Bendrųjų audiencijų katechezės

Kryžiaus teologija (X)

Brangūs broliai ir seserys!

Asmeninėje šventojo Pauliaus patirtyje neginčijamas dalykas yra tai, jog jis, iš pradžių persekiojęs krikščionis bei jų atžvilgiu smurtavęs, nuo savo atsivertimo kelyje į Damaską akimirksnio perėjo į nukryžiuoto Kristaus pusę, paversdamas jį savo gyvenimo prasme ir savo skelbimo pradu. Jo egzistencija buvo sielų labui atiduotas gyvenimas (plg. 2 Kor 12, 15), tikrai nei ramus, nei apsaugotas nuo pinklių bei sunkumų. Per susitikimą su Jėzumi jam paaiškėjo esminė kryžiaus reikšmė: jis suprato, kad Jėzus numirė ir prisikėlė už visus ir jį patį. Svarbūs buvo abu dalykai: visuotinumas – Jėzus tikrai numirė už visus ir subjektyvumas – jis numirė ir už mane. Tad kryžiumi apsireiškė neužtarnaujama ir gailestinga Dievo meilė. Šią meilę Paulius pirmiausia patyrė savo paties atžvilgiu (plg. Gal 2, 20) ir iš nusidėjėlio tapo tikinčiuoju, iš persekiotojo – apaštalu. Diena iš dienos savo naujajame gyvenime jis patirdavo, kad išganymas buvo „malonė“, kad visa tai kilo iš Kristaus mirties, ne iš jo nuopelnų, kurių apskritai nė nebuvo. „Malonės Evangelija“ tapo jam vieninteliu būdu kryžiui suprasti – ne tik jo naujos egzistencijos kriterijumi, bet ir atsakymu savo pašnekovams. Tarp jų pirmiausia minėtini žydai, dėję viltis į darbus ir iš jų laukę išganymo, po to graikai, kryžiui priešpriešinę savo žmogiškąją išmintį, galiausiai eretikų grupės, krikščionybės vaizdinį susimeistravusios pagal savo pačių gyvenimo modelį.

Šventojo Pauliaus akimis, kryžiui išganymo istorijoje teko esminis primatas; jis yra jo teologijos centras, nes „kryžius“ reiškia „išganymą kaip malonę“, išganymą, dovanojamą kiekvienam kūriniui. Kristaus kryžiaus tema tampa esminiu ir pirminiu apaštalo skelbimo elementu: akivaizdžiausias pavyzdys susijęs su Korinto bendruomene. Nerimą keliančios netvarkos ir papiktinimų kupinai Bažnyčiai, kurios bendrystei grėsė pasidalijimai ir vidiniai susiskaldymai, Paulius adresuoja ne subtilų žodį ar subtilią išmintį, bet skelbia Kristų, nukryžiuotą Kristų. Jo jėga yra ne įtikinėjimas, bet – tai paradoksalu – to, kuris pasitiki „Dievo galybe“, silpnumas ir virpėjimas iš baimės (plg. 1 Kor 2, 1–4). Kryžius dėl visa to, ką išreiškia, bei dėl glūdinčios teologinės žinios yra papiktinimas ir kvailystė. Apaštalas šitai patvirtina įspūdinga jėga, todėl čia pravartu išgirsti jo paties žodžius: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. <...> O kadangi pasaulis savo išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, tai Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 18–23).

Pirmosios krikščionių bendruomenės, į kurias kreipiasi Paulius, labai gerai žino, kad Jėzus prisikėlė ir yra gyvas; apaštalas trokšta ne tik korintiečiams ar galatams, bet ir mums visiems priminti, jog Prisikėlusysis visada yra tas, kuris buvo nukryžiuotas. Kryžiaus „papiktinimas“ ir „kvailystė“ yra būtent tai, jog kaip tik ten, kur, regis, tėra žlugimas, skausmas ir pralaimėjimas, glūdi visa Dievo begalinės meilės galia, nes kryžius išreiškia meilę, o meilė – tikrąją jėgą, pasireiškiančią šiuo tariamu silpnumu. Žydams kryžius yra skandalon, t. y. pinklės arba suklupimo akmuo: pamaldžiam žydui, kuriam sunku ką nors panašaus surasti Šventajame Rašte, jis, regis, kliudąs tikėti. Atrodo, jog Paulius gana drąsiai sako, jog čia ant kortos pastatyta labai daug: kryžius, žydų akimis, prieštarauja pačiai Dievo, apsireiškusio įstabiais ženklais, esmei. Tad priimti Kristaus kryžių reiškia iš pagrindų perkeisti santykio su Dievu pobūdį. Pagrindą atmesti kryžių žydai suranda Apreiškime, t. y. ištikimybėje protėvių Dievui, tuo tarpu pagonims priešinimosi kryžiui kriterijus yra protas. Pastariesiems kryžius yra būtent moria, kvailystė, prėskybė, t. y. valgis be druskos; daugiau negu klaida – tai sveiko žmogaus proto įžeidimas.

Pačiam Pauliui nekart teko patirti krikščioniškojo skelbimo atmetimą: jis laikytas „prėsku“, bereikšmiu, nevertu dėmesio racionalios logikos plotmėje. Kas, kaip graikai, tobulumu laikė dvasią, grynąjį mąstymą, tam jau buvo nepriimtina tai, kad Dievas galėjo tapti žmogumi bei panirti į visas laiko ir erdvės ribotybes. Ir visiškai neįsivaizduojama – kad Dievas galėjo būti nukryžiuotas! Matome, jog tokia graikų logika yra ir visuotinė mūsų laikų logika. Kaip būtų galima suprasti apatheia – abejingumą, kaip aistrų nebuvimą Dieve, kai Dievas tapo žmogumi ir susinaikino, po to net susigrąžino kūną, kad galėtų prisikėlęs gyventi? „Apie tai pasiklausysime kitą kartą“ (Apd 17, 32), – tyčiodamiesi sakė Pauliui atėniečiai, išgirdę jį kalbant apie prisikėlimą iš numirusių. Tobulumu jie laikė išsilaisvinimą iš kūno, kuris, jų požiūriu, buvo kalėjimas; tai kaip jiems kūno susigrąžinimas galėjo nepasirodyti klaida? Antikinėje kultūroje kūnu tapusiam Dievui, regis, tiesiog nebuvo jokios vietos. Visas „Jėzaus iš Nazareto“ įvykis atrodė paženklintas didžiausio prėskumo, o kryžius neabejotinai buvo to simboliškiausias momentas.

Tačiau kodėl šventasis Paulius būtent žodį apie kryžių pavertė esminiu savo skelbimo momentu? Atsakyti nesunku: kryžiumi apreiškiama „Dievo galybė“ (plg. 1 Kor 1, 24), kuri kitokia negu žmogaus jėga; juo apreiškiama būtent Dievo meilė: „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (ten pat, 25). Būdami šimtmečiais nutolę nuo Pauliaus laikų, regime, jog nugalėjo ne kryžiui besipriešinanti išmintis, bet kryžius. Išmintis yra Nukryžiuotasis, nes jis tikrai apreiškia, kas yra Dievas, t. y. Meilės, nepabūgstančios nė kryžiaus, kad išgelbėtų žmones, galybę. Dievas naudojasi būdais bei įrankiais, kurie mums iš pirmo žvilgsnio atrodo silpnumas. Kryžiumi atidengiamas, viena vertus, žmogaus silpnumas ir, kita vertus, tikroji Dievo galia, t. y. meilės neužtarnaujamumas: kaip tik šis visiškas neužtarnaujamumas yra tikroji išmintis. Paulius tai patyrė net savo kūnu ir liudija įvairiomis savo dvasinio kelio atkarpomis, kiekvienam Jėzaus mokiniui tapusiomis tiksliais atsparos taškais: „Bet man atsakė: gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9); taip pat: „Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo“ (1 Kor 1, 28). Apaštalas taip artimai save tapatina su Kristumi, kad, nors ir gyvendamas tarp tokios daugybės išbandymų, gyvena tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris jį pamilo ir paaukojo save už jo ir visų nuodėmes (plg. Gal 1, 4; 2, 20). Ši apaštalo autobiografinė nuoroda mums visiems tampa paradigmine.

Įstabią kryžiaus teologijos santrauką šventasis Paulius pateikė Antrajame laiške korintiečiams (5, 14–21), kur ji įrėminta dviejų pamatinių ištarų: viena vertus, Kristus, kurį Dievas dėl mūsų padarė nuodėme (21 eil.), mirė už visus (14 eil.); kita vertus, Dievas sutaikino mus su savimi, neįskaitydamas mums mūsų nusižengimų (18–20 eil.). Dėl tokios „sutaikinimo tarnystės“ esame išpirkti iš bet kurios vergovės (plg. 1 Kor 6, 20; 7, 23). Čia paaiškėja, kaip visa tai svarbu mūsų gyvenimui. Mes irgi turime įžengti į šią „sutaikinimo tarnystę“, visada suponuojančią savojo pranašumo atsisakymą ir meilės kvailystės pasirinkimą. Šventasis Paulius atsisakė savo gyvenimo, visiškai atiduodamas save sutaikinimo, kryžiaus, kuris yra išganymas mums visiems, tarnybai. Taip pasielgti turime ir mes: savo jėgą galime atrasti nuolankioje meilėje, o savo išmintį – iš atsisakymo kylančiame silpnume, idant per tai įžengtume į Dievo galybę. Visi privalome gyventi vadovaudamiesi šia tikrąja išmintimi: gyventi ne sau, bet tikėdami į tą Dievą, apie kurį visi galime pasakyti: jis „pamilo mane ir paaukojo save už mane“.