Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Grigalių Didįjį (II)

Brangūs broliai ir seserys!

Per šį mūsų šiandienį trečiadienio susitikimą grįžtu prie nepaprastos popiežiaus Grigaliaus Didžiojo asmenybės pasisemti dar daugiau šviesos iš jo turtingo mokymo. Daugialypės, su Romo vyskupo tarnyba susijusios pareigos nesutrukdė jam palikti daugybės veikalų, iš kurių Bažnyčia vėlesniais šimtmečiais sėmėsi dosniai. Be įspūdingo susirašinėjimo – praeitoje katechezėje mano minėtame Registrum epistolarum yra per 800 laiškų – jis mums paliko pirmiausia egzegetinio pobūdžio raštų. Tarp jų išsiskiria Jobo knygos moraliniai komentarai, lotyniškai žinomi kaip Moralia in Iob, homilijos Ezechielio knygos ir Evangelijos temomis. Išlikęs ir svarbus hagiografinio pobūdžio kūrinys Dialogai, Grigaliaus parašytas langobardų karalienei Teodolindai pamokyti. Pagrindinis ir žinomiausias darbas neabejotinai yra Regula pastoralis, pontifikato pradžioje popiežiaus aiškiai sukurtas programiniais sumetimais.

Prieš greitu žvilgsniu apmesdami šiuos kūrinius, turime pabrėžti, jog Grigalius savo kūriniuose niekada nesistengia dėstyti „savo“ mokymo, rodyti savo originalumo. Jam, priešingai, rūpi leisti suskambėti tradiciniam Bažnyčios mokymui, jis tiesiog nori būti Kristaus ir jo Bažnyčios balsu kelyje, kurį būtina nueiti, kad pasiektum Dievą. Pavyzdiniai šiuo požiūriu yra jo egzegetiniai komentarai. Jis buvo aistringas Biblijos skaitytojas, niekada neimdavo jos į rankas vedamas vien spekuliatyvių sumetimų: krikščionis, jo manymu, iš Šventojo Rašto turėtų gauti ne tiek teorinių žinių, kiek kasdienio maisto savo sielai, savo, kaip žmogaus, gyvenimui pasaulyje. Homilijose Ezechielio knygos temomis jis, pavyzdžiui, labai primygtinai pabrėžia tokią šventųjų tekstų paskirtį. Artintis prie Rašto siekiant tiesiog patenkinti savo troškimą pažinti, reiškia pasiduoti puikybės pagundai ir save išstatyti pavojui nuslysti į ereziją. Pirmutinė taisyklė besistengiančiam, remiantis šventąja Knyga, įsiskverbti į antgamtinę tikrovę yra intelektinis nuolankumas. Nuolankumas, savaime suprantama, rimtų studijų nepanaikina; tačiau norint, kad jos būtų dvasiškai naudingos ir leistų iš tiesų įsismelkti į teksto gelmę, nuolankumas yra būtinas. Tiktai tokia vidinė laikysena leidžia iš tikrųjų išgirsti ir galop suvokti Dievo balsą. Kita vertus, Dievo žodžio supratimas nieko vertas, jei jis nepaskatina veikti. Homilijose Ezechielio knygos temomis yra gražus posakis, jog „pamokslininkas plunksną turi įmerkti į savo širdies kraują. Tiktai tada jis pasieks artimo ausį.“ Iš šių homilijų matyti, jog Grigalius rašė savo širdies krauju ir todėl tebekalba mums dar ir šiandien.

Šią temą Grigalius taip pat plėtoja Jobo knygos moraliniuose komentaruose. Laikydamasis patristinės tradicijos, jis šventąjį tekstą nagrinėja trimis jo prasmės matmenimis: žodiniu, alegoriniu ir moraliniu, šiems matmenims turint vieną Šventojo Rašto prasmę. Grigalius vis dėlto aiškią pirmenybę teikia moralinei prasmei. Šiuo atžvilgiu jis savo mąstymą išreiškia reikšmingais binomais – žinoti-daryti, kalbėti-gyventi, pažinti-veikti, – per kuriuos jis leidžia prabilti dviem žmogiškojo gyvenimo aspektams, turintiems vienas kitą papildyti, bet dažnai galiausiai tampantiems antitezėmis. Moralinio idealo esmę, pasak jo, visada sudaro darnus žodžio ir poelgio, mąstymo ir darbo, maldos ir atsidavimo luomo pareigoms sujungimas: būtent šitaip įgyvendintina sintezė, kurios dėka tai, kas dieviška, nusileidžia iki žmogaus, o žmogus pakyla iki susitapatinimo su Dievu. Didysis popiežius tikram tikinčiajam taip nužymi visą jo gyvenimo planą. Todėl Jobo knygos moraliniai komentarai Viduramžiais buvo savotiška krikščioniškosios moralės Summa.

Įsidėmėtinai reikšmingos ir gražios taip pat yra jo homilijos Evangelijos temomis. Pirmoji iš jų buvo pasakyta Šv. Petro bazilikoje 590 m. per adventą, praėjus vos keliems mėnesiams, kai jis buvo išrinktas popiežiumi; paskutinė pasakyta Šv. Lauryno bazilikoje antrą sekmadienį po 593 m. Sekminių. Popiežius sakė šiuos pamokslus bažnyčiose, kuriose buvo švenčiamos stationes – ypatingos apeigos reikšmingais liturginių metų laikais – arba per kankinių, kuriems šios bažnyčios buvo dedikuotos, šventes. Įkvepiantysis pradas, vieną su kitu vienijantis įvairius pamokslus, nusakomas vienu žodžiu praedicator: ne tik Dievo tarnautojui, bet ir kiekvienam krikščioniui tenka užduotis, sekant Kristumi, tapusiu žmogumi, skelbti apie išganymą, skelbti tai, ką savo viduje yra patyręs. Tokios užduoties horizontas eschatologinis: visų dalykų atbaigimo Kristuje lūkestis yra nuolatinė didžiojo popiežiaus mintis, tampanti jo visą mąstymą bei veiklą įkvepiančiu pagrindu. Iš to kyla jo nepaliaujami raginimai būti budriems ir stengtis daryti gerus darbus.

Galbūt organiškiausias Grigaliaus Didžiojo tekstas yra pirmaisiais pontifikato metais parašytas veikalas Regula pastoralis. Čia Grigalius nori apmesti tobulo vyskupo, savo kaimenės mokytojo ir vadovo, paveikslą. To siekdamas, jis aiškina, kokia rimta Bažnyčioje yra ganytojo tarnyba, ir nusako su ja susijusias pareigas. Dėl šios priežasties tie, kurie šiai užduočiai nėra pašaukti, neturėtų jos lengvabūdiškai siekti, tuo tarpu tie, kurie jos ėmėsi deramai nesusimąstę, privalo savo sieloje deramai susirūpinti. Grįždamas prie savo mėgstamos temos, jis patvirtina, kad vyskupas visų pirma esąs neprilygstamas praedicator ir, kaip toks, pirmiausia turįs būti kitiems pavyzdys, kad jo elgesiu visi kiti vadovautųsi kaip orientyru. Veiksminga pastoracinė veikla reikalaujanti, kad jis pažintų tuos, į kuriuos kreipiasi, ir kad jo žodžiai atitiktų kiekvieno situaciją. Įvairias tikinčiųjų kategorijas Grigalius apibūdina įžvalgiomis bei tiksliomis pastabomis, pateisinančiomis vertinimus tų, kurie šį veikalą laiko psichologijos traktatu. Šitai liudija, kad jis tikrai pažinojo savo kaimenę ir su savo meto bei miesto žmonėmis kalbėjo apie viską.

Didysis popiežius vis dėlto primygtinai pabrėžia ganytojo pareigą kasdien pripažinti savo varganumą, idant puikybė tai, kas padaryta gero, aukščiausiojo Teisėjo akyse nepaverstų nieko vertu. Todėl baigiamasis Regula skyrius paskirtas nusižeminimui: „Ėmus didžiuotis daugybe įgytų dorybių, pravartu pagalvoti apie savo trūkumus ir nusižeminti: užuot žvelgus į tai, kas padaryta gero, žvelgtina į tai, kas dar neatlikta.“ Visi šie vertingi pamokymai rodo, kokią didelę reikšmę Grigaliui turėjo sielovada, jo laikyta ars artium, „menų menu“. Šis Grigaliaus veikalas susilaukė tokio atgarsio, kad netrukus – labai retas dalykas – buvo išverstas į graikų ir anglosaksų kalbas.

Reikšmingas ir dar vienas kūrinys, Dialogai, kur Grigalius bičiuliui ir diakonui Petrui, įsitikinusiam, jog papročiai jau taip suirę, kad nebeleidžia rastis šventiesiems kaip anksčiau, įrodinėja priešinga: būti šventam visada, net sunkiausiais laikais, galima. Jis tai įrodinėja pasakodamas apie amžininkus arba neseniai mirusius žmones, kuriuos būtų visiškai galima apibūdinti kaip šventus, net jei jie tokie nėra paskelbti. Pasakojimą lydi teologiniai ir mistiniai apmąstymai, paverčiantys knygą nepakartojamu hagiografiniu tekstu, gebėjusiu žavėti ištisas skaitytojų kartas. Medžiaga, paimta iš gyvų liaudies tradicijų, siekiama pamokyti bei ugdyti, skaitytojo dėmesį kreipiant į tokius klausimus kaip stebuklo prasmė, Šventojo Rašto aiškinimas, sielos nemirtingumas, pragaro egzistavimas, anapusybės įsivaizdavimas – į visas temas, kurias reikia tinkamai paaiškinti. Visa antroji knyga paskirta šventojo Benedikto Nursiečio asmenybei ir nepakartojamai liudija Antikos laikų šventojo vienuolio, kurio dvasinis grožis tekste atsiskleidžia visu ryškumu, gyvenimą.

Savo kūriniuose Grigalius plėtoja praeitį, dabartį ir ateitį reliatyvizuojantį teologinį planą. Jį už viską labiau domina visos išganymo istorijos trajektorija, nusidriekianti miglotais laiko vingiais. Šioje perspektyvoje reikšminga, kad jis į Jobo knygos moralinius komentarus įtraukia žinią apie anglų atsivertimą: jo akimis, šis įvykis žymėjo Dievo karalystės plitimą, apie kurį kalbama Rašte. Todėl jį pagrįstai buvo galima paminėti komentuojant šventąją knygą. Jo nuomone, krikščioniškųjų bendruomenių vadovai turi stengtis įvykius skaityti Dievo žodžio šviesoje: šia prasme didysis popiežius jaučia pareigą nubrėžti ganytojams ir tikintiesiems gaires dvasiniame lectio divina kelyje, idant tai būtų suprantama ir konkretu, vyktų paties žmogaus gyvenimo aplinkoje.

Prieš baigdami, keletą žodžių turime tarti apie popiežiaus Grigaliaus puoselėtus santykius su Antiochijos, Aleksandrijos ir Konstantinopolio patriarchais. Jis visada rūpinosi pripažinti bei gerbti jų teises, susilaikydamas nuo bet kokio kišimosi, galėjusio apriboti jų teisėtą savarankiškumą. Tiesa, savo istorinės situacijos kontekste Grigalius priešinosi Konstantinopolio patriarcho prisiimtam titului „ekumeninis“, tačiau tai darė ne norėdamas apriboti ar paneigti jo teisėtą valdžią, bet dėl to, kad jam rūpėjo broliška visuotinės Bažnyčios vienybė. Jis tai darė pirmiausia skatinamas gilaus įsitikinimo, kad kiekvieno vyskupo ir juolab patriarcho pagrindinė dorybė turėtų būti nusižeminimas. Grigalius savo širdyje liko paprastas vienuolis, ryžtingai atmetantis visus didelius titulus. Jis norėjo, jo paties žodžiais, būti servus servorum Dei. Šie jo žodžiai jam buvo ne pamaldi formulė – jais jis iš tikro išreiškė savo gyvenseną ir veikseną. Jis viduje buvo giliai sujaudintas Dievo nusižeminimo – Dievo, Kristuje tapusio mūsų tarnu, mazgojusiu ir tebemazgojančiu mūsų purvinas kojas. Todėl tvirtai laikėsi įsitikinimo, jog visų pirma vyskupas turįs vadovautis šitokiu Dievo nusižeminimu bei per tai sekti Kristumi. Iš tikrųjų jis troško gyventi kaip vienuolis, nuolatos kalbėdamasis su Dievo Žodžiu, tačiau iš meilės Dievui mokėjo tapti visų tarnu išbandymų ir kančių kupinu laikotarpiu, mokėjo tapti „tarnų tarnu“. Būtent dėl to, kad toks buvo, jis yra didis ir mums rodo tikrosios didybės matą.