Bendrųjų audiencijų katechezės

Šv. Pauliaus kankinystė ir palikimas (XX) || 2009-02-04
Paskelbta: 2012-12-31 00:10:29
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Šv. Pauliaus kankinystė ir palikimas (XX)

2009 m. vasario 4 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Mūsų katechezės apie šv. Pauliaus asmenybę priartėjo prie pabaigos: šiandien norėčiau pakalbėti apie jo žemiškojo gyvenimo baigtį. Antikinė krikščioniškoji tradicija vieningai liudija, kad Paulius mirė dėl Romoje jį ištikusios kankinystės. Naujojo Testamento raštuose apie tai nieko neminima. Apaštalų darbuose pasakojimas užbaigiamas užuomina apie apaštalo įkalinimą, šiam vis dėlto galint visus pas jį atėjusius priimti (plg. Apd 28, 30–31). Tik Antrajame laiške Timotiejui aptinkame šiuos išankstinės nuojautos kupinus žodžius: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti“ (2 Tim 4, 6; plg. Fil 2, 17). Čia pritaikomi du įvaizdžiai – su kultu susijęs atnašavimo įvaizdis, aptinkamas jau Laiške filipiečiams, kur apaštalas savo kankinystę laiko Kristaus aukos dalimi, ir iš jūrininkystės pasiskolintas inkaro pakėlimo ir iškeliavimo įvaizdis. Šiais abiem įvaizdžiais atsargiai užsimenama apie mirties, kruvinos mirties, įvykį.

Pirmas nedviprasmiškas liudijimas apie šventojo Pauliaus gyvenimo pabaigą mus pasiekia iš pirmojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio; praėjus vos daugiau negu trims dešimtmečiams nuo jo mirties. Tiksliau kalbant, tai laiškas, Romos Bažnyčios vardu jos vyskupo Klemenso I parašytas Korinto Bažnyčiai. Šiame laiške raginama prieš akis turėti apaštalo pavyzdį ir, paminėjus Petro kankinystę, iškart rašoma: „Dėl pavydo ir nesantarvės Pauliui teko parodyti, kaip laimėti prizą už kantrumą: septynis kartus sukaustytas grandinėmis, tremtas, užmėtytas akmenimis, šauklys Rytuose ir Vakaruose, jis už savo tikėjimą įgijo taurią šlovę. Jis visą pasaulį mokė teisingumo, nukeliavo ligi Vakarų pakraščių, kankinyste paliudijo valdantiesiems; taip jis iškeliavo iš pasaulio ir pasiekė šventąją vietą, tapdamas mums didžiu kantrumo pavyzdžiu“ (1 Klem 5, 2). Kantrumas, apie kurį čia kalbama, yra jo dalyvavimo Kristaus kančioje, dosnumo ir ištvermės, su kuria jis taip priėmė ilgą kančios kelią, kad galėjo pasakyti: „Savo kūne nešioju Jėzaus žymes“ (Gal 6, 17), apraiška. Šventojo Klemenso tekste girdėjome, kad Paulius buvo nukeliavęs „ligi Vakarų pakraščių“. Diskutuojama, ar čia ne užuomina apie šventojo Pauliaus kelionę į Ispaniją. Dėl to nėra tikrumo, tačiau tiesa tai, kad Paulius savo Laiške romiečiams reiškia ketinimą vykti į Ispaniją (plg. Rom 15, 24).

Labai įdomus dalykas Klemenso laiške yra Petro ir Pauliaus vardų seka, net jei jie Euzebijaus Cezariečio IV a. liudijime sukeisti vietomis; laiške, kalbat apie imperatorių Neroną, rašoma: „Kaip pranešama, valdant Neronui, Romoje Pauliui buvo nukirsta galva, o Petras nukryžiuotas. Šį pranešimą patvirtina iki šiandien Romos kapinėse išlikę Petro ir Pauliaus vardai“ (Hist. eccl. 2, 25, 5). Euzebijus tęsia pateikdamas vieno Romos kunigo, vardu Gajus, ankstesnį pareiškimą, datuojamą II a. pradžia: „Galiu parodyti apaštalų pergalės ženklus. Nueik į Vatikaną ar į kelią Ostijos link, ir atrasi apaštalų, įsteigusių šią Bažnyčią, pergalės ženklus“ (ten pat, 2, 25, 6–7). „Pergalės ženklai“ yra antkapiai, o galvoje turimi Petro ir Pauliaus kapai, kuriuos dar ir šiandien, po dviejų tūkstančių metų, tebegerbiame tose pačiose vietose – tiek čia, Vatikane, kalbant apie šventąjį Petrą, tiek Užmiesčio Šv. Pauliaus bazilikoje kelyje į Ostiją, kalbant apie tautų apaštalą.

Įdomu tai, kad abu apaštalai minimi drauge. Net jei nė viename antikiniame šaltinyje neminima, kad jie Romoje darbavosi tuo pačiu metu, vėlesnė krikščionių sąmonė dėl jų abiejų palaidojimo vietos imperijos sostinėje susiejo juos kaip Romos Bažnyčios steigėjus. Ir iš tiesų, II a. pabaigoje Ireniejus Lionietis štai ką parašė apie apaštališkąją įpėdinystę įvairiose Bažnyčiose: „Kadangi užimtų per daug vietos išvardyti čia visų Bažnyčių seką, aptarsime tik didžiausią, seniausią ir visiems žinomą Bažnyčią, įsteigtą ir pastatydintą Romoje abiejų šlovingiausiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus“ (Adv. haer. 3, 3, 2).

Palikime dabar nuošalyje Petro asmenybę ir sutelkime dėmesį į Paulių. Apie jo kankinystę pirmąkart pasakojama II a. pabaigoje sukurtuose Pauliaus darbuose. Šiame kūrinyje pranešama, kad Neronas pasmerkė Paulių myriop nukertant jam galvą ir kad tai iškart buvo ir įvykdyta (plg. 9, 5). Mirties data įvairuoja jau antikiniuose šaltiniuose: čia nurodoma tarp paties Nerono po Romos gaisro sukurstyto persekiojimo 64 m. ir paskutiniųjų jo valdymo metų – 68 m. (plg. Jeronimas. De viris ill. 5, 8). Skaičiavimas labai priklauso nuo Pauliaus atvykimo į Romą chronologijos, kuri pati yra diskusijos, į kurią čia negalime leistis, objektas. Vėlesnėse tradicijose bus patikslinti du kiti elementai. Vienas jų, labiau panašus į legendą, yra tai, kad kankinystė įvyko prie Aquae Salviae kelyje Via Laurentina, apaštalo galvai atsitrenkus į žemę tris kartus ir tose vietose ištryškus trims šaltiniams. Taip kilęs šios vietovės pavadinimas „Tre Fontane“ („Trys Šaltiniai“) (Pseudomarcelas. Passio sanctorum Petri et Pauli; V a.). Kitas elementas, derantis su senu, jau minėtu kunigo Gajaus liudijimu, tai, kad apaštalas buvo palaidotas ne tik „už miesto prie kelio į Ostiją“, bet dar tiksliau „Lucinos“, kilmingos moters krikščionės, „dvare“ (Pseudoabdijas. Passio Pauli; VI a.). Šioje vietoje imperatorius Konstantinas IV a. pastatė pirmąją bažnyčią, vėliau, tarp IV–V a., didingai išplėstą imperatorių Valentiano II, Teodosijaus ir Arkadijaus. Po XIX a. kilusio gaisro čia iškilo šiandienė Užmiesčio Šv. Pauliaus bazilika.

Bet kuriuo atveju Pauliaus asmenybė savo didybe toli pranoksta jo žemišką gyvenimą ir mirtį; jis mums paliko nepaprastą dvasinį paveldą. Kaip tikras Jėzaus mokinys jis tapo ir prieštaravimo ženklu. Vadinamųjų „ebionitų“ – iš žydų kylančių krikščionių srovės – jis laikomas atsimetėliu nuo Mozės įstatymo, o Apaštalų darbuose jam jau rodoma didelė pagarba. Čia nenorėčiau kalbėti apie tokius apokrifinius tekstus kaip Pauliaus ir Teklos darbai ir apokrifinį apaštalo Pauliaus ir filosofo Senekos susirašinėjimą. Pirmiausia svarbu konstatuoti, kad šventojo Pauliaus laiškai netrukus buvo įtraukti į liturgiją, kur Žodžio liturgijos formą esmingai lemia skaitinių iš pranašų, apaštalų ir Evangelijos struktūra. Per tokį „buvimą“ Bažnyčios liturgijoje apaštalo mintis išsyk tampa visų laikų tikinčiųjų dvasiniu maistu.

Akivaizdu, jog Bažnyčios tėvai, o po jų visi teologai sėmė iš šventojo Pauliaus laiškų bei jų dvasingumo. Tad jis amžių tėkmėje iki pat mūsų dienų išliko tikrasis mokytojas ir tautų apaštalas. Pirmojo mus pasiekusio patristinio komentaro, skirto vienam iš Naujojo Testamento raštų, autorius yra didysis Aleksandrijos teologas Origenas, parašęs Laiško romiečiams komentarus. Šių komentarų, deja, teišliko fragmentai. Šventasis Jonas Auksaburnis greta Pauliaus laiškų komentarų sukūrė apie Paulių septynias įsimintinas panegirikas. Šventasis Augustinas bus dėkingas jam už lemiamą savo atsivertimo žingsnį ir be paliovos grįš prie jo visą savo gyvenimą. Iš nuolatinio dialogo su apaštalu išaugo jo didžioji malonės teologija, tapusi esmine visų laikų katalikų ir protestantų teologijai. Šventasis Tomas Akvinietis paliko mums nuostabius Pauliaus laiškų komentarus, kurie yra brandžiausias Viduramžių egzegezės vaisius. Tikra pervarta įvyko XVI a. su protestantų Reformacija. Lemiamas momentas Liuterio gyvenime buvo vadinamasis Turmerlebnis (1517 m.), kai jam staiga nušvito naujas Pauliaus mokymo apie nuteisinimą aiškinimas – aiškinimas, išlaisvinęs jį iš jo ankstesnį gyvenimą ženklinusių kaltės jausmų bei baimių ir dovanojęs jam naują, radikalų pasitikėjimą besąlygiškai atleidžiančio Dievo gerumu. Nuo to momento Liuteris apaštalo pasmerktą judėjišką-krikščionišką teisumą darbais tapatino su Katalikų Bažnyčios gyvenimo tvarka. O Bažnyčia jam ėmė atrodyti vergavimo Įstatymui, kurį jis priešpriešino Evangelijai, apraiška. Tridento Susirinkimas (1545–1563) išsamiai išaiškino nuteisinimo klausimą ir visoje katalikų tradicijoje atrado tikrąją Įstatymo ir Evangelijos dermę, atitinkančią Šventojo Rašto, skaitomo kaip vieninga visuma, žinią.

XIX amžius, perimdamas geriausią Apšvietos paveldą, patyrė naują paulinizmo atgimimą, šįsyk pirmiausia mokslinio darbo, plėtojamo remiantis istoriniu-kritiniu Šventojo Rašto aiškinimu, srityje. Čia nekalbėsime apie tai, kad šiame amžiuje, kaip ir XX, pasitaiko ir tiesiog tikro šventojo Pauliaus juodinimo. Galvoje pirmiausia turiu Nietzsche’ę, išjuokusį šventojo Pauliaus nuolankumą ir priešpriešinusį tam savąją stipraus bei galingo žmogaus – antžmogio filosofiją. Apie tai nekalbėsime, prieš akis teturėdami Šventojo Rašto naujojo mokslinio aiškinimo ir naujojo paulinizmo pagrindines sroves tame amžiuje. Kaip pagrindinis Pauliaus mąstymo elementas pirmiausia pabrėžiama laisvės sąvoka: ji laikoma Pauliaus mąstymo šerdimi – šitai, tiesą sakant, jau buvo suvokęs Liuteris. Tačiau dabar laisvės sąvoka naujaip aiškinama šiuolaikinio liberalizmo kontekste. Smarkiai pabrėžiamas skirtumas tarp Pauliaus ir Jėzaus skelbimo. Šventasis Paulius pasirodo kaip naujas krikščionybės steigėjas. Tiesa, kad Pauliaus laiškuose Jėzaus skelbimui esmingai būdingas Dievo karalystės centriškumas perkeistas į kristologijos, kurios pagrindinis momentas yra Velykų slėpinys, centriškumą. O iš Velykų slėpinio išplaukia Krikšto ir Eucharistijos sakramentai kaip nuolatinis buvimas čia ir dabar šio slėpinio, iš kurio išauga Kristaus Kūnas, gimsta Bažnyčia. Bet aš, nesileisdamas į smulkmenas, pasakyčiau, kad kaip tik per naują kristologijos ir Velykų slėpinio centriškumą įgyvendinama Dievo karalystė, konkreti, čia ir dabar esanti, veiksminga tampa tikroji Kristaus žinia. Ankstesnėse katechezėse matėme, kad ši pauliškoji naujybė yra didžiausia ištikimybė Jėzaus skelbimui. Egzegezei žengiant į priekį, ypač per pastaruosius 200 metų, viena prie kitos vis labiau artėja katalikų ir protestantų egzegezė, dėl to atsiranda įsidėmėtinas sutarimas klausimu, kuris buvo didžiausio istorinio nesutarimo ištaka, – nuteisinimo klausimu. Tad kyla didžiulė viltis ekumenizmo, Vatikano II Susirinkimui tokio esminio reikalo, atžvilgiu.

Baigdamas norėčiau trumpai paminėti įvairius religinius sąjūdžius, atsiradusius Katalikų Bažnyčioje modernybės laikais ir besiremiančius šventojo Pauliaus vardu. XIV a. radosi Šventojo Pauliaus kongregacija, vadinamieji barnabitai, XIX a. – Šventojo Pauliaus misionieriai, arba paulininkai, o XX a. – palaimintojo Giacomo Alberione įsteigta daugialypė „Pauliaus šeima“, nekalbant jau apie pasaulietinį Šventojo Pauliaus draugijos institutą. Vienu žodžiu, prieš mūsų akis ir toliau išlieka švytinti apaštalo ir itin vaisingo bei gilaus krikščionių mąstytojo asmenybė, ir kiekvienas gali gauti naudos iš artimesnės pažinties su ja. Vienoje savo panegirikų šventasis Jonas Auksaburnis originaliai palygino Paulių ir Nojų šitokiais žodžiais: Paulius, „kad pastatytų arką, neklojo sijų; užuot jungęs viena su kita lentjuostes, jis sukūrė laiškus ir taip išgelbėjo iš tvano vandenų ne du, tris ar penkis savo šeimos narius, bet visą žmoniją, kuriai grėsė pavojus žūti“ (Paneg. 1, 5). Būtent tai Paulius gali padaryti dar kartą ir visada. Jis, tiek jo kaip apaštalo pavyzdys, tiek jo mokymas, teikia mums paskatą – jei ne laidą – stiprinti kiekvieno iš mūsų krikščioniškąją tapatybę ir atjauninti visą Bažnyčią.

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2009 | Nr. 4