Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Augustiną (II)

Šiandien, kaip ir praėjusį trečiadienį, norėčiau kalbėti apie didįjį Hipono vyskupą šv. Augustiną. Iki mirties likus ketveriems metams jis pasirinko ir paskyrė savo įpėdinį. 426 m. rugsėjo 26 d. surinko žmones Hipono Taikos bazilikoje, norėdamas pristatyti tikintiesiems tą, kurį paskyrė šiam uždaviniui. Augustinas kalbėjo: „Šiame gyvenime visi esame mirtingi, ir nė vienas tikrai nežino dienos, kuri žemiškajame gyvenime bus paskutinė. Vaikystėje viliamasi įžengti į paauglystę; paauglystėje – į jaunystę; iš jaunystės – į brandą, iš brandos amžiaus – į senatvę. Nėra aišku, ar šios viltys galės būti įgyvendintos, tačiau kiekvienu atveju yra kažkas, ko galima viltis. Tačiau senatvėje jau nebelieka gyvenimo laikotarpio, į kurį galima būtų žvelgti su lūkesčiu; bet kuriuo atveju neaišku, kiek gali tęstis senatvė... Aš atvykau į šį miestą – nes tokia buvo Dievo valia – to amžiaus, kai buvau pilnas jėgų. Tačiau dabar mano jaunystė praėjo, dabar esu senas“ (Ep 213, 1). Tuo metu Augustinas ištarė žmogaus, kurį pasirinko savo įpėdiniu, vardą – presbiteris Heraklijus. Visas tikinčiųjų susirinkimas prapliupo ploti pritardamas ir dvidešimt tris kartus kartojo skanduodamas: „Dėkokime Dievui! Šlovė Kristui!“ Tikintieji šūksniais taip pat pritarė tam, ką Augustinas pasirinko ateities planams: likusius metus jis norėjo skirti intensyvesnėms Šventojo Rašto studijoms (plg. Ep 213, 6).

Po to sekė ketveri ypatingos intelektinės veiklos metai. Augustinas užbaigė svarbius veikalus, ėmėsi kitų, taip pat pareikalavusių daug darbo, vedė viešus debatus su eretikais – jis visuomet siekė dialogo – ir veikė puoselėdamas taiką Afrikos provincijose, kurioms iš pietų grasino barbarų gentys. Jis rašė apie tai grafui Darijui, atvykusiam į Afriką spręsti nesutarimo tarp grafo Bonifaco ir imperatoriaus dvaro. Tuo naudojosi maurų gentys rengdamos savo išpuolius.

Savo laiške jis rašė: „Didesnė garbė išvengti karo žodžiu, negu žudyti žmones kalaviju, ir išlaikyti taiką taika, o ne karu. Kovojantieji, jei jie yra geri žmonės, be abejo, siekia taikos; vis dėlto tai vyksta per kraują. Tu, priešingai, esi atsiųstas, kad būtų išvengta kraujo praliejimo” (Ep 229, 2). Nelaimei, viltis sutaikinti Afrikos sritis žlugo. 429 m. gegužės mėnesį paties Bonifaco iš keršto pakviesti vandalai persikėlė per Gibraltarą ir įsiveržė į Mauritaniją. Ši invazija greitai pasiekė kitas turtingas Afrikos provincijas. 430 m. gegužės ar birželio mėnesį „Romos imperijos griovikai“, taip šiuos barbarus pavadino Posidijus (Vita 30, 1), apsupo ir apgulė Hiponą.

Bonifacas taip pat norėjo pabėgti iš miesto. Per vėlai susitaikęs su dvaru dabar jis veltui bandė stabdyti įsiveržėlius. Biografas Posidijus aprašo Augustino liūdesį: „Labiau negu įprasta, dieną ir naktį jo duona buvo ašaros, o pasiekus gyvenimo pabaigą, senatvė labiau negu kitiems jam kėlė liūdesį ir gedulą“ (Vita 28, 6). Jis toliau aiškina: „Iš tikrųjų šis Dievo vyras matė žudynes ir miestų griovimą; namai šalyje buvo sugriauti, o gyventojai priešo nužudyti ar prievarta išskirstyti; bažnyčios atimtos iš kunigų bei tarnautojų, šventosios mergelės ir vienuolynai išblaškyti; kai kurie mirė nukankinti, kiti buvo nužudyti kalaviju, dar kiti paimti į nelaisvę, prarado sielos, kūno sveikatą, net tikėjimą, būdami priešų pažeminti ilgai, varginančiai ir skausmingai vergijai“ (ten pat, 28, 8).

Nepaisydamas senyvo amžiaus ir nuovargio, Augustinas nenuilsdamas laikėsi guosdamas save ir kitus, melsdamasis ir mąstydamas apie slėpiningus Apvaizdos planus. Šiuo požiūriu jis turėjo omenyje „pasaulio senatvę“ – o šis Romos pasaulis buvo iš tikrųjų senas; apie šią senatvę kalbėjo panašiai kaip anksčiau guosdamas pabėgėlius iš Italijos, kai Alariko gotai įsiveržė į Romos miestą 410 metais. Pasak jo, senatvėje daugėja negalavimų: kosuliai, slogos, traiškanotos akys, baimė ir išsekimas. Tačiau nors pasaulis ir sensta, Kristus yra nuolat jaunas; iš čia kyla jo kvietimas: „Neatsisakykite būti atjauninti ir suvienyti su Kristumi netgi sename pasaulyje. Jis tau sako: Nebijok, tavo jaunystė bus atnaujinta kaip erelio“ (plg. Serm. 81, 8). Taigi krikščionys neturi prarasti drąsos net sunkiomis situacijomis, veikiau jie turi negailėdami pastangų padėti stokojantiems. Didysis Bažnyčios mokytojas, atsakydamas Tiabės vyskupui Honoratui, kuris jo klausė, ar vyskupas, kunigas ar kitas Bažnyčios žmogus barbarams minant ant kulnų gali pabėgti gelbėdamas savo gyvybę, patarė taip: „Kai visiems gresia bendras pavojus, t. y. vyskupams, dvasininkams ir pasauliečiams, tegu tie, kuriems reikia kitų, nebūna apleisti tų, kurių jiems reikia. Šiuo atveju tegul visi drauge išsikelia į saugias vietas; tačiau jei kai kurie privalo likti, jie neturi būti apleisti tų, kurie jiems turi padėti šventąja tarnyste; kad arba drauge išsigelbėtų, arba drauge kentėtų nelaimes, kurias šeimos Tėvas skiria“ (Ep 228, 2). Ir jis daro išvadą: „Toks elgesys yra ypatingas meilės įrodymas“ (ten pat, 3). Argi galima šiuose žodžiuose neatpažinti didvyriškos žinios, kurią per šimtmečius daugybė kunigų priėmė ir padarė savo savastimi?

Hipono miestas kurį laiką priešinosi. Augustino vienuolyno namai atvėrė duris ir priėmė kitus kolegas vyskupus, prašiusius svetingumo. Tarp jų buvo buvęs Augustino mokinys Posidijus, palikęs šių dramatiškų dienų tiesioginį liudijimą. Posidijus pasakoja: „Trečią apgulos mėnesį Augustinas atsigulė karščiuodamas į lovą – tai buvo jo paskutinė liga“ (Vita, 29, 3). Šventasis senelis tuo metu, galiausiai būdamas laisvas, galėjo dar intensyviau atsiduoti maldai. Jis mėgdavo sakyti, jog nė vienas, vyskupas, vienuolis ar pasaulietis, kad ir koks nepriekaištingas jo elgesys atrodytų, negali stoti mirties akivaizdon be tinkamos atgailos. Todėl be paliovos, su ašaromis akyse kartojo atgailos psalmes, kurias anksčiau taip dažnai recituodavo su žmonėmis (plg. ten pat 31, 2).

Kuo liga darėsi sunkesnė, tuo labiau mirštantis vyskupas jautė vienatvės ir maldos poreikį: „Idant niekas netrukdytų jo susitelkimo, beveik dešimčiai dienų likus iki tol, kai paliko kūną, jis paprašė mūsų neleisti nieko į jo kambarį, išskyrus tomis valandomis, kai ateidavo jo gydytojai ar būdavo atnešamas valgis. Jo troškimas buvo tiksliai įvykdytas, ir visą tą laiką jis atsidavė maldai“ (ten pat, 31, 3). Jo paskutinis atodūsis buvo 430 m. rugpjūčio 28 d.: pagaliau didi širdis rado atilsį Dieve.

Posidijus rašo: „Atsisveikinant su jo kūnu, buvo paaukota Dievui auka, kurioje visi dalyvavome, o tuomet jis buvo palaidotas“ (Vita 31, 5). Nežinomu laiku jo kūnas buvo pergabentas į Sardiniją, o iš ten apie 725 m. į Šv. Petro baziliką (San Pietro in Ciel d’oro) Pavijoje, kur ir šiandien ilsisi. Augustino pirmasis biografas pateikia apie jį tokią galutinę ištarmę: „Jis paliko savo Bažnyčiai gausią dvasininkiją, pilnutėlius vyrų ir moterų vienuolynus, kuriuose vienuoliai gyveno laikydamiesi skaistumo ir klusnumo vyresniesiems, taip pat bibliotekas su savo knygomis bei kalbomis ir kitų šventųjų veikalais, iš kurių per Dievo malonę galima patirti jo nuopelnus ir didybę ir kur tikintieji teberanda jį gyvą“ (Possidius, Vita, 31, 8). Prie šios nuomonės taip pat galime prisidėti: jo raštuose irgi „randame jį gyvą“. Skaitydamas šventojo Augustino raštus nesusidarau įspūdžio, jog tai žmogus, miręs prieš 1600 metų, bet jaučiu tarsi jis būtų šiandienos žmogus: bičiulis, bendraamžis, kalbantis man, bylojantis mums savo šviežiu ir šios dienos tikėjimu. Įžvelgiame šventojo Augustino, prabylančio į mane ir mus per savo Raštus, amžiną tikėjimo aktualumą; tai iš Kristaus, amžinojo įsikūnijusio Žodžio, Dievo Sūnaus ir Žmogaus Sūnaus, kylantis tikėjimas. Galime matyti, jog tas tikėjimas nėra vakarykštis, nors ir skelbtas vakar. Jis visuomet šiandienis, nes Kristus yra tikras vakar, šiandien ir per amžius. Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Taigi Augustinas drąsina mus patikėti save šiam amžinai gyvam Kristui ir taip rasti savo gyvenimo kelią.