Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

4. Ką reiškia šeimos tėvo statusas/vaidmuo psichologijoje?

Šio susitikimo metu išsikelsime sau tikslą iš psichologinio požiūrio taško pažvelgti į tėvo statusą / vaidmenį, poziciją, kurią jis užima trejybiniame šeimos santykyje: tėvas-motina-vaikas. Kodėl psichologija? Kuo ji reikšminga šv. Juozapo ir šeimos metuose siekiant geriau įsigilinti į tėvystės slėpinį? Kad ir kaip keistai beskambėtų, o man tai skamba teisingai – tai mums tikrai padės geriau suvokti ne tik šv. Juozapo asmens tėvystę, tačiau šiame katechezių ciklo susitikimų sūkuryje ir paties Dievo Tėvo slėpinį. Tikime, kad Jėzus Kristus buvo tikras Dievas ir tikras žmogus. Vadinasi, jam kaip žmogui turėjo galioti ir tie patys žmogiškosios brandos ir raidos dėsniai. Kaip ir kiekvienam žmogui. Nors evangelijos beveik nieko nepasakoja apie Jėzaus vaikystę, tačiau paneigti augimo, brendimo dėsnius jo gyvenime reikštų paneigti patį įsikūnijimo slėpinį. Darome loginę išvadą, kad jeigu Jėzus buvo pilnai ir Dievas, ir žmogus, vadinasi, turėjo praeiti pro visus raidos procesus, kaip ir kiekvienas vaikas, kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Terminą statusas naudosime jį suvokdami kaip kažką esmiško, kas apibūdina konkretų subjektą simboliniame ir realiame lygmenyje – tėvą, motiną, vaiką. Suvoksime kaip talpinantį savyje tėvystės arba motinystės esmę, kuri tam tikra prasme yra bendrinis terminas, talpinantis savyje kiekvieną tėvystę ir motinystę. Taigi, statusas simboliniame lygmenyje yra tai, kas įtakoja kiekvieno šeimos tėvo, motinos, vaiko santykius tiek pasąmoniniame lygmenyje, tiek kasdienio gyvenimo tikrovėje. Terminą vaidmuo naudosime kalbėdami apie išoriškai išreikštą ir socialinę dimensiją. Labiau sociologine prasme, kadangi konkrečiame „statuse“ gali tilpti daug skirtingų „vaidmenų“ arba būdų, kaip tą statusą išreikšti.

Reikia konstatuoti, kad ne visos psichologijos mokslų šakos pripažįsta (bendroji, specializuotoji, taikomoji) ir naudoja tokį psichologinių mechanizmų veikimo principą. Daugelis jų naudojasi skirtingu požiūrio tašku ir nekelia tėvo statuso / vaidmens klausimo, nes manoma, kad tai yra kultūrinio lygmens klausimas. Šioms psichologijos mokslo atšakoms, kurios anot jų nekalba vien tiktai apie subjektą, bet daugiau koncentruojasi į fenomenų analizę, žmogaus vidinių struktūrų analizę, veikimo mechanizmus – dažnai tokius būdus ir bandymus kalbėti darant psichologinę analizę vadina tiesiog socialinės arba sociologinės sferos pasakojimais. Ne visoms psichologijos mokslų atšakoms svarbus subjektas, gebantis kalbėti ir išreikšti save. Tik psichoanalizė ir terapinių mokslų sfera atveria šią galimybę. Reikia tad psichologijos, kuri analizuotų žmogiškojo “Aš” santykį kuriamą per žodį. Kalbančiojo subjekto psichologija (psichoanalizė) geba paaiškinti tėvo statusą / vaidmenį, dėl to, kad tai yra galimybė pažinti įgaunama per buvimą kalbančiuoju. Ir mes šiandien remkimės tikrovės analize prisiliesdami prie psichoterapinio “kalbėjimo būdo”.

Atkreipkime dėmesį į esminius buvimo tėvu elementus, tikrovėje egzistuojančią struktūrą, kuri aktyviai veikia individo (subjekto) autoidentifikacijos proceso metu konkrečioje (ir kiekvienoje) šeimos aplinkoje. Psichologijos moksluose šis procesas vadinasi klinikinės analizės metodu, kuris atveria plačias pagalbos galimybes sunkumus patiriančiam asmeniui (subjektui) gauti. Kaip sako Marius Binasco’as (Mario Binasco), Jono Pauliaus II Instituto studijoms apie šeimą ir santuoką prie Popiežiškojo Laterano universiteto profesorius – tėvo statusas / vaidmuo yra raktinis norint suvokti savo santykius su supančia tikrove ir su savimi pačiais. Paradoksalu, tačiau tokie reiškiniai kaip narkotikų vartojimas, alkoholizmas, įvairios autizmo formos, anoreksija, bulimija, kleptomanija, negebėjimas užmegzti santykių su kitos lyties asmeniu ir dar daugelis įvairių reiškinių ir problemų yra ne kas kita, kaip bandymas pabėgti nuo susidūrimo su mus supančia tikrove ir savotiškas būdas „savaip“ išspręsti susidariusius sunkumus(1). Sunkumus, susijusius su savojo identiteto paieškomis, kuriame nedalyvauja arba nedalyvavo santykį su tikrove kuriantis elementas – tėvo statusas / vaidmuo.

Žmogus, t. y. subjektas, kalba apie statusus / vaidmenis dėl to, kad jie liečia patį subjektą, esantį santykyje su „kitu“, su „kitais“ ir su savimi pačiu („Aš“). Subjektas užduoda sau klausimą: kas aš toks esu, ką gyvenime galiu veikti? Taip vyksta dėl to, kad „(...) žmogus – kalbantis, mąstantis, trokštantis subjektas, turintis socialinius santykius, tai tas pats subjektas, kuris užduoda sau klausimą apie priklausymą tikrovei ir tam, kas yra už tikrovės ribų“(2). Subjektas turi kalbėti apie tai, kas jam svarbu ir kalbėti apie savąją patirtį.

Psichoanalizės mokslas padeda suprasti tam tikrą priežasties – padarinio loginę seką, kuri išreiškiama žodžių pagalba. Čia žodis suvokiamas kaip simbolis, išreiškiantis tam tikrą vidinį turinį, žodis, kuriantis santykį su „kitu“ ir savimi pačiu. Subjektas kalba pirmuoju asmeniu, t. y. apie save. O pirmosios gyvenimo patirtys susijusios su kalbėjimu apie mamą, tėtį ir “kitą”. Kalbėjimo patirtis, galima drąsiai teigti, visada susijusi su buvimu vaiku. Su buvimu trejybiniame šeiminiame santykyje: tėvas-motina-vaikas. Vaikas kalba apie tai, kokį vaidmenį atliko ir atlieka tėvai ir kaip jo pasirinkimus įtakoja pasaulis, kuriame tėvas ir motina atlieka tuos savo vaidmenis. Kalba apie tai, ką jam reiškia jų, kaip tėvų, statusas ir kokį vaidmenį jie atlieka jo gyvenime.

Kada kalbame apie psichologijos mokslą, matome, kad ne taip jau paprasta jame rasti vietos tėvo statusui. Dažniausiai apie tėvą kalbama sociologijos moksluose, tačiau apie jį labiau kalbama kaip apie asmenį veikiantį „pirmojo veikėjo“vardu. Iš kur kyla tokia problematika? Kaip sako Marius Binasco’as: kalbėti apie subjektą remiantis vien tik tikrovės ar apčiuopiamybės vertinimu būtų neteisinga, ir tai reikštų leisti psichologijos mokslams konstruoti subjektą(3). O juk tėvystės ar motinystės subjektas savo giliausiąja esme yra tai, kas simboliniame lygmenyje egzistuoja savaime dar prieš tampant konkrečiam žmogui tėvu ar motina.

Psichoanalizės moksluose Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), Aleksandras Mitscherlich’as (Alexander Mitscherlich) Žakas Lakanas (Jacques Lacan) ir dar daugiau autorių kalba savo veikaluose naudodami klinikinio tyrimo metodiką, kuri leidžia efektyviau ištirti ir išanalizuoti šeiminio santykio statusų tarpusavio sąveiką ir įtaką vienas kito asmeninei brandai bei identiteto formavimosi procesams. O tėvystės ir motinystės statusų ir vaidmenų esmės būtų neįmanoma suvokti nenaudojant psichoanalitinių elementų, įrankių – tokių kaip simboliai ir simbolio reikšmės ženklai. Ne dėl to naudojamas psichoanalizės instrumentas, kad atskirą statusą būtų galima analizuoti kaip tikslą savyje. O todėl, kad statusas apibūdina ir konkretų subjektą, gebantį kalbėti apie save, apie „Aš“, turintį santykį su kitais ir su pačia tikrove(4).

Kada kalbame apie subjektą naudodamiesi psichoanalizės instrumentu turime mintyje ne tik tą subjekto pusę, kurią galime įvardinti kaip „sąmoningąją“, tačiau ir tą pusę, kuri telpa žmogaus pasąmonėje. Kaip ją pavadino Žakas Lakanas – pasąmonės subjektą. Čia slypi visas klausimo apie tėvo statusą ir vaidmenis sudėtingumas, kuris savo esme yra be galo įvairialypis ir į kurį galima pažvelgti iš daugybės skirtingų perspektyvų. Žmogus kaip subjektas gimsta pasąmoniniame lygmenyje. O faktoriai, padedantys save suvokti kaip subjektą nėra vien tik tiesiogiai matomi. Jie yra logiški ir nėra kylantys vien iš manojo stebėjimo. Tačiau tuo pačiu metu esminiai mūsų gebėjimui norint atsakyti į klausimą: kas aš esu? Ši patirtis ir vidinė subjekto dinamika apima ir tai, ko trūksta mano gyvenime (pavyzdžiui išsiskyrusioje šeimoje kada trūksta tėvo arba motinos buvimo tiek fizine, tiek pasąmonine prasme).

Žakas Lakanas teigia, kad žmogaus „vardas“ taip pat turi savo statusą, kuris padeda susiorientuoti ir atsakyti į klausimą, kas aš esu? O tėvo statuso vienas esminių momentų yra suteikti vaikui vardą (ką ir matome šv. Juozapo asmenyje, kada drauge su šv. Šeima atėjęs į šventyklą paaukoti savo pirmagimio ištaria: jo vardas Jėzus). Vardas Žako Lakano suvokime nėra vien tik tas garsas, kurį išgirdę atsiliepiame. Vardas autoriui yra tai, kas leidžia subjektui turėti stabilų santykį su savimi pačiu. „Vardo“ konceptas leidžia suvokti kas esi, mąstyti, jausti save įvairiausiose gyvenimo situacijose ir visuose santykiuose su „kitais“. „Vardas“ atlieka vieną esminių žmogaus statuso suradimo ir „užfiksavimo procesų“ – padeda suvokti / atrasti savąjį identitetą (subjektui) ir visose gyvenimo patirtyse, ir bet kokiuose bendravimo lygmenyse jo neprarasti(5).

Čia reikia užsiminti ir apie tiesos svarbą žmogaus gyvenime. Nes tik santykis paremtas gyvenimu tiesoje yra toks, kuris nėra žalingas pačiam subjektui. Tiesos apie santykį tarp dviejų ar daugiau subjektų (tėvas-motina-vaikas). Vadinasi, neužtenka subjektui santykio su kai kuo ar kažkuo, tačiau svarbu ir tai, kas yra tiesa šiuose santykiuose. Neužmirškime, kad psichoanalizės tėvas ir išradėjas Zigmundas Froidas visų pirma hipnozės būdu bandė prisiliesti prie paslėptų ar subjekto užmirštų „tiesų“. Zigmundas Froidas kalbėdamas apie užmirštas tiesas visų pirma turi mintyje pačios tiesos neigimą, užblokavimą, naujos sukūrimą, t. y. įvairiausius būdus priimti tikrovę, tačiau ją savaip iškraipant(6). Intuityviai galime pabandyti suprasti, kokią svarbią vietą tėvo statusas užima vaiko gyvenime. Juk tėvas yra tas, kuris sako tiesą ir yra jos garantas. Praktiniame gyvenime, kada subjektas (vaikas) suvokia, kad jo tėvas meluoja – šokiruojamas, pasimeta. Tėvas jam yra tas, iš kurio laukta autentiškumo, tiesos gynimo – esminių subjektui (vaikui) dalykų.

„Tėvas“ nereiškia vien tik vieno konkretaus asmens. Jis tuo pačiu ir simbolis. Tėvystė tarsi atvaizdas, kurį atrandame tiek apie jį mąstydami, tiek auklėjimo procese. Jeigu iš tėvystės atimtume simbolinį lygmenį, tėvas taptų tiesiog individu, kuris yra šalia motinos. Nebūtų tuo, kuris yra pašauktas išgyventi tėvystės santykį su savo vaikais. Mes susitikimų cikle bandysime nuolat kalbėti apie šį santykį su „tėvo statusu“, taip pat apie realų tėvo buvimą šeimoje. Apie tėvą, kuris simboliniame, pasąmoniniame lygmenyje struktūruoja, „tvarko“ vaiko pasąmonę. Kaip Marius Binasco’as, darydamas psicho-sociologinį žmogaus gyvenimo analizės pjūvį sako: „(...) svarbiausia tampa ne taisyklė, tačiau išimtis, svarbiausia ne normalus „veikimas“, tačiau „krizė“, įvykstanti mūsų normų suvokimo ribose, svarbi ne fiziologija, tačiau simptomas, kuriame atsirandame to nenorėdami ir to nežinodami“(7).

„Išimčių“ koncepcija yra socialinė, ne sociologinė. Tėvo „išimtis“ suponuoja santykio su tėvu galimybę. Tačiau vakarietiškuoju teisiniu pagrindu kuriamose valstybėse santykiai grindžiami ne autoriteto principu, tačiau keičiant visuomenes vadovaujantis lygybės principu (lygybės įstatymai, lygios teisės). Visiems galioja tos pačios teisės. Visiems, psichologine kalba išsireiškiant, galioja tas pats „tabu“. Mokslinis universalizmas pastato visus žmones ant lygybės principo pakopos. Visi įstatymai, socialinė politika, administracinė teisė – visa daroma taip, kad netgi subjektas būtų suvokiamas žvelgiant per šią lygybės prizmę: asmens gerovė, santykiai, netgi mintys (biopolitika) ir t.t.

Čia kyla konfliktas kalbant apie paties žmogaus suvokimo esmę. Žmogaus, kuriam tėvo statusas, netgi nesvarbu kas jį prisiima, užima pamatinę vietą žmogaus gyvenime. Nes „Tėvas“ – šis pavadinimas, šis „vardas“ padeda kurti stabilų santykį su tikrove ir dėl to, kad tam, jog sukurtumei įstatymą, reikalinga išimtis iš jo. O tai ir yra tėvo statuso „darbas“. Apie tai kalbėsime plačiau, kada analizuosime Edipo kompleksą.

Tėvo statusas / vaidmuo šeimoje yra simbolinis veiksnys, kadangi suteikia vaikui galimybę palyginamuoju būdu įgauti savojo identiteto suvokimo dėmenį. Simboliniame lygmenyje šią tiesą galima įsisąmoninti tik per pavyzdį. Ir čia, naujo individo (subjekto) gyvenime be galo svarbus trejybinis santykis: tėvas-motina-vaikas. Jis suteikia galimybę neapvogti subjekto ir padėti susipažinti su pilna žmogiškojo gyvenimo galimybe identifikuojant save kaip vyrą arba moterį. Taigi, tiek tėvas, tiek motina atlieka labai svarbų edukacinį procesą, ir būtent dėl to kalbėdami apie savojo identiteto pažinimo galimybes bei tiesos pažinimo apie tėvo ir motinos statusus galimybes turime kalbėti apie auklėjamąją tėvų misiją. Elena Zanfroni teigia, kad tėvo dalyvavimas vaiko raidoje ir asmenybės formavimęsi turi dvigubą efektą: „Netiesioginė tėvo funkcija – kada jis išreiškia save kaip sutuoktinis, suteikiantis žmonai emocinį saugumą, reikalingą norint būti gera motina, ir tiesioginė tėvo funkcija, kurią jis atlieka kaip vyriškos lyties atstovas, apimančią savotišką atstumo reguliatoriaus tarp motinos ir vaiko funkciją“(8).

Mus domina tiesioginė tėvo funkcija, kurią analizuodami puikiai pamatysime, kas vyksta žmogaus gyvenime, kada jos trūksta. O kada jos trūksta ir vyksta nevaldomi, nepageidaujami procesai suvokiama, kokia ji neišvengiamai būtina.

Klaudijus Rize (Claudio Risé) sako, kad gimęs kūdikis pradeda save identifikuoti visų pirma fiziologine prasme, bandydamas suvokti kas jis yra – vyras ar moteris. Suvokdamas ir pažindamas savo kūną, matydamas, jausdamas vyriško lytinio organo buvimą arba nebuvimą, vaikas suvokia, kas jis yra. „Neturėjimo“ atveju, vaikas suvokia, kad jis yra moteris. Berniukui gi, „turėjimas“ yra patvirtinimas, kad jis yra vyras. Tokiu būdu „(...) tėvas perteikia žaizdos mokymą, nes jo pirmoji psichologinė ir simbolinė funkcija yra organizuoti, suteikti materijai prasmę, į kurią sūnus buvo panardintas prigimtinio santykio su motina metu, ir kuris pats savaime yra linkęs paprasčiausiai tęstis tuo būdu, kuriuo ir užsimezgė“(9).

Vos tik gimęs vaikas tapatina, identifikuoja save su motina ir tik po to su tėvu. Ir šis dėsningumas lydi naują subjektą visą jo gyvenimą. Tiesos apie žmogiškąją prigimtį pažinimas, apie atsiradimo šiame pasaulyje pradžią padeda gyvenime rasti savo vietą, savąjį identitetą ir yra glaudžiai susijęs su savirealizacija ir buvimu laimingu.

Tėvas palieka skirtingus pėdsakus berniuko ir mergaitės gyvenime. Berniukui tėvystė glaudžiai susijusi su vyriškumo išpildymu(10). Mergaitei tėvas pasitarnauja kaip modelis, nukreipiantis į šeimos sukūrimą, kaip kvietimas kurti šeimą ir gyvenime realizuoti savąjį pašaukimą motinystei (moterystei) randant vyrą, kuris taptų šeimos tėvu.

Svarbu pažymėti, jog vaikas gauna pilnavertį pavyzdį simboliniame lygmenyje dar prieš prasidedant auklėjamajam procesui. Tai jam padeda rasti savąjį identitetą. Taip pat svarbu ir tai, kaip jau būdamas suaugęs žmogus suvokia savo tėvystę ar motinystę. Šio suvokimo sklaida įmanoma tik būnant trejybiniame santykyje tėvas-motina-vaikas. Mūsų vakarietiškąja kultūra pagrįstose visuomenėse dėl įvairiausių istorinių aplinkybių kultūriniame lygmenyje tėvystė nebėra vertinama kaip svarbi simboliniame lygmenyje. Nebevertinama kaip toji, kuri suteikia vaikui gyvenimo kryptį, o pats tėvas ir tas statusas, kurį atstovauja – nebėra toks geidžiamas. Vis dažniau apie tėvą kalbama kaip apie lytinių ląstelių donorą, bankomatą ir kitus fragmentinius jo vaidmenis neatitinkančius pilnavertiško jo statuso. Tokiu būdu griaunant prigimtinio santykio šeimoje galimybę.

Vaikui visa tai, kas vyksta apčiuopiamoje kasdienybėje yra tikrovė. Toje tikrovėje reikia kažko, kuris paaiškintų, mokytų ir gebėtų perteikti instrumentą ir būdus adekvataus ir teisingo santykio su supančia tikrove susikūrimui. Reikia abiejų tėvų. Nepilnose, išsiskyrusių tėvų šeimose, mirus tėvui – nepašalinamas vaiko poreikis turėti tėvą, ne tik fizine prasme kalbant, tačiau ypatingai simboliniame lygmenyje. Jeigu motina po skyrybų traumos nusprendžia nebekalbėti apie savo vyrą, vaiko tėvą, toks pasirinkimas ištrinti tėvą ir iš vaiko gyvenimo, sudaro palankią terpę įvairių sutrikimų atsiradimui vaiko gyvenime. Gali atsirasti nepilnavertiškumo jausmas, vystytis nedrąsus ir naujus santykius bijantis pradėti asmuo. Skyrybų atveju daug sveikiau būtų, jeigu motina paaiškintų vaikui problemas iškilusias su tėvu, paaiškindama skyrybų priežastis ir suteikdama vaikui informaciją, kaip ir kada jis gali rasti savo tėvą ir bendrauti su juo. Tada vaikui pavyktų pasąmoniniame lygmenyje susikurti santykį su tėvu. Prisiminkime, kalbėjome apie tai, jog tėvystė yra visų pirma tai, kas egzistuoja simboliniame lygmenyje ir kiekviena tėvystė yra šios tėvystės atspindys.

Prancūzų psichoterapeutė Francoise Dolto, kuri specializavosi vaikų sutrikimų srityje, aprašo vieną atvejį. Išsiskyrusi mokytoja, išsiskyrusių tėvų duktė, vieną gyvenimo momentą buvo apimta gilaus liūdesio ir savo mokiniams pasakė, jog šiemet tėvo dienos nešvęsime, kadangi būtų per daug neteisinga atžvilgiu tų, kurie tėvo neturi(11). Ši mokytoja padarė nusižengimą, kadangi vietoj to, kad spręstų savo trauminę patirtį, ją perkėlė ant kitų, t. y. vaikų. Manė, kad vaikai jaučia tokius pačius jausmus, išgyvenimus. Moteris iš tikro veikė prieš vaikų interesus, iškraipydama tiesą apie tėvo statuso / vaidmens svarbą jų gyvenime.

Tėvo statuso simbolinis lygmuo visada yra atsakymas į iškylančius sunkumus ir žmogaus atsiradimo prielaida bei ženklas. Klausimas tik toks, kaip pavyksta perteikti tą tėvo statuso simbolį, tą į kurį būtų galima lygiuotis arba tą, kuris padeda suvokti, kad esu skirtingas. Nes tai yra vienintelis būdas suvokti, ką reiškia būti žmogumi, būdas, įgalinantis atsakyti į klausimus: kur yra mano pradžia ir kas aš toks esu? Būdas padedantis suvokti save kaip subjektą. Tėvo statusas, kaip simboliniame lygmenyje veikiantis mechanizmas, kyla iš pačios žmogaus gyvenimo tikrovės, taip pat iš to „simbolio“, „statuso“ egzistuojančio kiekviename iš mūsų.

Kitoje mūsų temoje analizuosime Zigmundo Froido tekstus. Jis, psichoanalizės tėvas, atrado tėvo statuso mechanizmo veikimą kiekvieno žmogaus pasąmonėje.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Kaip manote, ar Jėzus galėjo / turėjo praeiti visus žmogiškosios raidos ir brandos etapus? Jeigu taip, pagrįskite kodėl?
2. Kuo skiriasi terminų statusas ir vaidmuo suvokimas ir kaip jų pažinimas gali įtakoti mūsų šeiminių santykių raidą?
3. Kokias problemas ar sutrikimus gali išprovokuoti šeiminio santykio sužeistumas, arba santykio su tėvo “statusu” trūkumas / nebuvimas?
4. Į kokius egzistencinius klausimus galiu sau atsakyti apmąstydamas tėvo “statuso” reikšmę mano gyvenime?

IŠNAŠOS

(1) Plg. Mario Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 74.
(2) Mario Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 70, (autoriaus vertimas).
(3) Plg. Mario Binasco, “Generatività: identità e relazioni”, in Anthropotes 29/1 (2013) 61 – 98, p. 69 – 70.
(4) Žakas Lakanas tvirtina, kad mes už savo poziciją, kaip subjektų, esame visada atsakingi. Pgl.: J. Lacan, Scritti, II, vertimas: G. B. Contri, Einaudi, Torino 2002, p. 859 – 882.
(5) Plg. Mario Binasco, “Generatività: identità e relazioni”, in Anthropotes 29/1 (2013) 61 – 98, p. 78 – 79.
(6) Plg. Cfr. Sigmund Freud, “La perdità di realtà nella nevrosi e nella psicosi (1924)”, in S. Freud, Opere (1924 – 1929), X, Boringhieri, Torino 1996, p. 35 – 43.
(7) Mario Binasco, La differenza umana, Cantagalli, Siena 2013, p. 70, (autoriaus vertimas).
(8) Elena Zanfroni, Educare alla paternità, tra ruoli di vita e trasformazioni famigliari, Editrice La Scuola, Brescia 2005, p. 40, (autoriaus vertimas).
(9) Claudio Risé, Il padre, l’assente inaccettabile, San Paolo, Torino 2003, p. 12, (autoriaus vertimas).
(10) Plg. Claudio Risé, Il mestiere di padre, San Paolo, Milano 2004, p. 35-36.
(11) Visą istoriją galima perskaityti: Francoise Dolto, Quando i genitori si separano, Oscar Mondadori, Milano 2006, p. 104.