Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

8. Kaip santykis su šeimos tėvu padeda ar trukdo kurti santykį su dangiškuoju Tėvu?

Remdamiesi psichologijos mokslu kalbėdami apie tėvą jau esame konstatavę, kad pasąmoniniame lygmenyje tėvas ir motina yra tie, kurie padeda lokalizuoti savo norus, troškimus, tačiau tuo pačiu metu yra gyvi liudytojai to, kad egzistuoja tikrasis ir tobulasis tėvas, transcendentinis – Tėvas, Dievas Tėvas. Tai loginė pasekmė, prie kurios prieina psichoterapijos mokslų specialistas Žakas Lakanas analizuodamas tikrovę ir patį žmogų žvelgiant kaip į būtį, kuri geba kalbėti ir išreikšti save. Taigi: „Tėvo klausimas, suprantamas kaip atstovaujantis statusą / vaidmenį ir struktūruojantis subjekto gyvenimą, neišvengiamai nuveda prie klausimo apie Tėvą religine prasme ir ypač dviem aspektais: kalbant apie jo statusą ir jo egzistavimą“(1). Šiandien noriu pakviesti pamąstyti apie tai, kaip mūsų kasdienis gyvenimas šeimoje ir santykis su tėvu gali įtakoti (ir neišvengiamai įtakoja) mūsų santykį su dangiškuoju Tėvu.

Kaip žmogaus pasąmonė gali įtakoti mūsų įvaizdžio, mūsų stereotipų apie Dievą susidarymą? Dažniausiai žmogus yra pripratęs savo asmeninę patirtį, sukauptą gyvenime, pritaikyti visoms gyvenimo sritims. Ne išimtis ir santykio kūrime arba jo nebuvime su Dievu, kaip Tėvu. Kaip tai atrodo praktikoje? Pailiustruokime mūsų pasakojimą. Įsivaizduokime žmogų (vyrą arbą moterį), užaugusį šeimoje, kuri patyrė skyrybų traumą. Kaip patirtis tokioje sužeistoje šeimoje atsinešta iš vaikystės gali įtakoti santykio su Dievu kūrimą kada tu esi paauglys ar suaugęs žmogus? Ką sako žmogaus pasąmonė?

Skyrybos yra skausmo ir traumatinė patirtis ne tik sutuoktiniui, tačiau ir vaikams. Įsijungia natūralus apsisaugojimo ir savigynos mechanizmas, kuris byloja: padaryk viską, kas tavo jėgoms, kad tokia patirtis tavo gyvenime nepasikartotų! Saugok save! Po skyrybų dažniausiai vaikas įstatyminiu būdu patikimas į motinos rankas (gyventi su ja). Tėvas gi tampa tuo žmogumi, kuris išėjo ir nebepareina. Kurio nebėra. Trauma, skaudi patirtis, egzistencinė krizė. Ką daro mūsų pasąmonė? Ogi sako, nekartok tokios situacijos, tai yra – nemegzk santykio su „kitu“ (supraskime, ir su Dievu Tėvu), kuris simboliniame ar realiame lygmenyse atstovauja tėvo statusą / vaidmenį, nes juk nenori dar kartą patirti tokią pačią skriaudą, tokią pačią krizę. Nekurk santykio, kuris ir vėl gali analogišku būdu subyrėti... Tokiu būdu mūsų pasąmonė pastato sieną naujo santykio kūrimui arba santykio turėjimui tiek su bet kokiu žmogumi, kuris galėtų atitikti tėvo statusą / vaidmenį, tiek ir su Dievu Tėvu.

Kebli situacija gaunasi, mat kol žmogus nesuvokia šios psichodinamikos ir jos pasekmių, tol nesuvokia, kodėl ir kaip jis negeba kurti santykio ir eiti pirmyn. Nesuvokia, kodėl jam neišeina kurti santykio su Dievu Tėvu, nes taip „saugiau“, nes taip esi „apsaugotas“ nuo naujų sužalojimų. Ir tik suprasdamas, kad patirtis nutikusi mano prigimtinėje šeimoje, lemia visus kitus mano santykio kūrimo modelius, galiu valingai išmokti kurti naują santykį, suvaldydamas tą pasąmoninį troškimą „apsisaugoti“, kuris yra atsistojęs tavo gyvenimo „valdovo“ vietoje. Tik tokiu būdu, per sąmoningą santykių analizę, gali ir vėl tikrai tapti savo autentiško gyvenimo autoriumi. Kiekvienas iš mūsų tikriausiai turime įvairių situacijų savo gyvenime, savo šeimų santykiuose, kuriuos reikia apmąstyti, „perkrauti“ ir pradėti gyventi kasdienybę „pirmojo veikėjo“ vaidmenyje, o ne jaustis „trauminio režisieriaus“ nurodymus pildančiu aktoriumi, kuris daro tai, kas jam liepta.

Kitas atvejis. Įsivaizduokime žmogų, kuris augo šeimoje turėdamas trejybinį santykį. Tėvas, motina, vaikas. Tačiau tėvas buvo be galo grubus, perdėtai griežtas, stokojo švelnumo, nuolat kontroliuodavo jį kaip vaiką, bausdavo už smulkiausius nusižengimus ir „neklausymą“. Kokią Dievo kaip Tėvo projekciją, kokį Dievo įvaizdį gali susikurti toks žmogus? Greičiausiai jam Dievas kaip Tėvas bus kažkas panašaus į policininką ar kontrolierių, kuris tik ir laukia, kada tu pažeisi vieną iš Dievo ar Bažnyčios įsakymų ir tuojau, kada tik bus sudaryta galimybė tave pagauti darant blogį, darant nuodėmę, imsis bausmės. Taigi, kalbėti apie Dievo Tėvystę pritaikant jam analoginį metodą pradedant nuo šeimos tėvo – būtų neteisinga, nes tai skamba ne kaip kas nors kita, o kaip tiesos apie patį Dievą Tėvą iškraipymas.

Šioje vietoje noriu priminti, kad tiesa apie santykius nepakinta dėl to, koks mūsų suvokimo iškreiptumas ar kokios trauminės patirtys. Ir mums tikrai reikia atsvaros taškų, kad galėtume pažinti Dievo Tėvystės esmę, o per ją ir žmogiškosios tėvystės ir tėviškumo grožį bei beribes savęs dovanojimo galimybes. Dabar pažvelkime į tai, ko šiuo klausimu apie Tėvą moko Biblija ir teologijos mokslai.

Biblijoje aiškiai išreikštas pamatinis principas, pamatinė tiesa apie žmogaus gyvenimą, įvardijant: jis turi baigtumą. Norint iš tikro gyventi kiekvieną akimirką pilną ir prasmingą gyvenimą, semiant jo džiaugsmus ir vargus ne rieškutėmis, o dideliais kaušais, reikia prisiminti, kad esame kūriniai, o ne Dievas. Tokį principą, užfiksuotą Šventajame Rašte, sutinkame pačioje pirmojoje Biblijos knygoje – Pradžios knygos sukūrimo pasakojimo epizode. Žaltys sugundo pirmuosius žmones panorėti būti tokiais kaip ir Dievas – sugundo valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio (plg. Pr 2, 16.17).

Tėvas ir motina, sekdami Amžinojo Tėvo pavyzdžiu, kviečiami prisiminti ir priminti: „(...) savo vaikams šį Pradžios knygos mokymą, kad suvoktų savo ribotumą, šią esminę sąlygą tampant suaugusiuoju ir padarant savo gyvenimą vaisingu. Jie to gali pasiekti dėl to, kad anksčiau yra susidūrę su savo silpnumu, su savo prigimtiniu pažeidžiamumu“(2) (gimtosios nuodėmės pasekmė, kurios pasekoje atsirado tiek polinkis į blogį, tiek žmogiškosios egzistencijos trapumas žengiant link mirties per nusigręžimą nuo Dievo).

Anastazijus Balestrero’as savo knygoje pavadintoje „Su Kristumi pas Tėvą“ kviečia vėl iš naujo apmąstyti gyvenimą pagal Evangeliją ir tvirtina, kad kiekvieno tikinčiojo užduotis yra tapti sūnumi Sūnuje – Jėzuje. Užduotis – eiti „į Jėzaus mokyklą, kas visų pirma reiškia pripažinti, kad iš jo esame, kad visa tai, kas mes esame, esame dėl to, kad jis yra su Tėvu“(3). Analizuodami šiandieninio mūsų gyvenimo aktualijas, psicho-sociologinius procesus, pastebime, kad vaikai pakankamai greitai atsiskiria nuo savo tėvų, nes jaučia stiprų poreikį sau patiems paaiškinti ar išsiaiškinti skirtumus tarp jų pačių ir tėvo. Tarp jų pačių ir motinos. Jaučia poreikį išreikšti autonomiją ir nepriklausomumą. Tuo pačiu metu susiaurinant santykius su tėvu ir motina iki minimumo ir mieliau pasirenkant draugus ir „gatvės“ gyvenimą, kiemo draugus vietoj santykio su savo gimdytojais, su tėvais. Trokštama kuo greičiau ištrūkti iš namų ir būti nepriklausomu.

Toks elgesys kildina ir dvasinio gyvenimo problematiką. Kodėl? Todėl, kad kada jaunuolis ar jaunuolė nepripažįsta autoriteto, arba kuris ar kuri nori nutraukti ar sugriauti savo santykį su tėvu, patiria neapsakomų sunkumų kuriant santykį su Dievu Tėvu. Negeba atrasti buvimo vaiku per Jėzaus Kristaus Sūnystės slėpnio apmąstymą. Jėzaus, kuris visų pirma yra Tėvo Sūnus. Atrodo, kad buvimo vaiku neigimas, nesvarbu ar tai vyktų kaip sąmoningas ar kaip pasąmoninis procesas, vyksta tarsi norėtas ir valingas veiksmas. Tačiau pats buvimo vaiku paneigimas negali ištrinti ar panaikinti tiesos apie faktą atitinkantį tikrovę – esi vaikas. Sūnus. Dukra. Tiesiog degi troškimu būti autonomišku, laisvu. Dažnai tai tiesiog egoistinis noras jaustis neįsipareigojusiu ir narcisistinės meilės vien tik sau apraiška. Ir tai, deja, nėra taip jau retas reiškinys...

Jėzaus Kristaus buvimas žemėje nušviestas Tėvo artumu ir būtent dėl to kiekvienas žmogus, tapęs sūnumi (vaiku) Sūnuje, turi galimybę rasti atsakymus į pamatinius egzistencinius klausimus. Rasti atsakymus į gyvenimo prasmės klausimus. Tapdamas ir pripažindamas esantis sūnus (vaikas) įžengi į Sūnaus (Jėzaus Kristaus) kilimo istoriją. Įžengi į tą pirminį slėpinį tarp Tėvo ir Sūnaus. Kalbant apie šią įsūnystę, apie šį tapimą Dievo vaikais per Jėzų Kristų, reikia pabrėžti, kad tiek tėvai, tiek motinos, tiek vaikai – visi yra lygūs, nes yra gavę įsūnystę per Dievo Sūnų, kaip ir numato logiškas šeiminis santykis tarp kartų. Senelis, tėvas, sūnus, anūkas... Ir ta logine seka iki pat Adomo ir Ievos laikų, kol ateinama prie Tėvystės šaltinio – paties Dievo, kuris, kaip jau kitose temose esame užsiminę, yra tobulas dėl to, kad jo niekas nekuria. Iš jo kyla visa kūrinija ir visa, kas gyva. Nuo jo prasideda „kartų“ santykis.

Nepripažinti tėvo ar Tėvo reiškia tapti mažiau vaiku, mažiau sūnumi ar dukra. Reiškia iki galo nesuvokti, kas tu esi. Reiškia, galų gale, užimti tą poziciją, kuri skirta tėvo statusui / vaidmeniui. „(...) Iš tikrųjų šiandien mes gyvename tam tikros rūšies civilizacijoje ir kultūros srityje, su visokiais fenomenais, kurie palydi tas sritis antropologiniame, sociologiniame, psichologiniame lygmenyse, dėl ko ir jaučiamės turį teisę, o kartu ir norime būti nepriklausomi savojo gyvenimo veikėjai“(4). Ultramoderniosios visuomenės žmogus turi visokių neįtikėtinai stebinančių idėjų ir projektų, kurie išpildomi tikrovėje kartais atrodo tarsi aprašyti fantastinės knygos puslapiuose. Tačiau, tuo pačiu metu negeba pilnai suvokti savo egzistencijos prasmės. Taip pat ir dvasiniame gyvenime. Dėl to, kad jam trūksta santykio su tėvu ar Dievu Tėvu, kuris išmokina, naudojant Zigmundo Froido žmogiškosios egzistencijos ir pasąmoninių mechanizmų analizės žodyną, integruoti troškimą, norą, bei priimti pralaimėjimus. To pasekoje dažnai prarandamas gyvenimo prasmingumo suvokimas.

J. P. Batut’as tvirtina, kad „Dievo tėvystė lemiamu būdu atsiskleidžia tik tada, kada suvokiame, kieno Tėvas jis yra, ir tai gali įvykti tik tada, kada pasirodo Tas, kuris vienintelis gali pretenduoti į Sūnaus titulą“(5). Dievas yra Tėvas dėl to, kad jis neturi pradžios. Žmogus yra tėvas, tačiau turintis pradžią, turintis ribotumą. J. P. Batut’as tvirtina, kad žmogus turi gauti pradžią tam, kad galėtų ją perteikti ateities kartoms. Žmogiškoji tėvystė tampa vaikų tėvyste. O Dievo tėvystės suvokti yra neįmanoma, jeigu apmąstymo kelią pradedame nuo žmogiškosios tėvystės apmąstymo ir analoginiu būdu bandome ją pritaikyti Dievo Tėvystei(6). Dievas Tėvas parodo save kaip Tėvas būtent tą akimirką, kada duoda pradžią, sukurdamas pasaulį. Šeimos gi tėvas yra tas, kuris bendradarbiauja su Dievu Tėvu jo kuriamajame akte. Taip kaip kunigas tampa regimu Dievo ženklu aukodamas šv. Mišias ir atstovaudamas Dievą švenčiant kitus sakramentus, taip ir „žmogiškoji tėvystė yra visų pirma atstovaujančioji tėvystė, visų pirma „kunigiškoji“. Dėl tos pačios priežasties ji visų pirma yra dvasinė ir tik po to fizinė ir būtent tuo yra Dievo atvaizdu (paveikslu)“(7).

Tėvas atranda ir suvokia tikrąją tėvystės esmę ir prasmę, jeigu tarsi kunigas aukodamas šv. Mišias „užleidžia“ savo vietą Dievo veikimui, nusilenkia prieš Dievo Tėviškumą. Nusilenkia prieš tą, kuris yra bet kurios tėvystės žemėje pradžios versmė ir esmė. Tėvas yra tas, kuris viskam duoda pradžią. Dievas ją duoda negaudamas tėvystės ar buvimo vaiku iš ko nors kito. Žmogiškoji tėvystė, tačiau, negali peršokti šio etapo – tapimo kažkieno vaiku. Visų pirma tampi vaiku ir tik po to tampi tėvu. Šis dėsnis padeda suprasti, kaip neįsivaizduojamai būtina, jog šeimos tėvas tinkamai perteiktų šį suvokimą, atspindėtų (analoginiu būdu) patį Dievą Tėvą, kuriantį visą pasaulį. Jį – visa ko Pradžią.

Kada Jėzus buvo dvylikos metų ir vienas pasiliko šventykloje, šv. Juozapui ir Švč. M. Marijai, kurie susirūpinę jo ieškojo, atsakė: „ar nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“(8) Šiuo pasakymu jis neneigia šv. Juozapo tėvystės ar Švč. M. Marijos motinystės, tačiau primena jiems jų vietą išganymo istorijoje. Tai yra – paliudija, kad jų tėvystė kyla iš Dieviškosios Tėvystės.

Tėvas padeda vaikui augti ir ugdytis bei suvokti, kad ir jis kaip tėvas, kažkada gavo gyvenimo dovaną, tapo vaiku jo tėvų (senelių) apsisprendimo ir bendradarbiavimo Dievo kuriamajame veiksme dėka. Tėvas (tėvai) suteikia vardą vaikui, o šis juos pažįsta kaip tėvą ir motiną. Dievas pasirinko šį būdą: kurti vis naujus žmones per kitų žmonių bendradarbiavimą kuriamajame veiksme. Šią svarbią misiją patikėjo šeimai, kuri remiasi vyro ir moters santykio pagrindu. Vyrai ir moterys, kurie turi skirtingus charakterius, pomėgius, emocijas ir t. t. Tačiau čia svarbiausia yra pačio ugdytojo asmeninė branda ir pusiausvyra. Kodėl? Dėl to, kad per jį pamatomas „kitas“, tai yra – pats Dievas Tėvas.

Nors yra silpnas ir netobulas, parodo Jį, kuris yra visų Tėvystei reikalingų savybių tobulumo aukštuma ir pavyzdys. Glaustai apibendrindami galime sakyti, kad tėvas gali duoti, gali perteikti gyvenimo dovaną, dėl to, kad ji jam pačiam yra duota „Kito“, tai yra – Dievo Tėvo.

M. Camisasca’s tvirtina, kad „kiekviena tėvystė, jei ji nori likti ištikima savo užduočiai, turi įvesdinti į vienintelę, tikrą tėvystę, dangiškąją, Tėvo tėvystę. Kiekviena tėvystė turi užduotį įvesti į būties paslaptį, palydėti iki egzistencijos gelmių nukeliaujant prie daiktų, žmonių ir reiškinių kilmės“(9). M. Recalcati’s tvirtina, kad tėvas turi perteikti troškimo, norėjimo ribas, tai, ko tu negali pasiekti. Arba kitaip sakant tai, jog: „neįmanoma turėti tam tikrų aiškių žinių apie tai, ką reiškia gyventi ir mirti. Tik aplink šią žinojimo tuštumą, aplink tai, ko neįmanoma žinoti, šioje terpėje gali įvykti perdavimas. (...) Tėvas liudytojas  negali perteikti to, kas yra teisingas gyvenimas ar koks yra visuotinės laimės kriterijus, nes niekas neturi šių žinių, šio galutinio suvokimo“(10).

Jeigu žmogui nesuteikiamas paaiškinimas apie ribas, apie limitus, apie tai, kad yra kažkoks negalimumas, vaikas (būsimas suaugusysis) greičiausiai nesuvoks arba patirs didelių sunkumų, kol suvoks, kokia jo kilmės istorija ir prasmė, koks jo gyvenimo tikslas. Kiekvienas tėvas iš tikrųjų turi savo asmeninius trūkumus ir ribotumą, nešiojasi savy, kaip Zigmundas Froidas sakė, tos simbolinės „kastracijos“ ženklą. Būtent dėl to jis negali būti vaiko galutinės laimės garantu.

Tėvystės jausmo praradimas, kuris socialiai pripažintas, ir tėvo figūros sumenkinimas, silpnėjimas sukelia ir provokuoja taip pat ir dieviškojo Tėvo figūros ir svarbos silpnėjimą(11). Be reikšmingos ir lemtingos patirties su šeimos tėvu, žmogui sunku, o kai kuriais atvejais galbūt ir neįmanoma patirti ramų požiūrį į gyvenimą, kuriam pagrindą ir stabilumą suteikia apsireiškęs Dievas kaip Tėvas.

X. Lacroix’as savo knygoje „Gyvenimo perdavėjai“ (itališkai: Passatori di vita) teigia, kad „tėvas nėra savo vaiko pradmuo, pradžia. Nėra jau vien dėl fakto, kad tam, jog pagimdytum, reikia dviejų. Taip pat ne todėl, kad tėvai gali pasirinkti ar turėti vaiką, tačiau ir dėl to, kad negali pasirinkti turėti tą „konkretų“ vaiką, tą vienintelį“(12). Tam tikra prasme galima teigti, kad vaikas nėra nei tėvo, nei motinos. Trečia, nauja visiškai laisva ir nepriklausoma būtis. Jo gyvenimas kyla iš savęs dovanojimo, iš tos nematomos jėgos, kuri veikia drauge per sutuoktinių atliekamą vaisingąjį santuokinį lytinį aktą.

Šis autorius taip pat sako, kad „Dievo pripažinimas Tėvu kelia ir kitų klausimų. Visų pirma, kadangi terminas „tėvas“ kyla iš žmogiškosios patirties, kyla rizika „projektuoti“ Dievą remiantis mūsų empirinėmis patirtimis, psichologija, tėvystės patirtimi. Išsireiškimas „Dievas yra Tėvas“ visada turi būti apvalytas, nutyrinamas nuo to, kas galėtų būti tik žmogiškosios, vien tik žmogiškosios ir tėviškosios būties reprezentacija“(13).

Kalbant psichologiniais terminais, galima tvirtinti, kad kada sakome „visagalis Tėvas“, dažnam iš mūsų kyla asociacija ir įvaizdžiai susiję su šeimos tėvo galia. Tokioje situacijoje rizikuojama nueiti iki įsivaizduojamojo tėvo garbinimo, kuris yra ne kas kita, bet mūsų pasąmonės vaisius. Tačiau kada tą patį terminą naudojame apibūdinti šeimos tėvui ir Dievui, tas pats žodis turi skirtingas reikšmes. Šeimos tėvo įvardinimas talpina savyje ir įvairiausių trūkumų suvokimą, tuo tarpu Dievo Tėvystė, pagal Bibliją, savyje talpina tiek visus tėviškumo, tiek visus motiniškumo aspektus(14).

Iš čia be galo svarbi tiesa: Imago Dei – Dievo atvaizdas, Dievo paveikslas, pagal kurio panašumą sukurtas žmogus, pilnai suvokiamas tiktai santykyje tarp vyro ir moters, kuriame atsiskleidžia pilnatviškas Dievo atvaizdas(15). Žmogaus kūnas išreiškia asmens buvimą. Žmogus, atsimename Pradžios knygos pasakojimą, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Apmąstydami žmogiškąjį asmenį, galime geriau suvokti, ką reiškia pasakymas Imago Dei ir atvirkščiai – Dievo atvaizdas leidžia geriau suprasti, suvokti žmogų, asmenį kaip lytišką būtybę.

Šeimos tėvas yra traumatinių (krizinių) patirčių simboliu, arba tų patirčių realiu egzistenciniu pagrindu. Jis tuo pagrindu yra, kada šeimos gyvenime būna santykyje su vaikų motina. Ši tikrovės patirtis taip pat prisideda ir prie tikėjimu užmegztų sveikų santykių su Dievu kūrimui.

Terminas tėvas savo giliausiąja prasme labiau tinkamas naudoti, kada kalbame apie Dievą, nes santykis su tėvu skirtas tam, kad būtų nugalėtas atstumas, nežinomybė, neįmanomybė. Čia slypi didžiulis iššūkis ir sunkumas kylantis žmogiškajam suvokimui, kadangi Dievas Tėvas yra virš bet kokių šeimos tėvo ribotumų. Tačiau kultūriniame Dievo vaizdavime, pavyzdžiui mene, kur Dievas vaizduojamas kaip senukas su barzda, asmeninė Dievo patirtis dažnai neperteikiama. Jo buvimas ar nebuvimas, šeimos tėvo silpnumas, daugiau atitolina nuo Dievo paslapties, negu priartina prie Jo. Dievas, nors ir yra visagalis, tačiau apie jį neteisinga mąstyti, kaip apie turintį šeimos tėvo galią (lotyniškai: potestas patris); apie Jį mąstome kaip apie visagalį su beginkle meile(16). Nedarančia prievartos meile.

Sekdami X. Lacroix’o pristatytomis mintimis suprantame, kad šis autorius suvokia tėvystę trejopoje jos dimensijoje: kūniškoje (gyvybės dovana), santykių (ryšiai ir santykiai, atsirandantys per valingą apsisprendimą), simbolinėje (kurioje tapti sūnumi / dukra reiškia gauti vardą ir statusą)(17). Kada suteikiamas vardas, įeinama į genealogiją, įsijungiamą į konkrečią šeimą. Kada įeinama į bendruomenę, tampama Dievo vaiku. X. Lacroix’as tvirtina, kad šiandieniniame gyvenime Dievo Tėvo pažinimas temdomas įvairiausių ideologijų ir daugybe išvedžiojančių teorijų: „Stebina tai, kad šiandien įvairūs autoriai, remdamiesi Vakarietiškąja kultūra, pasitenkina paviršutiniškais stereotipais, kalbančiais apie žydišką – krikščionišką „visagalį tėvą“, kuris, pasak kai kurių autorių, realizavosi romėnų patriarchalinės šeimos modelyje (pater familias romano), kad pateisintų patriarchatą, kuriam priskirtinos visos blogybės“(18).

Garsiausias XIII amžiaus teologas Šventasis Tomas Akvinietis, kalbėdamas apie Švč. Trejybės paslaptį, apie tris dieviškuosius asmenis, jų prigimties vieningumą ir jų asmenų skirtingumą, tvirtina, kad: Tėvas, pirmasis asmuo, kildina Sūnų, su kuriuo yra vienos prigimties. Jis nekyla iš nieko, yra pradžia, nes iš jo kyla Sūnus ir Šventoji Dvasia. Antrasis asmuo – Sūnus, kylantis iš Tėvo ir esantis jo atvaizdu, nes jis iš esmės atitinka Tėvą savąja prigimtimi. Trečiasis asmuo – Šventoji Dvasia, apibūdinama kaip Meilė, kaip valios ir Dvasios susijungimo terminas, dėl to, kad kyla iš Tėvo ir Sūnaus; dovana, nes duodama. Loginė tokio aiškinimo pasekmė, kad Tėvas yra asmens vardas, apibūdinantis subjektą, kuris egzistuoja toje prigimtyje. Vardas apibūdina tikrą asmenį, tiesą apie asmenį(19).

Jeigu Dievo kaip Tėvo vardas yra apibūdinantis jo esmę, o ne metaforinis, kalbant apie žmogiškąją tėvystę – ji suprantama tik analoginiu būdu. Jeigu kalbant apie Dievą Tėvą jo vardas „Tėvas“ perteikia objektyvią tiesą apie Jį, kalbant apie šeimos tėvą turime pabrėžti, šį vardą taikome tik subjektyviu būdu. Jei kalbant apie Dievą, kalbėti apie jo Tėvystę reiškia kalbėti apie jo prigimtį, kalbėti apie žmogų kaip tėvą reiškia kalbėti apie jo buvimą santykyje. Jeigu kalbant apie Dievą Tėvą suvokiame jį kaip pradžią, kalbant apie šeimos tėvą suvokiame jį kaip esantį vaiku, dar prieš tampant tėvu. Taigi, Tėvo „vardas“, pagal šv. Tomą Akvinietį, visų pirma reiškia teisingą santykį tarp kartų, kurio pradinis išeities taškas ir to „vardo“ pilnatvė yra Dievo, kaip Tėvo, „varde“.

Padarykime išvadą, kad kalbėti apie Dievo Tėviškumą galima tik analogišku būdu jį lyginant su šeimos tėvu. Tai mums primena, kad Dievas nėra mūsų tėvų atvaizdas. Tačiau mumyse susidarytas tėvo atvaizdas, šeimos atvaizdas, gali padėti, arba priešingai, trukdyti kurti santykį su Dievu Tėvu. Gali padėti arba trukdyti suvokti, kas yra Dievas. Tėvas yra pradžios liudytojas, kilmės liudytojas. Tėvas yra tas, kuris atstovauja ir sujungia tave su anapusybe. Tas, kurio bendradarbiavimas Dievo kuriamajame akte kildina nauja žmogų. Visos šitos tiesos padeda vaikui kurti santykį su Tėvu. Jeigu žmogus nepripažįsta Dievo arba jeigu jam trukdoma pažinti Dievą Tėvą, taip ir neperžengia žmogiškojo pažinimo ribų ir tampa nepajėgiu iki galo suvokti savosios egzistencijos prasmės.

Niekas taip gerai negali pasitarnauti Dievo Tėvo buvimo įrodymui, kaip tėčio buvimas. Tačiau: „(...) ne žodžiai, o konkretus žemiškojo tėvo pavyzdys, apglėbtas autentišku atsidavimu ir pamaldumu, parodys vaikams kelią pas Tėvą“(20). Tėvas – jo buvimas, jo statuso / vaidmens buvimas, yra orientavimas link Tėvo, link Jo atvaizdo, suvokiant, kad tu esi jo paveikslo dalis.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Pasidalinkite savo patirtimi, papasakodami, kaip jūsų aplinkoje skyrybų ar kitas šeimines traumas patyręs žmogus negeba kurti santykio su Dievu kaip Tėvu.
2. Kokiu būdu asmeninės krizės ir nedarna šeimoje įtakoja mūsų gyvenime daromus pasirinkimus?
3. Kaip apibūdintumėte tinkamą būdą Dievo Tėvystei suvokti?
4. Kodėl Dievas yra tikro Tėviškumo šaltinis?
5. Kaip šioje temoje aptarti klausimai gali pagerinti mano santykių su šeimos nariais darną ir santykį su Dievu Tėvu?

IŠNAŠOS

(1) G. Kantzà, Il Nome–del–Padre nella psicoanalisi, Freud – Jung – Lacan, Edizioni Ares, Milano 2008, p. 153, (autoriaus vertimas).

(2) G. Cucci, „La scomparsa degli adulti“, in La civiltà cattolica 3885 (2012) 220 – 232, p. 230, (autoriaus vertimas).

(3) A. Ballestrero, Con Cristo al Padre, Paoline, Milano 1996, p. 100, (autoriaus vertimas).

(4) A. Ballestrero, Con Cristo al Padre, Paoline, Milano 1996, p. 108, (autoriaus vertimas).

(5) J. P. Batut, „L’appellativo di padre è un’usurpazione?“, in Communio 222 (2009) 8 – 19, p. 8, (autoriaus vertimas).

(6) Plg. J. P. Batut, „L’appellativo di padre è un’usurpazione?“, in Communio 222 (2009) 8 – 19, p. 10 – 11.

(7) J. P. Batut, „L’appellativo di padre è un’usurpazione?“, in Communio 222 (2009) 8 – 19, p. 17, (autoriaus vertimas).

(8) Lk 2, 49.

(9) M. Camisasca, „Il padre, sorgente di comunione“, in Communio 222 (2009) 58 – 67, p. 67, (autoriaus vertimas).

(10) M. Recalcati, Cosa resta del padre? La paternità nell’epoca ipermoderna, Raffaello Cortina Editore, Milano 2011, p. 63 – 64, (autoriaus vertimas).

(11) Plg. C. Risé, Il padre, l’assente inaccettabile, San Paolo, Torino 2003, p. 34.

(12) X. Lacroix, Passatori di vita, Saggio sulla paternità, Edizioni Dehoniane Bologna, Bologna 2005, p. 275 – 276, (autoriaus vertimas).

(13) X. Lacroix, Passatori di vita, Saggio sulla paternità, Edizioni Dehoniane Bologna, Bologna 2005, p. 281, (autoriaus vertimas).

(14) Plg. X. Lacroix, Passatori di vita, Saggio sulla paternità, Edizioni Dehoniane Bologna, Bologna 2005, p. 282 – 286.

(5) Plg. A. Scola, Il mistero nuziale, 1. Uomo–Donna, Lateran University Press, Roma 2005, p. 43 – 61.

(16) Plg. X. Lacroix, Passatori di vita, Saggio sulla paternità, Edizioni Dehoniane Bologna, Bologna 2005, p. 38.

(17) Plg. X. Lacroix, Passatori di vita, Saggio sulla paternità, Edizioni Dehoniane Bologna, Bologna 2005, p. 294- 295.

(18) X. Lacroix, Passatori di vita, Saggio sulla paternità, Edizioni Dehoniane Bologna, Bologna 2005, p. 302, (autoriaus vertimas).

(19) Plačiau skaitykite apie šv. Tomo Akviniečio mokymą apie Švč. Trejybės santykį tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios: S. Thomas Aquinatis, Summa theologiae, I, q.33, a.1–4, in S. Tommaso D’Aquino, La Somma teologica, v. III, La Ss. Trinità, I, q.27–43, PDUL Edizioni Studio Domenicano, Bologna 1984.

(20) A. Vanni, Padri presenti, figli felici, San Paolo, Cinisello Balsamo 2011, 199, (autoriaus vertimas).