Bendrųjų audiencijų katechezės

Gavėnios kelias || 2008-02-06
Paskelbta: 2012-12-12 18:40:25
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Gavėnios kelias

2008 m. vasario 6 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien, Pelenų trečiadienį, kaip ir kiekvienais metais, kupini maldos ir susimąstymo, atgailos ir pasninko dvasios, leidžiamės į gavėnios kelią. Pradedame „intensyvų“ liturginį laiką, rengiantį mus švęsti Velykas, liturginių metų ir visos mūsų egzistencijos šerdį, ir sykiu kviečiantį, net galėtume sakyti – provokuojantį, suteikti savo krikščioniškajai egzistencijai ryžtingesnį impulsą. Įsipareigojimai, vargai ir rūpesčiai stumia į rutiną, todėl gresia pavojus užmiršti, koks ypatingas yra nuotykis, į kurį Jėzaus esame įtraukti. Turime kasdien vis iš naujo pradėti savo reiklią evangelinio gyvenimo kelionę, vėl atgavę save padedami dvasią sustiprinančių pertraukų. Senomis apibarstymo pelenais apeigomis Bažnyčia įvesdina mus į gavėnios metą, didį keturiasdešimties dienų dvasinio susikaupimo laiką.

Tad įžengiame į gavėnios aplinką, padedančią iš naujo atrasti su krikštu gautą tikėjimo dovaną ir akinančią artintis prie Susitaikinimo sakramento, taip mūsų pastangas atsiversti palenkdami dieviškojo gailestingumo ženklui. Iš pradžių, ankstyvojoje Bažnyčioje, gavėnia būdavo ypač palankus metas rengti katechumenus Velykų naktį švenčiamiems Krikšto ir Eucharistijos sakramentams. Gavėnia laikyta tapimo krikščionimi laiku: tai įvykdavo ne akimirksniu, bet reikalaudavo ilgo atsivertimo ir atsinaujinimo kelio. Prie tokio pasirengimo taip pat prisidėdavo jau pakrikštytieji, norintys iš naujo prisiminti priimtąjį sakramentą ir nusiteikti atnaujintai bendrystei su Kristumi džiugiai švenčiant Velykas. Tad gavėnia turėjo ir iki šiandien išsaugojo krikšto kelionės pobūdį – ta prasme, kad padeda išlaikyti suvokimą, jog krikščionimi esama visada tampant krikščionimi iš naujo: tai ne užnugaryje palikta užbaigta istorija, bet vis naujų pastangų reikalaujantis kelias.

Celebrantas, beriantis ant galvos pelenus, taria: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (plg. Pr 3, 19) arba kartoja Jėzaus paraginimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Abiem formulėmis kviečiama į žmogaus egzistencijos tiesą: esame riboti kūriniai, nusidėjėliai, kuriems nuolatos reikia atgailauti ir atsiversti. Kaip svarbu mūsų laikais tokį raginimą išgirsti ir priimti! Skelbdamas savo visišką autonomiją Dievo atžvilgiu, šiandienis žmogus tampa savo paties vergu ir dažnai atsiduria nepaguodžiamoje vienatvėje. Kvietimas atsiversti tada būna paskata grįžti į Dievo, švelnaus ir gailestingo Tėvo, glėbį, patikėti Jam save kaip įvaikiams, atnaujinamiems Jo meilės. Laikydamasi išmintingos pedagogikos, Bažnyčia kartoja, kad atsivertimas pirmiausia yra malonė, dovana, atverianti širdį begaliniam Dievo gerumui. Jis pats savo malone užbėga į priekį mūsų troškimui atsiversti ir lydi mūsų pastangas visapusiškai laikytis jo išganingosios valios. Tad atsiversti reiškia leistis būti pagaunamam Kristaus (plg. Fil 3, 12) ir su juo „grįžti“ pas Tėvą.

Taigi atsiversti taip pat reiškia nusižeminus lankyti Jėzaus mokyklą ir keliauti nuolankiai sekant jo pėdomis. Šiuo atžvilgiu iškalbingi žodžiai, kuriais jis nurodo buvimo tikrais mokiniais sąlygas. Taręs: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“, jis priduria: „O kokia gi nauda žmogui laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 35–36). Ar sėkmės užkariavimas, prestižo troškimas ir patogumo ieškojimas, atiduodant tam visą gyvenimo laiką iki pat Dievo iš horizonto pašalinimo, tikrai veda į laimę? Ar įmanoma autentiška laimė be Dievo? Patyrimas rodo, jog žmogus laimingas yra ne dėl to, kad patenkinami materialiniai lūkesčiai bei poreikiai. Vienintelis džiaugsmas, nuraminantis žmogaus širdį, iš tikrųjų yra iš Dievo kylantis džiaugsmas: mums reikalingas begalinis džiaugsmas. Iš draugystės su Dievu gimusio džiaugsmo neįstengia išsklaidyti nei kasdieniai rūpesčiai, nei gyvenimo sunkumai. Jėzaus kvietimas imti savo kryžių ir sekti paskui jį iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurus ir priešingas tam, ko norime, mirtinas mūsų troškimui asmeniškai save įgyvendinti. Tačiau, pažvelgę įdėmiau, galime pamatyti, jog taip nėra: šventųjų liudijimas rodo, jog, atsisakant turėti save patį, Kristaus kryžiuje, dovanojamoje meilėje, atrandamas gilus giedrumas, kuris yra dosnaus savęs atidavimo broliams, pirmiausia vargšams bei stokojantiesiems, versmė. Ir tai dovanoja džiaugsmą ir mums patiems. Gavėninis atsivertimo kelias, į kurį šiandien su visa Bažnyčia leidžiamės, tampa tinkama proga, „palankus metas“ (plg. 2 Kor 6, 2), atnaujinti vaikišką savęs patikėjimą Dievo rankoms ir praktikoje įgyvendinti Kristaus nuolatos kartotus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34), taip einant meilės ir tikrosios laimės keliu.

Gavėnios metu Bažnyčia, laikydamasi Evangelijos, siūlo keletą ypatingų, tikinčiuosius šiame vidinio atsinaujinimo kelyje palydinčių įpareigojimų: maldą, pasninką ir išmaldą. Prieš kelias dienas paskelbtoje Žinioje šių metų gavėnios proga norėjau „atkreipti dėmesį į išmaldos praktiką, kuri yra konkretus būdas padėti stokojantiems, o drauge asketinė praktika, leidžianti išsilaisvinti nuo prisirišimo prie žemiškųjų gėrybių“ (1). Žinoma, kaip giliai, deja, materialinių turtų trauka persmelkusi šiuolaikinę visuomenę. Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, esame pašaukti nepaversti žemiškųjų gėrybių stabais, bet naudotis jomis kaip priemonėmis gyventi ir padėti stokojantiesiems. Atkreipdama dėmesį į išmaldos praktiką, Bažnyčia moko artintis prie artimo poreikių sekant Kristumi, kuris, anot šventojo Pauliaus, tapo vargdieniu, kad mes per jo neturtą taptume turtingi. „Iš jo galime pasimokyti, – rašiau minėtoje Žinioje, – kaip savo gyvenimą daryti visa apimančia dovana. Sekdami juo, įgyjame gebėjimą ir atvirumą duoti ne tik truputį to, ką turime, bet ir save pačius.“ Ir dar pridūriau: „Argi visos Evangelijos negalime apibendrinti vienu meilės įsakymu? Gavėnios išmaldos praktika turi būti priemonė, leidžianti pagilinti mūsų krikščioniškąjį pašaukimą. Krikščionis, nesuinteresuotai aukodamas save patį, liudija, jog ne medžiaginis turtas diktuoja būties dėsnius, bet meilė“ (5).

Brangūs broliai ir seserys, prašykime Švč. Mergelės Marijos, Dievo ir Bažnyčios Motinos, lydėti mus gavėnios kelyje, kad jis būtų tikrojo atsivertimo kelias. Leiskimės būti jos vedami, ir tada į Kristaus Velykų didžiojo slėpinio, Dievo gailestingosios meilės iškiliausio apreiškimo, šventę atkeliausime viduje atsinaujinę.

Visiems gero gavėnios meto!

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2008 | Nr. 3