Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Izidorių Sevilietį || 2008-06-18
Paskelbta: 2012-12-12 17:45:50
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie šventąjį Izidorių Sevilietį

2008 m. birželio 18 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pakalbėti apie šv. Izidorių Sevilietį: jis buvo jaunesnysis Sevilijos vyskupo Leandro brolis ir didelis popiežiaus Grigaliaus Didžiojo draugas. Šitai pabrėžti svarbu, nes tai leidžia neišleisti iš akių kultūrinio ir dvasinio matmens, būtino norint priartėti prie Izidoriaus asmens supratimo. Jis už daug ką skolingas būtent Leandrui, labai reikliam, uoliam ir griežtam žmogui, sukūrusiam jaunesniam broliui šeimyninę aplinką, paženklintą vienuoliui būdingų asketinių reikalavimų bei darbo ritmo, kokio reikalauja rimtas atsidavimas studijoms. Be to, Leandras pasirūpino viskuo, kas buvo būtina norint tinkamai atsiliepti į ano meto politines bei socialines aplinkybes. Tais dešimtmečiais į Iberijos pusiasalį įsiveržę vestgotai, barbarai ir arijonai buvo užėmę Romos imperijai anksčiau priklausiusias teritorijas. Jas reikėjo atkariauti romanitas ir katalikų tikėjimui. Leandro ir Izidoriaus namuose būta turtingos bibliotekos, kupinos klasikinių pagoniškų bei krikščioniškų veikalų. Todėl Izidoriui, jautusiam potraukį ir vieniems, ir kitiems, prižiūrimam vyresniojo brolio, teko bestudijuojant pasidaryti labai drausmingam, įžvalgiam ir mokančiam skirti.

Sevilijos vyskupo namuose gyventa giedroje ir atviroje aplinkoje. Tai liudija kultūriniai ir dvasiniai Izidoriaus interesai, atsispindintys jo kūriniuose, išsiskiriančiuose ir enciklopediniu klasikinės pagonių kultūros pažinimu, ir giliu krikščionių kultūros išmanymu. Taip galima paaiškinti Izidoriaus literatūrinei kūrybai būdingą eklektiškumą, kai nepaprastai lengvai nuo Marcialio peršokama prie Augustino, nuo Cicerono – prie Grigaliaus Didžiojo. Vidinė kova, kurią turėjo pakelti jaunasis Izidorius, 599 m. tapęs savo brolio įpėdiniu ir perėmęs Sevilijos vyskupo sostą, tikrai nebuvo lengva. Galbūt kaip tik dėl tos nuolatinės kovos su savimi šio didžio rašytojo kūriniuose pasitaiko perdėto voliuntarizmo. Izidorius laikomas paskutiniu Antikai priklausiusiu Bažnyčios tėvu. Praėjus keleriems metams po jo mirties, 636 m. Toledo Susirinkimas (653 m.) jį pavadino „garsiu mūsų amžiaus mokytoju ir garbe Katalikų Bažnyčiai“.

Izidorius neabejotinai buvo aštrių dialektinių priešybių vyras. Savo asmeniniame gyvenime jam irgi teko išgyventi nuolatinį vidinį konfliktą, panašų į tą, kokį patyrė šv. Grigalius Didysis ir šv. Augustinas, – konfliktą tarp troškimo vienatvėje atsiduoti vien Dievo žodžio meditavimui ir meilės broliams, už kurių išganymą jis kaip vyskupas buvo atsakingas, reikalavimo. Turėdamas prieš akis Bažnyčios atsakinguosius, jis, pavyzdžiui, rašo: „Bažnyčios atsakingasis (vir ecclesiasticus), viena vertus, pasaulio atžvilgiu turi save kryžiuoti kūno marinimu ir, kita vertus, nusilenkti bažnytinio luomo sprendimui, jei jis kyla iš Dievo valios, nuolankiai imtis vadovauti, net jei jis to ir nenori“ (Sententiarium liber III, 33, 1: PL 83, col. 705 B). Šiek tiek toliau priduria: „Dievo vyrai (sancti viri) tikrai netrokšta atiduoti save pasaulio reikalams ir dūsauja, kai jiems slėpiningu Dievo planu užkraunama tam tikra atsakomybė… Jie viską daro, kad jos išvengtų, tačiau prisiima, ko norėtų išvengti, ir daro tai, ko nebūtų norėję. Jie įžengia į širdies gelmę ir stengiasi suvokti, ko reikalauja slėpininga Dievo valia. Ir paaiškėjus, kad turi nusilenkti Dievo planui, jie savo širdies sprandą pakiša po dieviškojo sprendimo jungu“ (Sententiarium liber III, 33, 3: PL 83, coll. 705–706).

Norint geriau suprasti Izidorių, būtina prisiminti painias jo meto situacijas, apie kurias jau užsiminiau: vaikystėje jam teko patirti tremties kartėlį. Nepaisant to, jis degė troškimu apaštalauti, svaigte svaigo noru prisidėti prie tautos ugdymo – tautos, kuri, vestgotų sosto paveldėtojui Hermenegildui apvaizdos galia atsivertus iš arijonybės į katalikų tikėjimą, galiausiai vėl susivienijo ir politiniu, ir kultūriniu lygmeniu. Vis dėlto nevalia nuvertinti didelio sunkumo tinkamai imtis tokių labai rimtų problemų kaip santykiai su eretikais ir žydais. Ištisa aibė problemų, kurios ir šiandien labai konkrečiai reiškiasi, ypač turint prieš akis tai, kas vyksta tam tikrose srityse, kur pasitaiko situacijų, itin panašių į vyravusias Iberijos pusiasalyje šeštajame amžiuje. Kultūros išmanymas leido Izidoriui krikščioniškąją naujybę nuolatos lyginti su klasikiniu graikų-romėnų paveldu, net jei ir atrodo, kad jis turėjo ne tiek vertingą sintezės dovaną, kiek colatio, gebėjimą rinkti, besireiškusį nepaprasta asmenine erudicija, kuri vis dėlto nebuvo tokia tvarkinga, kaip norėtum.

Bet kuriuo atveju stebėtinos jo pastangos neišleisti iš akių to, ką žmogiškasis patyrimas pagimdė jo tėvynės bei viso pasaulio istorijoje. Izidorius nenorėjo prarasti nieko, ką praėjusiais amžiais buvo pasiekęs žmogus, nesvarbu, ar šitai būtų kilę iš pagonių, žydų ar krikščionių. Todėl nestebina, jei jam to siekiant ne visados pavykdavo savo turimas žinias nuplauti, kaip kad jis norėjo, apvalančiu krikščioniškojo tikėjimo vandeniu. Nepaisant to, jo pasiūlymai visada derėjo su katalikų tikėjimu, kurį jis tvirtai palaikė. Aptarinėdamas įvairias teologines problemas, jis parodė suvokiąs jų daugiasluoksniškumą ir net pats dažnai pateikdavo įžvalgių sprendimų, kuriais pripažįstama bei perteikiama visa krikščioniškoji tiesa. Tai amžių tėkmėje tikintiesiems leido dėkingai iki šių dienų naudotis jo apibrėžimais. Reikšmingas pavyzdys mums – Izidoriaus mokymas apie veiklaus ir kontempliatyvaus gyvenimo santykį. Jis rašo: „Besistengiantys pasiekti ramios kontempliacijos pirmiausia turėtų mankštintis veiklaus gyvenimo kovos lauke; tada, nusipurtę nuodėmės atliekas, jie gebės parodyti švarią širdį, kuri vienintelė leidžia pamatyti Dievą“ (Diferentiarum lib II, 34, 133: PL 83, col. 91A). Tačiau tikrojo ganytojo realizmas neleidžia nepastebėti tikintiesiems gresiančio pavojaus tapti vieno matmens žmonėmis. Todėl priduria: „Vidurinis kelias, susidedantis iš vienokios ir kitokios gyvenimo formos, paprastai labiau padeda spręsti įtampas, kurias vienos vienintelės gyvenimo formos pasirinkimas dažnai paaštrina, tuo tarpu abiejų formų kaitaliojimas sušvelnina“ (op. cit., 134: ten pat, col. 91B).

Galutinio teisingos gyvenimo krypties patvirtinimo Izidorius ieško Kristaus pavyzdyje tardamas: „Jėzus, Išganytojas, rodė mums veiklaus gyvenimo pavyzdį, dieną mieste darydamas ženklus ir stebuklus, tuo tarpu pasitraukdamas į kalną ir naktį praleisdamas melsdamasis rodė kontempliatyvų gyvenimą“ (op. cit., 134: ten pat). Turėdamas prieš akis šiuos dieviškojo Mokytojo pavyzdžius, Izidorius galėjo užbaigti šitokiu tiksliu moraliniu mokymu: „Todėl Dievo tarnas, sekdamas Kristumi, atsideda kontempliacijai neišsižadėdamas veiklaus gyvenimo. Kitaip elgtis būtų neteisinga. Juk kaip Dievą reikia mylėti kontempliacija, taip ir artimą būtina mylėti veikla. Taigi neįmanoma gyventi vienu metu nepraktikuojant ir vienos, ir kitos gyvenimo formos nei mylėti nepatiriant tiek vienos, tiek kitos“ (op. cit., 135: ten pat, col. 91C). Manau, jog į tai sutrauktas gyvenimas, siekiantis ir kontempliuoti Dievą, kalbėtis su Dievu meldžiantis bei skaitant Šventąjį Raštą, ir veikliai tarnauti žmonių bendruomenei bei artimui. Tokia santrauka ir yra mokymas, didžiojo Sevilijos vyskupo paliekamas šiandieniams krikščionims, kurie esame pašaukti liudyti Kristų naujojo tūkstantmečio pradžioje.

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2008 | Nr. 13–14