Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Arso klebono gyvenimo liudijimą

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandienėje katechezėje norėčiau glaustai apžvelgti Arso šventojo klebono gyvenimą, išryškindamas kai kuriuos bruožus, kunigams galinčius būti pavyzdžiu ir mūsų laikais, kurie, tiesa, nuo anų laikų skiriasi, bet sykiu daugeliu atžvilgių paženklinti tų pačių pamatinių žmogiškųjų bei dvasinių iššūkių. Kaip tik vakar sukako lygiai šimtas penkiasdešimt metų nuo jo gimimo dangui: užbaigęs savo žemiškąją egzistenciją, Jonas Krikštytojas Marija Vianėjus 1859 m. rugpjūčio 4-osios rytą išėjo pas dangiškąjį Tėvą paveldėti karalystės, nuo pasaulio sukūrimo skirtos tiems, kurie ištikimai laikosi Jo mokymo (plg. Mt 25, 34). Kokia didelė šventė turėjo būti rojuje, pasirodžius tokiam uoliam ganytojui! Kokį sutikimą jam turėjo surengti daugybė vaikų, kuriuos jis, būdamas klebonas ir nuodėmklausys, sutaikino su Tėvu! Šiuo jubiliejumi panorau pasinaudoti kaip proga paskelbti Kunigų metus, kurių tema, kaip žinoma, yra „Ištikimybė Kristui – kunigo ištikimybė“. Šventumas lemia liudijimo įtikimumą ir galiausiai kiekvieno kunigo misijos veiksmingumą.

Jonas Marija Vianėjus gimė 1786 m. gegužės 8 d. nedideliame Dardilly kaime, ūkininko šeimoje, neturinčioje daug materialinių gėrybių, bet nestokojančioje žmoniškumo ir tikėjimo. Kaip tuo metu buvo įprasta, jis buvo pakrikštytas tą pačią dieną. Vaikystėje ir jaunystėje dirbdavo laukuose bei ganydavo galvijus, todėl sulaukęs septyniolikos metų vis dar buvo neraštingas. Tačiau mintinai mokėjo motinos išmokytas maldas ir stiprinosi religiniu jausmu, kuriuo alsavo namai. Biografai praneša, jog nuo ankstyviausios jaunystės jis stengdavosi net menkiausiuose dalykuose elgtis pagal Dievo valią. Puoselėjo troškimą tapti kunigu, tačiau tai įgyvendinti nebuvo lengva. Galiausiai įveikęs nesupratingumą bei nemaža kliūčių, gavo kunigo šventimus, padedamas išmintingų kunigų, mačiusių ne tik jo žmogiškąsias ribas, bet ir įstengusių regėti už jų švystelėjusį šventumo horizontą, ryškėjantį šiam tikrai nepaprastam jaunam vyrui. 1815 m. birželio 23 d. jis buvo įšventintas diakonu ir šiek tiek vėliau, rugpjūčio 13-ąją, kunigu. Sulaukęs dvidešimt devynerių metų, po daugelio neaiškumų, nesėkmių ir nemažai ašarų Vianėjus galop galėjo užkopti prie Viešpaties altoriaus ir įgyvendinti savo gyvenimo svajonę.

Arso šventasis klebonas visada labai gerbė gautąją dovaną. Jis sakydavo: „Kokia didi yra kunigystė! Iki galo tai suprasime tik danguje <…>, jei suvoktume tai jau žemėje, numirtume – ne iš baimės, bet iš meilės!“ (Abbé Monnin. Esprit du Curé d’Ars, p. 113). Be to, būdamas vaikas, savo motinai jis pasakė: „Jei būčiau kunigas, norėčiau laimėti daugybę sielų“ (Abbé Monnin. Procès de l’ordinaire, p. 1064). Taip ir įvyko. Kuklioje ir kartu nepaprastai vaisingoje pastoracijoje šiam nežinomam kunigui nuošaliame Pietų Prancūzijos kaimelyje pavyko taip įsijausti į savo tarnybą, kad jame regimai ir visiems atpažįstamai išryškėjo alter Christus, Gerojo Ganytojo, priešingai negu samdiniai, guldančio už savo avis gyvybę (plg. Jn 10, 11), paveikslas. Jo gyvenimas buvo gyvoji katechezė, kuri būdavo itin paveiki žmonėms matant, kaip jis aukoja šv. Mišias, adoruoja priešais tabernakulį ar daugybę valandų praleidžia klausykloje.

Tad jo viso gyvenimo centrą sudarė Eucharistija, kurią pamaldžiai ir pagarbiai švęsdavo ir adoruodavo. Kita esminė šio nepaprasto kunigo savybė buvo uolus išpažinčių klausymas. Atgailos sakramento praktiką jis laikė nuosekliu bei natūraliu kunigiškuoju apaštalavimu, klusnumu Kristaus užduočiai: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23). Šventasis Jonas Marija Vianėjus išsiskyrė kaip puikus ir nepailstantis nuodėmklausys ir dvasinis mokytojas. Mokėdamas „vienu vieninteliu dvasiniu judesiu“ persikelti nuo altoriaus į klausyklą, kur praleisdavo didžiąją dienos dalį, jis „visokiausiais būdais, pamokslais ir įtikinamais patarimais, stengėsi padėti savo parapijiečiams iš naujo atrasti sakramentinės atgailos reikšmę bei grožį, pateikdamas ją kaip neatskiriamai su eucharistine artybe susijusią būtinybę” (plg. Laiškas pradedant Kunigų metus).

Šventojo Jono Marijos Vianėjaus pastoraciniai metodai gali pasirodyti menkai tinkami šiuolaikinėmis socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Kaip juo galėtų sekti šiandienis kunigas taip pakitusiame pasaulyje? Tiesa, laikai keičiasi, o daugelis charizmų būna būdingos vienam asmeniui ir todėl nepakartojamos, tačiau egzistuoja viena gyvensena ir vienas pamatinis siekis, kuriuos puoselėti pašaukti esame visi. Atidžiau pažvelgus, Arso kleboną šventą padarė nuolanki ištikimybė užduočiai, kuriai Dievas jį pašaukė, tai, kad jis, kupinas pasitikėjimo, save nuolatos patikėdavo Dievo apvaizdai. Žmonių širdis jis sujaudindavo ne savo žmogiškaisiais gebėjimais ar remdamasis išskirtinai girtinomis valios pastangomis; sielas – ir neimliausias – jis užkariaudavo perteikdamas tai, kuo pats gyveno, – draugystę su Kristumi. Vianėjus buvo „įsimylėjęs“ Kristų, todėl tikra jo sėkmingos pastoracijos priežastis buvo meilė skelbiamam, švenčiamam ir išgyvenamam Eucharistijos slėpiniui, meilė Kristaus kaimenei, krikščionims ir visiems Dievo ieškantiems žmonėms. Jo liudijimas, brangūs broliai ir seserys, primena mums, kad Eucharistija kiekvienam pakrikštytajam ir juolab kiekvienam kunigui nėra „tiesiog vien vyksmas su dviem veikėjais, dialogas tarp Dievo ir manęs. Eucharistinė bendrystė taikosi iš pagrindų perkeisti asmens gyvenimą. Ji galingai atveria visą žmogaus aš ir sukuria naują mes“ (Joseph Ratzinger. La Communione nella Chiesa, p. 80).

Užuot žvelgus į šventojo Jono Marijos Vianėjaus asmenybę kaip į XIX a. maldingo dvasingumo pavyzdį, nors ir patrauklų, būtina, priešingai, suvokti pranašišką jėgą, suteikiančią jo žmogiškajai ir kunigiškajai asmenybei didžiausio aktualumo. Porevoliucinėje Prancūzijoje, išgyvenusioje savotišką „racionalizmo diktatūrą“, siekusią išdildyti kunigų ir Bažnyčios buvimo visuomenėje pėdsakus, iš pradžių, jaunystės metais, savo tikėjimu jis gyveno slapčia, naktį sukardamas ne vieną kilometrą, kad galėtų dalyvauti šv. Mišiose. Tapęs kunigu Vianėjus išsiskyrė ypatingu ir vaisingu pastoraciniu kūrybiškumu, gebančiu parodyti, kad anuomet vyravęs racionalizmas iš tiesų toli gražu nepajėgia patenkinti tikrųjų žmogaus poreikių ir todėl galiausiai yra negyvastingas.

Brangūs broliai ir seserys! Prabėgus 150 metų nuo Arso šventojo klebono mirties, šiandienės visuomenės iššūkiai ne ką menkesni, maža to, galbūt tapo net dar daugialypiškesni. Anuomet vyravo „racionalizmo diktatūra“, šiandien daugelyje sričių pastebima „reliatyvizmo diktatūra“. Abi atmainos nėra tinkamas atsakas į teisėtą žmogaus reikalavimą pilnatviškai naudotis savo protu kaip skiriamuoju ir esminiu savo tapatybės elementu. Racionalizmas netiko, nes nepaisė žmogiškųjų ribų ir reikalavo išaukštinti protą iki visų dalykų mato, taip paversdamas jį dievu. Šiuolaikinis reliatyvizmas protą nužemina, nes galiausiai iš tikrųjų teigia, kad žmogus už konkrečios mokslo srities negali pažinti nieko tikra. Tačiau šiandien, kaip ir anuomet, žmogus „geidžia prasmės ir pilnatvės“, be paliovos ieško išsamių atsakymų į pagrindinius klausimus, kuriuos nepaliauja kėlęs.

Vatikano II Susirinkimo tėvai aiškiai suvokė šį kiekvieno žmogaus širdyje gyvą „tiesos alkį“, pareikšdami, kad kunigai kaip tikėjimo ugdytojai turi kurti „tikrai krikščionišką bendruomenę“, gebančią visiems žmonėms „rengti kelią į Kristų“ ir „tikrai motiniškai mylėti“, netikintiesiems rodydama bei tiesdama kelią į Kristų, o tikinčiuosius skatindama, stiprindama ir rengdama dvasinei kovai (plg. Presbyterorum ordinis, 6). Mokymas, kurį šiuo atžvilgiu mums ir toliau perteikia šventasis Arso klebonas, yra tai, kad kunigas savo pastoracinę užduotį turi grįsti kasdien puoselėtina bei didintina artima asmenine vienybe su Kristumi. Tik įsimylėjęs Kristų kunigas galės pamokyti visus šios vienybės, šios artimos draugystės su dieviškuoju Mokytoju ir sujaudinti bei gailestingajai Viešpaties meilei atverti žmonių širdis. Tiktai taip jis įstengs jam patikėtose bendruomenėse įlieti užsidegimo ir dvasinės gyvybės. Todėl melskime, kad Dievas, užtariant šventajam Jonui Marijai Vianėjui, dovanotų savo Bažnyčiai šventų kunigų ir kad tikintieji vis labiau trokštų remti jų tarnybą bei jiems padėti. Patikėkime šį reikalą Marijai, kurios šiandien šaukiamės kaip Marijos Snieginės.