Bendrųjų audiencijų katechezės

Mokymas apie nuteisinimą (XIII)

Brangūs broliai ir seserys!

Žengdami keliu, kuriame mūsų vadovas yra šventasis Paulius, šiandien pasigilinkime į temą, esančią Reformacijos amžiaus ginčų centre, – į nuteisinimo klausimą. Kaip žmogus tampa teisus Dievo akyse? Tuo laiku, kai kelyje į Damaską sutiko Prisikėlusįjį, Paulius buvo subrendęs žmogus: nepriekaištingas įstatymo reikalaujamu teisumu (plg. Fil 3, 6), jis daugelį savo amžininkų pranoko Mozės nuostatų laikymusi ir kuo uoliausiai stengėsi išlaikyti tėvų tradicijas (plg. Gal 1, 14). Damasko apšvietimas jo gyvenimą iš pagrindų pakeitė: visus nuopelnus, įgytus per savo nepriekaištingą religinę karjerą, Jėzaus Kristaus pažinimo didybės akivaizdoje jis ėmė laikyti „sąšlavomis“ (plg. Fil 3, 8). Laiškas filipiečiams jaudinamai liudija Pauliaus perėjimą nuo įstatymu paremto ir nustatytų darbų paisymu įgyjamo teisumo prie tikėjimu į Kristų besiremiančio teisumo: jis suprato, kad tai, kas iki šiol atrodė kaip pelnas, Dievo akyse iš tikrųjų buvo nuostolis. Todėl nutarė visą savo egzistenciją investuoti į Jėzų Kristų (plg. Fil 3, 7). Dirvoje paslėptas lobis ir brangūs perlai, į kuriuos investuotinas visas kapitalas, buvo nebe įstatymo darbai, bet Jėzus Kristus, jo Viešpats.

Ryšys tarp Pauliaus ir Prisikėlusiojo tapo toks gilus, kad paakino jį teigti, jog Kristus yra nebe tik jo gyvenimas, bet ir jo gyvensena – taip, kad, norint jį pasiekti, net mirtis tapo laimėjimu (plg. Fil 1, 21). Jis neniekino gyvenimo, tačiau suvokė, kad jam gyvenimas neturi kito tikslo, todėl tetroško pasiekti Kristų tarsi finišo liniją, idant su juo visam laikui pasiliktų: Prisikėlusysis tapo jo egzistencijos pradžia ir siekiu, jo bėgsmo pagrindu ir tikslu. Tiktai rūpinimasis tikėjimo branda tų, kuriems jis buvo atnešęs Evangeliją, ir visomis savo įsteigtomis Bažnyčiomis (plg. 2 Kor 11, 28) privertė sulėtinti bėgimo pas savo vienintelį Viešpatį greitį ir palaukti mokinių, kad jie visi kartu su juo galėtų skubėti į tikslą. Net moralės požiūriu ir neturėdamas sau ko nors prikišti tuomet, kai laikėsi įstatymo, jis, pasiekęs Kristų, nesiėmė savęs teisti (plg. 1 Kor 4, 3–4), bet apsiribojo pastangomis bėgti, kad pagautų tą, kurio pats buvo pagautas (plg. Fil 3, 12).

Būtent ši asmeninė ryšio su Jėzumi Kristumi patirtis dabar leidžia Pauliui savo Evangelijos šerdimi padaryti neįveikiamą dviejų alternatyvių kelių į nuteisinimą priešybę: vienas kelias grįstas Įstatymo darbais, kitas – tikėjimo į Kristų malone. Alternatyva tarp teisumo įstatymo darbais ir teisumo tikėjimu į Kristų tampa per jo laiškus besidriekiančia vyraujančia tema: „Nors mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai, tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus“ (Gal 2, 15–16). O kreipdamasis į Romos krikščionis, jis pabrėžia: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 23–24). Ir priduria: „Mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“ (ten pat, 28). Liuteris šią vietą išvertė: „vien tikėjimu“. Prie to katechezės pabaigoje dar grįšiu. Pirma turime pasiaiškinti, kas yra šis „įstatymas“, iš kurio esame išlaisvinti, ir kas tie „įstatymo darbai“, kurie nė vieno nepadaro teisaus. Jau Korinto bendruomenėje būta požiūrio, vėliau reguliariai sugrįžtančio istorijos tėkmėje. Tai nuomonė, jog tas įstatymas yra Mozės įstatymas, todėl krikščioniškoji laisvė yra išlaisvinimas iš etikos. Korinte, pavyzdžiui, buvo paplitęs pasakymas: panta moi exestin („man viskas leista“). Toks aiškinimas, savaime suprantama, klaidingas: krikščioniškoji laisvė nėra libertinizmas, išlaisvinimas iš pareigos daryti gera.

Bet ką tada reiškia įstatymas, iš kurio esame išlaisvinti ir kuris neišgelbėja? Šventajam Pauliui, kaip visiems jo amžininkams, žodis „įstatymas“ reiškė visą Torą, t. y. penkias Mozės knygas. Tora, pagal Pauliaus studijuotą ir fariziejų perimtą aiškinimą, aprėpė žmogaus tapatybę iš esmės apibrėžiančių elgsenų kompleksą nuo etinio branduolio iki apeigų bei kulto taisyklių. Joms pirmiausia priklausė apipjaustymas, valgio nuostatai, ritualinis švarumas, šabo laikymosi taisyklės ir t. t. Tokios elgsenos dažnai išnyra Jėzaus ir jo amžininkų diskusijose. Laikytis visų šių socialinę, kultūrinę ir religinę tapatybę išreiškiančių taisyklių III a. pr. Kr., helenistinės kultūros laikotarpiu, buvo itin svarbu. Ši kultūra, tapusi ano meto visuotine kultūra ir atrodžiusi kaip racionali, tolerantiška politeistinė kultūra, darė didelį spaudimą kultūrinio vienodumo linkme, ir dėl to Izraeliui, politiškai priverstam įsilieti į šią bendrąją helenistinę kultūrą, iškilo grėsmė prarasti savo tapatybę, taigi taip pat prarasti brangų tėvų tikėjimo paveldą – tikėjimą į vieną Dievą ir tikėjimą Dievo pažadais.

Priešinantis tokiam kultūriniam spaudimui, kėlusiam grėsmę ne tik Izraelio tapatybei, bet ir tikėjimui į vieną Dievą bei tikėjimui jo pažadais, buvo būtina suręsti „skiriamąją sieną“, sukurti tikėjimo brangaus paveldo gynybos bei apsaugos skydą. Šią „sieną“ sudarė judaizmo taisyklių ir nuostatų laikymasis. Paulius, šių taisyklių laikymąsi laikęs priemone Dievo dovanai, tikėjimo į vieną vienintelį Dievą paveldui apginti, manė, jog šiai tapatybei grasina krikščionių laisvė. Todėl juos persekiojo. Susitikimo su Prisikėlusiuoju akimirksnį jis suprato, jog sulig Kristaus prisikėlimu situacija iš esmės pakito. Sulig Kristumi Izraelio Dievas – vienintelis tikrasis Dievas – tapo visų tautų Dievu. Siena tarp Izraelio ir pagonių, kaip jis tvirtina Laiške efeziečiams, tapo nebebūtina: Kristus apsaugo nuo politeizmo ir visų jo atmainų; Kristus suvienija mus su vienatiniu Dievu ir jame; Kristus laiduoja mūsų tikrąją tapatybę kultūrų įvairovėje. Siena nebebūtina, mūsų bendroji tapatybė kultūrų įvairovėje yra Kristus, o būtent jis ir nuteisina. Būti teisiam tiesiog reiškia būti su Kristumi ir Kristuje. Ir to pakanka. Laikytis kitų taisyklių nebebūtina. Todėl Liuterio pasakymas sola fide teisingas tik tada, kai tikėjimas nėra priešpriešinamas meilei, gailestingajai meilei. Tikėti reiškia žvelgti į Kristų, patikėti save Kristui, laikytis Kristaus, darytis panašiam į Kristų ir jo gyvenimą. O forma, Kristaus gyvenimas, yra meilė. Tad tikėti reiškia tapti panašiam į Kristų ir įžengti į jo meilę. Todėl Laiške galatams, kuriame išskleidė savo mokymą apie nuteisinimą, šventasis Paulius kalba apie tikėjimą, veikiantį per meilę (plg. Gal 5, 14).

Paulius žino, jog ši meilė Dievui ir artimui yra visas įstatymas, ir ja jis yra įvykdomas. Tad visas įstatymas įgyvendinamas bendryste su Kristumi per tikėjimą, kuriantį meilę. Tą pat išgirsime ateinantį sekmadienį, Kristaus Karaliaus iškilmės Evangelijos skaitinyje. Tai Evangelija apie Teisėją, kurio vienintelis kriterijus yra meilė. Jis teklausia: ar aplankei mane, kai buvau susirgęs? Kai kalėjau? Ar pamaitinai mane, kai buvau alkanas? Ar aprengei mane, kai buvau nuogas? Ir šitaip meile nustatomas teisumas. Tad šios Evangelijos pabaigoje galime pasakyti: tik meilė, tik gailestingoji meilė. Tarp šios Evangelijos ir šventojo Pauliaus nėra jokio prieštaravimo. Galvoje turimas tas pats požiūris, jog bendrystė su Kristumi, tikėjimas į Kristų pagimdo meilę. O meile įgyvendinama bendrystė su Kristumi. Tad esame teisūs, kai būname su juo susivieniję, – tik taip, o ne kitaip.

Baigdami galime tik melsti Viešpatį, kad jis mums padėtų tikėti, tikrai tikėti. Taip tikėjimas tampa gyvenimu, vienybe su Kristumi, mūsų gyvenimo perkeitimu. O perkeisti jo meilės, meilės Dievui ir artimui, galime tikrai būti teisūs Dievo akyse.