Bendrųjų audiencijų katechezės

Religinė ir kultūrinė aplinka (I)

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pradėti naują katechezių – katechezių apie didįjį apaštalą Paulių – ciklą. Kaip žinote, šie metai, t. y. nuo 2008 m. birželio 29 d., Šv. Petro ir Pauliaus liturginės šventės, iki tos pačios šventės 2009-aisiais, skirti būtent jam. Apaštalas Paulius, iškili ir beveik nepakartojama, tačiau sykiu ja sekti akinanti asmenybė, iškyla prieš mūsų akis kaip visiško atsidavimo Viešpačiui ir jo Bažnyčiai bei didžiulio atvirumo žmonijai ir jos kultūroms pavyzdys. Tad deramai elgiamės skirdami jam ypatingą vietą ne tik mūsų kulte, bet ir stengdamiesi suvokti, ką jis turi pasakyti mums, šiandieniams krikščionims. Šiame mūsų pirmajame susitikime apžvelgsime aplinką, kurioje apaštalas gyveno ir veikė. Tokia tema, regis, atitolina mus nuo mūsų laikų, nes turime persikelti į pasaulį prieš du tūkstančius metų. Tačiau taip yra tik iš pirmo žvilgsnio ir iš dalies, mat pasirodo, kad šiandienė socialinė-kultūrinė aplinka kai kuriais aspektais ne taip labai ir skiriasi nuo tuometinės.

Pirmutinis ir pamatinis veiksnys, kurį reikia turėti galvoje, yra santykis tarp aplinkos, kurioje Paulius gimsta ir bręsta, ir globalinio konteksto, į kurį jis vėliau įsitraukia. Paulius ateina iš tiksliai apibrėžtos kultūros, kuri neabejotinai buvo mažumos kultūra – Izraelio tautos bei jo tradicijos kultūra. Antikos pasaulyje, ir būtent Romos imperijoje, žydai sudarė, kaip mus moko šio dalyko tyrinėtojai, maždaug dešimt procentų visų gyventojų; čia, Romoje, jų imant procentais I a. viduryje buvo dar mažiau – daugiausia trys procentai miesto gyventojų. Jų tikėjimas ir gyvensena, kaip yra ir šiandien, aiškiai skyrėsi nuo juos supančios aplinkos. Tai kėlė arba pašaipą, galėjusią virsti nepakanta, arba žavėjimąsi, besireiškusį įvairiomis simpatijos formomis, kaip rodo „dievobaimingųjų“ arba „prozelitų“, t. y. pagonių, prisijungusių prie sinagogos ir perėmusių tikėjimą į Izraelio Dievą, atvejis. Kaip konkretų tokios dvejopos laikysenos pavyzdį galime pateikti, viena vertus, tokio oratoriaus kaip Ciceronas, kuris niekino jų religiją ir net Jeruzalės miestą, griežtą nuosprendį (plg. Flaccus, 66–69) ir, kita vertus, Nerono žmonos Popėjos, kurią Flavijus Juozapas mini kaip „simpatizavusią“ žydams, laikyseną (plg. Žydų senybės 20, 195.252; Vita 16), nekalbant jau apie tai, kad ir Julijus Cezaris jiems buvo oficialiai suteikęs ypatingas teises, su kuriomis mus supažindina minėtasis istorikas Flavijus Juozapas (plg. ten pat 14, 200–216). Neabejotina, kad žydų, kaip apskritai ir šiandien, už Izraelio ribų, t. y. diasporoje, būta kur kas daugiau negu teritorijoje, kitų vadinamoje Palestina.

Tad nieko nuostabaus, kad ir pats Paulius buvo dvejopo, priešingo vertinimo, apie kurį kalbėjau, objektas. Aišku viena: ypatinga žydų kultūra ir religija nesunkiai rado vietą viską perskverbiančioje institucijoje, kokia buvo Romos imperija. Sunkesnė ir keblesnė padėtis tų, kurie, nesvarbu žydai ar pagonys, tikėdami laikysis Jėzaus iš Nazareto, nes jie skirsis ir nuo judaizmo, ir nuo vyraujančios pagonybės. Kad ir kaip būtų: Pauliaus veiklai palankūs buvo du veiksniai. Pirmasis – graikiškoji, arba, teisingiau, helenistinė, kultūra, po Aleksandro Didžiojo tapusi bendruoju bent rytinės Viduržemio jūros erdvės ir Viduriniųjų Rytų paveldu, net ir įėmusi savin daugybę tradiciškai barbarais laikytų tautų kultūros elementų. Vienas ano meto rašytojas šiuo atžvilgiu teigia, jog Aleksandras „įsakė, kad visą apgyventą pasaulį visi laikytų savo tėvyne <…> ir kad daugiau nebebūtų skirtumo tarp graiko ir barbaro“ (Plutarchas. De Alexandri Magni fortuna aut virtute, §§ 6.8). Antrasis veiksnys buvo politinė-administracinė Romos imperijos struktūra, laidavusi taiką ir stabilumą nuo Britanijos iki Šiaurės Egipto ir vienijusi iki tol niekada nematytos apimties teritoriją. Šioje erdvėje galėjai pakankamai laisvai ir saugiai keliauti naudodamasis gera kelių sistema bei kiekviename atvykimo taške atrasdamas svarbiausius kultūrinius bruožus, sudarančius, nedarant žalos vietinėms vertybėms, bendrą vienijantį audinį super partes – tokį, kad žydų filosofas Filonas Aleksandrietis, Pauliaus amžininkas, galėjo pagirti imperatorių Augustą už tai, kad jis „tarp visų laukinių tautų įsteigė santarvę <…> pats tapdamas taikos sergėtoju“ (Legatio ad Caium, §§ 146–147).

Šventajam Pauliui – bent krikščioniškajam Pauliui po įvykio kelyje į Damaską – būdingas universalistinis požiūris neabejotinai daugiausia kyla iš tikėjimo į Jėzų Kristų, nes Prisikėlusysis dabar nebevaržomas jokių partikuliarinių ankštybių. Iš tiesų apaštalui „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Vis dėlto to laiko ir aplinkos istorinė-kultūrinė situacija negalėjo nedaryti įtakos Pauliaus sprendimams bei įsipareigojimams. Kažkas, atsižvelgdamas į jo žydišką kilmę, vartotą graikų kalbą ir jo kaip civis romanus privilegijas, įtikintas ir jo lotyniškos kilmės vardo, Paulių yra pavadinęs „trijų kultūrų vyru“. Labiausiai primintina Pauliaus laikais vyravusi stoikų filosofija, turėjusi įtakos, nors ir periferinės, krikščionybei. Čia nevalia nutylėti tokių stoicizmo filosofų kaip šios filosofijos pradininkai Zenonas ir Kleantas, taip pat Pauliui chronologiškai artimesnių Senekos, Musonijaus ir Epikteto. Jų mokymuose glūdi aukščiausios žmogiškumo ir išminties vertybės, kurias, savaime suprantama, perėmė krikščionys. Vienas šio dalyko tyrinėtojas yra taikliai parašęs: „Stoicizmas <…> skelbė naują idealą, uždėjusį žmogui pareigas į jį panašių atžvilgiu, tačiau sykiu išlaisvinusį iš visų fizinių bei nacionalinių saitų ir pavertusį jį grynai dvasine esybe“ (Max Pohlenz. La Stoa, I, Firenze 2 1978, 565 ir t.). Prisiminkime, pavyzdžiui, mokymą apie visatą, laikomą vienatiniu dideliu darniu kūnu, taip pat mokymą apie visų žmonių lygybę nepaisant jokių socialinių skirtumų, apie bent iš principo lygią vyro ir moters padėtį, apie santūrumo, teisingo saiko ir savitvardos, vengiant bet kurio kraštutinumo, idealą. Rašydamas filipiečiams: „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama“ (Fil 4, 8), Paulius tiktai tęsia aiškiai humanistinę sampratą, būdingą šiai filosofinei išminčiai.

Šventojo Pauliaus laikais taip pat buvo tradicinės religijos krizė, bent jos mitologiniais ir pilietiniais aspektais. Lukrecijui prieš šimtmetį polemiškai pareiškus, kad „religija sukėlė daug negerovių“ (De rerum natura, 1, 101), toks filosofas kaip Seneka, smarkiai peržengdamas bet kurio išoriško ritualizmo ribas, mokė: „Dievas yra arti tavęs, yra su tavimi, yra tavyje“ (Laiškai Liucilijui, 41, 1). Paulius, kreipdamasis į stoicizmo bei epikūrizmo filosofų auditoriją, analogiškai sako: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose <…>. Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 24.28). Taip jis, savaime suprantama, reiškia žydų tikėjimą į vieną Dievą, kurio neįmanoma apibūdinti antropomorfinėmis sąvokomis, tačiau daro tai pasirinkdamas jo klausytojams pažįstamus religinius bangų ilgius. Be to, turime neišleisti iš akių, jog daug pagoniškų kultų būdavo ne oficialiose miesto šventyklose, bet privačiose vietose, palankiose mokinių iniciacijai. Todėl niekam nekėlė nuostabos, kad ir krikščionių susirinkimai (ekklesíai), kaip liudija Pauliaus laiškai, vykdavo privačiuose namuose. Tuo metu apskritai dar nebuvo nė vieno viešojo pastato. Tad krikščionių susirinkimai amžininkams turėjo atrodyti kaip paprastas jų giliausios religinės praktikos variantas. Kad ir kaip būtų, skirtumai tarp pagonių kultų ir krikščionių kulto nemenki ir susiję tiek su dalyvių savosios tapatybės suvokimu, tiek ir su bendru vyrų ir moterų dalyvavimu, „Viešpaties pokylio“ šventimu ir Šventojo Rašto skaitymu.

Skubrus žvilgsnis į krikščioniškosios eros pirmojo amžiaus kultūrinę aplinką aiškiai rodo, jog šv. Paulių įmanoma tinkamai suprasti tik atsižvelgiant tiek į žydišką, tiek į pagonišką to meto foną. Tada jo pavidalas įgyja istorinės ir idealios gelmės, aplinkos atžvilgiu atskleisdamas savo bendrybes ir originalumą. Tačiau tai apskritai galioja ir krikščionybei, kurios pirmutinės svarbos paradigma yra būtent Paulius, iš kurio visada turime dar labai daug ko pasimokyti. Šitai ir yra Pauliaus metų tikslas – mokytis iš šv. Pauliaus, mokytis tikėjimo, mokytis Kristaus, galiausiai mokytis žengti teisingo gyvenimo keliu.