Bendrųjų audiencijų katechezės

Pauliaus atsivertimas (III)

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandienę katechezę skirsime kelyje į Damaską Pauliaus išgyventam įvykiui, bendrai vadinamam jo atsivertimu. Kaip tik kelyje į Damaską, pirmojo amžiaus 4 dešimtmečio pirmaisiais metais ir po Bažnyčios persekiojimo laikotarpio, Paulius sulaukia esminio savo gyvenimo momento. Apie tai rašyta daug ir, žinoma, įvairiais aspektais. Neabejotina, kad ten jo požiūris pakito, iš esmės persikeitė. Tai, kas jam anksčiau buvo didžiausias idealas, beveik jo egzistencijos pagrindas, jis išsyk ėmė laikyti „nuostoliu“ ir „sąšlavomis“ (plg. Fil 3, 7–8). Kas nutiko?

Šiuo atžvilgiu turime dvejopo pobūdžio šaltinius. Pirmą ir žinomesnį šaltinį sudaro pasakojimai, už kuriuos esame dėkingi Lukui, Apaštalų darbuose apie šį įvykį pasakojančiam triskart (plg. 9, 1–19; 22, 3–21; 26, 4–23). Vidutinis skaitytojas galbūt linkęs per daug dėmesio skirti kelioms smulkmenoms, kaip antai šviesai iš dangaus, parkritimui ant žemės, girdimam balsui, neįprastam aklumui, praregėjimui, tarsi žvynams nuo akių nukritus, pasninkavimui. Tačiau visos šios smulkmenos susijusios su vyksmo šerdimi: prisikėlęs Kristus pasirodo lyg spindinti šviesa ir kreipiasi į Saulių, perkeičia jo mąstymą ir gyvenimą. Prisikėlusiojo spindesys jį apakina: šitaip išoriškai pasirodo tai, kas buvo jo vidinė tikrovė, jo aklumas tiesai, šviesai, kuri yra Kristus. Ir tada Pauliaus galutinis „taip“ Kristui per krikštą iš naujo atveria jam akis, leidžia iš tikrųjų regėti.

Krikštas senojoje Bažnyčioje ir buvo vadintas „apšvietimu“, nes šis sakramentas dovanoja šviesą, leidžia iš tikrųjų praregėti. Kas šitaip išreiškiama teologiškai, tą Paulius patyrė fiziškai: išgijęs iš vidinio aklumo, jis mato gerai. Tad šv. Paulius buvo perkeistas ne minties, bet įvykio, Prisikėlusiojo artumo, kuriam neįmanoma atsispirti, kuriuo jis vėliau niekada nesuabejos – toks akivaizdus buvo įvykis, šis susitikimas. Tai iš pagrindų pakeitė Pauliaus gyvenimą; šia prasme galima ir reikia kalbėti apie atsivertimą. Šis susitikimas yra šv. Luko pasakojimo šerdis; savo pasakojimui Lukas, matyt, panaudojo pranešimą, veikiausiai atsiradusį Damasko bendruomenėje. Taip manyti leidžia vietinis koloritas, liudijamas to, kad minimas Ananijas, nurodomi gatvės ir namo, kuriame gyveno Paulius, pavadinimai (plg. Apd 9, 11).

Antrą šaltinį apie Pauliaus atsivertimą sudaro Pauliaus laiškai. Šio įvykio jis niekada atskirai neaptarinėjo, nes, mano nuomone, matyt, darė prielaidą, jog šios jo istorijos esmė visiems buvo aiški: visi žinojo, kad jis iš persekiotojo virto karštu Kristaus apaštalu ir kad tai nutiko ne dėl jo paties apmąstymų, bet dėl galingo įvykio – susitikimo su Prisikėlusiuoju. Nors ir neminėdamas smulkmenų, jis vis dėlto nekart užsimena apie tokį svarbų dalyką, t. y. kad ir jis yra Jėzaus prisikėlimo liudytojas – prisikėlimo, jam kartu su misija apaštalauti tiesiogiai apreikšto paties Jėzaus Kristaus. Šiuo atžvilgiu aiškiausias tekstas pateikiamas jo pasakojime apie tai, kas yra išganymo istorijos centras – Jėzaus mirtis ir prisikėlimas bei jo pasirodymai liudytojams (plg. 1 Kor 15). Iš Jeruzalės Bažnyčios perimtų seniausiųjų tradicijų žodžiais jis sako, kad numiręs, nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlęs Jėzus pirmiausia pasirodė Kefui, tai yra Petrui, paskui Dvylikai, vėliau penkiems šimtams brolių, kurių dauguma tuo laiku tebegyveno, po to Jokūbui, paskui visiems apaštalams. Ir prie šio iš tradicijos paimto pasakojimo priduria: „O visų paskiausiai <...> jis pasirodė ir man“ (1 Kor 15, 8). Taip Paulius leidžia suvokti, jog būtent tai yra jo apaštalavimo bei naujo gyvenimo pamatas. Yra ir kitų tekstų, kuriuose šitai irgi iškyla į paviršių: „Per Jėzų Kristų esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę“ (plg. Rom 1, 5); taip pat: „Argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus?“ (1 Kor 9, 1). Tai žodžiai, kuriais jis užsimena apie kažką, kas visiems žinoma. Galiausiai labiausiai paplitusiame tekste Gal 1, 15–17 parašyta: „Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir tada vėl grįžau į Damaską.“ Šioje „savęs apologijoje“ Paulius ryžtingai pabrėžia, jog ir jis yra tikras Prisikėlusiojo liudytojas ir turi tiesiogiai iš Prisikėlusiojo gautą misiją.

Taigi abu šaltiniai, Apaštalų darbai ir Pauliaus laiškai, esminiais dalykais sutampa ir sutaria: Prisikėlusysis Pauliui kalbėjo, jis pašaukė jį apaštalauti, padarė tikru apaštalu, prisikėlimo liudytoju, patikėdamas jam ypatingą užduotį skelbti Evangeliją pagonims, graikų ir romėnų pasauliui. Sykiu Paulius suprato, jog, nepaisydamas savo tiesioginio santykio su Prisikėlusiuoju, jis turi įstoti į Bažnyčios bendruomenę, leistis būti pakrikštijamas ir gyventi santarvėje su kitais apaštalais. Tik tokioje bendrystėje su visais jis galės būti tikras apaštalas, kaip pats apie tai rašo Pirmajame laiške korintiečiams: „Taigi ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote“ (15, 11). Tėra vienas vienintelis Prisikėlusiojo skelbimas, nes vienas vienintelis yra Kristus.

Kaip matome, visuose šiuose tekstuose Paulius šio momento niekada neaiškina kaip atsivertimo fakto. Kodėl? Dėl to iškelta daug hipotezių, tačiau man priežastis labai aiški. Ši jo gyvenimo pervarta, šis jo visos būties perkeitimas buvo ne psichologinio proceso, intelektinės ir moralinės brandos ar evoliucijos vaisius, tai atėjo iš išorės, buvo ne jo mąstymo, bet susitikimo su Jėzumi Kristumi rezultatas. Šia prasme tai buvo ne tiesiog atsivertimas, ne jo „aš“ subrendimas, bet mirtis ir prisikėlimas jam pačiam: viena jo egzistencija mirė ir iš to radosi nauja – su prisikėlusiu Kristumi. Niekaip kitaip šio Pauliaus atnaujinimo paaiškinti neįmanoma. Jokios psichologinės analizės negali to nei paaiškinti, nei išspręsti. Tik įvykis – sukrečiantis susitikimas su Kristumi yra raktas, leidžiantis suprasti tai, kas įvyko: mirtis ir prisikėlimas, atnaujinimas dėka To, kuris pasirodė ir su juo kalbėjosi. Apie atsivertimą galime ir turime kalbėti būtent tokia gilesne prasme. Šis susitikimas yra tikrasis atnaujinimas, pakeitęs visus Pauliaus matus. Dabar jis gali sakyti, jog tai, kas jam prieš tai buvo esminga ir iš pagrindų svarbu, tapo „sąšlavomis“; tai nebe „nuopelnas“, bet nuostolis, nes dabar svarbus tik gyvenimas Kristuje.

Vis dėlto neturėtume manyti, kad Paulius šitaip užsisklendė aklame įvykyje. Priešingai, nes prisikėlęs Kristus yra tiesos šviesa, paties Dievo šviesa. Tai išplėtė jo širdį ir padarė ją atvirą visiems. Jis neprarado nieko, kas jo gyvenime, jo pavelde buvo gera ir teisinga, bet naujaip suvokė išmintį, tiesą, Įstatymo ir Pranašų gelmę ir šitai naujoviškai pasisavino. Sykiu jo protas atsivėrė pagonių išminčiai; kadangi jis visa širdimi atsivėrė Kristui, tapo gebantis plačiam dialogui su visais, gebantis visiems tapti viskuo. Taip jis iš tiesų galėjo būti pagonių apaštalas.

Dabar paklauskime savęs: kas tuo norima pasakyti mums? Norima pasakyti, kad krikščionybė ir mums nėra nauja filosofija ar naujas moralės mokymas. Krikščionimis esame tik sutikdami Kristų. Tiesa, jis mums nepasirodo tokiu sukrečiančiu, švytinčiu būdu kaip Pauliui, norėdamas padaryti jį visų tautų apaštalu. Tačiau mes galime sutikti Kristų skaitydami Šventąjį Raštą, melsdamiesi ir dalyvaudami liturginiame Bažnyčios gyvenime. Galime palytėti Kristaus širdį ir pajusti, kad jis palyti mūsiškes. Tiktai per asmeninį santykį su Kristumi, tik šitaip susitikdami su Prisikėlusiuoju tikrai tampame krikščionimis. Ir tada mūsų protas atsiveria, atsiveria visa Kristaus išmintis ir visi tiesos turtai. Tad melskime Viešpatį, kad jis mus apšviestų, kad mums mūsų pasaulyje leistų su juo susitikti ir per tai dovanotų gyvą tikėjimą, atvirą širdį, pasaulį atnaujinti įstengiančią didelę meilę visiems.