Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Germaną Konstantinopolietį

Brangūs broliai ir seserys!

Patriarchas Germanas Konstantinopolietis, apie kurį šiandien kalbėsiu, nėra viena garsiausių krikščioniškojo Rytų pasaulio, kuriame dominuoja graikų kalba, asmenybių, tačiau jo vardas gana iškilmingai pateikiamas šventųjų paveikslų didžiųjų gynėjų sąraše, sudarytame Nikėjos II Susirinkimo, kuris buvo VII visuotinis Susirinkimas (787). Graikų Bažnyčia liturgijoje mini jį gegužės 12 d. Jam teko reikšmingas vaidmuo sudėtingame ginče dėl paveikslų vadinamosios ikonoklastinės krizės metu: jis mokėjo tinkamai pasipriešinti ikonoklastinio imperatoriaus, t. y. ikonų priešininko, koks buvo Leonas III, spaudimui.

Germano patriarchato metu (715–730) Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį buvo labai pavojingai apgulę saracėnai. Todėl tuo metu (717–718) mieste surengta iškilminga procesija su išstatytu Dievo Motinos, Theotokos, paveikslu ir šventojo Kryžiaus relikvija, meldžiant Aukščiausiąjį apginti miestą. Konstantinopolio apgultis iš tiesų buvo nutraukta. Priešai nutarė visam laikui atsisakyti minties įkurti savo sostinę simbolinėje krikščioniškosios imperijos sostinėje, o tauta pajuto didžiulį dėkingumą už dieviškąją pagalbą.

Patriarchas Germanas po šio įvykio galutinai įsitikino, jog Dievo įsikišimas laikytinas akivaizdžiu pritarimu pamaldumui, tautos rodomam šventosioms ikonoms. Tačiau visiškai kitaip manė Leonas III, kaip tik tais metais (717) įsikūręs sostinėje kaip neginčytinas imperatorius ir valdęs ją iki 741 m. Išlaisvinus Konstantinopolį ir pasiekus dar kelias pergales, krikščionių imperatorius ėmė atvirai reikšti nuomonę, kad imperiją tvirtinti būtina pradėti nuo tikėjimo apraiškų pertvarkymo, turint prieš akis stabmeldystės pavojų, kuris tautai, jo akimis, grėsė dėl perdėto ikonų kulto.

Patriarcho Germano apeliavimas į Bažnyčios tradiciją ir kelių paveikslų, vieningai pripažintų „stebuklingais“, veikmingumą naudos nedavė. Imperatorius vis atkakliau laikėsi savo atnaujinamo projekto, numatančio pašalinti ikonas. O kai jis 730 m. sausio 7 d. viešame posėdyje atvirai pareiškė nepritariąs paveikslų kultui, Germanas jokiu būdu nenorėjo nusileisti imperatoriaus valiai klausimais, jo laikytais esminiais ortodoksiniam tikėjimui, nuo kurio, jo manymu, neatsiejamas paveikslų kultas ir meilė paveikslams. Todėl Germanas jautėsi esąs priverstas pasitraukti iš patriarcho posto ir pasmerkti save tremčiai vienuolyne, kuriame daugiau ar mažiau visų užmirštas ir mirė. Jis vėl prisimintas per Nikėjos II Susirinkimą (787), kai ortodoksų tėvai apsisprendė ikonų naudai ir taip pripažino Germano nuopelnus.

Patriarchas Germanas labai puoselėjo liturginius šventimus ir kurį laiką net buvo laikomas Akatistos šventės steigėju. Kaip žinome, Akatistos yra antikinis garsus himnas, atsiradęs Bizantijos aplinkoje ir skirtas Theotokos, Dievo Motinai. Nors Germanas teologijos požiūriu nerikiuotinas tarp didžiųjų mąstytojų, keli jo kūriniai, pirmiausia dėl jo minčių apie mariologiją, susilaukė tam tikro atgarsio. Išliko įvairių marijiško turinio homilijų, ir kai kurios iš jų giliai ženklino krikščionių ištisų kartų pamaldumą tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Jo nuostabios homilijos apie Marijos paaukojimą šventykloje ir šiandien gyvai tebeliudija nerašytinę krikščioniškųjų Bažnyčių tradiciją. Vienuolių ir gausių pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir šiandien jose atranda kuo vertingiausių dvasingumo lobių.

Dar ir šiais laikais mus stebina kai kurie mariologiniai Germano tekstai, sudarantys dalį homilijų, pasakytų In SS. Deiparae dormitionem, per šventę, atitinkančią mūsiškę Marijos dangun ėmimą. Iš šių tekstų popiežius Pijus XII įterpė vieną kaip brangakmenį į apaštališkąją konstituciją Munificentissimus Deus (1950), kuria paskelbė Marijos paėmimo į dangų tikėjimo dogmą. Šį tekstą minėtoje konstitucijoje popiežius Pijus XII cituoja pateikdamas argumentus nuolatinio Bažnyčios tikėjimo Marijos paėmimo į dangų su kūnu naudai. Germanas rašo: „Argi galėjo, Švenčiausioji Dievo Motina, taip nutikti, kad dangus ir žemė jaustųsi pagerbti tavo buvimo, o tu atsisveikinusi būtum palikusi žmones be savo globos? Ne. To neįmanoma įsivaizduoti. Kaip, gyvenant žemėje, tau nebuvo svetima dangiškoji tikrovė, lygiai taip, iškeliavus iš šio pasaulio, tau nėra svetima bendrauti dvasioje su žmonėmis… Tu jokiu būdu nepalikai tų, kuriems laidavai išganymą… Iš tiesų tavo dvasia gyvena amžinybėje, o tavo kūnas nesuiro kape. O Motina, tu visiems artima ir visus globoji, ir nors savo akimis tavęs negalime matyti, žinome, o Švenčiausioji, kad tu gyveni ir įvairiopai esi tarp mūsų… Tu pasirodai, kaip parašyta, spindėdama grožiu, o tavo mergeliškasis kūnas yra visas šventas, visas skaistus, visas Dievo buveinė, todėl ir nevirto dulkėmis. Jis nesikeičiantis nuo to momento, kai tai, kas žemiška, buvo paimta į negendamybę, – gyvas ir visiškai šlovingas, nemirtingas ir dalyvaujantis tobulame gyvenime. Tikrai buvo neįmanoma, kad mirusiųjų kape būtų uždaryti tie, kurie tapo Dievo indu ir gyvąja Viengimio švenčiausiosios dievystės šventykla. Tvirtai tikime, kad tu toliau su mumis keliauji“ (PG 98, coll. 344B–346B, passim).

Sakoma, jog švenčiant liturgiją bizantiečiams pamokslų ir dar labiau himnų bei poetinių kūrinių retorinių formų grožis ne mažiau svarbus negu šventojo pastato, kuriame švenčiama liturgija, grožis. Patriarchas Germanas tos tradicijos pripažįstamas kaip vienas iš tų, kurie labai prisidėjo, kad toks įsitikinimas būtų išlaikytas, t. y. kad žodžio bei kalbos grožis atitiktų pastato ir muzikos grožį.

Baigdamas pacituosiu įkvėptus žodžius, kuriais Germanas apibūdina Bažnyčią šio savo nedidelio šedevro pradžioje: „Bažnyčia yra Dievo šventykla, šventoji erdvė, maldos namai, tautos sušaukimas, Kristaus Kūnas. Ji yra dangus žemėje, kur transcendentinis Dievas gyvena bei vaikštinėja kaip savo namuose, tačiau ji taip pat yra įgyvendintas nukryžiavimo, kapo ir prisikėlimo ženklas (antitypos)… Bažnyčia yra Dievo namai, kur švenčiamas mistinis ir gaivinantis slėpinys, sykiu giliausia šventovės ir šventosios grotos dalis. Joje atrandame kapą ir stalą, maistą sielai ir gyvybės laidą. Joje galiausiai atrandame tuos tikruosius brangakmenius, kurie yra mokymo, Viešpaties tiesiogiai siūlomo savo mokiniams, dieviškosios dogmos“ (PG 98, coll. 384B–385A).

Pabaigai lieka klausimas: ką šiandien gali pasakyti šis šventasis, gana tolimas mums ir laiko, ir kultūros požiūriu? Mano akimis, iš esmės tris dalykus. Pirma: Dievas pasaulyje, Bažnyčioje tam tikru būdu regimas, ir turime išmokti jį regėti. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, tačiau šis paveikslas buvo užklotas tokiu nuodėmės purvo sluoksniu, kad Dievo nebebuvo įmanoma įžiūrėti. Todėl Dievo Sūnus tapo žmogumi, tobulu Dievo paveikslu: Kristuje galime kontempliuoti Dievo veidą ir mokytis patys būti tikri žmonės, tikri Dievo paveikslai. Kristus kviečia mus sekti juo, tapti panašiems į jį, kad kiekvienam žmogui vėl būtų regimas Dievo veidas, Dievo paveikslas. Tiesa, Dievas Dekaloge uždraudė dirbdintis Dievo atvaizdus, tačiau tai padarė dėl stabmeldystės pagundų, nuo kurių pagonybės aplinkoje tikintysis buvo neapsaugotas. Tačiau kai Dievas Kristuje per įsikūnijimą tapo regimas, pasidarė teisėta dirbdintis Kristaus veido paveikslą. Šventieji paveikslai mus moko regėti Dievą pavaizduotame Kristaus veide. Tad, įsikūnijus Dievo Sūnui, tapo galima įžvelgti Dievą Kristaus paveiksluose bei šventųjų veiduose, visų žmonių, kuriuose suspindi Dievo šventumas, veiduose.

Antras dalykas yra liturgijos grožis ir kilnumas. Švęsti liturgiją suvokiant Dievo buvimą joje taip kilniai ir gražiai, kad būtų galima bent kažkiek išvysti Dievo spindesio, yra kiekvieno krikščionio, išugdyto tikėjimo dvasia, užduotis. Trečias dalykas yra meilė Bažnyčiai. Mes, žmonės, esame linkę Bažnyčioje pirmiausia matyti nuodėmę, tai, kas neigiama; tačiau padedami tikėjimo, įgalinančio mus regėti autentiškai, galime joje šiandien bei visada atrasti ir dieviškąjį grožį. Bažnyčioje Dievas tampa artimas, Bažnyčioje jis siūlosi mums Šventojoje Eucharistijoje ir pasilieka, kad būtų garbinamas. Bažnyčioje jis kalba su mumis, Bažnyčioje, pasak Germano, „Dievas vaikšto kartu su mumis“. Bažnyčioje gauname Dievo atleidimą ir mokomės atleisti.

Melskime Dievą, kad jis išmokytų išvysti Bažnyčioje savo buvimą, savo grožį, išvysti savo buvimą pasaulyje ir kad padėtų mums tapti tokiems, jog ir per mus sklistų jo šviesa.