Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie kunigo pašaukimą || 2009-06-24
Paskelbta: 2012-12-31 20:34:07
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie kunigo pašaukimą

2009 m. birželio 24 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį penktadienį, birželio 19-ąją, per Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmę, tradiciškai maldai už kunigų šventėjimą skirtą dieną, turėjau džiaugsmo pradėti Kunigų metus, kuriuos paskelbiau Arso klebono, šventojo Jono Marijos Vianėjaus „gimimo dangui“ 150-ųjų metinių proga. Įžengdamas į Vatikano baziliką švęsti Vakarinės, tarsi darydamas pirmą simbolinį judesį, sustojau Choro koplyčioje pagerbti šio šventojo sielovadininko relikvijos – jo širdies. Kodėl paskelbiau Kunigų metus? Ir kodėl būtent minint šventąjį Arso kleboną, kuris, regis, neatliko nieko ypatinga?

Dieviškoji apvaizda lėmė, kad jis atsidūrė greta šventojo Pauliaus. Baigiantis Pauliaus metams, skirtiems tautų apaštalui, nepaprastam evangelizuotojui, kuris atliko kelias misijų keliones skelbdamas Evangeliją, šiais naujais jubiliejiniais metais esame kviečiami žvelgti į neturtingą valstietį, tapusį nuolankiu klebonu ir savo pastoracinę tarnybą vykdžiusį nedideliame kaime. Abiejų šventųjų gyvenimo keliai buvo labai skirtingi: vienas, skelbdamas Evangeliją, traukė iš vienos vietos į kitą, kitas priėmė tūkstančius tikinčiųjų, neiškeldamas kojos iš savo parapijos. Tačiau juos jungia vienas esminis dalykas – visiškas susitapatinimas su savo tarnyba, jų bendrystė su Kristumi, paskatinusi šventąjį Paulių ištarti: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 19–20). O šventasis Jonas Marija Vianėjus mėgo kartoti: „Jei tikėtume, Dievą kunige regėtume kaip šviesą už stiklo, kaip vyną, sumaišytą su vandeniu.“ Tad šių Kunigų metų tikslas, kaip rašiau šia proga kunigams skirtame laiške, paskatinti kiekvieną kunigą siekti „dvasinio tobulumo, nuo kurio esmingai priklauso jų tarnybos poveikis“ (plg. Kreipimasis į Dvasininkijos kongregacijos visuotinį susirinkimą, 2009 03 16), ir padėti kunigams bei visai Dievo tautai iš naujo atrasti ir sustiprinti pajautą nepaprastos ir būtinos malonės dovanos, kokia yra šventimais suteikiama tarnyba jos gavėjui, visai Bažnyčiai ir pasauliui, kuris be realaus Kristaus artumo pražūtų.

Neabejotina, kad istorinės bei socialinės aplinkybės nuo Arso klebono gyvenamojo laiko pasikeitė, todėl dera klausti, kaip tokiu tapatinimusi su šia tarnyba galėtų sekti kunigai šiandienėje globalizuotoje visuomenėje. Pasaulyje, kuriame į bendrą gyvenimo viziją vis menkiau papuola šventybė, išstumiama „funkcionalumo“, tampančio vienintele esmine kategorija, katalikiškajai kunigystės sampratai gresia pavojus kartais netekti savo savaime suprantamos reikšmės ir bažnytinėje sąmonėje. Teologinėse srityse, konkrečioje pastoracinėje praktikoje ir kunigų ugdymo plotmėje neretai išnyra ir viena su kita supriešinamos dvi skirtingos kunigystės sampratos. Prieš kelerius metus minėjau, jog „vienoje pusėje stovi socialinė-funkcinė samprata, kai kunigo esmė nusakoma sąvoka tarnystė – tarnyste bendruomenei atliekant kokią nors užduotį… Kitoje pusėje yra sakramentinė-ontologinė samprata, kai kunigystės tarnaujamumas, savaime suprantama, neneigiamas, bet laikomas besišaknijantis tarnautojo būtyje, konstatuojant, kad ši būtis sąlygota Viešpaties, Bažnyčiai tarpininkaujant, suteiktos dovanos, kuri vadinama sakramentu“ (J. Ratzinger. Theologische Prinzipienlehre. Bausteine zur Fundamentaltheologie. München 1982, 2 Aufl. [Wewel Verlag] Donauwörth 2005). Tokį skirtingą supratimą žymi ir terminologinė sąvokos „kunigystė“ slinktis „tarnystės, tarnybos, užduoties“ linkme. Antroji, ontologinė-sakramentinė, samprata binome „kunigystė–auka“ susijusi su Eucharistijos primatu, tuo tarpu pirmajai būdingas žodžio ir skelbimo tarnystės primatas.

Tačiau, atidžiau pažvelgus, šios sampratos viena kitai neprieštarauja, o tarp jų tvyranti įtampa išsklaidytina vidinėje erdvėje. Todėl Vatikano II Susirinkimo dekrete Presbyterorum ordinis teigiama: „Apaštališkuoju Evangelijos skelbimu sukviečiama bei sutelkiama Dievo tauta, kad visi <…> aukotų save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (Rom 12, 1). O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats“ (2).

Tad paklauskime, ką iš tikrųjų kunigui reiškia evangelizuoti? Kokia vadinamojo skelbimo primato esmė? Jėzus apie Dievo karalystės skelbimą kalba kaip apie tikrąjį savo atėjimo į pasaulį tikslą, ir jo skelbimas nėra vien „kalbėjimas“. Jis sykiu apima ir veiklą: savo daromais ženklais ir stebuklais jis rodo, kad Karalystė į pasaulį ateina kaip dabartinė tikrovė, galiausiai sutampanti su jo paties asmeniu. Čia primintina, kad, net ir laikantis žodžio primato, žodis ir ženklas neatskiriami. Krikščioniškuoju skelbimu skelbiami ne „žodžiai“, bet „Žodis“, o skelbimas sutampa su Kristaus asmeniu, kuris ontologiškai atviras Tėvui ir klusnus jo valiai. Tad autentiškas tarnavimas Žodžiui reikalauja iš kunigo vis labiau savęs išsižadėti, kad kartu su apaštalu galėtų pasakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ Kunigas turi laikyti save ne Žodžio „šeimininku“, bet jo tarnu. Jis yra ne Žodis, bet, kaip skelbė Jono Krikštytojas, kurio gimimo šventę šiandien švenčiame, Žodžio „balsas“: „Tyruose šaukiančiojo balas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Mk 1, 3).

Tačiau toks kunigo buvimas Žodžio „balsu“ neapsiriboja vien funkciniu aspektu. Priešingai, suponuoja esminį „savęs praradimą“ Kristuje, jo mirties ir prisikėlimo slėpinyje dalyvaujant visu savuoju „aš“ – protu, laisve, valia ir savo kūnu kaip gyvąja auka (plg. Rom 12, 1–2). Tik dalyvavimas Kristaus aukoje, jo „kenozėje“, daro skelbimą tikrą! Ir būtent tokiu keliu jis drauge su Kristumi turi eiti, kad su juo galėtų Tėvui pasakyti: „Tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mk 14, 36). Nuo skelbimo niekada neatskiriamas savęs aukojimas, kuris yra skelbimo autentiškumo bei veiksmingumo sąlyga.

Kaip alter Christus, kunigas glaudžiausiai susijęs su Tėvo Žodžiu, kuris įsikūnydamas priėmė tarno išvaizdą, tapo tarnu (plg. Fil 2, 5–11). Kunigas yra Kristaus tarnas ta prasme, kad jo egzistencija, padaryta ontologiškai panaši į Kristaus, įgyja iš pagrindų santykišką pobūdį: jis yra Kristuje, Kristui ir su Kristumi tarnauti žmonėms. Kaip tik todėl, kad priklauso Kristui, kunigas radikaliai įtrauktas į tarnystę žmonėms: jis tarnauja jų išganymui, laimei, tikrajam išlaisvinimui, Kristaus valią vis labiau priimdamas melsdamasis, būdamas širdimi prigludęs prie Kristaus širdies. Šitai ir yra būtina sąlyga kiekvieno skelbimo, apimančio dalyvavimą sakramentinėje Eucharistijos aukoje ir nuolankų klusnumą Bažnyčiai.

Šventasis Arso klebonas dažnai su ašaromis akyse kartodavo: „Kaip baisu būti kunigu!“ Ir pridurdavo: „Koks apgailėtinas kunigas, kuris Mišias aukoja taip, tarsi darytų ką nors įprasta! Koks nelaimingas kunigas, neturintis vidinio gyvenimo!” Kunigų metai visus kunigus tepaskatina visiškai susitapatinti su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Jėzumi, idant jie, sekdami šventuoju Jonu Krikštytoju, būtų pasirengę „mažėti“, kad jis augtų; idant jie, sekdami Arso klebono pavyzdžiu, nuolatos giliai suvoktų savo misijos būti Dievo begalinio gailestingumo ženklu ir artybe atsakomybę. Patikėkime ką tik prasidėjusius Kunigų metus ir visus pasaulio kunigus Marijai, Dievo ir Bažnyčios Motinai.

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2009 | Nr. 13–14