Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

1. Šv. Juozapas – Bažnyčios globėjas ir jo kultas.
Istoriniai prisilietimai

Nenuginčijamas istorinis faktas yra tas, kad šv. Juozapo garbinimo tradicija patyrė įvairiausių suvokimo pokyčių, transformacijų tol, kol galutinai įsitvirtino, arba labiau norėtusį sakyti, kol tikintieji, Bažnyčios nariai suvokė šio asmens reikšmę išganymo istorijai. Praktiškai tik XIX ir XX-asis amžiai atnešė visiško aiškumo. Pašalino nesuvokimo rūką. Iki tol, turime pripažinti, šv. Juozapo asmuo, kurį biblistai vadina paskutiniuoju Senojo Testamento Patriarchu, nebuvo tiek vertinamas, kiek priderėjo. Kaip viename iš savo laiškų Jonas XXIII sako – Mariją, Dievo Motiną,  tikintieji garbino ir jai dedikavo bažnyčias jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tačiau apie šv. Juozapą girdime vos kelias užuominas tai vieno, tai kito autoriaus dvasiniuose apmąstymuose ir veikaluose. Tarsi koks šydas būtų pridengęs šio asmens pažinimo galimybę. Jeigu pieštume paveikslą, sakyčiau, šv. Juozapas šalia Švč. M. Marijos ir Jėzaus būtų buvęs vaizduojamas tarsi dekoracija, neteikiant jam ypatingos svarbos. Reikėjo tikrai daug laiko, kol tas tarsi pro rūką matomas šv. Juozapo atvaizdas įsišaknijo tikinčiųjų širdyse ir kol susiformavo kreipimosi į jį kultas. Kiek vėliau matysime, jog XIX amžiuje popiežiai remdamiesi liaudiško pamaldumo į šv. Juozapą tradicija, jau pradeda tvirtinti maldingumo praktikas ir net iki mūsų laikų atkeliauja malda, kurią beveik mintinai moka daugelis šių dienų tikinčiųjų. Vatikano I Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo (1869–1870) metu patvirtintas šv. Juozapo kultas kaip deramas ir tinkamas praktikuoti visuotinėje Romos Katalikų Bažnyčioje.

Pažvelkime į Biblinę tradiciją. Dievas prieš daugelį amžių paskyrė kitą Juozapą (Senojo Testamento biblinis personažas), Jokūbo sūnų būti visų Egipto žemėje subrendusio derliaus ir gėrybių sergėtoju ir žmonių gelbėtoju prasidėjus visuotinei sausrai ar badui. Atėjus laiko pilnatvei, kada pasaulį turėjo išvysti Dievo Sūnus, pasaulio Atpirkėjas, Dievas pasirinko kitą Juozapą, kuris kaip ir anas Senojo Testamento Juozapas, gyvenęs Egipto žemėje, turės aktyviai dalyvauti Dievo tautos išgelbėjimo ir išganymo darbe. Kaip Egipto faraonas padarė Juozapą visų savo turtų valdytoju, taip Dievas šv. Juozapui paskyrė globoti tai, kas brangiausia ir kuo Dievas didžiuojasi – savo Sūnų. Jis susituokė su Nekaltai pradėtąja Švč. M. Marija, kuri po širdimi nešiojo Dievo Sūnų, pradėtą veikiant Šventajai Dvasiai. Šv. Juozapas tapo žemiškuoju Jėzaus tėvu. Jėzus gavo galimybę augti pilnoje šeimoje.

Kaip Biblinė Senojo Testamento istorija mums pasakoja, Jėzus – Mesijas yra tas, kurį daugybė karalių, pranašų ir visa išrinktoji tauta troško išvysti, jo laukė ištisus šimtmečius, o šv. Juozapas buvo tas, kuris galėjo Jėzų apgaubti tėviška meile, jį matė kasdien, bendravo, stebėjo kaip jis auga, auklėjo, priglausdavo savo tvirtame vyriškame glėbyje, mylėjo jį kaip tėvas ir stengėsi suvokti, koks yra Dievo planas jam – Jėzaus tėvui – bendroje išganymo istorijoje ir Jėzaus gyvenimo kelyje.

Dėl to ypatingo šv. Juozapo nuolankumo ir sutikimo dalyvauti Dievo veikime, Dievo plano išsipildyme, pasaulio išganymo istorijoje ir dėl tos ypatingos malonės ir garbės tapti Dievo Sūnaus tėvu, Bažnyčia visada ypatingai gerbė šv. Juozapą ir kreipdavosi į jį garbindama drauge su Švč. M. Marija, Dievo Motina, o ypač tada, kada prispausdavo įvairiausi sunkumai. Liaudies pamaldumo praktikose aptinkame per amžius keliaujančias pamaldumo tradicijas, atskirose vyskupijose ir parapijose pasireiškusias ypatinga meile ir pagarba šv. Juozapo asmeniui ir aiškiu suvokimu, kad jis yra globėjas visų, kurie patenka į keblias situacijas ar patiria sunkumus. Katalikų Bažnyčia XIX amžiuje susidūrė su modernizmo epochos iššūkiais, jaunosios kartos moralės žlugimu ir kitais sunkumais keitusiais tuometinių visuomenių veidus. Tokiame istoriniame sociokultūriniame kontekste Bažnyčiai reikėjo artimo ir paprasto pavyzdžio, žmogaus, kuris galėtų tapti vedliu kiekvienam krikščioniui jo kasdienybėje patiriamuose išbandymuose ir sunkumuose. Žmogus, kuris ištvermingai susidorojo su persekiojimais, tremtinio dalia, nepritekliumi – buvo šv. Juozapas.

Nuo II amžiaus populiarėja apokrifiniai raštai, kuriuose bandoma giliau pažinti šv. Juozapo asmenį, tačiau šie tekstai neatlaiko kritikos, kadangi juose aprašomi šv. Juozapo gyvenimo įvykiai, romantizuotos kasdienio gyvenimo detalės ir smulkmenos kai kur neatitinka pasakojimų užrašytų evangelijose bei kai kurių tradicijų, susijusių su hebrajiškomis vestuvėmis ir sutuoktinių amžiumi. Kaip ten bebūtų, negalime nuneigti apokrifinių raštų svarbos, kadangi jie maitino pirmųjų amžių krikščionių bendruomenių vaizduotę ir pamaldumo raidą prašant šv. Juozapo užtarimo (pvz. „Jokūbo protoevangelija“). Arba Jėzaus Vaikystės evangelija, datuojama IV amžiumi, kuri pasakoja apie vaikystę ir Jėzaus padarytus stebuklus, kai jam buvo 5–10 metų. Tarp kasdienybės aprašymų, kada minimas šv. Juozapo vardas, apie jį jau rašoma, kaip apie šventąjį.

Kada prasideda bažnyčios tėvų epocha – jų raštuose matome pastangas apvalyti nuo įvairių klaidingų įsitikinimų ir kultų tiek patį šv. Juozapo asmenį, tiek besiformuojančias pamaldumo tradicijas. Siekiama sugrąžinti tikinčiųjų mąstymą nuo iškreiptų tezių pagal apokrifinius raštus prie suvokimo perteikiamo autentiškame šaltinyje – Šventajame Rašte. III amžiuje vienas pirmųjų – Origenas – pamokslo metu norėjo paaiškinti apie šv. Juozapo teisumą ir kad jis norėjo apleisti Švč. M. Mariją ne dėl to, jog sužinojo, kad šioji paliesta didelės paslapties – paties Dievo veikimo. Jis jautėsi nevertas prisiartinti prie šio slėpinio. IV amžiuje Kirilas Jeruzalietis, šv. Kromancijus, šv. Ambroziejus mąstė apie Švč. M. Marijos mergystę, santuoką su šv. Juozapu ir apie jo tėvystės tikrumą.

Išliko 18 Kromancijaus pamokslų, kurie aiškiai įvardija šv. Juozapo ir Švč. M. Marijos, kaip tėvų autentiškumą ir karališkąją kilmę – jie Abraomo palikuonys. Savo pamoksluose mini, kad po žinios apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą, neįmanoma, jog šv. Juozapas ir Švč. M. Marija būtų turėję kokių nors kūniškų santykių. Šiam teiginiui pagrįsti pateikia pavyzdį iš Biblijos – apie Mozės seserį, kuri irgi norėjo išsaugoti skaistumą (pabrėždamas, kad tai buvo ne vieninteliai žmonės, kurie gyvendami santuokiniame ryšyje norėjo pasišvęsti Dievui per skaistumą...). 

Ir šv. Ambroziejus kalba tą patį teigdamas, jog šv. Juozapas buvo teisus žmogus ir tikrai nebūtų gebėjęs (remiantis evangeliniais pasakojimais apie Jėzaus pradėjimą) į Švč. M. Mariją žvelgti kitaip, kaip tik į tą, kuri buvo tapusi Dievo šventove. Kiek vėliau, 417 metais šv. Augustinas savo laiške apie Jėzaus kilmę (genealogiją) kalba ne tik apie kilnų šv. Juozapo elgesį, tačiau ir perteikia aiškų suvokimą to, kad tiek šv. Juozapas žinojo apie dangiškojo Tėvo veikimą, tiek pats Jėzus augdamas žinojo apie savo prasidėjimo momentą. Kai nukeliavo į šventyklą dvylikametis Jėzus sakė: argi nežinojote, kad turiu būti savo tėvo reikaluose? Tai ir priminimas šv. Juozapui apie jo misiją ir liudijimas to, kad Jėzus žino apie savo misiją. Tačiau šv. Augustinas jaučia pareigą pabrėžti, kad Jėzus neišsižada šv. Juozapo kaip tėvo, o lieka jam ir Švč. M. Marijai klusnus. Šv. Augustinui labai svarbu kalbėti apie genealogiją žvelgiant pagal šv. Juozapo liniją, o ne pagal Švč. M. Marijos (kas įprasta hebrajiškoje kultūroje). Tokiu būdu pabrėžiant santykį su Izraelio tautos protėviais, išrinktąja tauta, ir kilmingumo liniją, kurioje išsipildė prieš daug amžių Dievo duoti pažadai. Jeigu šv. Juozapas gebėjo būti skaistus vyras, galėjo būti ir skaistus bei pavyzdingas tėvas.

Šv. Jeronimas veikale prieš Helvidijų (apie 383 metus) paklojo pamatus gilesniam šv. Juozapo asmens pažinimui ir pamaldumo į jį praktikavimui. Jo indėlis – pristatant šv. Juozapą, kaip skaistume gyvenantį asmenį. Dar būtų galima kalbėti apie Pseudo–Krizostomo ir Pseudo–Origeno išlikusius raštus, datuojamus VI amžiumi, kuriuose taip pat apmąstomi ir analizuojami bibliniai pasakojimai.

Vienas ankstyviausiųjų rašytinių šaltinių, kalbančių apie pamaldumą šv. Juozapui, Vakarų Bažnyčioje aptinkamas Šiaurinės Prancūzijos Rheinau Martyrologiume, datuojamame apie 800 metus. Šv. Juozapas pristatomas kaip Dievo Sūnaus maitintojas, auklėtojas, sergėtojas. Nuo IX iki XIV amžiaus vystantis mariologinei teologijos šakai, kaip viena dedamoji jos dalis, vystėsi ir šv. Juozapo gyvenimo analizavimo atšaka.

Šv. Juozapo kultas Rytų Bažnyčios tradicijoje jau pastebimas nuo IV amžiaus, Koptų Bažnyčioje nuo VII amžiaus, kuri liepos 20 d. švęsdavo šv. Juozapo mirties dieną. O Vakarų Bažnyčioje šv. Juozapo kultas platesniąja prasme paplinta tik apie tūkstantuosius metus.

Toliau darome didelį šuolį – į viduramžius. Ankstyvaisiais viduramžiais, kada augo mariologinis pamaldumas, po truputį vis labiau pradėjo skleistis ir pamaldumas į šv. Juozapą. Dvyliktajame amžiuje, kada pastebimai išaugo pamaldumas į Dievo Motiną Švč. M. Mariją, Benediktinų vienuoliai įtraukia šv. Juozapo vardo atminimo dieną į savo liturginį kalendorių ir į savąjį martyrologiumą (visų šventųjų knyga – sąrašas). Svarbūs tekstai, kalbantys apie šv. Juozapo vaidmenį išganymo istorijoje, aptinkami garsių benediktinų mistikų raštuose: šv. Ruperto (+1130), šv. Bernardo iš Chiaravalle’s (+1153). Abu ragino tikinčiuosius nuoširdžiam pamaldumui į šv. Juozapą. Šv. Bernardas bandė nupasakoti, koks nuolankus ir paslaptingas asmuo buvo šv. Juozapas. O kartu, jog nėra jokios abejonės, kad šis žmogus buvo nuolat ištikimas, tikintis ir geras. Šv. Bernardo įtaka atsispindi ir literatūroje. Pavyzdžiui, garsus viduramžių poetas Dante Alighieri „Dieviškoje komedijoje“ taip pat užsimena apie šv. Juozapą. Teologinės minties sklaidoje šv. Bonaventūras buvo pirmasis, kuris kalbėjo apie šv. Juozapą, kaip Švč. M. Marijos ir Jėzaus saugotoją. Kitas teologas, pranciškonas Dun Skotas, analizuoja santuokos tarp Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo klausimus. Autorius kalba apie jų santuokinį ryšį, kuris „įjuridina“ sutuoktinio teisę į savo sutuoktinio kūną, ir kad visai kas kita yra tos santuokinės teisės panaudojimas santuokoje (šių laikų kanonų teisės terminologija kalbėtume apie santuokos tikrumą ir jau vėliau santuokos panaudojimą). Pasak teologo – ši santuoka tobula visais aspektais ir kad čia neapsieita be Šventosios Dvasios veikimo.

XIII amžiuje vienas garsiausių katalikiškosios minties sklaidos viduramžių teologas, dominikonas, bažnyčios mokytojas šv. Tomas Akvinietis įvardina šv. Juozapo dalyvavimo šiame išganymo plano dalies išsipildyme būtinumą, nes, jeigu Švč. M. Marija, bendradarbiaudama įsikūnijimo slėpinyje būtų neištekėjusi, to laikmečio bendratautiečiai žydai būtų (galbūt) tiesiog pritaikę bausmę – užmušimą akmenimis (dėl galimybės apkaltinti ikivedybiniais nesantuokiniais santykiais, paleistuvyste). Čia šv. Tomas Akvinietis mato būtinybę Jėzui turėti žemiškąjį šeimos tėvą, kuris jį gintų, auklėtų, augintų. Šis garsus teologas dažnai naudoja savo apmąstymų traktatuose šią teisumo ir teisingumo poziciją žvelgdamas per sukurtos santuokos – šeiminio santykio tarp šv. Juozapo ir Švč. M. Marijos prizmę. Šv. Tomas Akvinietis teigia, kad ši santuoka tikra, sujungta tikros meilės, apimančios ne tik žmogiškąją dimensiją, tačiau ir dieviškosios meilės dimensijos patirtį. Nuoširdi ir dvasinė meilė. Kasdienybėje dalinosi visais tėvystės rūpesčiais ir pareigomis, tačiau visada išsaugojo savo skaistybės įžadus ir nepasinaudojo kūniškumo santuokoje teise.

XV amžius ypač gausus autoriais – teologais, kurie kalbėjo apie šv. Juozapą: italas Bernardas Sienietis, prancūzas Pjeras d‘Aily, prancūzas, vienas iškiliausių Konstancos Susirinkimo teologas, Jean’as Gerson’as, kuris ypatingai rūpinosi ir reikalavo, kad šv. Juozapo ir Švč. M. Marijos – šv. Šeimos šventė būtų įvesta visuotiniame liturginiame kalendoriuje. Gerson’as parašė visą veikalą apie šv. Juozapą ir netgi sukūrė Lotynų kalba poemą apie jį. Konstancos Susirinkime paskelbė ne vieną savo laišką apie šv. Juozapą, kuriuose pabrėžė šv. Juozapo dalyvavimo išganymo istorijos išsipildymo plane būtinumą.

XVI amžiuje pamaldumo į šv. Juozapą kultas sparčiai auga. Apie tai mums liudija 1540 metais Romos forume atsirandanti bažnyčia, kuriai suteiktas titulas: šv. Juozapas, Dailidžių globėjas (darbininkas). Bažnyčia įrengta toje vietoje, po kuria kaip kad buvo pagal tradiciją tikima – kalėjimas, kuriame buvo uždaryti ir kalinami apaštalai Petras ir Paulius. 1597 metais Romoje išleidžiama pirmoji litanija skirta šv. Juozapo garbinimui. 1657 metais Antverpeno mieste, Belgijoje augustinionų vienuolis patyrė stebuklingą pagijimą iš sunkios ligos. Jis nuolat dėvėjo juostą skirtą šv. Juozapo garbei, kurios paskirtis buvo prašyti tyrumo malonės per šv. Juozapo užtarimą. Ši pamaldumo praktika ypač išpopuliarėjo daugelyje Europos šalių, o XIX amžiaus viduryje (1859 m.) popiežius Pijus IX atskiru dokumentu patvirtino šv. Juozapo juostos palaiminimo ritą, o šv. Juozapo brolijai, gyvai po šiai dienai kai kuriose Europos valstybėse, suteikė atlaidų malones. Atsiranda įvairios pamaldumo formos prašant šv. Juozapo užtarimo ir šv. Juozapo škaplierius (1880 metais patvirtintos oficialios jo išvaizdos ir naudojimo taisyklės), ant kurio vaizduojamas šv. Juozapas, laikantis vienoje rankoje kūdikį Jėzų, o kitoje – leliją. Kitoje škaplieriaus pusėje – Šv. Dvasios atvaizdas. Apibendrinant galima teigti, kad Šventosios Šeimos garbinimo pamaldumas ypatingai sparčiai populiarėja nuo XVII amžiaus.

Nuo XVI amžiaus daug katalikų šventųjų meldžiasi prašydami šv. Juozapo užtarimo, jį patiria ir kitus skatina kreiptis į jį. Šv. Pranciškus Salezas ragino apmąstyti Šventosios Šeimos gyvenimą ir kreiptis į Šventąją Šeimą prašant užtarimo kasdien darant sąžinės sąskaitą. Šv. Teresė Avilietė patiria stebuklingą pagijimą ir nuopelnus priskiria šv. Juozapui. Ji vadina šv. Juozapą galingu užtarėju. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė kasdien prašo šv. Juozapo užtarimo ir vadina jį visų mergelių ir skaisčiai gyvenančiųjų Tėvu ir gynėju (apie tai plačiau galite paskaityti jos biografijoje: „Vienos sielos istorija“). Šie trys šventieji laikomi vienais reikšmingiausiais šio laikmečio pavyzdžiais, katalikiško dvasingumo mokytojais. Jiems suteiktas bažnyčios mokytojų titulas, reiškiantis ypatingą jų gyvenimo ir raštų svarbą bei pavyzdį kiekvienam tikinčiajam.

1870 m. gruodžio 8 dieną Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija išleido dekretą, kuriame aiškiai išsakytas popiežiaus Pijaus IX sprendimas paskelbti šv. Juozapą visuotinės Katalikų Bažnyčios globėju. Oficiali šv. Juozapo minėjimo liturginiame kalendoriuje diena – kovo 19 – iki tol turėjusi šventės statusą, įgavo iškilmės statusą. Sąmoningai, pabrėžiant šeiminio ryšio svarbą, dekretas paskelbtas per Švč. M. Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventę – gruodžio 8 d. Sąmoningai, nes šv. Juozapo asmens svarbos išganymo istorijoje bei visai Bažnyčiai mąstant apie jį kaip apie Bažnyčios globėją neįmanoma iki galo suvokti nekreipiant dėmesio į trejybinį – šeiminį santykį tarp Švč. M. Marijos, šv. Juozapo ir Jėzaus.

Praėjus devyniolikai metų 1889 m. vasarą, rugpjūčio 15 d. popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką Quamquam pluries, kurioje atkreipė dėmesį į keletą svarbių šv. Juozapo asmens savybių, bei paskatino gilesnes juozapologijos studijas ir norą pažinti jo asmenį. Leonas XIII pristatė šv. Juozapą kaip gyvenimo modelį su modernizmo iššūkiais besidorojančiai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui. Šia enciklika popiežius Leonas XIII pirmasis iš popiežių nubrėžė aiškias šv. Juozapo asmens ir indėlio į pasaulio išganymo istoriją, žmogaus atpirkimą, dalyvavimą įsikūnijimo slėpinyje, buvimą Švč. M. Marijos vyru ir Jėzaus tėvu teologinių studijų gaires. Aiškiai pabrėžė, kad kaip šv. Juozapas gebėjo apsaugoti Jėzų nuo karaliaus Erodo žudančių kėslų, pasirūpino šeima tremtyje, taip dabar jis yra ir visos Bažnyčios globėjas, gynėjas ir užtarėjas. Prigimtinės šeimos globėjas ir Dievo Bažnyčios užtarėjas. Popiežius ragino nuoširdžiai į jį kreiptis maldoje ir prašyti jo – Bažnyčios globėjo, užtarimo. Nes jau nuo amžių įprasta, kaip sakoma enciklikoje, išbandymų ir sunkumų metu, tada, kai pamatome, jog žmogiškųjų išteklių ir galių nebeužtenka, norint išspręsti susidariusius sunkumus, prašyti dieviškos pagalbos ir melstis prašant šv. Juozapo užtarimo ir pagalbos.

Tokią kilnią teisę – būti visos Bažnyčios globėju – anot popiežiaus, jam suteikia buvimas Švč. M. Marijos vyru ir Paties Dievo Sūnaus – Jėzaus Kristaus – tėvu. Iš šių santykių kyla jo šventumas, jo garbė ir orumas. Dievas išsirinkdamas šv. Juozapą būti Švč. M. Marijos sužadėtiniu ir vyru norėjo, kad jis būtų ne tik jos gyvenimo palydovas, tačiau ir visų įvykių liudytojas, Dievo pažadų išsipildymo jo gyvenime patyrėjas, šeimos gyvenimo orumo ir santuokinio ryšio liudytojas, o kartu ir aktyvus Dievo plano žmonijos išganymo išsipildyme dalyvis. Neabejotina, – kalbėjo popiežius, – kad santuokiniais saitais šv. Juozapas susijungė su palaimintąja Mergele Marija, taip pat neabejotina ir tai, kad jis daug daugiau už bet kurį žmogų pasaulio istorijoje priartėjo prie neapsakomo kilnumo būsenos, dėl kurios Dievo Motina viršija savo gyvenimo šventumu kiekvieną gyvenusį ar gyvensiantį žmogų (plg. Quamquam pluries, n. 3). Švč. M. Mariją vadiname Švenčiausiąja Dievo Motina, o šv. Juozapas, jeigu galėtume jį pastatyti ant asmeninio šventumo pasiekimo laiptelių, rikiuotųsi ant sekančio laiptelio po Švč. M. Marijos. Dėl to, kad pats tobulai stengėsi vykdyti Dievo valią ir dėl to, kad jo sutuoktinė darė tą patį. Du žiūrėjo vienu žvilgsniu. Ėjo per gyvenimą pildydami Dievo valią. Šv. Juozapas per santuokinį ryšį tapo Šventosios Šeimos gynėju, aprūpintoju, auklėtoju. Tokį šv. Juozapo kilnumo suvokimą aptinkame daugelio bažnyčios tėvų sampratoje. Tai mums liudija jau įsišaknijęs liaudies pamaldumas prašant šv. Juozapo užtarimo.

Šv. Juozapas, pasak popiežiaus, yra ne tik gyvenimo šeimoje ir vyro vaidmens, vyro statuso pavyzdys, tačiau ir pavyzdys tiems, kurie eina skaistumo ir susivaldymo, mergystės keliu. Bažnyčia tiki, kad Jėzaus prasidėjimas įvyksta veikiant Šventajai Dvasiai, o šv. Juozapas ir Švč. M. Marija išlaikė skaistumo kelią netgi būdami santuokiniame ryšyje.

XIX amžius buvo pažymėtas industrinio kapitalizmo vystymusi ir naujo požiūrio į dirbantį žmogų raida. Požiūrio, kuris vis labiau įgydavo išnaudotojiškumo charakterį, į antrą planą nustumiant patį žmogų. Žmogus – įrankis siekti ekonominiams tikslams. Popiežius Leonas XIII kvietė matyti darbą ne kaip savo asmeninių siekių priemonę, dažnai egoistiškų, o matyti darbą, kaip žmogiškojo pašaukimo ir gyvenimo prasmės radimo instrumentą. Leonas XIII enciklikoje rašė, kad šv. Juozapas, tam kad apgintų ir apsaugotų šeimą ir kasdien rūpintųsi dieviškuoju kūdikiu – dirbo; savo darbu pelnydavo atlygį, kurio neišvengiamai reikėjo tam, kad aprūpintų maistu, rūbais, gyvenamąja vieta (plg. Quamquam pluries, nr. 3).

Popiežius Leonas XIII matė šeimą visos visuomenės ir Krikščionybės pagrindu. Todėl paramą šeimoms suvokia kaip vieną esminių elementų siekiant visuotinio bendrojo gėrio. Savo mokymo ir tolimesnių dokumentų kontekste daug kalba apie darbo kilnumą ir tai, kad darbdavys turi užtikrinti savo darbuotojui kilnaus ir oraus pragyvenimo galimybę. Tokiame istoriniame kontekste, kuriame suvešėjo išnaudotojiška dvasia, kritikavo besaikį kapitalizmą ir socializmą, kuris norėjo panaikinti privačią nuosavybę. Apie tai plačiau popiežius kalbės praėjus keleriems metams enciklikoje apie darbą ir privatų kapitalą Rerum novarum.

Popiežius Leonas XIII nustatė, kad spalio mėnesį kalbant rožinio maldą ir taip pat tridienio prieš šv. Juozapo iškilmę kovo 19 d. metu, pridedant maldą šv. Juozapui galima pelnyti atlaidus. Beje, kai kuriose vakarietiškose valstybėse, šią dieną švenčiama tėvo diena (Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje). Nes jis – pavyzdys kiekvienam šeimos vyrui – Tėčiui.

Štai mums visiems gerai pažįstama Malda šv. Juozapui, kurią dovanoja popiežius Leonas XIII baigdamas encikliką Quamquam pluries apie pamaldumą šv. Juozapui:

„Į TAVE, PALAIMINTASIS JUOZAPAI, kreipiamės vargų spaudžiami. Melsdami Tavo švenčiausią Sužadėtinę pagalbos, su pasitikėjimu prašome, kad ir Tu mus globotum. Dėl tos skaisčios meilės, kuri Tave jungė su nekaltąja Mergele, Dievo Gimdytoja, ir dėl to tėviško džiaugsmo, su kuriuo glaudei prie savęs Kūdikėlį Jėzų, maloningai pažvelk į visus, kuriuos Jėzus Kristus yra atpirkęs savo Krauju, ir mūsų reikaluose padėk mums savo galia ir užtarimu. Rūpestingasis Šventosios Šeimos Sarge, saugok Jėzaus Kristaus žmones. Mylimasis Tėve, padėk mums išvengti visokių klaidų ir nupuolimų. Galingasis Gelbėtojau, stiprink mus kovoje su tamsos galybėmis ir, kaip anuomet išgelbėjai Kūdikėlį Jėzų iš gresiančio Jo gyvybei pavojaus, taip dabar gink šventąją Dievo Bažnyčią nuo priešo žabangų ir nuo visokių nelaimių, o kiekvieną mūsų nuolat globok, kad, stiprinami tavo pavyzdžio ir pagalbos, galėtume šventai gyventi, Dievo malonėje numirti ir pasiekti amžinąją dangaus laimę. Amen.“ (Liturginis maldynas, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius 2016, p. 269–270).

Augant mariologiniam pamaldumui augo susidomėjimas ir teologinių studijų apimtis, kurios analizavo šv. Juozapo vaidmenį ir jo statusą Išganymo ekonomijoje. 1950 metais įkurti trys centrai skirti juozapologijos studijoms plėtoti: Viterbo mieste Italijoje, Valladolido mieste Ispanijoje ir šv. Juozapo Oratorija Montrealyje, Kanadoje.

Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium (1964 lapkričio 21 d.) 50 numeryje kalbėdamas apie žemiškosios Bažnyčios santykius su dangiškąja Bažnyčia cituoja Romos Mišių kanoną ir sako: „aukodami eucharistinę auką, mes glaudžiausiu būdu įsijungiame į dangaus Bažnyčios kultą, su ja bendraudami ir pagarbiai minėdami pirmiausia šlovingąją Mergelę Mariją, taip pat šventąjį Juozapą, palaimintuosius apaštalus, kankinius ir visus šventuosius“ (Vatikano II Susirinkimo nutarimai, Lumen Gentium, Lietuvos vyskupų konferencija, Aidai, 2001, n. 50, p. 71). Aiškiai matome tradicijos paimtos iš Romos Mišių kanono tęstinumą, kuriame iš karto po Švč. M. Mergelės Marijos yra pagerbiamas šv. Juozapas ir tik po to visi kankiniai ir kiti šventieji. Tai mums liudija Bažnyčios suvokimo tradiciją, aiškų įsisąmoninimą to, kokią svarbią vietą išganymo istorijoje užima Švč. M. Marijos Sužadėtinis, Jėzaus žemiškasis ir faktinis tėvas – šv. Juozapas.

Minint 100-asias Quamquam pluries minėjimo metines 1989 m. rugpjūčio 15 d. Švč. M. Marijos paėmimo į dangų (Žolinės) iškilmės metu popiežius šv. Jonas Paulius II paskelbia apaštalinę adhortaciją Redemptoris custos (Atpirkėjo sergėtojas). Ši adhortacija priklauso eilei dokumentų, kurie vadinami „atpirkimo dokumentais“ išleistais šio popiežiaus ir turinčia glaudžią sąsają su mariologinės tematikos enciklika Redemptoris Mater (Atpirkėjo motina), paskelbta 1987 metų kovo 25 d. Apaštalinėje adhortacijoje Redemptoris custos aptariama šv. Juozapo svarba ir įtaka Šventajai Šeimai ir matomas naujas popiežiaus šv. Jono Pauliaus II žvilgsnis į šv. Juozapą bei jo vaidmenį išganymo plane. Nuostabi šv. Jono Pauliaus II mintis, kurioje jis pristato šv. Juozapą kaip senojo šeimos tėvo – dominuojančio ir įsakmaus šeimos gyvenime modelio laužytoją ir regi jį kaip pavyzdinį gyvenimo šeimoje modelį – mylintį tėvą. Bandant sutalpinti šv. Jono Pauliaus II mintis į vieną sakinį, galėtume teigti, kad popiežius šv. Juozapo asmenyje mato kultūrinį lūžį, perėjimo nuo patriarchalinio gyvenimo šeimoje modelio prie tokios tėvystės, kuri remiasi tikra, pasiaukojančia meile, savęs dovanojimu ir naujoviško santykio kūrimu.

2020 m. gruodžio 8 d. popiežius Pranciškus paskelbia naujausią dokumentą, Apaštalinį laišką Patris corde (Tėvo širdis), skirtą šv. Juozapo metams minėti, kviesdamas dar kartą įsigilinti į jo asmens svarbą išganymo istorijoje, bei prisiminti tai, kad į jį Bažnyčia kreipiasi sunkumų metu. Toks juk ir yra šis pandeminis Covid-19 laikas. Sunkus. Šv. Juozapo gyvenimiškoji patirtis, anot Šventojo Tėvo, gali ne tik mus dvasiškai sustiprinti, atgaivinti, tačiau ir sustiprinti, padėti įprasminti patiriamus sunkumus, išmokyti susiklostančias situacijas vertinti žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, žvelgiant per gerosios evangelinės naujienos prizmę. O juk evangelijoje labai aiškiai matome Kristaus kelionę: per kančią ir mirtį – į prisikėlimą.

Popiežius Pranciškus mato šv. Juozapą – kaip mylimą tėvą, kaip tėvą, kuris myli ir yra švelnus bei rūpinasi savo vaiku. Tėvą, kuris apkabina, atleidžia, moko paklusti Dievo valiai ir tą, kuris mokina paklusnumo tiek tėvams tiek Dievo valiai savo Sūnų – Jėzų. Mokina gerbti įstatymus ir laikytis šeimai ir tautai brangių papročių. Šv. Juozapas matomas ir kaip tas, kuris moka priimti Dievo dovaną – gyvenimo misiją. Jis drąsus ir kūrybingas žmogus. Švelnaus gailestingumo tėvas. Nesustabdo jo jokie patiriami sunkumai. Dar vienas bruožas – darbštumas ir rūpinimasis šeimos reikalais: jos saugojimas, jos išlaikymas. Tuo pačiu metu jis ir tėvas, kuris, kaip sako Pranciškus, yra tarsi šešėlyje. Dangiškojo Tėvo šešėlyje.

Šv. Juozapas (kaip daugelio kitų šventųjų gyvenimas) mums yra tikros vilties šaltinis. Jis gilinosi ir bandė suvokti bei priėmė Dievo veikimą ir bendradarbiavo su Dievu, ir mes galime priimti, pažinti Dievo valią skirtą mums. Galime priimti geriausio ir laimingiausio gyvenimo versiją skirtą mums. Veikiant laisvėje ir meilėje tiek Dievui, tiek žmonėms. Kantriai, ištvermingai keliaudami per kasdienybę. Kviečiame šiais metais perskaityti Patris corde, kuris lengvai pasiekiamas skaitmeniniu formatu: EIS.katalikai.lt.

Pamaldumo praktikos ir ikonografija, menas

Šv. Juozapas – be galo mylimas Katalikų Bažnyčios šventasis. Pakankamai daug liturginių pokyčių ir pamaldumo formų susijusių su juo. 1726 metais jo vardas buvo įtrauktas į visų šventųjų litaniją. 1833 metais patvirtinamos maldos skirtos trečiadieniais melstis prašant šv. Juozapo užtarimo. O po vienuolikos metų sukuriama malda, kalbama po šv. Mišių, kurioje susitinkame šv. Juozapą. 1889 metais popiežius Leonas XIII patvirtina gerai žinomą maldą – „Į tave, palaimintasis Juozapai“, kalbamą spalio mėnesį po rožinio maldos. 1919 metais Romos mišiole atsiranda atskira dėkojimo giesmė skirta šv. Juozapo garbei.

Viena iš seniausių pamaldumo praktikų (mums žinomų) siekia 1536 metus ir ji vadinama „Septynių šv. Juozapo skausmų ir džiaugsmų patirtis“. Pasak legendos, pats šv. Juozapas išgelbėdamas nuo audros du vargetas, jas padiktavo. 1597 metais Romoje išspausdinamos pirmosios litanijos šv. Juozapui, 1659 metais patvirtinama pamaldumo į šv. Juozapą juostos (cingulum) praktika, 1850 metais vainikėlis į šv. Juozapą, 1893 metais šv. Juozapo škaplierius. Ir dar daugybė novenų, devyndienių trečiadienių, vainikėlių pamaldumo praktikų. Popiežiai Pijus IX ir Pijus XI pašvenčia kovo mėnesį šv. Juozapo garbinimui.

Šv. Juozapo kūno relikvijų nėra. Tačiau kai kuriose bažnyčiose, kaip tikima, saugomi šv. Juozapo vestuvinis žiedas, diržas, lazda ar drabužių fragmentai. Ir nors daugelio jų dokumentuotas kelio atsekimas raštine forma užfiksuotas XIII–XV amžiuose, tačiau tiesioginio istorinio kelio, kuriuo vadovaujantis būtų galima nukeliauti iki šv. Juozapo gyvenimo laikų – nėra išlikę.

Iki viduramžių be galo mažai šv. Juozapo atvaizdų. Arba jie labai fragmentiški. Pats seniausias atvaizdas, kuriame šv. Juozapas vaizduojamas kaip šventasis, tapytas autoriaus Tado Gaddi (1332–1338 m. Florencijos Šventojo Kryžiaus bažnyčioje). Nuo XV amžiaus prasideda šv. Juozapo kulto klestėjimo epocha. Tam daug pasitarnavo šv. Teresė Avilietė, jėzuitų ordinas. Jis vis dažniau vaizduojamas sakraliajame mene, dažniausiai kaip vyresnio amžiaus vyras, gražiai apsirengęs, su lazda ir barzda, kaip darbininkas, darbiniais rūbais. Taip pat dažnai palydimas instrumentais, kuriuos naudojo to meto dailidė. Taip pat lelija, kuri yra tyrumo simbolis.

Tegul kelionė, kurią pradedame šiuo pirmuoju susitikimų ciklo apmąstymu leidžia mums įsigilinti ne tik į Šventosios Šeimos ir šv. Juozapo gyvenimo svarbiausius momentus, tačiau tepadeda mums pažinti ir tikrojo, autentiško vyriškumo ir tėviškumo bruožus, pačiu gražiausiu būdu atsispindinčius šv. Juozapo gyvenime ir kasdienybėje.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Trumpai pristatykite pamaldumo į šv. Juozapą tradiciją/tradicijas.
2. Kuo remiantis šv. Juozapas paskiriamas Bažnyčios globėju?
3. Kaip suvokiamas žmogaus darbas kultūrinio ir katalikiško vertinimo aspektais?
4. Kokias šv. Juozapo asmens apmąstymo inovacijas įnešė popiežiaus Pranciškaus Apaštalinis laiškas Patris corde?
5. Kaip sakraliajame mene vaizduojamas šv. Juozapas?