Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

3. Šv. Jono Pauliaus II Apaštališkasis paraginimas Redemptoris custos.
Šv. Juozapo tėviškumas ir vyriškumas.

Praeitą susitikimą aptarėme tai, kas šv. Jonui Pauliui II svarbu kalbant apie šeimą. Šiandien gilinsimės į tai, kokį požiūrį į šv. Juozapą šv. Jonas Paulius II pateikė apaštališkajame paraginime Redemptoris custos (Atpirkėjo saugotojas) ir kaip šiame oficialaus bažnyčios magisteriumo (magisteriumas – Bažnyčios mokymas, nubrėžiantis aiškias gaires kiekvienam katalikui) dokumente koreliuoja šeiminio gyvenimo tiesos, savęs dovanojimo principas išdėstyti ankstesniame šv. Jono Pauliaus II mokyme apie šeimą. Klausimas tikrai neeilinis, kadangi pagal biblinį pasakojimą aiškiai žinome, jog šv. Juozapas nėra biologinis Jėzaus tėvas. Jėzaus prasidėjimo momentas paženklintas Šventosios. Dvasios veikimu. Tad turėsime tikrai paliesti ir tėvystės esmės klausimą, tėvystės legitimumo klausimą ir šeiminio santykio, besiremiančio žmogaus prigimtimi, klausimą.

Apaštališkajame paraginime Redemptoris custos šv. Jonas Paulius II analizuoja Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo sąjungą, jų santuoką, kuri tapo juridiniu šv. Juozapo tėvystės pagrindu. Švč. M. Marija, Jėzaus Motina, buvo toji, kuri priėmė šį santykį ir sutiko, kad šv. Juozapas taptų Jėzaus tėvu. Tarpininkaujant motinai ir vaikui, realizuojasi galimybė būti tėvu. Popiežius kviečia visas šeimas lygiuotis į Šventąją Šeimą, į kurią žvelgdami galime išmokti gilios prasmės to, ką reiškia būti šeima, būti tėvu:

„Šventąjį Juozapą Dievas pašaukė tarnauti Jėzui ir jo misijai savo tėvyste: būtent taip laikų pilnatvėje jis bendradarbiavo didžiojoje atpirkimo paslaptyje ir iš tikrųjų buvo „išganymo tarnas“. Jo tėvystė konkrečiai pasireiškė tuo, kad jis „savo gyvenimą pavertė tarnavimu, auka įsikūnijimo paslapčiai ir su ja susijusiai atperkamajai misijai; naudojosi juridine galia Šventojoje šeimoje tam, kad visiškai atiduotų jai save, savo gyvenimą, savo darbą; kad savo žmogišką pašaukimą namų meilei paverstų antžmogišku savęs, savo širdies ir kiekvienos galios paaukojimu, su meile tarnaudamas Mesijui, gimusiam jo namuose“(1).

Šv. Juozapas pristatomas kaip tėvystės modelis, idealas, šeimos saugotojas, aprūpintojas, Jėzaus gimimo pilnoje šeimoje užtikrintojas, tiek mąstant žmogiškojo suvokimo kategorijos ribose, tiek mąstant apie dieviškojo veikimo terpę šv. Šeimos gyvenime. Apipjaustymo metu šv. Juozapas suteikia savo vaikui vardą – Jėzus: „Duodamas vardą, Juozapas patvirtina savo tėvystės teisėtumą ir, ištardamas šį vardą, paskelbia Išganytojo misiją“(2). Šia prasme išpildomas tas psichologinis dėsnis (koncepcija), pagal kurį duoti vardą – tokia teisė ir psichologinio mechanizmo pareiga – priklauso tėvui (tėvams). Vaikas turi būti pripažintas tėvo, kuris kreipia jo mintis į ateitį, į gyvenimą, nes šiuo pripažinimo veiksmu, tam tikra prasme, „programuoja“ tai kas dar ateityje turi nutikti, arba kur link ateityje turi eiti ką tik gimęs žmogus. Vienu sakiniu koncentruotai pasakant – prasideda savojo identiteto ir susitapatinimo, savojo “aš” atradimas dermėje su savo kūnu (su savo lytiškumo dovana, su savo buvimo vyru, moterimi remiantis prigimtiniu įstatymu) procesas.

Peržvelkime ir aptarkime papunkčiui patį dokumentą. Bandykime prisiliesti prie esminių jame pateikiamų momentų, kalbančių apie šv. Juozapo ir šv. Šeimos būvį. Šv. Jonas Paulius II kviečia šiam apmąstymui prisimindamas šimtąsias kito svarbaus dokumento Quamquam pluries metines ir vėl jaučia aktualumą tuometinei Bažnyčiai kalbėti apie jos globėją ir apie tai, kad Dievas pavedė jam saugoti savo pačius brangiausius turtus(3), turima omenyje – šv. Šeimą. Viltis, kuri lydi popiežių išleidžiant šį dokumentą, ta – kad pati Bažnyčia, o kartu ir kiekvienas jos narys, žvelgdami į šv. Juozapo asmenį atras savo vietą “atpirkimo plane”, savo gyvenimo kelionėje. Kelionėje, kurios centre, t. y. krikščionio gyvenime, yra pati Dievo įsikūnijimo, tapimo žmogumi paslaptis. O šioje paslaptyje tobuliau už šv. Juozapą dalyvavo tik Dievo Motina – Švč. M. Marija.

Pirmas dokumento aspektas, į kurį esame kviečiami atkreipti dėmesį – Evangelijų rėmai, pasakojimai apie Įsikūnijimo momentą, santuokos sudarymą ir šv. Šeimos gyvenimą. „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą; nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“(4). Šie žodžiai labai daug pasako apie šv. Juozapo asmenį. Tačiau kad susidaryti pilnesnį vaizdą, popiežius kviečia prisiminti ir evangelisto Luko pasakojimą, kuriame pabrėžiama, kad Švč. M. Marija buvo susižadėjusi su šv. Juozapu, tačiau dar kartu negyveno. Ir būtent šiuo laikotarpiu Švč. M. Marija patiria angelo apsireiškimo momentą, kuriame sužino: tu tapsi Dievo Motina. Nebijok. Radai malonę pas Dievą. Tai mums – liudijimas, kad Švč. M. Marija išliks mergelė, nors jau yra įžengusi į šeimos – santuokos sukūrimo kelią.

Abiejų evangelistų tekstai sutampa ir padeda aiškiau suvokti tai, ką skaitome: veikiant Šventajai Dvasiai, kada Švč. M. Marija jau buvo tapusi šv. Juozapo sužadėtine, Švč. M. Marija ištaria taip Dievo planui ir tampa nėščia. Toliau seka pasakojimas apie šv. Juozapą, kuris sužinojęs apie sužadėtinės nėštumą ir būdamas teisus vyras sumano ją tylomis atleisti. Tačiau per sapną patiria Viešpaties angelo apreiškimą, drąsinantį nebijoti parsivesti sužadėtinę į savo namus ir žengti į santuokinį gyvenimą. Angelas įveda šv. Juozapą į motinystės paslaptį, o „ta, kuri pagal įstatymą yra jo „žmona“, pasilikdama mergelė taps motina Šventosios Dvasios galia“(5).

„Pasiuntinys kreipėsi į Juozapą, kaip į „Marijos vyrą“(6), kaip į tą, kuris atėjus gimimo laikui, sūnui turės duoti vardą Jėzus. Tai aiškus Marijos sūnaus žemiškųjų tėvo pareigų pavedimo momentas. Kaip apreiškime buvo šv. Juozapui įsakyta, taip jis ir padarė: parsivedė Švč. M. Mariją savo sužadėtinę namo ir pradėjo gyvenimo šeimoje kelionę. Susilaukė Sūnaus, davė jam vardą. Matome aiškų šv. Juozapo paklusnumą Dievui. Šiuo atžvilgiu jis labai panašus į Švč. M. Mariją, kuri taip pat besąlygiškai ir nedvejodama sutinka dalyvauti Dievo plane.

Šv. Jonas Paulius II vadina šv. Juozapą Dievo paslapties saugotoju. Švč. M. Marija apsilankiusi pas Elzbietą išgirsta: laiminga įtikėjusi, kad išsipildys kas Viešpaties pasakyta. Šie žodžiai iliustruoja, jog Švč. M. Marija nuo pat apreiškimo pradžios, o ir visu savo gyvenimu pasišventusi Dievui, ištikimai eina vienybės su savo Sūnumi keliu iki pat nukryžiavimo momento. O šios kelionės pradžioje jos tikėjimas susitinka su šv. Juozapo tikėjimu. Žodžiai, kuriuos Elzbieta ištaria Švč. M. Marijai, sako popiežius, tam tikra prasme galima priskirti ir šv. Juozapui. Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Dievo Apreiškimą kalbėjo šitaip: „Apreiškiančiam Dievui dera „tikėjimo klusnumas“, kuriuo žmogus save laisvai paveda Dievui, teikdamas apreiškiančiam Dievui „visišką proto ir valios paklusnumą“ ir laisvai pritardamas jo duotam apreiškimui“(7). Šv. Jonas Paulius II sako, kad „čia pacituotas sakinys apie pačią tikėjimo esmę tobulai dera Juozapui iš Nazareto“(8). Šiąja prasme šv. Juozapas tampa Dievo paslapties saugotoju, kad per Jėzų Kristų, tapusį žmogumi, įsikūnijųsį Žodį, veikiant šv. Dvasiai, kiekvienas žmogus galėtų tapti Dievo įsūniu ir kartu – dieviškosios prigimties dalininku.

Šv. Juozapas yra pirmasis Švč. M. Marijos tikėjimo bendrakeleivis. Švč. M. Marijos kelionės, kurią ji nueis tobulu būdu iki pat Golgotos kalno viršūnės. Būtent todėl šv. Juozapo vardas įrašytas Romos mišiole aukščiau už visų kitų šventųjų, nes jis tobuliausiu būdu, po Švč. M. Marijos, priartėjo prie šių dieviškųjų slėpinių ir paklusniai bei nuolankiai atsiliepė į Dievo planą.

Apaštališkasis paraginimas mums primena, jog „juridinis Juozapo Tėvystės pagrindas yra santuoka su Marija“(9). Tokiu būdu įgaunamas pats artimiausias įmanomas santykis – tarp tėvo ir vaiko, santykis su Jėzumi. Ir nors, kaip Bažnyčia magisteriume užakcentuoja, ši santuoka buvo sudaryta, tačiau tiek šv. Juozapas, tiek Švč. M. Marija išlaikė skaistumą gyvendami santuokoje, nes jų misija – bendradarbiavimas su Dievo planu ir pasišventimas Dievo planui per paklusnumą. „Ir Bažnyčiai, nors svarbu išpažinti mergaitišką Jėzaus pradėjimą, lygiai taip svarbu ginti Marijos ir Juozapo santuoką, nes juridiškai nuo jos priklauso Juozapo tėvystė“(10). Apreiškimo metu angelas į šv. Juozapą kreipiasi kaip į legitimų Švč. M. Marijos vyrą. Biblijoje aiškiai matome, jog „Raštai žino, kad Jėzus yra gimęs ne iš Juozapo sėklos, nes jam, susirūpinusiam dėl prasidėjimo, buvo pasakyta: iš Šventosios Dvasios. Ir vis dėl to tėvo autoritetas jam nebuvo atimtas, nes buvo pavesta duoti vardą kūdikiui“(11). Dėl santuokinio ryšio – Jėzus tampa šv. Juozapo sūnumi.

Popiežius primena, kad tokie didūs mąstytojai, kaip šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis matė Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo santuokoje nedalomą širdžių vienybę, sutarimą ir sielų vienybę, elementus, esminius santuokiniam gyvenimui. Ir, žinoma, įkūnija visiškai laisvą savęs dovanojimo santuokoje principą, apie kurį kalbėjome šiek tiek anksčiau siekdami susipažinti su šv. Jono Pauliaus II mokymu kūno teologijoje, kurioje kaip esminis elementas santuokoje suvokiamas savęs dovanojimo aktas ne tik sakramentine prasme, tačiau ir visoje šeimos gyvenimo kelionės kasdienybėje.

Šeimų Popiežius sakė: „ir šiandien kiek galime čia atrasti pamokymų šeimai! Kadangi „meilė tobulai apibūdina šeimos esmę ir uždavinius“, ir “šeimos misija yra saugoti, išreikšti ir perduoti meilę, kuri yra gyvas atspindys Dievo meilės žmonijai bei Viešpaties Kristaus meilės Bažnyčiai, jo sužadėtinei“, visos krikščioniškos šeimos privalo sekti ta Šventąja šeima, pirmykšte „Namų bažnyčia“. “Pagal stebuklingą Dievo planą šioje šeimoje ilgus metus gyveno nežinomas Dievo Sūnus: taigi ji yra visų krikščioniškų šeimų modelis ir pavyzdys“(12).

Kaip popiežius Leonas XIII buvo sakęs, šv. Juozapui patikėta šeimos globojimo misija ir kartu Jėzaus auklėjimas, tėvų gerbimo pamokos, amato mokymas ir t.t. Šv. Juozapas, kaip Jėzaus tėvas, gavęs tokią nuostabią tėvystės dovaną, mylėjo Jėzų, o kas svarbiausia ir savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu mokė eiti prie Dievo ir padėjo suvokti, kad dangiškasis Tėvas yra tas, prie kurio visi eina ir kuris turi tobulos Tėvystės vardą danguje. Šv. Juozapui buvo patikėtas taip vadinamas “slaptas” Jėzaus gyvenimas iki jo viešosios veiklos pradžios.

Kitas svarbus elementas – gyventojų surašymas, kurio metu „į imperijos žmonių sąrašą oficialiai įrašė „Jėzaus, Juozapo iš Nazareto Sūnaus“, vardą“(13). Popiežius cituoja Origeną, kalbėdamas apie šio veiksmo teologinę prasmę: „taigi su visais įregistruotas, visus galėjo pašventinti, su visa žeme įrašytas į sąrašą, žemei paaukojo savo bendrystę ir po šio aprašymo visus žemės gyventojus įrašė į gyvųjų knygą, kad tie, kurie jį įtikėjo, vėliau būtų įrašyti danguje su šventaisiais“(14).

Dar vienas biblinis įvykis – Jėzaus gimimas Betliejuje, kurio privilegijuotu liudytoju šv. Juozapas tapo. Sekanti pareiga, kuri laukė šv. Juozapo – apipjaustymas – pirmoji religinė tėvo pareiga. Apipjaustymas – regimas Dievo sandoros, sudarytos su Abraomu ženklas. Ženklas, kuris išreiškia Dievo pažadų išsipildymą Jėzaus asmenyje. Apipjaustymo metu šv. Juozapas suteikia savo Sūnui vardą – Jėzus. Tokiu veiksmu patvirtina savo tėvystę ir patvirtina Jėzaus misiją. Duoti vardą, priminsiu, psichologijos moksluose reiškia turėti iš tavo prigimtinių teisių plaukiančią/kylančią galią, kuri natūraliu būdu priklauso tėvui ir motinai. Toliau seka Jėzaus (pirmagimio) paaukojimas šventykloje – taip pat tėvo religinė pareiga. O visų šių apeigų metu tiek šv. Juozapas, tiek Švč. M. Marija stebėjosi tuo, kas buvo apie kūdikį kalbama.

Po Jėzaus gimimo ir surašymo vėl sapne šv. Juozapui pasirodo Viešpaties angelas ir liepia saugant šeimą bėgti į Egiptą. Juk atvykus Išminčiams iš Rytų Erodas liepė išžudyti visus naujagimius, tikėdamasis, kad tarp jų bus ir būsimasis žydų karalius. „Taigi Jėzus iš Betliejaus į Nazaretą grįžo per Egiptą. Kaip Izraelis išėjo „iš vergovės“, kad pradėtų Senąją Sandorą, taip Juozapas, Dievo apvaizdos paslapties saugotojas ir bendradarbis, tremtyje saugojo tą, kuris įkūnys Naująją Sandorą“(15).

Kai Jėzui buvo dvylika metų – jis lieka šventykloje. Kada po paros laiko susirūpinę tėvai jį atranda tarp rašto žinovų besikalbantį ir bediskutuojantį klausia: vaikeli, kodėl mums šitaip padarei? – Argi nežinojote, jog turiu būti savo Tėvo reikaluose? – atsako. Šį atsakymą be abejo girdėjo ir šv. Juozapas ir šis atsakas, sako popiežius, turėjo atnaujinti jame tą suvokimą, kurį buvo apreiškimo metu girdėjęs prieš dvylika metų, prieš gimstant Jėzui. „Juozapai... nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“. Jau tada jis suprato, kad yra Dievo paslapties saugotojas, o dvylikametis Jėzus aiškiai priminė tą paslaptį: „Turiu būti savo Tėvo reikaluose“(16). Taigi, čia dar kartą ne paneigta, tačiau patvirtinama šv. Juozapo tėvystė. Ir Biblija tęsia pasakojimą akcentuodama, kad Jėzus buvo jiems klusnus, pripažino jų kaip tėvų autoritetą.

Labai svarbus aspektas, kurį naudojo ir nemažai bažnyčios tėvų – pradedant ankstyvaisiais krikščionybės amžiais – šv. Juozapo teisaus ir susituokusio žmogaus statusas. Šv. Jonas Paulius II sako, kad Švč. M. Marija ištarė taip apreiškimo metu, o šv. Juozapas nieko neatsakė, tiesiog ėjo ir padarė taip, kaip jam angelo buvo liepta. Tas žodis „padarė“ žymi jo veikimą ir norą padaryti viską teisingai, taip, kaip Dievas liepė. „Reikia mokėti suprasti šią tiesą, nes joje glūdi vienas iš svarbiausių žmogaus ir jo pašaukimo patvirtinimų“(17) – sako šv. Jonas Paulius II. Ką reiškia „teisumas“? Pagal žydų tautos paprotį santuoka vykdavo pereinant per du etapus: visų pirmiausia įvykdavo juridinė santuoka ir tik vėliau vyras parsivesdavo žmoną į namus. Taigi, šitoks juridinio ir kultūrinio statuso analizavimas mums parodo, kad šv. Juozapas, dar nepradėjęs gyventi su Švč. M. Marija jau buvo jos vyras. O Dievas išpildo Švč. M. Marijos troškimą – tarnauti Viešpačiui išliekant mergele, išliekant skaisčia. Iš čia ir fenomenas ir daug kontroversiškų nuomonių kildinantis faktas – Švč. M. Marija yra ir motina, ir skaisti mergelė. Faktas, kad be Dievo veikimo toks dalykas būtų neįmanomas.

Šv. Juozapas – „tas „teisus“ žmogus, pačių kilniausių išrinktosios tautos tradicijų dvasia mylėjęs Nazareto Mergelę ir prie jos prisirišęs santuokine meile, Dievo vėl buvo pašauktas tai meilei“(18). Šv. Juozapas – būdamas teisus vyras ir klusnus Dievo vedimui – šioje situacijoje surado meilės šaltinį ir suvokė, kad tokia meilė per pasiaukojimą Dievui yra daug didesnis atlygis, daug didesnė savęs dovanojimo patirtis, negu ta, kurios gali žmogus tikėtis vedinas vien tik žmogiškosios širdies paskatų. Kyla klausimas, kaip įmanoma santuoka gyenant celibatinį gyvenimą? Juk pati santuoka yra nukreipta į dovanojančią meilę, iš kurios kyla nauja gyvybė. Popiežius sako: „Skaistybė ir celibatas dėl Dievo karalystės ne tik neprieštarauja santuokos garbingumui, bet jį liudija ir patvirtina. Santuoka ir skaistybė – tai du būdai išreikšti ir išgyventi vienintelę Dievo Sandoros su savo tauta paslaptį“, kuri yra meilės tarp Dievo ir žmonių bendrystė“(19).

Taip, Nazareto Šeima yra Dieviškojo slėpinio ir prisilietimo prie Dievo veikimo paslapties lopšys. Šv. Juozapas sujungtas santuokos saitais su Švč. M. Marija, jo tėvystė nėra biologinė tėvystė, tačiau tuo pačiu metu ji nėra vien tik kažkokia pavaduojamoji tėvystė, tačiau tikra, autentiška, žmogiška tėvystė, puikiai atspindinti, kokia yra tėvo misija šeimoje.

Dar vienas svarbus šv. Juozapo gyvenimo aspektas yra darbas. Popiežius sako, kad tai yra kasdienė meilės išraiška Nazareto šeimoje. O žmogaus rankų darbas bendrai evangelijose pabrėžiamas, kadangi darbas labai susijęs su žmogaus savirealizacijos, savojo identiteto radimo klausimais ir svarbiausia – su jausmu, kad tu esi reikalingas ir darai konkrečiai tai, kam Dievas tave yra pašaukęs. Vadinasi, darbas glaudžiai susijęs su žmogiškojo pašaukimo klausimu. Su laime. O taip pat tai ir veiksmas, kuriuo žmogus tęsia bendradarbiavimą su Dievu, dalyvaudamas jo nenutrūkstamame kuriamajame veikime. Tai ir kasdienis tarnavimas, bei ugdymas ir ugdymasis. „Šventasis Juozapas įrodo, jog norint būti gerais ir tikrais Kristaus sekėjais, nereikia „didelių dalykų“, reikia tik paprastų, žmogiškų, bet tikrų, veiksmingų dorybių“(20).

Dar vienas kasdienis šv. Juozapo gyvenimo palydovas – tyla, nes „dailidės darbą Nazareto namelyje gaubia tyla, (…) kuri ypatingu būdu atskleidžia to žmogaus vidų. Evangelijose kalbama tik apie tai, ką Juozapas „darė“; vis dėlto jo tylos apgaubtuose „veiksmuose“ galima atskleisti gilios kontempliacijos dvasią“(21). Tyloje, dirbdamas dailidės darbus, galėjo nuolat apmąstyti tą paslaptį, kuri „apsigyveno“ po jo stogu. O paklusnumas Dievui ir pamaldumas yra dvi reikšmingiausios religinių dorybių išraiškos.

Kalbėdamas apie dvasinio gyvenimo primatą šeimos gyvenime, šv. Jonas Paulius II pabrėžia, kad „tėviška“ Juozapo meilė negalėjo nedaryti įtakos „sūniškai“ Jėzaus meilei ir, atvirkščiai, „sūniška“ Jėzaus meilė negalėjo neveikti „tėviškos“ Juozapo meilės (…). Todėl labiausiai dieviškosios meilės impulsams jautrios sielos Juozapą laiko nuostabiu vidinio gyvenimo pavyzdžiu. Be to, aiškią įtampą tarp aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo jis idealiai įveikia, o tai yra įmanoma tik tam, kas pajėgia tobulai mylėti“(22).

Popiežius šv. Jonas Paulius II be galo džiaugiasi, kad jo pirmtakai paskelbia šv. Juozapą Bažnyčios globėju, nes „labiausiai pridera, kad šventasis Juozapas, kuris visada šventai globojo Nazareto šeimą, savo dangiškąja globa taip pat saugotų ir gintų Kristaus bažnyčią“(23). Žmogaus pastangos visada yra ribotos, todėl reikia, kad kiekvienas eitų prie taurinančio, nuolankaus ir turtinančio bendradarbiavimo.

Tegul šv. Juozapas, atsiliepiant į šv. Jono Pauliaus II kvietimą, mums bus gražaus tėviškumo, atsakomybės prisiėmimo, vyriškumo atspindys. Juk tikras ir brandus vyriškumas bei narsa atsiskleidžia būtent tada, kada vyras drąsiai prisiima savo pareigas ir atsakomybes, kada jo kuriamas tėvo statusas ir vaidmenys bent dalinai išmokina vaiką pažinti tėvystės esmę – pagal Dievo paveikslą ir panašumą – sukurto žmogaus. Vyro. Tėvo. Šis teisusis vyras – šv. Juozapas – „jame buvo sukauptas visas Senosios Sandoros paveldas, yra įvestas ir į naujos, amžinos Sandoros Jėzuje Kristuje „pradžią“(24). Taigi, šv. Jono Pauliaus II mokyme – šv. Juozapas yra kelias, kuriuo eidamas kiekvienas žmogus gali pažinti tikrojo vyriškumo, tėviškumo prasmes ir priartėti prie gilesnio Jėzaus Kristaus pažinimo.

Kitoje temoje analizuosime psichologinius tėvo „statuso“ pasąmoninio mechanizmo veikimo principus ir svarbą bręstančio naujo žmogaus gyvenime.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Dėl ko šv. Juozapas tampa tėvystės idealu?
2. Kokias istoriniais faktai remiantis galima tvirtinti šv. Juozapo tėvystės autentiškumą?
3. Kokias tėvo pareigas Jėzaus atžvilgiu išpildo šv. Juozapas?
4. Kaip manote, kokią įtaka šeimos dvasingumui turėjo šv. Juozapas?
5. Įvardinkite bent tris šv. Juozapo vyriškumo įrodymus.

IŠNAŠOS

(1) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 8, cituota iš: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/jonas_paulius_ii/ap-paraginimai/1989-08-15_redemptoris-custos.
(2) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 12, ten pat.
(3) Pgl. Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 1, ten pat.
(4) Šventasis Raštas, Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, Katalikų pasaulis, Vilnius 1998, Mt 1, 20-21, p. 1564.
(5) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 3, ten pat.
(6) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 3, ten pat.
(7) Vatikano II Susirinkimo nutarimai, Dei Verbum, nr. 5, Lietuvos vyskupų konferencija, Vilnius 2001, p. 82.
(8) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 4, ten pat. (9) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 7, ten pat.
(10) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 7, ten pat.
(11) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 7, ten pat.
(12) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 7, ten pat.
(13) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 9, ten pat.
(14) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 9, ten pat.
(15) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 14, ten pat.
(16) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 15, ten pat.
(17) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 17, ten pat.
(18) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 19, ten pat.
(19) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 20, ten pat.
(20) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 24, ten pat.
(21) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 25, ten pat.
(22) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 27, ten pat.
(23) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 28, ten pat.
(24) Jonas Paulius II, Redemptoris custos, nr. 32, ten pat.