Bendrųjų audiencijų katechezės

Dvasinis garbinimas (XVII)

Brangūs broliai ir seserys!

Šioje pirmoje 2009 m. bendrojoje katechezėje karštai norėčiau jums palinkėti gerų ką tik prasidėjusių naujųjų metų. Atgaivinkime įsipareigojimą atverti savo dvasią ir širdį Kristui, kad būtume tikri jo bičiuliai ir kaip tokie gyventume. Draugystė su juo laiduos, kad šie metai, nepaisant neišvengiamų sunkumų, būtų džiaugsmo ir ramybės kupinas kelias. Tiktai liekant susivienijus su Jėzumi naujieji metai bus geri ir laimingi.

Įsipareigojimas vienytis su Kristumi yra ir mums šventojo Pauliaus teikiamas pavyzdys. Todėl tęsdamas jam skirtas katechezes, šiandien norėčiau kalbėti apie vieną iš svarbių jo mąstymų aspektų, susijusį su kultu, arba garbinimu, kuriam pašaukti krikščionys. Anksčiau mėgta kalbėti apie apaštalo veikiau antikultinę tendenciją, apie kulto idėjos sudvasinimą. Šiandien geriau suprantame, kad Paulius Kristaus kryžiuje regėjo istorinę pervartą, iš pagrindų perkeičiančią ir atnaujinančią kulto tikrovę. Šis naujas požiūris į kultą pirmiausia aikštėn iškyla trijuose Laiško romiečiams tekstuose.

1. Prabilęs apie „Kristaus Jėzaus atpirkimą“ Paulius tęsia slėpiningais žodžiais: „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą“ (Rom 3, 25). Šiuo mums gana keistu pasakymu: „permaldavimo auka“ šventasis Paulius primena mums vadinamąjį senovinės šventyklos „malonės sostą“, t. y. Sandoros skrynios dangtį, laikytą Dievo ir žmogaus sąlyčio, Dievo slėpiningo buvimo žmonių pasaulyje tašku. Šis „malonės sostas“ Susitaikymo dieną – yom kippur – būdavo apšlakstomas aukojamo gyvūno krauju – krauju, per kurį praėjusių metų nuodėmės simboliškai pasiekdavo Dievą ir būdavo sumetamos į jo dieviškojo gerumo bedugnę, kad Dievo jėgõs tartum būtų sugertos, įveiktos, atleistos. Gyvenimas prasidėdavo iš naujo.

Šventasis Paulius apie šias apeigas užsimena ir sako: šios apeigos išreiškė troškimą visas mūsų kaltes, kad jos pranyktų, suversti į dieviškojo gailestingumo bedugnę. Tačiau gyvūnų krauju to nebuvo įmanoma padaryti. Reikėjo realesnio žmogaus kaltės ir Dievo meilės sąlyčio. Toks sąlytis tikrove tapo Kristaus kryžiuje. Kristus, tikras Dievo Sūnus, tapęs tikru žmogumi, prisiėmė visų mūsų kaltę. Jis pats yra žmogaus varganumo ir Dievo gailestingumo sąlyčio vieta; jo širdyje sutirpsta didžiulis žmonijos padarytas blogis ir atsinaujina gyvenimas.

Apreikšdamas mums šią permainą, Paulius sako: su Kristaus kryžiumi, iškiliausiu dieviškosios meilės, tapusios žmogiškąja, aktu, senasis kultas aukojant gyvūnus Jeruzalės šventykloje užbaigiamas. Šis simbolinis kultas, troškimo kultas, dabar pakeičiamas tikruoju kultu – Kristuje įsikūnijusia ir mirtimi ant kryžiaus pilnatvę pasiekusia Dievo meile. Tad tai nėra joks tikrojo kulto sudvasinimas; priešingai, tikrasis kultas, tikroji dieviškoji-žmogiškoji meilė pakeičia simbolinį bei laikiną kultą. Tikrasis kultas, atitinkantis Dievo ir žmogaus tikrovę, yra Kristaus kryžius, jo meilė su Kūnu ir Krauju. Dar prieš išoriškai sugriaunant šventyklą, šventyklos ir jos kulto laikas, Pauliaus akimis, jau buvo pasibaigęs: Paulius čia visiškoje santarvėje su Jėzumi, išpranašavusiu šventyklos pabaigą ir paskelbusiu apie kitą šventyklą, „ne rankų darbo“, apie jo Prisikėlusio Kūno šventyklą (plg. Mk 14, 58; Jn 2, 19 ir t.). Tiek apie pirmą ištrauką.

2. Antroji ištrauka, apie kurią šiandien norėčiau pakalbėti, yra Laiško romiečiams 12 skyriaus 1 eilutė: „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą.“ Šiais žodžiais išryškinamas tariamas paradoksas: auka paprastai reikalauja aukojamojo mirties, tuo tarpu Paulius kalba apie krikščionio gyvenimą. Pasakymas „aukoti savo kūnus“, turint prieš akis antrą aukos sampratą, įgyja kultinį „duoti kaip auką, paaukoti“ atspalvį. Sakant „aukoti savo kūnus“, galvoje turimas visas asmuo. Iš tiesų Rom 6, 13 Paulius kviečia save pavesti. Apskritai akivaizdus rėmimasis fiziniu krikščionio matmeniu sutampa su kvietimu: „Šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6, 20): tai reiškia pagerbti Dievą savo konkrečiausia kasdiene egzistencija, kurią sudaro santykių paženklinta, apčiuopiamai regima tikrovė.

Tokią laikyseną Paulius vadina „gyva, šventa, Dievui patinkančia auka“. Čia susiduriame su žodžiu „auka“. Tradicinėje vartosenoje ši sąvoka yra sakralaus konteksto dalis ir ja nusakoma, kad gyvūnas paskerdžiamas: viena jo dalis po to sudeginama dievų garbei, o kitą aukotojai suvalgo pokylio metu. Paulius šią sąvoką taiko krikščionio gyvenimui. Tokią auką jis apibūdina pasitelkdamas tris būdvardžius. Pirmuoju – „gyva” – išreiškiamas gyvastingumas. Antrasis – „šventa“ – primena mums pauliškąjį šventumo įsivaizdavimą, kai šventumas susijęs ne su vietomis ar objektais, bet su pačiu krikščionio asmeniu. Trečias – „Dievui patinkanti“ – veikiausiai remiasi dažnu aukos kaip „malonaus kvapo“ apibūdinimu Biblijoje (plg. Kun 1, 13.17; 23, 18; 26, 31; ir t. t.).

Iškart po to Paulius šį naują gyvenimo būdą apibrėžia kaip „dvasinį Dievo garbinimą“. Teksto komentuotojai gerai žino, jog graikišką pasakymą (ten logiken latreian) išversti sunku. Lotyniškoje Biblijoje jis ir perteikiamas kaip rationabile obsequium. Žodis rationabile išnyra pirmojoje Eucharistijos maldoje, Romos kanone: čia Dievo meldžiama priimti šią auką kaip rationabile. Paprastai verčiant: „dvasinis Dievo garbinimas“, visi graikiškojo teksto niuansai neperteikiami (neperteikia jų nė lotyniškasis vertimas). Bet kuriuo atveju čia kalbama ne apie mažiau realų ar net metaforišką Dievo kultą, bet apie konkretesnį ir realesnį kultą – kultą, kai visas žmogus kaip protu apdovanota būtybė pats tampa gyvojo Dievo garbinimu, šlovinimu.

Ši pauliškoji formulė, atkartojama Romos Eucharistijos maldoje, yra ilgo religinės patirties plėtojimosi šimtmečiais iki Kristaus vaisius. Šioje patirtyje susitinka Senojo Testamento teologinės plėtotės ir graikų mąstymo srovės. Norėčiau parodyti bent kelis šio proceso elementus. Pranašų knygose ir daugelyje psalmių šventyklos kruvinos aukos kritikuojamos griežtais žodžiais. Pavyzdžiui, 50 psalmėje Dievas taria: „Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame. Argi aš valgau jaučių mėsą, ar geriu ožių kraują? Atnašauk Dievui padėkos auką…” (12–14). Kitoje, 51 psalmėje ta pačia dvasia sakoma: „Juk aukomis tu nesigėri, – jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum. Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios“ (18 ir t.). Kai šventykla vėl buvo sugriauta helenistinio režimo (II a. pr. Kr.), Danielio knygoje aptinkame naują žingsnį ta pačia linkme. Ugnies šerdyje – t. y. persekiojamas, kenčiantis – Azarjas taip meldžiasi: „Neturime nūnai nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado; nei deginamosios atnašos, nei aukos, nei aukojimo, nei smilkalų; nei vietos aukoti pirmienoms ir rasti tavo gailestingumui. O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau taip mieli, kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių! Tokia tebūna mūsų auka šią dieną tavo akivaizdoje ir tau maloni…“ (Dan 3, 38 ir t.). Sugriovus šventyklą ir kultą, nesant jokios Dievo artumo žymės, tikintysis kaip tikrą deginamąją auką atnašauja savo atgailaujančią širdį – savąjį Dievo troškimą.

Regime svarbią, tačiau su pavojais susijusią raidą. Tai – kulto sudvasinimas, pavertimas morale: kultas virsta vien širdies, dvasios dalyku. Trūksta kūno, trūksta bendruomenės. Tuo, pavyzdžiui, galima paaiškinti, kad, nepaisant kulto kritikos, 51 psalmėje ir Danielio knygoje trokštama kulto amžiaus sugrįžimo. Tačiau prieš akis turimas atnaujintas laukas, atnaujinta auka – tokiu pavidalu, kokio dar nebuvo įmanoma numatyti, įsivaizduoti.

Grįžkime prie šventojo Pauliaus. Jis yra šių plėtočių, tikrojo kulto, kai žmogus pats savo visa būtimi tampa Dievo šlove, gyvu garbinimu, troškimo paveldėtojas. Būtent šia dvasia jis sako romiečiams: „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą <…> auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rom 12, 1). Paulius šitaip pakartoja tai, ką jau buvo nurodęs trečiame skyriuje: gyvūnų aukos, aukos kaip pakaitalo, laikas baigėsi. Atėjo tikro Dievo kulto laikas. Tačiau čia glūdi ir nesusipratimo pavojus: šį naująjį kultą galima nesunkiai aiškinti moralistine prasme: atnašaudami gyvenime, būtent mes atliekame tikrąjį kultą. Tada kultą aukojant gyvūnus būtų pakeitęs moralizmas: žmogus visa darytų pats savo moralinėmis pastangomis. O to Paulius tikrai nesiekė. Tačiau lieka klausimas: kaip turėtume šį „dvasinį garbinimą“ aiškinti? Paulius visada daro prielaidą, kad esame tapę „viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28) ir dabar gyvename su Kristumi, per Kristų ir Kristuje. Šioje vienybėje – ir tik taip – galime jame ir su juo tapti „gyva auka“, teikti tikrąjį kultą. Aukojamieji gyvūnai turėjo pakeisti žmogų, žmogaus savęs atidavimą ir to nepajėgė padaryti. Jėzus Kristus, atiduodamas save Tėvui ir mums, yra ne pakaitalas, bet savyje tikrai nešioja žmogišką būtį, mūsų kaltę ir mūsų troškimą: jis tikrai mums atstovauja, priima mus į save. Tikėjimu ir sakramentais įgyvendinamoje bendrystėje su Kristumi esame, nepaisant visų mūsų trūkumų, gyva auka: taip tikrasis kultas tampa tikrove.

Būtent tokia sinteze remiasi Romos kanonas, kur meldžiama, kad ši auka taptų rationabile – kad dvasinis garbinimas taptų tikrove. Bažnyčia žino, kad Švenčiausiojoje Eucharistijoje sudabartinamas Kristaus dovanojimasis, jo tikroji auka. Tačiau Bažnyčia meldžia, kad švenčiančioji bendruomenė tikrai būtų viena su Kristumi, tikrai būtų perkeista; ji meldžia, kad mes patys taptume tuo, kuo savo pačių jėgomis negalime būti – Dievui patinkančia rationabile auka. Tad Eucharistijos maldoje teisingai aiškinami šventojo Pauliaus žodžiai. Šventasis Augustinas visa tai nuostabiai išreiškė savo Civitas Dei dešimtoje knygoje. Pacituosiu tik du sakinius. „Štai krikščionių auka: nors mūsų daug, esame tik vienas kūnas Kristuje.“ „Visa atpirktoji bendruomenė (civitas), t. y. šventųjų susirinkimas ir draugija, yra auka Dievui per save patį atidavusį Vyriausiąjį Kunigą“ (10, 6: CCL 47, 27 ir t.).

3. Baigiant dar keli žodžiai apie trečią Laiško romiečiams ištrauką, susijusią su naujuoju kultu. Penkioliktajame skyriuje šventasis Paulius mini jam Dievo suteiktą malonę „būti pagonims Kristaus Jėzaus tarnu ir kaip kunigui skleisti Dievo Evangeliją, kad pagonys taptų priimtina atnaša, Šventosios Dvasios pašventinta“ (15, 15 ir t.). Norėčiau pabrėžti tik du šios nuostabios ištraukos aspektus, susijusius su Pauliaus laiškų nepakartojama terminologija. Iš pradžių Paulius mini savo misijinę veiklą tarp pasaulio tautų siekiant statydinti visuotinę Bažnyčią kaip kunigiškąją veiklą. Skelbti Evangeliją, stengiantis suvienyti tautas bendrystėje su Kristumi, yra „kunigiškoji“ veikla. Evangelijos apaštalas yra tikras kunigas; jis daro tai, kas yra kunigystės esmė: rengia tikrąją auką. O štai ir antras aspektas: misijinės veiklos tikslas, galime sakyti, yra „kosminė liturgija“: visos Kristuje suvienytos tautos, pasaulis turi, kaip tokie, tapti Dievo šlove, priimtina, Šventosios Dvasios pašventinta auka. Čia aikštėn iškyla pauliškajai kulto sampratai būdingas dinaminis aspektas, vilties aspektas: Kristaus savęs atidavimas apima siekį visus įtraukti į jo Kūno bendrystę, suvienyti pasaulį. Tik bendrystėje su Kristumi, tobulu žmogumi, esančiu viena su Dievu, pasaulis tampa toks, kokio mes visi jo trokštame, – dieviškosios meilės veidrodžiu. Tokia dinamika visada glūdi Eucharistijoje, ji turi gaivinti ir formuoti mūsų gyvenimą. Ir su tokia dinamika pradedame naujuosius metus. Dėkoju už jūsų kantrybę.