Šventojo Juozapo metų katechezių ciklas

6. Tėvo statusas / vaidmuo šiandieninėje visuomenėje

 Praeituose mūsų susitikimuose kalbėjome apie tėvo statuso / vaidmens reikšmę žvelgdami iš psichologinio požiūrio taško. Analizavome, kaip veikia psichologinis pasąmoninis mechanizmas, norminantis žmogiškosios brandos procesus, ir kaip tėvo statuso / vaidmens įtaka pasireiškia savojo identiteto formavimosi / atradimo procese. Šiandien mintis pakreipsime sociologinės analizės keliu ir užduosime sau klausimus: su kokiais iššūkiais susiduria tėvas šeiminiuose santykiuose? Ar įvairūs naujųjų laikų suvokimo ir kultūriniai pokyčiai padeda ar priešingai – kliudo šiandieniniam tėvui alikti savo pareigas? Ar dominuojančioji kultūra palengvina buvimą tėvu trejybiniame santykyje: tėvas–motina–vaikas?

Reikia pripažinti, jog šiandieniniame pasaulyje dažnai stebime tėvo statuso / vaidmens svarbos ignoravimą ir bandymą juos pakeisti įvairiais kompensaciniais mechanizmais. Būtent apie tai šis mūsų pamąstymas. Apie mus supančią tikrovę. Apie šiandieninio žmogaus gyvenimą ir santykius.

Sociologijoje naudojami du būdai, du instrumentai, kaip kalbėti apie statusus: „pirmasis ir labiausiai paplitęs – objektyvių padarinių numatymas, kuriuos sukelia tam tikras socialinis reiškinys konkrečiai sistemai, kurios dalis jis yra. [...] Antrasis būdas naudoti terminą „statusas“ kyla iš matematikos mokslų ir apibūdina dviejų reiškinių koreliaciją“(1). Pirmasis suvoktinas kaip darantis objektyvią arba neobjektyvią įtaką pačiai sistemai, antrasis suvokiamas analizuojant, kaip į tam tikrus reiškinius reaguoja žmonių ar visuomeninės grupės. Tam tikra prasme tos patirtys sunorminamos ir tampa tam tikromis vertinimo, elgsenos taisyklėmis. O galbūt integruojamos ir į įstatymus.

Žmogiškieji santykiai vystosi būnant kontakte su kitais žmonėmis, kuriuos sutinkame savo kasdienybėje. Socializacijos procesas prasideda nuo gimimo, pereina į vaikystę, paauglystę. Gimęs žmogus pradeda kelionę, kurioje apstu santykių, krizių, raidos kompleksų, vedančių į brandą. Šių reiškinių visuma įgalina išmokti tam tikras elgsenos taisykles, tam tikrus elgsenos „modelius“ padaryti savais.

Šie elgsenos modeliai didžiąja dalimi yra panašūs su kitų individų elgsenos modeliais. Individų, kurie priklauso panašiai socialinei grupei: šeima, mokykla, universitetas, bendruomenė. Pirmasis ir svarbiausias socializacijos procesas vyksta trejybiniame šeimos santykyje: tėvas–motina–vaikas. Ir tik tada jau turėdamas tam tikras pasąmonines veikimo ir elgsenos modelio formacijas, vaikas pradeda kurti santykius ir platesniąja prasme su jį supančiu pasauliu ir žmonėmis. Kuria santykį tuo pačiu metu siekdamas asmeninės brandos. Konkrečioje sociokultūrinėje aplinkoje, kuri būdinga tik jo aplinkai, o tuo pačiu metu ir tokioje aplinkoje, kuri būdinga kiekvienam tos pačios rūšies individui.

Drąsiai galime teigti, kad pilna šeima, kurioje gyvena visi trys esminiai jos elementai (tėvas–motina–vaikas) pasitarnauja santykio su išoriniu pasauliu sunorminimui. Taip pat, kas dar svarbiau, dovanoja būdą ir galimybę atsirinkti – kas svarbiausia naujai augančiam ir bręstančiam individui, kokie pasirinkimai jam kaip asmeniui yra geri ir kurių reiktų vengti. Arba, kuriuos reiktų atmesti, kaip darančius žalą jam pačiam. Čia – probleminis klausimas, kadangi dažnai šiandieninėse šeimose nesusidaro galimybė augti pilnose šeimose, arba augama ne su biologiniais tėvais. Ir dar daugybė visokių gyvenimiškų situacijų, kuriose nutraukiamas prigimtinis ryšys tarp vaiko ir jo tėvų. Iš čia kyla didysis visuomenių pokytis, kuris atneša daugybinių sutrikimų raidos procese galimybes.

Tampa nebeaiškūs atsakymai į klausimus apie žmogaus prigimtį, apie žmogaus gyvenimo prasmę, santykių prasmingumą, savojo identiteto radimą, mirties klausimą ir daugelį kitų. Taip pat ir suaugusiesiems būna keblu, kadangi nebe taip paprasta atsakyti sau kokį statusą / vaidmenį turi atitikti šeiminiuose kasdieniuose santykiuose.

Tačiau turime neužmiršti, kad išsilaisvinimas iš patriarchalinio gyvenimo šeimoje modelio duoda ir labai didelę naudą ir išsilaisvinimą iš tokių nuostatų, kurios sudarydavo palankią terpę kito žmogaus išnaudojimui ir jo niekinimui. Pats gyvenimo šeimoje modelis jau yra pasikeitęs ir tėvystė bei motinystė jame vis labiau suvokiamas kaip bendro „darbo“, bendro „indėlio“ į santykių kūrimą erdvė. Čia turiu padaryti vieną svarbų pastebėjimą. Kartais krikščioniškoms bendruomenėms priekaištaujama, tarsi jos būtų patriarchalinio gyvenimo šeimoje modelio gynėjos. Tai netiesa. Krikščioniškos bendruomenės (visų pirma turiu mintyje Romos Katalikų Bažnyčia) nepasisako už patriarchalinio modelio palaikymą. Bažnyčia pasisako už tokią šeimą, kuri remiasi vyro ir moters laisva valia sudaryta sąjunga, iš kurios kyla santuokinis gėris – vaikai. Koks turi būti konkretus vaidmenų, namų ruošos, karjeros santykis – sprendžia patys asmenys, kuriantys šeiminį santykį. Žinoma, tiek vyras, tiek moteris kviečiami vadovautis savo bendruomenės suvokimu apie šeimą, apie savęs dovanojimą ir t. t.

Įvairiausių naujų gyvenimo šeimoje modelių atsiradimo sprogimas įvyksta 1968 metais. Seksualinės revoliucijos metai. Tai esminiai vakarų civilizacijos pokyčių metai, nulėmę tolimesnių suvokimų apie gyvenimą šeimoje pokyčių eigą. Vis daugiau asmenų nusprendžia kurti šeimas, besiremiančias tik jausminiu pagrindu, be įsipareigojimų. O tai sukelia daug iššūkių tiek kasdieniam šeiminiam gyvenimui, tiek socialinės sferos „taisyklių“ kūrimui. Didžiuliai iššūkiai ir įstatymo leidėjams siekiant apibrėžti, kas valstybei yra šeima. Matome iš viešosios diskusijos Lietuvoje, kad į klausimą – kas yra šeima? – skirtingos visuomeninės grupės atsako visiškai skirtingai. Lietuvos įstatymuose galima rasti apie 40 skirtingų būdų apibrėžti šeimą. O galbūt atsiras ir daugiau.

Visa tai tikrai nepalengvina nei būsimiems tėvams, nei būsimoms motinoms surasti savo vietą gyvenime. Tačiau psichologine ir dvasine prasme tėvo ir motinos bei vaiko „statusai „ lieka nepakitę. Vidiniai pasąmoniniai veikimo mechanizmai visada tie patys. Jeigu socialiniame lygmenyje įmanomos įvairios spekuliacijos kalbant apie tėvo, motinos statusus / vaidmenis, tačiau nedarant tinkamos refleksijos apie žmogiškosios brandos ir raidos etapus, vargu, ar įmanoma priimti tinkamus sprendimus gyvenimo „šeimoje“ klausimais.

Klausiame: kokią vietą visame šitame paveiksle šiandien užima tėvas? Tiek motina, tiek tėvas – abu be galo reikšmingi vaiko asmenybiniame brandos procese, tačiau simboliniame lygmenyje, socialinių santykių kūrimo procese tėvas palieka daug gilesnį spaudą ir yra tas, kuris padeda geriau integruotis į tave supantįjį pasaulį. Žmogus „paveldi“ tam tikrus santykių modelius iš savo šeimos, kurie įtakoja visus jo gyvenime daromus pasirinkimus. Nepilnose šeimose perteikiamas nepilnas modelis, kuris gali sąlygoti įvairių baimių turėjimą, santykių sutrikimus, negebėjimus megzti santykius ir t. t.

Tam tikra prasme galima sakyti, jog žmogus gimsta tarsi tuščias lapas. Gimsta tam tikroje socialinėje aplinkoje, kuri „moko“ jį būti žmogumi. Būtent dėl to be galo svarbu, kad gautų tiek vyriškumo, tiek moteriškumo pradmenis savo prigimtinėje šeimoje. Tuo pačiu noriu išsakyti kritiką tokiam mąstymo modeliui, kuris į žmogų žiūri tik kaip į tuščio lapo prirašymo galimybę. Tiesą sakant, žmogus ateidamas į šį pasaulį jau atsineša labai daug informacijos. Pradedant nuo genetikos, kur aiškiai parašyta, kas jis yra – vyras ar moteris – ir biologijos bei baigiant socialiniais suvokimais, apibūdinančiais, ką reiškia būti vyru ir moterimi. Probleminis aspektas išryškėja tada, kada mokslinio analitinio mąstymo būdu žmogaus prigimtinis klausimas nebesiejamas su „antrosios prigimties“, t. y. „kultūrinės formacijos“ klausimu. Būtent šiuo modeliu remiasi genderistinių ideologijų propaguotojai. Jų siekis sukurti kultūrinį žmogų, kuriam jokios įtakos nedarytų tėvai, vyrai, moterys. Taip, socialinės ir sociologinės srities mokslai padarė neįsivaizduojamą pažangą analizuodami įvairius socialinius reiškinius, tačiau ne tiek daug progreso kalbant apie žmogiškųjų statusų / vaidmenų sferą. Per daug dėmesio skiriama sociokultūriniam modeliavimui ir per mažai dėmesio skiriama prigimtinių procesų, vykstančių mumyse, analizei.

Būtina turėti atsvaros, atskaitos taškus, kad šiandieninis žmogus nepasiklystų tokioje daugybėje šiandienių kultūrinių „aplinkų“. Vyro ir moters santykiu grįsta šeima yra šio sveiko, pilnaverčio, brandaus santykio su tikrove pagrindas ir lopšys. Šeimoje išmokstama kritiškai mąstyti ir nepasiklysti tarp daugybės informacijos. Psichologiniais terminais kalbant, šeima išmokina tam tikrų „tabu“, kurie būtini holistinei asmens sveikatai. Jie tarnauja kaip gyvenimo pagrindas ir moko reaguoti į įvairias situacijas, apsisaugant nuo traumuojančių patirčių.

Tokioje sociokultūrinėje terpėje išryškėja tėvo statuso / vaidmens būtinumas. Jeigu XX amžius paženklintas noru atsikratyti tėvo statuso / vaidmens, tai XXI amžiuje pastebimas ypač akademinėje srityje siekis sugrįžti prie to statuso / vaidmens, kuris normalizuoja ne tik atskiro individo gyvenimą ir jo daromus pasirinkimus, tačiau ir pačios visuomenės veikimo dėsnius. Tačiau nemenkesnį susirūpinimą kelia tėvo ar tėvų statusų / vaidmenų suniveliavimas, kuris tiesiogiai koreliuoja su realiu tėvo nebuvimu, nedalyvavimu šeimos gyvenime. Taigi, problematika išryškėja dviejuose lygmenyse. Tiek kalbant apie realų fizinį tėvo buvimą, tiek kalbant apie jo statuso / vaidmens atlikimą.

Kalbame apie epochą, kurioje žmogus nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Epochą, kurioje pastebimas aiškus noras turėti tėvą, tuo pačiu metu nenorint būti priklausomu nuo jo autoriteto, nuo jo statuso / vaidmens. Tokia visuomenė išgyvena tėvo autoriteto krizę, sukeltą tėvo nebuvimu, nedalyvavimu šeiminiame gyvenime. Tačiau tuo pačiu metu, tėvai praturtino savąją patirtį prisiimdami naujų atsakomybių, iki tol nebūdingų vyrams.

Kada teigiame, jog tėvystės institutas patyrė sukrėtimą, labiau turime mintyje, kad jo autoritarinė dalis, įsakmioji, jo, kaip kontroliuotojo, ribas nubrėžiančio asmens dalis, patyrė krizę. Tačiau ir toliau abu tėvai – tėvas ir motina – išlieka pagrindiniais auklėtojais ir taip vadinamosios „tyliosios“ edukacijos vykdytojais. Tėvai išmoko vaikus nugalėti egoizmo apraiškas, moko dalintis viskuo ir save dovanoti kitiems šeimos nariams. Žinoma, tai geriausiu „būdu“ veikia tik tada, kada abu kasdien yra drauge su vaikais ir liudija savo meilę, artumą, prieraišumą ir atspindi savuosius statusus / vaidmenis.

Popiežiškoji Šeimos Taryba kongreso metu kalbėjo, kad vaikui būdingas atsilikimas mokykloje, dėmesio sutrikimai, nesąžiningumas, hiperaktyvumas, sunkumai kuriant santykį su kitais ir dar daugybė visokiausių sunkumų, kuriuos jis patiria neturėdamas santykio arba turėdamas per mažai santykio su tėvu(2). Polinkis nusikalsti, socializacijos sutrikimai, polinkis į homoseksualumą, abortų skaičiaus augimas, narkotikų vartojimas, amžinų paauglių visuomenės narių daugėjimas, lytiškai plintančių ligų plitimas turi savąsias šaknis šiame santykio su tėvu sužeistume. Tampa būdinga sumaišyti statusus / vaidmenis. Jeigu psichologine kalba kalbant – tėvų autoriteto klausimas pripažinti ir auklėti vaikus. Šiandien dažnai pastebime atvirkštinį procesą – kada siekiama, jog vaikai liaupsintų ir pripažintų tėvus. Vadinasi, nebrandus žmogus tokiu būdu ieško santykio su autoritetu, kurio, greičiausiai, pats vaikystėje negavo.

Kokie socialiniai pokyčiai sąlygoja tėvo statuso / vaidmens suvokimo pokyčius? Kokius sunkumus patiria tėvas, gyvendamas modernioje visuomenėje ir bandydamas atsakyti į klausimą – ką reiškia būti tėvu? Šiuos klausimus analizuosime mąstydami apie du lygmenis. Pirmasis – kad vyrai patiria identiteto krizes, neturėdami modelio, su kuriuo galėtų tapatintis. Antrasis – jog įvairūs socialiniai pokyčiai įtakoja patį suvokimą apie tai, ką reiškia būti tėvu, būti vyru. Žinoma, atkreipkime dėmesį, jog nuo socialinių pokyčių nepriklauso pati tiesa apie tėvo statusą / vaidmenį. Galbūt tiesiog atsiranda daugiau naujų formų, švelnumo, bendravimo erdvių, kurios būdavo nebūdingos vyrams – tėčiams, gyvenusiems prieš šimtą metų ar seniau.

Socialiniai pokyčiai, lemiantys tėvystės suvokimo pokyčius

Tėvo statuso / vaidmens suvokimas glaudžiai susijęs su vyriškumo išraiška, kuri ikiindustrinėje visuomenėje buvo glaudžiai siejama su ekonominės gerovės (breadwinner) užtikrintojo vaidmeniu. Atsiradus industrijai, mechanizacijai, kada nebebūtina tiek daug fizinės jėgos, tuos darbus, kuriuos seniau būdavo galima „įvardinti“ kaip vyriškus, atsivėrė galimybė atlikti ir moterims. Natūralu, kad industrinė visuomenė pakeitė ir vaidmenis šeimose. Sugriūva tradicinis modelis, kuriame vyras atsakingas už ekonominę šeimos gerovės dalį, o moteris – už namų priežiūrą ir vaikų auklėjimą. Prasideda ilgas paieškų laikotarpis. Ieškoma naujų būdų kaip gyventi šeimoje. Vis dažniau taikomas bendradarbiavimo principas, reikalaujantis didesnio abiejų sutuoktinių įtrauktumo.

Tėvas, kuris dažnai tradiciškai buvo suvokiamas kaip autoritetas nustatinėjantis „taisykles“, vis dažniau tampa tuo, kuris įgauna savybių senajame šeimos modelyje būdingų moterims. Tai, natūralu, kildina tam tikrų klausimų, susijusių su vyriškuoju identifikavimusi. Iškyla klausimų, susijusių su tuo, kas yra tėvystės esmė ir kaip šiandieninis tėvas turėtų elgtis.

Darbo rinka pageidauja mobilių, lanksčių darbuotojų, kurie siekdami karjeros aukštumų vis mažiau būna namuose. Pasirenkant darbo karjeros kelią kenčia šeiminis santykis. Ir būtinybė – išlaikyti šeimą, ir dilema – kaip pasiekti pusiausvyros, kad kuo mažiau nukentėtų santykiai su šeimos nariais. Kaip pasiekti, kad tėvas galėtų atlikti savo vaidmenį ir atitikti statusą, kurio pats, rodos, pasimetęs nebesupranta.

Kalbant apie darbo rinkos kontekstą suvokiame, kad ji formuoja pasirinkimus, daromus kuriant šeimas ir šeimose įtakoja sprendimą kada turėti vaiką ir kiek jų turėti. Vadovaujantis utilitaristine darbo rinkos logika dažnai nepageidaujamas toks darbininkas, kuris negali laisvai ir daug valandų dirbti, kuris negali laisvai judėti tarp miestų ir momentiškai atliepti į susiklosčiusius naujus rinkos poreikius. Sociologijoje šis reiškinys vadinamas darbo – šeimos konfliktu (work – family conflict). Šiame konflikte išryškėja ir kita pusė: šeima yra pagrindinis resursas ir ateities darbuotojų (vaikai) atsiradimo pagrindas. Tad iš vienos pusės darbo rinka suinteresuota ginti utilitaristinį poreikį – „čia ir dabar“, tačiau iš kitos pusės, turi palaikyti šeimas ir šeiminius santykius, kurie yra pačios sėkmingos darbo rinkos garantas.

Tad šiandieninėje šeimoje tėvo ir motinos statuso / vaidmens sklaida priklauso nuo konkrečioje šeimoje daromų pasirinkimų. Pasirinkimų, kurie duodant kelią vieno iš sutuoktinių karjerai, tuo pačiu gali „nubausti“ kitą sutuoktinį, besirūpinantį namais ir vaikų auklėjimu. Moderni šeima vis tik numato dviejų dirbančių asmenų modelį (dual earner partner), kuriame kiekvienas įdeda savo indėlį tiek karjeros ir uždarbio prasme, tiek auklėjant vaikus ir rūpinantis namais. Žinoma visai kitas kontekstas būtų ir atskira tema kalbėti apie tai, kad moterys, darančios karjerą, nebenori naudotis savo prigimtine teise tapti mamomis, kadangi tai trukdytų jų profesiniams siekiams.

Vadinasi, dar gerai turime pamąstyti, ką daryti, jog į pirmą planą statytume šeiminius santykius, o ne vien utilitaristinius karjeros prioritetus. Ir tai – pasirinkimas veikti šeimos labui – pasitarnaus visos visuomenės ir valstybės labui. Nes kur stiprios, stabilios šeimos – ten ir brandūs bei atsakingi piliečiai, ten klesti psihofizinė ir dvasinė sveikata, ten vidinė ekologija, ten ekonominė gerovė. Vadinasi, tiek valstybei, tiek atskiriems individams reikia atsakyti į daug klausimų, kad susidėlioti prioritetus naudingus tiek visuomenine, tiek šeimos klausimų prasme.

Kitame mūsų susitikime kalbėsime apie tėvystę eliminuojančias ideologijas, pasivejančias mus iš XX amžiaus.

Kun. dr. Andrius VAITKEVIČIUS
Klaipėdos Universiteto docentas

Klausimai refleksijai:

1. Kaip įvardintumėte, kokia aplinka labiausiai formuoja žmogų?
2. Koks jūsų manymų gyvenimo šeimoje modelis priimtiniausias katalikui / krikščioniui?
3. Kokiu būdu tėvai vykdo ugdymą / rengimą gyvenimui?
4. Kokiu būdu patartumėte spręsti šeimos – darbo – karjeros konfliktus šeimoje?

IŠNAŠOS

(1) F. Demarchi – A. Ellena – B. Cattarinussi (sudarytojai), Nuovo Dizionario di Sociologia, San Paolo, Cinisello Balsamo 1987, p. 890 – 891.
(2) Plg. Pontificio Consiglio per la famiglia, Congresso su „Paternità di Dio e paternità nella famiglia“ (05.06.1999), in Enchiridion della famiglia, Bologna 2004, 1422 – 1429, p. 1425 – 1426.