Bendrųjų audiencijų katechezės

Paulius ir kiti apaštalai (V)

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau kalbėti apie Pauliaus santykį su apaštalais, pirma jo pradėjusiais sekti Jėzų. Šiuos santykius visada ženklino Pauliaus gili pagarba bei jo atvirumas, kylantis iš Evangelijos tiesos gynimo. Paulius praktiškai buvo Jėzaus iš Nazareto amžininkas, tačiau jo viešojo gyvenimo laikotarpiu niekada neturėjo progos sutikti. Dėl to po veriančios šviesos apakinimo kelyje į Damaską jis jautė poreikį pasisemti žinių iš pirmųjų Mokytojo mokinių, Jo išsirinktų nešti Evangeliją ligi žemės pakraščių.

Laiške galatams Paulius pateikia svarbios informacijos apie ryšius, palaikytus su kai kuriais iš Dvylikos, pirmiausia su Petru, išrinktu Uola, ant kurios pastatyta Bažnyčia (plg. Gal 1, 18), su „Viešpaties broliu“ Jokūbu (plg. 1, 19) ir Jonu (plg. Gal 2, 9). Jis nesvyruodamas pripažįsta juos esant Bažnyčios „stulpais“. Ypač reikšmingas jo susitikimas su Kefu (Petru) Jeruzalėje. Paulius pasiliko su juo penkiolika dienų, kad „susipažintų“ (plg. Gal 1, 19), t. y. sužinotų apie žemiškąjį Prisikėlusiojo gyvenimą – to, kuris „pagavo“ jį kelyje į Damaską ir iš pagrindų pakeitė jo gyvenimą: iš Dievo Bažnyčios persekiotojo Paulius tapo iki tol jo griauto tikėjimo į nukryžiuotą Mesiją ir Dievo Sūnų skelbėju (plg. Gal 1, 23).

Kokios informacijos apie Jėzų Paulius gavo praėjus trejiems metams nuo susitikimo pakeliui į Damaską? Pirmajame laiške korintiečiams aptinkame dvi žinias, kurias Paulius išgirdo Jeruzalėje ir suformulavo kaip esminius krikščionių tradicijos, pamatinės tradicijos, elementus. Jis perteikia jas pažodžiui, lygiai tokias pat, kokias išgirdo, labai iškilmingai pasakydamas: „jums perdaviau, ką esu gavęs“. Tad jis pabrėžia ištikimybę tam, ką yra gavęs, bei sąžiningai perteikia tai dabar naujiems krikščionims. Šie esminiai elementai susiję su Eucharistija ir prisikėlimu ir kaip tekstai buvo suformuluoti jau ketvirtajame dešimtmetyje. Tad priartėjame prie Jėzaus mirties, palaidojimo ir prisikėlimo (plg. 1 Kor 15, 3–4). Stabtelėkime prie vieno ir prie kito. Jėzaus žodžiai per Paskutinę vakarienę (plg. 1 Kor 11, 23–25), Pauliaus akimis, išties yra Bažnyčios gyvenimo centras: iš čia išauga Bažnyčia, tapdama pati savimi. Greta to, kad šie žodžiai Eucharistiją nusako kaip centrą, iš kurio vis gimsta Bažnyčia, – tai taip pat tvirtinama visoje Pauliaus teologijoje, visame jo minties lobyne – jie daro didelę įtaką Pauliaus asmeniniam santykiui su Jėzumi. Jais, viena vertus, paliudijama, kad Eucharistija nušviečia kryžiaus prakeikimą, paversdama jį palaima (plg. Gal 3, 13–14), ir, kita vertus, paaiškinama Jėzaus mirties ir prisikėlimo reikšmė. Pauliaus laiške Eucharistijos steigimo žodžiai „už jus“ virsta „už mane“ (Gal 2, 20), suasmeninami žinant, kad tame „už jus“ jis pats buvo pažįstamas bei mylimas Jėzaus ir, kita vertus, tai reiškia „už visus“ (2 Kor 5, 14): šis „už jus“ tampa „už mane“ ir „už Bažnyčią“ (Ef 5, 25), taigi – atperkamosios kryžiaus aukos „už visus“ (plg. Rom 3, 25). Kasdien maitindamasi Prisikėlusiojo Dvasios galia, Bažnyčia Eucharistijos ir Eucharistijoje statydinama ir suvokia save kaip „Kristaus kūną“ (1 Kor 12, 27).

Kitame tekste, tekste apie Prisikėlimą, mums vėl perteikiama ta pati ištikimybės formulė. Šv. Paulius rašo: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Šioje jam perduotoje tradicijoje Paulius vėl pamini pasakymą „už mūsų nuodėmes“, kuriuo pabrėžiamas Jėzaus dovanojimasis Tėvui siekiant išgelbėti mus iš nuodėmės ir mirties. Iš šio dovanojimosi Paulius išrutulioja labiausiai jaudinantį bei žavintį pasakymą apie mūsų santykį su Kristumi: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21). „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Pravartu priminti žodžius, kuriais tokį paradoksalų Pauliaus pasakymą pakomentavo augustinų vienuolis Martynas Liuteris: „Tai didingas dieviškosios malonės nusidėjėliams slėpinys: dėl įstabių mainų mūsų nuodėmės yra nebe mūsų, bet Kristaus, ir Kristaus teisumas yra nebe Kristaus, bet mūsų“ (Psalmių komentarai, 1513–1515). Ir taip esame išgelbėti.

Pravartu atkreipti dėmesį, kad pradinėje, iš lūpų į lūpas perduodamoje kerigmoje (skelbime) sakoma ne „buvo prikeltas“, kas būtų logiškiau ir labiau derėtų su „numirė … buvo palaidotas“, bet „yra prikeltas“. Forma „yra prikeltas“ pasirinkta siekiant pabrėžti, kad Kristaus prisikėlimas iki dabar daro poveikį tikinčiųjų egzistencijai: šitai galime išversti kaip: „yra prikeltas ir tebegyvena“ Eucharistijoje bei Bažnyčioje. Kristaus mirtį ir prisikėlimą liudija visi Raštai, nes, pasak Hugono Viktoriškio, „visas dieviškasis Raštas tėra viena knyga, ir ši knyga yra Kristus, nes visas Raštas kalba apie Kristų ir atbaigiamas Kristuje“ (De arca Noe, 2, 8). Šv. Ambraziejus Milanietis galėjo sakyti, kad „Rašte skaitome Kristų“, tik dėl to, jog ankstyvoji Bažnyčia naujaip perskaitė Izraelio Raštus, pradėdama nuo Kristaus ir grįždama prie jo.

Prisikėlusiojo pasirodymų Kefui, Dvylikai, daugiau negu penkiems šimtams brolių ir Jokūbui vardijimas užbaigiamas užuomina apie pasirodymą asmeniškai jam, Pauliui, kelyje į Damaską: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man“ (1 Kor 15, 8). Kadangi yra persekiojęs Dievo Bažnyčią, Paulius čia išpažįsta savo nevertumą būti laikomam tokio paties lygmens apaštalu kaip ankstesni už jį apaštalai: bet jam suteikta Dievo malonė neliko bergždžia (plg. 1 Kor 15, 10). Kaip tik dėl to jis giriasi dieviškąja malone, suvienijančia jį su pirmaisiais Kristaus prisikėlimo liudytojais. „Ar aš, ar jie – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote“ (1 Kor 15, 11). Svarbu skelbti tą pačią vieną Evangeliją: ir jie, ir aš skelbiame tą patį tikėjimą, tą pačią numirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus, dovanojančio save švenčiausiojoje Eucharistijoje, Evangeliją.

Svarba, jo teikiama gyvajai Tradicijai, Bažnyčios perteikiamai savo bendruomenėms, rodo, kaip klysta norintieji Pauliui priskirti krikščionybės išradimą: prieš imdamas skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją, jis sutiko jį kelyje į Damaską ir atrado Bažnyčioje, matydamas jį gyvenant tarp Dvylikos ir tų, kurie sekė paskui jį Galilėjos keliais. Kitose katechezėse labiau pasigilinsime, koks Pauliaus indėlis į ankstyvąją Bažnyčią. Tačiau iš Prisikėlusiojo gautoji misija evangelizuoti pagonis turėjo būti patvirtinta ir laiduota tų, kurie jam ir Barnabui padavė dešinę kaip jų apaštalavimo bei evangelizavimo patvirtinimo ir priėmimo į Kristaus Bažnyčios bendrystę ženklą (plg. Gal 2, 9). Tada tampa aišku, kad posakis: „Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame“ (2 Kor 5, 16) reiškia ne kad jo žemiškasis gyvenimas menkai reikšmingas mūsų brendimui tikėjimu, bet kad nuo prisikėlimo momento mūsų ryšio su juo būdas pasikeitė. Jis sykiu yra Dievo Sūnus, kūnu kilęs iš Dovydo giminės ir šventumo Dvasia per prisikėlimą pristatytas galingu Dievo Sūnumi, – primena Paulius Laiško romiečiams pradžioje (1, 3–4).

Juo labiau stengsimės sekti Jėzaus iš Nazareto pėdomis Galilėjos keliais, juo geriau suprasime, kad jis prisiėmė mūsų žmogystės naštą tapdamas panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę. Mūsų tikėjimas gimęs ne iš mito ar idėjos, bet iš susitikimo su Prisikėlusiuoju Bažnyčios gyvenime.