: vyriškumu ir moteriškumu. Kiekvieno atskiro individo logika parodo, „kad visi egzistavimą struktūruojantys elementai – anatomija, kultūrinės prasmės, šeima, politinės ir ekonominės sąlygos, priklausymas ekonominei klasei, rasė, socializacijos patirtys ir susitikimas su tėvų asmenybių poveikiu – atsispindi ir formuojasi per projekcijas, introjekcijas ir susiformavimus žmogaus vaizduotėje, kurie suteikia jiems tam tikrą psichologinę reikšmę“(15).

Tam, kad suvokti esmiškai problemas iškylančias sociologiniame ir socialiniame lygmenyse, kad suvokti visuomenės išgyvenančios tėvystės ir motinystės, šeimos krizę, tam kad suvokti eliminuoto tėvo (arba tėvo, kurį yra lengva galimybė eliminuoti) iš šeimos gyvenimo problematiką, neužtenka kalbėti vien apie socialinius pokyčius ir iššūkius. Reikia platesnio požiūrio, psichologijos mokslų gilesnės analizės, tikintiems žmonėms – susipažinimo su teologine dimensija. Būtent dėl to šiame susitikimų cikle analizuojame tėvystės klausimus apglėbdami visas tris šias dimensijas – psichologinę, sociologinę ir teologinę. Psichologinė mums padeda geriau suvokti vidinius žmogiškosios brandos mechanizmus ir jų deficito poveikį asmenybinei brandai. Sociologinis padeda mums pažvelgti į visuomenėse iškilusias šeiminio klausimo, statusų / vaidmenų generuotas problemas, įvedusias į nuolatinę šeimos krizės būseną. O teologinis aspektas mums padeda pažinti prigimtines tiesas apie žmogų, apie šeimą ir kartu duoda aiškų orientyrą, kur link eiti norint spręsti iškilusius iššūkius. Link autentiškos tiesos apie žmogų pažinimo.

Santykis tarp šių trijų disciplinų mums dovanoja galimybę suprasti, kad visi mokslai, jeigu jais nemanipuliuojama ideologiniais tikslais, suskamba vienoje dermėje ir padeda nepasiklysti tokiame multikultūriniame pasaulyje, kuriame gyvename mes, ultra moderniosios epochos žmonės. Tuo pačiu metu, tikiuosi, kad šis katechezių ciklas pasitarnaus suvokimo įgijimui, to mechanizmo supratimui apie tai, kaip kultūriniai dalykai užima prigimtinių tiesų vietą, kaip naudojant mokslo pasiekimus perkonstruojamas suvokimas apie šeimą, apie tėvo ir motinos statusus ir vaidmenis, apie patį žmogų. O kartu, viliuosi, kad pagilinsime suvokimą, jog neverta prarasti vilties, nes kad ir kiek bebūtų stengiamasi dekonstruoti šiuos be galo svarbius žmogiškojo gyvenimo ir brandos elementus, tiesa apie juos prigimtiniame lygmenyje išliks nepakitusi.

Dėl to, kad už kiekvieno šeimos tėvo ir motinos, už kiekvienos šeimos yra kažkas bendro, apjungiančio juos visus – tiesoje apie tėvo statusą / vaidmenį, tiesoje apie motinos statusą / vaidmenį. Ir kad tėvystė bei motinystė nekyla vien tik iš kultūrinių formacijų, genderistinio mąstymo ar įstatymų leidimo teisės. Ne valstybė suteikia šeimai statusą. Ji tiesiog bando įstatymiškai apibrėžti tai, kas yra tiesa apie šeimą, apie jos prigimtį. Na ir, žinoma, pagrindinis iššūkis ir klausimas, į kurį mūsų karta turės atsakyti – kiek ultra moderniųjų laikų ideologijoms, socialiniams konstruktams, socialinės inžinerijos eksperimentams mes leisime iškraipyti tą prigimtinę tiesą kultūriniame ir įstatyminiame lygmenyje apie save pačius.

Kad suvoktume kokios rimtos pasekmės laukia šiandieninių šeimų, patyrusių ir patiriančių kultūrinę transformaciją, pokytį, ir kiekvieno individo atskirai, kviečiu kitoje temoje kalbėtis apie įvairius sutrikimus ir ligas, savas šaknis turinčius trejybinio šeiminio santykio (tėvas – motina – vaikas) sužeistume.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Su kokiais iššūkiais susiduria šiandieninė tėvystė?
2. Kaip darbo rinkos pokyčiai įtakoja šiandienių tėvų pasirinkimą tapti tėvais?
3. Kokia vietą šiandieninė kultūra užima šeimos santykių formavimo kontekste?
4. Kokia valstybės įtaka formuojant suvokimą apie šeimą?

IŠNAŠOS

(1) S. Belardinelli, La normalità e l’eccezione, Il ritorno della natura nella cultura contemporanea, Rubbettino, Soveria Mannelli 2002, p. 79, (autoriaus vertimas).

(2) P. Donati, Manuale di sociologia della famiglia, Editori Laterza, Roma – Bari, 1999, p. 35, (autoriaus vertimas).

(3) S. Belardinelli, La normalità e l’eccezione, Il ritorno della natura nella cultura contemporanea, Rubbettino, Soveria Mannelli 2002, p. 81, (autoriaus vertimas).

(4) Plg. S. Belardinelli, Bioetica tra natura e cultura, Edizioni Cantagalli, Siena 2007, p. 85.

(5) P. Donati, Manuale di sociologia della famiglia, Editori Laterza, Roma – Bari, 1999, p. 336, (autoriaus vertimas).

(6) K. Wojtyła, L’uomo nel mondo, trad. it. M. Petroni, Armando Armando, Roma 1981, p. 67, (autoriaus vertimas).

(7) Plg. S. Belardinelli, Bioetica tra natura e cultura, Edizioni Cantagalli, Siena 2007, p. 105.

(8) Plg. P. Donati, „Amore e procreazione nel costume italiano d’oggi“, in Cultura & Libri, XI/94 (1994), p. 17 – 59.

(9) P. Donati, „La famiglia nell’orizzonte del suo essere“, in La famiglia. Bimestrale di problemi famigliari 200 (2000), p. 64 – 65, (autoriaus vertimas).

(10) Plg. P. Donati, „La famiglia nell’orizzonte del suo essere“, in La famiglia. Bimestrale di problemi famigliari 200 (2000), p. 64 – 65, (autoriaus vertimas).

(11) Società psicoanalitica di Parigi, „Discussione di Colette Chiland“, in Įvairūs autoriai (sudarytojai), La funzione paterna, vertimas į italų kalbą: A. Verdolin, Borla, Roma 1995, p. 139, (autoriaus vertimas).

(12) S. Belardinelli, La normalità e l’eccezione, Il ritorno della natura nella cultura contemporanea, Rubbettino, Soveria Mannelli 2002, p. 100, (autoriaus vertimas).

(13) S. Belardinelli, La normalità e l’eccezione, Il ritorno della natura nella cultura contemporanea, Rubbettino, Soveria Mannelli 2002, p. 131, (autoriaus vertimas).

(14) P. Donati, Manuale di sociologia della famiglia, Editori Laterza, Roma – Bari, 1999, p. 342, (autoriaus vertimas).

(15) N. J. Chodorow, „Il genere come costruzione personale e culturale“, in M. Dimen – V. Goldner (sudarytojai), La decostruzione del genere. Teoria femminista, cultura postmoderna e clinica psicoanalitica, vertimas į italų kalbą: S. Bakacs – E. Bonini – C. Scaramuzzi, Il Saggiatore, Milano 2006, 225 – 244, p. 244.