Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Bonifacą || 2009-03-11
Paskelbta: 2012-12-31 01:06:47
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie šventąjį Bonifacą

2009 m. kovo 11 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien apžvelgsime didį VIII a. misionierių, paskleidusį krikščionybę Vidurio Europoje, būtent ir mano tėvynėje, – šventąjį Bonicafijų, kuris į istoriją įėjo kaip „vokiečių apaštalas“. Jo stropių biografų dėka apie jo gyvenimą žinome nemažai: jis gimė 675 m. Vessexe, anglosaksų šeimoje, ir buvo pakrikštytas Vinfrydo vardu. Patrauktas vienuolio idealo, labai jaunas įstojo į vienuolyną. Kadangi buvo apdovanotas nemenkais intelektiniais gebėjimais, atrodė, jog jo laukia rami ir puiki mokslininko karjera: jis tapo lotynų kalbos gramatikos mokytoju, parašė keletą traktatų, taip pat sukūrė eilėraščių lotynų kalba. Trisdešimties metų įšventintas į kunigus, pajuto pašaukimą apaštalauti tarp pagonių žemyne. Didžioji Britanija, jo tėvynė, prieš šimtą metų jau evangelizuota šventojo Augustino vadovaujamų benediktinų, išsiskyrė tokiu tvirtu tikėjimu bei tokia karšta meile, kad iš ten į Vidurio Europą būdavo siunčiami misionieriai Evangelijos skelbti. 716 m. Bonifacas kartu su keliais bendražygiais išvyko į Fryzlandą (šiandienę Olandiją), tačiau, susidūrus su vietinio vado pasipriešinimu, bandymai evangelizuoti žlugo. Grįžęs į tėvynę, jis nenuleido rankų ir po kelerių metų nukeliavo į Romą pasikalbėti su popiežiumi Grigaliumi II bei gauti iš jo nurodymų. Pasak vieno biografo, popiežius jį priėmė „šypsodamasis ir palankumo kupinu žvilgsniu“ (Willibald. Vita S. Bonifatii, ed. Levison, 13–14). Suteikęs naują Bonifaco vardą, popiežius oficialiais laiškais patikėjo jam misiją skelbti Evangeliją tarp Vokietijos tautų.

Sustiprintas ir palaikomas popiežiaus paramos, Bonifacas leidosi skelbti Evangelijos į tas sritis. Ten jis kovojo su pagoniškais kultais ir stiprino žmogiškosios bei krikščioniškosios dorovės pagrindus. Gerai suprasdamas pareigą, viename iš laiškų jis rašo: „Tvirtai laikykimės kovoje Viešpaties dieną, nes atėjo kančios ir vargo dienos… Nesame nei nebylūs, nei tylūs stebėtojai, nei samdiniai, bėgantys nuo vilkų! Priešingai, esame uolūs ganytojai, sergintys Kristaus kaimenę, skelbiantys Dievo valią kilmingiesiems ir paprastiesiems, turtuoliams ir vargšams… tinkamu ir netinkamu laiku…“ (Epistulae, 3, 352.354: MGH). Savo nenuilstama veikla, organizaciniais gebėjimais, nepaisant tvirtumo, lanksčiu ir maloniu charakteriu Bonifacas pasiekė labai daug. Tada popiežius pareiškė norįs „suteikti jam vyskupo garbę, idant jis galėtų dar ryžtingiau taisyti bei į tiesos kelią grąžinti klystančiuosius, jaustųsi palaikomas didesnės apaštališkojo iškilumo valdžios ir būtų kitų labiau priimamas kaip vykdantis skelbimo tarnybą, ir idant labiau išryškėtų, jog jis, to siekiant, paskirtas aukščiausio apaštališkojo ganytojo“ (Otloh. Vita S. Bonifatii, ed. Levison, lib. I, 127).

Pats popiežius suteikė Bonifacui „regioninio“, t. y. visos Vokietijos, vyskupo šventimus. Šis toliau stengėsi apaštalauti jam patikėtose teritorijose ir išplėtė savo veiklą aprėpdamas ir Galijos Bažnyčią: labai apdairiai ten jis atkūrė bažnytinę drausmę, sušaukė įvairių sinodų šventųjų kanonų valdžiai laiduoti ir sustiprino būtiną bendrystę su popiežiumi – tai jam ypač rūpėjo. Popiežiaus Grigaliaus II įpėdiniai jį irgi labai vertino: Grigalius III paskyrė Bonifacą visų germanų genčių arkivyskupu, persiuntė jam palijų ir leido tose srityse organizuoti bažnytinę hierarchiją (plg. Epist. 28: S. Bonifatii epistuale, ed. Tangl, Berolini 1916). Popiežius Steponas III iškart po to, kai buvo išrinktas, gavo Bonifaco laišką, kuriame šis jam reiškė savo sūniškąjį klusnumą (plg. Epist. 108: op. cit.).

Didysis vyskupas ne tik evangelizavo ir statydino Bažnyčią steigdamas vyskupijas bei rengdamas sinodus, bet ir skatino įkurti įvairius vyrų ir moterų vienuolynus, idant jie jo teritorijoje lyg švyturiai skleistų tikėjimą ir žmogiškąją bei krikščioniškąją kultūrą. Iš savo tėvynės benediktinų vienuolynų jie kvietėsi vienuoles ir vienuolius, kurie jam buvo labai didelė ir vertinga paspirtis skelbiant Evangeliją ir tarp tautų skleidžiant humanitarinius mokslus bei menus. Dvasingumo bei religinės kultūros skleidimo šerdis pirmiausia buvo 743 m. įsteigtas Fuldos vienuolynas: ten vienuoliai malda, darbu ir atgaila siekė šventumo, lavinosi studijuodami šventąsias ir pasaulietines disciplinas ir rengėsi skelbti Evangeliją kaip misionieriai. Bonifaco, jo vyrų bei moterų vienuolių pastangomis – moterys irgi daug prisidėjo prie evangelizacijos darbo! – sužydėjo nuo tikėjimo neatskiriama ir jo grožį atskleidžianti kultūra. Pats Bonifacas paliko mums svarbių filosofinių veikalų. Pirmiausia minėtinas jo epistoliarinis palikimas – tai ir pastoraciniai laiškai, ir oficialūs, ir privataus pobūdžio laiškai, kuriuose atsiskleidžia socialiniai įvykiai ir pirmiausia jo paties turtingas žmogiškasis temperamentas bei gilus tikėjimas. Jis taip pat sukūrė traktatą apie Ars grammatica, kur aiškina lotynų kalbos linksniuotę, veiksmažodžius ir sintaksę, – kalbos, kuri irgi jam buvo tapusi tikėjimo ir kultūros sklaidos įrankiu. Jam priskiriama ir Ars metrica, t. y. poezijos kūrimo įvadas, įvairūs eilėraščiai ir galiausiai penkiolikos pamokslų rinkinys.

Nors ir būdamas garbingo amžiaus – beveik 80 metų, Bonifacas rengėsi naujai evangelizacijos misijai: kartu su penkiasdešimt vienuolių sugrįžo į Fryzlandą, kur buvo pradėjęs savo darbą. Tartum nujausdamas savo mirtį, darydamas užuominą į žemiškąją gyvenimo kelionę, jis savo mokiniui ir įpėdiniui Mainzo vyskupo soste Lului rašė: „Norėčiau užbaigti šios kelionės užmojį. Jokiu būdu negaliu atsisakyti troškimo išvykti. Mano paskutinė diena arti, ir man artinasi metas mirti. Vos marieji palaikai bus palaidoti, pakilsiu viršun amžinojo atlygio. Tuo tarpu tu, mano sūnau, nenuilsdamas vesk tautą iš klaidų tankmės, užbaik jau pradėtą Fuldos bazilikos statybą ir ten palaidok mano kūną, pasendintą ilgo gyvenimo metų“ (Willibald. Vita S. Bonifatii, ed. cit., 46).

Pradėjęs švęsti šv. Mišias Dokkume (šiandienėje Šiaurės Olandijoje), 754 m. birželio 5 d. jis buvo užpultas pagonių būrio. Giedriu žvilgsniu jis atsistojo jiems priešais ir „uždraudė saviesiems kovoti tardamas: Mano vaikai, nustokite kovoję! Atsisakykite kovos, nes Rašto liudijimas ragina atsilyginti už blogį ne blogiu, bet gėriu. Štai ilgai trokštoji diena, štai mūsų pabaigos metas! Drąsos Viešpatyje!“ (ten pat, 49–50). Tokie buvo jo paskutiniai žodžiai iki krintant nuo pagonių smūgių. Vyskupo kankinio palaikai buvo atgabenti į Fuldos vienuolyną, kur garbingai palaidoti. Jau vienas pirmųjų jo biografų taip jį įvertina: „Šventasis vyskupas Bonifacas gali būti vadinamas visų Vokietijos gyventojų tėvu, nes jis juos pirmasis pagimdė Kristui savo šventojo skelbimo žodžiu. Jis stiprino juos savo pavyzdžiu ir galiausiai atidavė už juos savo gyvybę. Už tokią meilę negali būti didesnės” (Otloh. Vita S. Bonifatii, ed. cit., lib. I, 158).

Kokią žinią šiandien, būdami nutolę nuo jo per šimtmečius, galėtume prisitaikyti iš šio didaus misionieriaus bei kankinio mokymo ir įspūdingos veiklos? Kas Bonifacu susidomi, iš pat pradžių pastebi, kad jis pirmenybę teikia Bažnyčioje gyvam ir aiškinamam Dievo žodžiui, kuriuo šventasis gyveno, kurį skelbė ir liudijo nepabūgdamas nė didžiausios aukos – kankinio mirties. Jis buvo kupinas tokios aistros Dievo žodžiui, jog jautė poreikį ir pareigą perteikti ją kitiems, net rizikuodamas savo gyvybe. Jis buvo pilnas tokio tikėjimo, kokį skleisti iškilmingai įsipareigojo vyskupo šventimų akimirką: „Išpažįstu visą ir gryną šventąjį katalikų tikėjimą ir trokštu, Dievo padedamas, išlaikyti vienybę šio tikėjimo, kuriame be jokios abejonės glūdi visas krikščionių išganymas“ (Epist. 12: S. Bonifatii epistulae, ed. cit., 29).

Antras iš Bonifaco gyvenimo išnyrantis ir labai svarbus dalykas yra jo ištikima bendrystė su Apaštalų Sostu, kuris buvo jo kaip misionieriaus darbo tvirta ir pagrindinė atrama. Jis visada laikėsi šios bendrystės kaip savo misijos taisyklės ir paliko ją tarsi testamentu. Viename laiške popiežiui Zacharijui jis rašė: „Niekada nesiliausiu raginęs paklusti Apaštalų Sostui visus tuos, kurie nori išlaikyti katalikų tikėjimą ir vienybę su Romos Bažnyčia, bei visus tuos, kuriuos, vykdant šią misiją, man kaip klausytojus bei mokinius atsiunčia Dievas“ (Epist. 50: ten pat, 81). Šių pastangų rezultatas buvo tvirta vienijimosi apie Petro įpėdinį dvasia, Bonifaco perteikta jo misijų teritorijos Bažnyčioms ir taip sujungusi Romą su Anglija, Vokietija ir Prancūzija bei esmingai prisidėjusi prie krikščioniškųjų Europos šaknų, vėlesniais amžiais atnešusių gausių vaisių.

Bonifacas mūsų dėmesį traukia ir dėl trečio dalyko: jis skatino Romos krikščioniškosios kultūros ir germaniškosios kultūros susitikimą. Mat Bonifacas suvokė, jog kultūros humanizacija ir evangelizacija yra neatsiejama jo kaip vyskupo misijos dalis. Perteikdamas senąjį krikščioniškųjų vertybių paveldą, jis įskiepijo germanų tautoms naują, žmoniškesnę gyvenseną, leidusią geriau paisyti neatimamų asmens teisių. Kaip tikras šventojo Benedikto sūnus, jis mokėjo sujungti maldą ir darbą (tiek rankų, tiek proto), plunksną ir arklą.

Bonifacas savo drąsiu liudijimu mus kviečia padaryti Dievo žodį pagrindine savo gyvenimo atrama ir aistringai mylėti Bažnyčią, jausti atsakomybę už jos ateitį, ieškoti vienybės su Petro įpėdiniu. Kartu mums primena, jog krikščionybė skatina kultūrą ir per tai žmogaus pažangą. Mums tenka užduotis prilygti tokiam iškiliam paveldui ir leisti jam duoti vaisių būsimųjų kartų labui.

Toks karštas troškimas skelbti Evangeliją man daro didelį įspūdį: sulaukęs keturiasdešimties, jis palieka gražų ir vaisingą vienuoliškąjį gyvenimą, vienuolio ir profesoriaus gyvenimą, idant skelbtų Evangeliją paprastiems žmonėms, maža to, barbarams. Sulaukęs aštuoniasdešimties, jis vėl leidžiasi į vietovę, kur nujaučia mirsiąs kankinio mirtimi. Tokį karštą tikėjimą, tokį užsidegimą skelbti Evangeliją palyginę su mūsų dažnai tokiu drungnu ir biurokratiniu tikėjimu, išvystame, ką turime daryti ir kaip atnaujinti savo tikėjimą, kad savo laikams dovanai perteiktume brangius Evangelijos perlus.

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2009 | Nr. 6