Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie kunigo tapatybę ir misiją

Brangūs broliai ir seserys!

Sulig pirmosios Vakarinės šventimu per Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę Šv. Pauliaus bazilikoje už miesto sienų birželio 28-ąją, kaip žinote, baigėsi Pauliaus metai, skirti Tautų apaštalo gimimo 2000-osioms metinėms paminėti. Dėkojame Viešpačiui už dvasinius vaisius, kurių davė įvairios iniciatyvos krikščionių bendruomenėje. Brangiu Pauliaus metų palikimu galima laikyti apaštalo kvietimą giliau pažinti Kristaus slėpinį, kad jis taptų mūsų asmeninės bei visuomeninės būties šerdimi ir centru. Tai būtina tikro dvasinio ir bažnytinio atsinaujinimo sąlyga. Jau per pirmąjį Eucharistijos šventimą Siksto koplyčioje, kai buvau išrinktas apaštalo Petro įpėdiniu, pabrėžiau, kad iš pilnutinės bendrystės su Kristumi „kyla visi kiti Bažnyčios gyvenimo elementai, pirmiausia visų tikinčiųjų bendrystė, įpareigojimas skelbti ir liudyti Evangeliją, karšta meilė visiems, ypač vargšams ir mažiesiems“ (plg. Insegnamenti, I, 2005, p. 8–13). Tai pirmiausia galioja kunigams. Todėl dėkoju dieviškajai Apvaizdai, suteikiančiai mums galimybę švęsti Kunigų metus. Nuoširdžiai linkiu, kad šie metai kiekvienam kunigui būtų proga viduje atsinaujinti bei sustiprinti įsipareigojimą savo misijai.

Pauliaus metais mūsų nuolatinis atramos taškas buvo šventasis Paulius, lygiai taip ateinančiais mėnesiais pirmiausia žvelgsime į šventąjį Arso kleboną Joną Mariją Vianėjų, minėdami jo mirties 150-ąsias metines. Laiške, kurį šia proga parašiau kunigams, norėjau pabrėžti tai, kas šio nuolankaus altoriaus tarnautojo egzistencijoje labiausiai išryškėja, – „visišką susitapatinimą su savo užduotimi“. Jis mėgdavo sakyti: „Geras ganytojas, ganytojas pagal Dievo širdį, yra didžiausias lobis, kokį gerasis Dievas gali duoti parapijai, ir viena vertingiausių dieviškojo gailestingumo dovanų.“ Ir – tarsi nepajėgdamas suvokti žmogui patikėtos dovanos ir užduoties didybės – sudejuodavo: „O, koks didis kunigas! <…> Jei tik jis pats suprastų, kas yra, numirtų <…> Jam paklūsta Dievas: jis ištaria du žodžius, ir sulig jo balsu iš dangaus nužengia Viešpats, užsidarydamas mažytėje ostijoje.“

Iš tikrųjų, turėdamas prieš akis binomą „tapatybė–misija“, kiekvienas kunigas gali suvokti būtinybę vis labiau tapatintis su Kristumi, nes tai laiduoja ištikimą bei vaisingą Evangelijos liudijimą. Pats Kunigų metų pavadinimas – „Kristaus ištikimybė, kunigo ištikimybė“ – rodo, kad dieviškosios malonės dovana pirmesnė už bet kurį žmogaus atsaką bei pastoracinį įgyvendinimą, todėl kunigo gyvenime misionieriškasis skelbimas ir kultas niekada neatskiriami, lygiai niekada neperskirtinos ontologinė–sakramentinė tapatybė ir misija skelbti Evangeliją. Apskritai kiekvieno kunigo misijos tikslas yra, taip galėtume pasakyti, „kultinis“: kad visi žmonės aukotų save Dievui kaip gyvą, šventą ir jam patinkančią auką (plg. Rom 12, 1), kūrinijoje, žmonėse virstančią kultu, Kūrėjo aukštinimu, priimant iš jo tą meilę, kurią apsčiai toliau dalyti jie yra pašaukti. Tai nedviprasmiškai buvo suprasta jau krikščionybės ištakose. Šventasis Jonas Auksaburnis, pavyzdžiui, sakė, jog altoriaus sakramentas ir „brolio sakramentas“, arba, jo žodžiais, „vargšo sakramentas“, yra du to paties slėpinio aspektai. Meilė artimui, teisingumas ir dėmesys vargšams yra ne tiek socialinės moralės temos, kiek sakramentinės krikščioniškojo moralumo sampratos išraiška, nes per kunigo tarnybą aukojama, vienijantis su Kristaus – vienatinio Tarpininko auka, visų tikinčiųjų dvasinė auka – auka, kunigų aukojama nekruvinu ir sakramentiniu būdu laukiant, kol Viešpats vėl ateis. Tai svarbiausias, iš pagrindų misijinis ir dinaminis kunigiškosios tapatybės ir kunigiškosios tarnybos matmuo: skelbdami Evangeliją jie pažadina tikėjimą tų, kurie dar netiki, idant jie savo auką galėtų vienyti su Kristaus auka, virstančia meile Dievui ir artimui.

Brangūs broliai ir seserys, matant, kiek daug netikrybių bei nuovargio reiškinių lydi kunigo tarnybos vykdymą, būtina iš naujo aiškiai ir nedviprasmiškai suvokti absoliutų dieviškosios malonės primatą, neužmirštant šventojo Tomo Akviniečio žodžių: „Menkiausia malonės dovana pranoksta prigimtinį visos visatos gėrį“ (Summa theologiae, I–II, q. 113, a. 9, ad 2). Tad kiekvieno pavienio kunigo misija priklausys pirmiausia nuo savo „naujosios būties“ sakramentiškumo suvokimo. Kunigo užsidegimą vykdyti misiją nuolatos palaikyti tegali tikrumas, kad jo tapatybė yra ne dirbtinai sukonstruota, bet neužtarnautai Dievo dovanota ir kunigo priimta. Tai, ką parašiau enciklikoje Deus caritas est, galioja ir kunigui: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ (1).

Su „šventimais“ gavę tokią nepaprastą malonės dovaną, kunigai tampa nuolatiniais savo susitikimo su Kristumi liudytojais. Būtent remdamiesi tokiu vidiniu suvokimu, jie gali iki galo atlikti savo „misiją“ skelbdami žodį ir teikdami sakramentus. Po Vatikano II Susirinkimo vienur kitur susidarė įspūdis, kad kunigo misija mūsų laikais turėtų apimti kai kuriuos labiau neatidėliotinus dalykus. Kai kas manė, jog pirmiausia reikėtų statydinti kitokią visuomenę. Tuo tarpu Evangelijos ištraukoje, mūsų girdėtoje pradžioje, primenami abu esminiai kunigiškosios tarnybos elementai. Jėzus ir anais laikais siuntė, ir šiandien siunčia apaštalus skelbti Evangelijos bei suteikia jiems galią išvarinėti netyrąsias dvasias. Tad „skelbimas“ ir „galia“, t. y. „žodis“ ir „sakramentas“, nepaisant visų daugialypių pavidalų, yra du pagrindiniai kunigiškosios tarnybos stulpai.

Išleidus iš akių šventimų–misijos „diptichą“, iš tiesų pasidarytų sunku suprasti kunigo ir jo tarnybos tapatybę Bažnyčioje. Juk kas gi yra kunigas, jei ne Dvasios atverstas ir atnaujintas žmogus, gyvenantis asmeniniu ryšiu su Kristumi ir nuolatos besivadovaujantis iš Evangelijos kylančiais kriterijais? Kas gi yra kunigas, jei ne vienybės ir tiesos žmogus, suvokiantis savo paties ribotumą ir sykiu gautojo pašaukimo išplėsti Dievo karalystę ligi žemės pakraščių nepaprastą didingumą? Taip! Kunigas yra visiškai Viešpačiui priklausantis žmogus, jį pašaukia ir apaštalavimo tarnybai paskiria pats Dievas. Ir būtent todėl, kad priklauso Dievui, kunigas visas priklauso žmonėms, yra visas skirtas žmonėms. Šiais Kunigų metais, truksiančiais iki kitos Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmės, melskimės už visus kunigus. Vyskupijose, parapijose, pašvęstojo gyvenimo bendruomenėse, ypač monastinio pobūdžio, sąjungose ir sąjūdžiuose, įvairiuose pastoraciniuose sambūriuose visame pasaulyje tegausėja maldos ir pirmiausia eucharistinės adoracijos už kunigų šventėjimą bei pašaukimus kunigystėn iniciatyvų, taip atsiliepiant į Jėzaus paraginimą: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 38). Malda yra pirmutinė pareiga, tikrasis kunigų šventėjimo kelias ir tikrosios „pašaukimų pastoracijos“ siela. Tai, kad kai kuriose šalyse įšventinama kunigų nedaug, turėtų ne skatinti nuleisti rankas, bet versti plėsti tylos ir žodžio klausymosi erdves, geriau rūpintis dvasiniu vadovavimu ir išpažinties sakramentu, idant Dievo balsas, niekada nenustojantis kviesti bei drąsinti, būtų daugybės jaunų žmonių išgirstas ir noriai išklausytas. Kas meldžiasi, tas nebijo; kas meldžiasi, tas niekada nėra vienas; kas meldžiasi, tas bus išgelbėtas. Malda grįsto gyvenimo pavyzdys neabejotinai yra šventasis Jonas Marija Vianėjus. Marija, Bažnyčios Motina, padėk visiems kunigams sekti jo pavyzdžiu, kad jie būtų tokie Kristaus liudytojai ir Evangelijos apaštalai, koks buvo jis.