Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie apaštalą Paulių: Adomo ir Kristaus santykis (XV)

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandienėje katechezėje nagrinėsime Adomo ir Kristaus santykį, šventojo Pauliaus nužymėtą žinomame Laiške romiečiams (5, 12–21), kuriame Bažnyčiai perteikiami esminiai mokymo apie gimtąją nuodėmę metmenys. Tiesą sakant, protėvį ir Kristų Paulius jau sugretino Pirmajame laiške korintiečiams, kalbėdamas apie tikėjimą prisikėlimu: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti. <…> Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe, paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15, 22.45). Rom 5, 12–21 Kristaus ir Adomo sugretinimas labiau išplėtojamas bei paaiškinamas: Paulius peržvelgia išganymo istoriją nuo Adomo iki Įstatymo ir nuo Įstatymo iki Kristaus. Arenos viduryje – ne tiek Adomas ir nuodėmės padariniai žmonijai, kiek veikiau Jėzus Kristus ir malonė, per jį gausiai išlieta ant žmonijos. Kartojant Kristaus atžvilgiu žodelį „labiau“, pabrėžiama, kad per jį gauta dovana taip toli pranoksta Adomo nuodėmę ir iš jos išplaukiančius padarinius, kad Paulius gali daryti išvadą: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Šitaip sugretindamas Adomą ir Kristų, Paulius aikštėn iškelia pirmojo žmogaus žemesnę padėtį antrojo atžvilgiu.

Kita vertus, Paulius mini Adomo nuodėmę, kad išryškintų neišmatuojamą malonės dovaną per Kristų. Galima sakyti: jei jam nebūtų rūpėję parodyti esminės malonės reikšmės, jis nebūtų aptarinėjęs nuodėmės, kuri „per vieną žmogų“ „įėjo į pasaulį“, „o per nuodėmę mirtis“ (Rom 5, 12). Tad jei Bažnyčios tikėjime subrendo dogmos apie gimtąją nuodėmę suvokimas, tai tik todėl, kad ši dogma neatsiejamai susijusi su kita dogma, būtent su dogma apie išganymą ir laisvę Kristuje. Dėl šios aplinkybės Adomo ir žmonijos nuodėmės niekada nevalia aptarinėti atsietai nuo išganymo konteksto, t. y. neturint prieš akis ir nuteisinimo Kristuje horizonto.

Tačiau kaip šiandieniai žmonės turime paklausti: kas yra ši gimtoji nuodėmė? Ko moko Pauliaus, ko moko Bažnyčia? Ar šį mokymą šiandien dar galima išlaikyti? Daug kas mano, jog evoliucijos istorija nepalieka vietos mokymui apie pirmąją nuodėmę, kuri po to pasklinda po visą žmonijos istoriją. Tačiau tada pagrindo netektų klausimas dėl atpirkimo ir Atpirkėjo. Tad egzistuoja gimtoji nuodėmė ar ne? Norėdami atsakyti, turėtume skirti du mokymo apie gimtąją nuodėmę aspektus. Vienas jų yra empirinis, t. y. egzistuoja konkreti, regima, sakytume, visiems apčiuopiama tikrovė. Kitas aspektas susijęs su slėpiniu, su šio fakto ontologiniu pamatu. Empirinis duomuo yra tai, kad mūsų būtis prieštaringa. Viena vertus, kiekvienas žmogus žino, jog turi daryti gera, ir savo gelmėje tai daryti nori. Tačiau sykiu jis jaučia ir paskatą elgtis priešingai, sukti egoizmo, smurto keliu, daryti tik tai, kas jam patinka, net ir žinodamas, kad taip nusižengiama gėriui, Dievui ir artimui. Šventasis Paulius šį mūsų būčiai būdingą prieštaravimą Laiške romiečiams taip apibūdino: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (7, 18–19). Šis mūsų būtyje glūdintis prieštaravimas nėra teorija. Jį patiriame visi kasdien. Apsižvalgę nuolat regime šią antrąją valią vyraujant aplink mus. Pakanka prisiminti kasdienes naujienas apie neteisybes, smurtą, melą, palaidumą. Tai matome kasdien, tai – faktas.

Kaip šios blogio galios mūsų sielose padarinys istorijoje išsirutuliojo užteršta srovė, užnuodijanti žmogaus istorijos geografiją. Didysis prancūzų mąstytojas Blaise’as Pascalis kalbėjo apie „antrąją prigimtį“, uždengiančią mūsų pradinę, gerąją, prigimtį. Dėl šios „antrosios prigimties“ blogis ima atrodyti kaip žmogui normalus dalykas. Tad ir įprastinis posakis: „tai – žmogiška“ gali turėti dvejopą reikšmę. Jis gali reikšti: šis žmogus yra geras, jis tikrai elgiasi taip, kaip turėtų elgtis žmogus. Tačiau žodžiais „tai – žmogiška“ nusakoma ir tai, kas klaidinga: blogis yra normalus, žmogiškas dalykas. Blogis, atrodo, yra tapęs antrąja prigimtimi. Toks mūsų būtyje, mūsų istorijoje glūdintis prieštaravimas turi pažadinti troškimą būti atpirktiems, ir šitai matoma ir mūsų dienomis. Juk troškimas, kad pasaulis pasikeistų, ir pažadai, jog kuriamas teisingumo, taikos, gėrio pasaulis, iš tikro regimi visur: politikoje, pavyzdžiui, visi kalba apie būtinybę keisti pasaulį, kurti teisingesnį pasaulį. Ir kaip tik per tai reiškiasi trokšimas būti išlaisvintiems iš prieštaringumo, kurį jaučiame.

Blogio galios žmogaus širdyje ir žmogaus istorijoje fakto nuneigti neįmanoma. Klausimas – kaip šį blogį paaiškinti? Mąstymo istorijoje už krikščioniškojo tikėjimo ribų egzistuoja vienas pagrindinis paaiškinimo modelis, turintis įvairių variantų. Pagal šį modelį prieštaringa pati būtis, joje glūdi ir gėris, ir blogis. Antikoje ši idėja apėmė nuomonę, jog egzistuoja du pirminiai pradai – gerasis ir blogasis. Toks dualizmas neįveikiamas: abu pradai yra vienodo lygmens, todėl toks prieštaravimas visados egzistuos nuo pat būties pradžios. Mūsų būties prieštaringumas atspindintis, taip sakant, dviejų dieviškųjų pradų priešingumą. Evoliucionistinė bei ateistinė pasaulio samprata tokį požiūrį susigrąžina naujaip. Net jei remiantis tokia samprata į būtį ir žvelgiama monistiškai, kartu vis dėlto tariama, kad būtyje, kaip tokioje, nuo pat pradžios glūdi blogis ir gėris. Pati būtis nėra tiesiog gera, bet atvira gėriui ir blogiui. Blogis, kaip ir gėris, pirmapradiškas. O žmogaus istorija tik išskleidžianti jau visoje ankstesnėje evoliucijoje duotą modelį. Tai, ką krikščionys vadina gimtąja nuodėme, iš tikrųjų tėra mišri būties sąranga, gėrio ir blogio, priklausančio, pasak šios teorijos, pačiam būties audiniui, mišinys. Tai iš pagrindų nevilties paženklintas požiūris: jei taip yra, tai tuomet blogis nenugalimas. Galiausiai svarbus tik savasis interesas. O kiekviena pažanga neišvengiamai apmokėtina blogio gausa, ir kiekvienas norintysis tarnauti pažangai turįs būti pasirengęs šią kainą mokėti. Politika tokiomis prielaidomis iš esmės ir vadovaujasi, o kokie to padariniai – visi matome. Toks šiuolaikinis mąstymas galiausiai gali pagimdyti tik liūdesį bei cinizmą.

Tad vėl klausiame: ką sako šventojo Pauliaus liudijamas tikėjimas? Pirmiausia patvirtinamas abiejų prigimčių grūmimosi faktas, patvirtinamas šio blogio, kurio šešėlis slegia visą kūriniją, faktas. Išgirdę septintą Laiško romiečiams skyrių, galėtume pridurti aštuntą. Blogis tiesiog egzistuoja. Paaiškindamas tikėjimas, priešingai nei mūsų glaustai aptarti ir įvertinti kaip neviltį skatinantys dualizmai bei monizmai, sako: egzistuoja du šviesos slėpiniai ir vienas nakties slėpinys, kuris vis dėlto aprėpiamas šviesos slėpinių. Pirmasis šviesos slėpinys yra šis: tikėjimas mums sako, jog nėra dviejų pradų – gerojo ir blogojo, tėra vienas vienintelis pradas – Dievas Kūrėjas, ir šis pradas yra geras, vien geras, be blogio šešėlio. Todėl ir būtis nėra gėrio ir blogio mišinys. Būtis, kaip tokia, yra gera. Todėl gera būti, todėl gera yra gyventi. Štai linksmoji tikėjimo žinia: tėra vienintelė gera versmė – Kūrėjas. Todėl gera gyventi, gera būti vyru, moterimi, todėl gyvenimas yra geras dalykas. Po to – tamsos, nakties slėpinys. Blogis kyla ne iš pačios būties versmės, jis nėra vienodai pirmapradiškas. Blogis kyla iš sukurtosios laisvės, iš laisvės, kuria piktnaudžiaujama.

Kaip taip pasidarė galima, kaip tai atsitiko? Šitai pasilieka miglose. Blogis nėra logiškas dalykas. Tik Dievas ir gėris yra logiški dalykai, tik jie yra šviesa. Blogis lieka slėpiningas. Jis vaizduojamas didžiais įvaizdžiais, kaip Pradžios knygos 3 skyriuje, dviejų medžių, žalčio, nusidedančio žmogaus vizija. Didis įvaizdis, leidžiantis nuvokti, tačiau nepaaiškinantis to, kas savaime nelogiška. Galime nuvokti, bet ne paaiškinti. Lygiai taip negalime to perteikti kaip vieno fakto tarp kitų, nes tai gilesnė tikrovė. Pasilieka tamsos, nakties slėpinys. Tačiau išsyk priduriamas šviesos slėpinys: blogis kyla iš žemesnio lygmens versmės. Dievas su savo šviesa stipresnis. Todėl kūrinį, žmogų, galima išgydyti. Dualistiniai požiūriai – net evoliucionizmo monizmas – negali teigti, jog žmogų galima išgydyti. Tačiau jei blogis kyla tik iš žemesnio lygio versmės, tai tuomet žmogų iš tikrųjų galima išgydyti. Išminties knygoje sakoma: Sanabiles sunt generationes orbis terrarum (Išm 1, 14 Vulgata). Galiausiai paskutinis momentas: žmogų ne tik galima išgydyti, jis de facto išgydytas. Jį išgydė Dievas. Jis asmeniškai įžengė į istoriją. Nuolatinei blogio versmei jis priešpriešino tyrojo gerumo versmę. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus purvinam blogio srautui priešpriešina šviesos srautą. Ir šis srautas veikia istorijoje: regime šventuosius, didžiuosius šventuosius, bet kartu ir paprastuosius šventuosius, paprastus tikinčiuosius. Matome, kad iš Kristaus sklindantis šviesos srautas daro stiprų poveikį.

Broliai ir seserys, dabar advento laikas. Bažnyčios kalboje žodis „adventas“ reiškia buvimą čia ir dabar bei laukimą. Buvimas čia ir dabar: šviesa yra čia ir dabar, Kristus yra naujasis Adomas, jis su mumis ir tarp mūsų. Šviesa jau spindi, ir mes turime atverti širdies akis, kad išvystume šviesą ir panirtume į šviesos srautą. Pirmiausia turime būti dėkingi už tai, kad pats Dievas kaip naujoji gėrio versmė įžengė į istoriją. Tačiau adventas reiškia ir laukimą. Tamsi blogio naktis tebėra galinga. Todėl advento metu sena Dievo tautos giesme meldžiamės: Rorate caeli desuper. Ir karštai meldžiame: ateik, Jėzau, ateik. Suteik šviesai ir gėriui jėgos. Ateik ten, kur viešpatauja melas, Dievo nepažinimas, smurtas, neteisingumas. Ateik, Viešpatie Jėzau, suteik gėriui pasaulyje jėgos ir padėk mums būti šviesos nešėjais, taikos kūrėjais, tiesos liudytojais. Ateik, Viešpatie Jėzau!