Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Ambraziejų Autpertą

Brangūs broliai ir seserys!

Bažnyčia gyvena asmenyse, taigi kas nori Bažnyčią pažinti, suprasti jos slėpinį, turi žvelgti į asmenis, gyvenusius ir tebegyvenančius jos žinia, jos slėpiniu. Būtent todėl jau tiek laiko trečiadieniais sakau katechezes, iš kurių galime pasimokyti, kas yra Bažnyčia. Pradėjome nuo apaštalų bei Bažnyčios tėvų ir pamažu atkakome iki VIII a., Karolio Didžiojo laikotarpio. Šiandien norėčiau pakalbėti apie Ambraziejų Autpertą, gana menkai žinomą autorių: jo darbai iš tiesų dažniausiai būdavo priskiriami garsesnėms asmenybėms – pradedant šv. Ambraziejumi Milaniečiu ir baigiant šv. Ildefonsu, – neminint jau to, jog Montecassino vienuoliai laikė, kad jie parašyti vieno iš jų abatų, gyvenusio kone šimtmečiu vėliau. Išskyrus kelias trumpas autobiografines nuorodas, įterptas jo didžiuosiuose Apreiškimo knygos komentaruose, apie Autperto gyvenimą patikimų žinių mažai. Atidžiai skaitant darbus, kritikų laipsniškai priskirtus jo autorystei, jo mokyme galima atrasti ir mūsų laikams brangų teologinį bei dvasinį lobį.

Gimęs Provanse ir kilęs iš garbingos šeimos, Ambraziejus Autpertas, pasak jo biografo Jono, buvo pareigūnas karaliaus Pepino Trumpojo dvare ir kažkaip prisidėjo prie būsimojo imperatoriaus Karolio Didžiojo auklėjimo. Veikiausiai sekdamas paskui popiežių Steponą II, kuris 753–754 m. buvo atvykęs į frankų dvarą, Autpertas nukeliavo į Italiją ir aplankė garsiąją benediktinų Šv. Vincento abatiją, įsikūrusią Benevento kunigaikštystėje prie Volturno ištakų. Amžiaus pradžioje įsteigta trijų beneventiečių, brolių Paldonės, Tatonės ir Tasonės, abatija garsėjo kaip klasikinės ir krikščioniškosios kultūros oazė. Netrukus po savo apsilankymo Ambraziejus Autpertas nutarė atsidėti vienuoliniam gyvenimui ir įstojo į vienuolyną, kur galėjo tinkamai lavintis, pirmiausia teologijos bei dvasingumo srityje, pagal Bažnyčios tėvų tradiciją. Maždaug 761 m. jis buvo įšventintas kunigu ir, remiamas prancūzų vienuolių, nepaisant kai kurių langobardą Potonę palaikiusių vienuolių, 777 m. spalio 4 d. išrinktas abatu. Nacionalistinio pobūdžio įtampai per ateinančius mėnesius nenuslūgus, po metų, 778-aisiais, Autpertas ketino atsistatydinti ir su kai kuriais prancūzų vienuoliais pasitraukti į Spoleto, kur galėjo tikėtis Karolio Didžiojo apsaugos. Tačiau ir tai nepašalino Šv. Vincento vienuolyne kilusio nesutarimo, po kelerių metų, mirus Autpertą pakeitusiam abatui ir įpėdiniu išrinkus langobardą Potonę, konfliktas vėl įsiplieskė, ir naujasis abatas galiausiai buvo įskųstas Karoliui Didžiajam. Pastarasis pasiuntė nesutariančias puses į popiežiaus tribunolą, o šis sukvietė juos į Romą. Autpertas irgi buvo iškviestas kaip liudytojas, tačiau kelionės metu netikėtai mirė, galbūt buvo nužudytas, 784 m. sausio 30 d.

Ambraziejus Autpertas kaip vienuolis ir abatas gyveno epochoje, paženklintoje didelių politinių įtampų, turėjusių atgarsių ir vidiniame vienuolynų gyvenime. Tokių susirūpinimo lydimų aidų gausu ir jo raštuose. Jis, pavyzdžiui, smerkia prieštaravimą tarp gražios vienuolynų išorės ir vienuolių drungnumo: tokia kritika neabejotinai apima ir jo paties abatiją. Aiškiai ketindamas pateikti naujai vienuolių kartai pavyzdį, į kurį jie turėtų lygiuotis, savo vienuolynui jis aprašė trijų steigėjų gyvenimą. To paties siekdamas jis taip pat parašė trumpą traktatą apie askezę Conflictus vitiorum et virtutum („Konfliktas tarp ydų ir dorybių“), viduramžiais sulaukusį didelės sėkmės ir 1473 m. Utrechte išspausdintą kaip Grigaliaus Didžiojo darbą, o po metų Strasburge – kaip priklausantį šv. Augustino plunksnai. Šiuose raštuose Ambraziejus Autpertas ketino pamokyti vienuolius, kaip konkrečiai kovoti dvasinę kovą kasdienybėje. Reikšminga, jog 2 Tim 3, 12 pasakomą tiesą: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“, jis taiko nebe išoriniam persekiojimui, bet galvoje turi piktųjų jėgų puolimą, kurį krikščioniui tenka patirti savo viduje. Savotiško disputo pavidalu jis pateikia 24 kovotojų poras: kiekviena yda stengiasi įtikinti sielą subtiliais išvedžiojimais, tuo tarpu atitinkama dorybė tokius įteiginėjimus atmeta daugiausia remdamasi Rašto žodžiais.

Šiame traktate apie konfliktą tarp ydos ir dorybės Autpertas cupiditas (gobšumo) ydą priešpriešina contemptus mundi (paniekos pasauliui) dorybei, tampančiai svarbiu vienuolio dvasingumo elementu. Tokia panieka pasauliui yra ne panieka kūrinijai, kūrinijos grožiui bei gerumui ir Kūrėjui, bet klaidingam požiūriui į pasaulį, peršamam bei įteiginėjamam mums mūsų pačių gobšumo. Gobšumas tikina, jog „turėti“ yra aukščiausia mūsų būties, mūsų gyvenimo pasaulyje, kai atrodome svarbūs, vertybė. Per tai gobšumas iškreipia pasaulio kūriniją ir jį sugriauna. Autpertas pastebi, kad jo meto visuomenės turtingiesiems bei galingiesiems būdingas pelno troškimas nesvetimas ir vienuolių sieloms, jis dar parašė traktatą De cupiditate, kuriame, remdamasis apaštalu Pauliumi, nuo pat pradžių pasmerkia gobšumo ydą kaip viso blogio šaknį. Jis rašo: „Žemės dirvoje įvairūs aštrūs dygliai dygsta iš skirtingų šaknų, tuo tarpu žmogaus širdyje visų trūkumų dyglys randasi iš vienos šaknies – gobšumo“ (De cupiditate 1: CCCM 27B, p. 963). Globalinė ekonominė krizė išryškina visą tokios minties aktualumą. Matome, kad ta krizė radosi kaip tik iš šios gobšumo šaknies. Ambraziejus numatė turtingųjų ir galingųjų išankstinį prieštaravimą: bet mes ne vienuoliai, todėl asketiniai matai mums netaikytini. Ir atsako: „Tai, ką sakote, tiesa, tačiau ir jums savaip ir pagal jūsų išgales galioja žodžiai apie sunkų ir siaurą kelią, nes Viešpats davė tik dvejus vartus ir du kelius, t. y. siaurus ir plačius, sunkius ir patogius; jis nenurodė trečiųjų vartų ar trečiojo kelio“ (ten pat, 978). Autpertas aiškiai matė, kad gyvensenos labai skirtingos. Tačiau ir šio pasaulio žmogui, net ir turtingajam, privalu kovoti su gobšumu, su troškimu turėti bei atrodyti svarbiam, su klaidinga laisvės kaip teisės viską tvarkyti pagal savo valią idėja. Turtingasis taip pat privalo atrasti autentišką tiesos, meilės ir per tai teisingo gyvenimo kelią. Tad Autpertas, išmintingas sielų ganytojas, savo pamokslo apie atgailą pabaigoje pasako ir paguodos žodį: „Peikiau ne gobšuolį, bet gobšumą, ne prigimtį, bet ydą“ (loc. cit., 981).

Svarbiausias Ambraziejaus Autperto kūrinys yra Apreiškimo Jonui dešimties tomų komentarai, po kelių šimtmečių pirmieji lotyniškajame pasaulyje paskutinės Šventojo Rašto knygos komentarai. Tai vaisius ilgo darbo, dviem etapais atlikto tarp 758 ir 767 m., taigi prieš jį išrenkant abatu. Pratarmėje jis tiksliai nurodo veikalo šaltinius – tai visiškai neįprasta viduramžiais. Per galbūt reikšmingiausią šaltinį, vyskupo Primazijaus Adrumetano komentarus, parašytus maždaug VI a. viduryje, Autpertas susiduria su Apreiškimo Jonui aiškinimu, kurio autorius yra afrikietis Tikonijus, gyvenęs viena karta anksčiau už šv. Augustiną. Tikonijus priklausė ne katalikams, bet atsiskyrusiai donatistų Bažnyčiai, tačiau buvo didis teologas. Anot jo komentarų, Bažnyčios slėpinys pirmiausia atsiskleidžia Apreiškimo Jonui knygoje. Tikonijus priėjo prie išvados, kad Bažnyčia yra kūnas, sudarytas iš dviejų dalių: viena dalis, pasak jo, priklauso Kristui, tuo tarpu kita – velniui. Augustinas skaitė tuos komentarus ir jais pasinaudojo, tačiau tvirtai pabrėžė, kad Bažnyčia yra Kristaus rankose, lieka jo Kūnas, esantis su juo viena esybė, dalyvaujanti perteikiant malonę. Todėl jis akcentuoja, jog Bažnyčios niekada neįmanoma atskirti nuo Jėzaus Kristaus.

Skaitydamas Apreiškimą Jonui panašia į Tikonijaus dvasia, Autpertas domisi ne tiek antruoju Kristaus atėjimu laikų pabaigoje, kiek jo pirmojo atėjimo, įsikūnijimo Mergelės Marijos įsčiose, padariniais Bažnyčioje. Jis mums pasako kai ką labai svarbaus: Kristus „kasdien turi gimti, mirti ir prisikelti mumyse, kurie esame jo Kūnas“ (In Apoc. III: CCCM 27, p. 205). Kiekvieną krikščionį gaubiančio mistinio matmens kontekste jis žvelgia į Mariją kaip į Bažnyčios pavyzdį, kaip į pavyzdį mums visiems, nes Kristus taip pat turi gimti mumyse ir tarp mūsų. Remdamasis tuo, kad Bažnyčios tėvai Apr 12, 1 minimą „moterį, apsisiautusią saule“, laikė Bažnyčios įvaizdžiu, Autpertas argumentuoja: „Palaimintoji ir pamaldžioji Mergelė <…> kasdien gimdo naujus žmones, sudarančius bendrą Tarpininko Kūną. Todėl nekelia nuostabos, kad ji, kurios palaimintose įsčiose pati Bažnyčia nusipelnė būti suvienyta su jos Galva, yra Bažnyčios įvaizdis.“ Būtent čia Autpertas įžvelgia Mergelės Marijos esminį vaidmenį Atpirkimo darbe (taip pat žr. homilijas In purificationes s. Mariae ir In adsumptione s. Mariae). Jo didžiulė pagarba ir gili meilė Dievo Motinai kartais įkvėpdavo formuluotes, kuriomis užbėgama į priekį šv. Bernardo ir pranciškonų dvasiai, tačiau kartu nenuslystama į abejotiną sentimentalizmą, nes nuo Marijos jis niekada neatsiedavo Bažnyčios slėpinio. Tad Autpertas pagrįstai laikomas pirmuoju didžiu mariologu Vakaruose. Pamaldumą, kuris, jo akimis, turėtų išlaisvinti sielą iš prisirišimo prie žemiškųjų ir laikinųjų malonumų, turėtų lydėti išsamios šventųjų mokslų studijos, pirmiausia Šventojo Rašto, kurį jis apibūdina kaip „gilų dangų, neišmatuojamą bedugnę“ (In Apoc. IX), apmąstymai. Gražioje maldoje, kuria užbaigia savo pastabas apie Apreiškimo Jonui knygą, pabrėždamas bet kokiose teologinėse paieškose teiktiną pirmenybę meilei, jis taip kreipiasi į Dievą: „Kai esi mūsų tyrinėjamas intelektiškai, nesi atrandamas toks, koks esi iš tikrųjų; pasiekiame tik tave mylėdami.“

Šiandien į Ambraziejų Autpertą galime žvelgti kaip į asmenį, gyvenusį laikotarpiu, kai Bažnyčia buvo intensyviai išnaudojama siekiant politinių tikslų, kai nacionalizmas ir tribalizmas buvo iškreipę jos veidą. Tačiau, nepaisydamas visų sunkumų, kuriuos patiriame ir mes, jis gebėjo atrasti tikrąjį Bažnyčios veidą Marijoje, šventuosiuose. Ir įstengė suprasti, ką reiškia būti kataliku, krikščionimi, gyventi Dievo žodžiu, įžengti į šią bedugnę ir per tai gyventi Dievo Motinos slėpiniu – duoti Dievo Žodžiui naują gyvybę, pasiūlyti Dievo Žodžiui savo paties kūną. O teologinė patirtis bei gilus išmanymas leido Autpertui suvokti, jog vien teologine paieška Dievo negalima pažinti tokio, koks jis yra iš tikrųjų. Jį pasiekti galima tik meile. Įsiklausykime į jo žinią ir prašykime Viešpatį padėti mums šiandien, šiuo mūsų laiku, gyventi Bažnyčios slėpiniu.