Bendrųjų audiencijų katechezės

Pauliaus mokymas apie apaštalystės prasmę ir esmę (IV)

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį trečiadienį kalbėjau apie didžiulę pervartą šventojo Pauliaus gyvenime po jo susitikimo su Kristumi. Jėzus įžengė į jo gyvenimą ir persekiotoją pavertė apaštalu. Šis susitikimas ženklino jo misijos pradžią: Pauliaus nebegalėjo gyventi taip, kaip anksčiau, pajuto, kad Viešpats davė jam užduotį skelbti Evangeliją kaip apaštalui. Būtent apie šį naują jo gyvenimo būvį, t. y. apie jo buvimą apaštalu, šiandien ir norėčiau kalbėti. Paprastai, vadovaudamiesi Evangelija, su „apaštalo“ titulu tapatiname Dvylika, norėdami nurodyti tuos, kurie lydėjo Jėzų bei klausėsi jo mokymo. Tačiau apaštalu jaučiasi esąs ir Paulius, todėl akivaizdu, kad pauliškoji apaštalystės sąvoka Dvylikos grupe neapsiriboja. Tiesa, Paulius savo atvejį aiškiai skiria nuo tų, kurie apaštalais buvo pašaukti anksčiau už jį (plg. Gal 1, 17): jiems Bažnyčios gyvenime pripažįstama ypatinga vieta. Ir vis dėlto Paulius, kaip visiems žinoma, laiko save apaštalu siaurąja šio žodžio prasme. Juk iš tiesų niekas krikščionybės ištakų laikotarpiu nenukeliavo sausuma ir jūra tiek kilometrų, kiek jis, turėdamas prieš akis tikslą skelbti Evangeliją.

Tad jis laikėsi apaštalystės sąvokos, platesnės už susijusią vien su Dvylikos grupe ir pirmiausia perteiktos šventojo Luko Apaštalų darbuose (plg. Apd 1, 2.26; 6, 2). Juk Pirmajame laiške korintiečiams Paulius „Dvylika“ ir „visus apaštalus“ mini kaip dvi skirtingas grupes, kurioms pasirodė Prisikėlusysis (plg. 15, 5. 7). Tada pačiame tekste jis toliau save nuolankiai vadina „mažiausiu iš apaštalų“, lygina save su ne laiku gimusiuoju ir sako: „Esu <…> nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė“ (1 Kor 15, 9–10). Metafora apie ne laiku gimusįjį išreiškiamas didžiausias nusižeminimas; ji taip pat pasitaiko šv. Ignoto Antiochiečio Laiške romiečiams: „Aš žemiausias iš visų, ne laiku gimusysis, tačiau man bus leista būti kažkuo tada, kai pasieksiu Dievą” (9, 2). Ką Antiochijos vyskupas sako apie savo būsimą kankinystę, numatydamas, kad ji perkeis jo nekilnų būvį, tą pat apie savo apaštališkąsias pastangas kalba šventasis Paulius: jomis reiškiasi vaisinga Dievo malonė, gebanti nevykusį žmogų paversti nuostabiu apaštalu. Persekiotojas tampa Bažnyčios steigėju – štai ką Dievas padarė iš to, kuris Evangelijos požiūriu galėjo būti laikomas netikša!

Kas gi, šventojo Pauliaus supratimu, jį ir kitus padaro apaštalais? Jo laiškuose iškyla trys pagrindiniai apaštalo požymiai. Pirma, jis turi būti regėjęs Viešpatį (plg. 1 Kor 9, 1), t. y. turi būti su juo susitikęs taip, kad tas susitikimas būtų nulėmęs jo gyvenimą. Panašiai Laiške galatams (plg. 1, 15–16) jis sako, jog Dievas, savo malone apreikšdamas jam savo Sūnų, pašaukė, negana to, išrinko jį skelbti Gerąją Naujieną pagonims. Galiausiai apaštalu žmogų padaro Viešpats, o ne pretenzija. Apaštalas save apaštalu padaro ne pats, jį apaštalu padaro Viešpats: tad apaštalas turi nuolatos palaikyti santykį su Viešpačiu. Paulius ne be pagrindo kalba apie buvimą „pašauktuoju apaštalu“ (Rom 1, 1), t. y. apie buvimą pašauktu apaštalu „ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį iš numirusių prikėlusio Dievo Tėvo“ (Gal 1, 1). Štai pirmasis požymis – būti regėjusiam Viešpatį, būti jo pašauktam.

Antrasis bruožas yra „buvimas pasiųstam“. Graikiškas žodis apostolos reiškia „pasiųstasis, paskirtasis pasiuntiniu“, t. y. žymi šauklį ar žinios perteikėją; tad jis turi veikti kaip įpareigotasis ar siunčiančiojo atstovas. Dėl šios priežasties Paulius save apibūdina kaip „Kristaus Jėzaus apaštalą“ (1 Kor 1, 1; 2 Kor 1, 1), t. y. kaip jo delegatą, taip atsidavusį jo tarnybai, kad net save vadina „Jėzaus Kristaus tarnu“ (Rom 1, 1). Vėl į pirmą planą iškyla kito iniciatyva, iniciatyva Dievo Jėzuje Kristuje, kurio esame visiškai saistomi; tačiau pirmiausia pabrėžiama tai, kad iš jo gauta jo vardu atliktina misija, į šalį nustumiant absoliučiai visus asmeninius interesus.

Trečioji sąlyga – „Evangelijos skelbimas“, lydimas Bažnyčių įsteigimo. „Apaštalas“ negali ir neturi būti vien garbės titulas. Apaštalystė konkrečiai ir dramatiškai reikalauja visos atitinkamo subjekto egzistencijos. Pirmajame laiške korintiečiams Paulius sušunka: „Ar aš ne apaštalas? Argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus? Ar jūs ne mano darbo vaisius Viešpatyje?“ (9, 1). Panašiai jis kalba Antrajame laiške korintiečiams: „Jūs patys esate mūsų laiškas <...>. Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse”(3, 2–3).

Tad nestebėtina, kad Auksaburnis Paulių pavadina „deimantine siela“ (Sermones Panegyrici in Solemnitates, 1, 8) ir tęsia: „Kaip ugnis užgrūdina įvairias medžiagas <…>, lygiai taip Pauliaus žodžiai jo reikalui patraukdavo tuos, su kuriais jis užmegzdavo ryšį, ir tie, kurie jam būdavo priešiški, pagauti jo kalbų tapdavo šios dvasinės ugnies maistu“ (ten pat, 7, 11). Tai paaiškina, kodėl Paulius apaštalus apibrėžia kaip „Dievo bendradarbius“ (1 Kor 3, 9; 2 Kor 6, 1), kuriuose veikia jo malonė. Būdingas tikrojo apaštalo elementas, kurį Paulius gerai iškelia aikštėn, yra savotiškas Evangelijos ir evangelizuojančiojo sutapimas; jiems abiem skirtas toks pats likimas. Niekas taip, kaip Paulius, nėra pabrėžęs, kad Kristaus kryžiaus skelbimas atrodo kaip „papiktinimas ir kvailystė“ (plg. 1 Kor 1, 23); tokio skelbimo daug kas nesupranta ir jį atmeta. Taip buvo anuomet, ir neturi stebinti, kad taip yra ir šiandien. Tad apaštalas turi dalytis šiuo likimu atrodyti kaip „papiktinimas ir kvailystė“, ir Paulius tai žino – tokia yra jo gyvenimo patirtis. Ne be ironiškos potekstės korintiečiams jis rašo: „Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskučiausią vietą, tarsi nuteistiesiems myriop. Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekais laikomi. Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis” (1 Kor 4, 9–13). Štai šventojo Pauliaus apaštališko gyvenimo autoportretas – visuose varguose viršų ima buvimo Dievo palaimos bei Evangelijos malonės nešėju džiaugsmas.

Paulių apskritai atkaklios ištvermės visuose sunkumuose idėja sieja su to meto stoikų filosofija, tačiau jis įveikia grynai žmogiškąją perspektyvą pasitelkdamas Dievo ir Kristaus meilę: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 35–39). Visose šiose permainose Paulių veda būtent toks tikrumas, toks džiaugsmas – niekas negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės. O ši meilė yra tikrojo žmogaus gyvenimo meilė.

Kaip matome, Paulius dovanojo save Evangelijai visą; galėtume sakyti ištisą dieną, be pertrūkio! Ir jis savo tarnybą vykdė ištikimai ir džiugiai, kad vienaip ar kitaip išgelbėtų bent kai kuriuos (plg. 1 Kor 22). Ir nors žinojo, kad jiems yra tėvas (plg. 1 Kor 4, 15) ar net motina (plg. Gal 4, 19), jis Bažnyčių atžvilgiu laikėsi besąlygiškos tarnystės nuostatos, įstabiai šitai paaiškindamas taip: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai“ (2 Kor 1, 24). Štai visų laikų visų Kristaus apaštalų misija – būti tikrojo džiaugsmo bendradarbiais.