Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Odoną Kliunietį

Brangūs broliai ir seserys!

Po ilgos pertraukos toliau norėčiau pristatyti viduramžių didžiuosius Rytų ir Vakarų Bažnyčios rašytojus, nes jų gyvenime bei raštuose lyg veidrodyje išvystame, ką reiškia būti krikščioniu. Šiandien norėčiau supažindinti su šviesia šventojo Odono, Kliuni abato, asmenybe: jis priklauso vienuoliškiesiems viduramžiams, kai stebėtinai paplito šv. Benedikto regula besiremiantis gyvenimas ir dvasingumas. Tais šimtmečiais įstabiai atsirado ir padaugėjo vienuolynų, nusėjusių visą žemyną ir plačiau paskleidusių krikščioniškąją dvasią bei krikščioniškąjį jautrumą. Šventasis Odonas mūsų žvilgsnį pirmiausia kreipia į Kliuni vienuolyną, viduramžiais priklausiusį prie garsiausiųjų bei iškiliausiųjų vienuolynų, savo didingais griuvėsiais dar ir šiandien primenančių praeitį, garsėjusią vidiniu atsidavimu askezei, studijoms ir pirmiausia puošnioms bei gražioms pamaldoms.

Odonas buvo antrasis Kliuni abatas. Jis gimė 880 m. Prancūzijoje, Meno ir Turenės provincijų pasienyje. Tėvas patikėjo jį šventajam vyskupui Martynui Turiečiui, kurio globa Odonui davė daug naudos ir kurį jis atsiminė visą gyvenimą, galiausiai pats atguldamas šalia jo kapo. Prieš pasirinkdamas vienuoliškąjį kelią, Odonas patyrė ypatingą malonės momentą, apie kurį pats papasakojo kitam vienuoliui, Jonui Italui, vėliau tapusiam jo biografu. Odonas dar buvo šešiolikmetis paauglys, kai per Kalėdų vigiliją pajuto savyje spontaniškai kylančią šią maldą Švenčiausiajai Mergelei: „Mano Ponia, gailestingumo Motina, kuri šią naktį pagimdei Išganytoją, melski už mane. Tavo įstabiausias ir nepakartojamas pagimdymas, o Pamaldžiausioji, yra mano priebėga“ (Vita sancti Odonis, 1, 9: PL 133, 74). Kreipiniu „gailestingumo Motina“, kuriuo anuomet jaunasis Odonas šaukėsi Švenčiausiosios Mergelės, jis paskui visados kreipsis į Mariją, pavadindamas ją ir „vienintele pasaulio viltimi“, „kurios dėka mums atsivėrė rojaus vartai“ (In veneratione S. Mariae Magdalenae: PL 133, 721). Anuo laiku taip nutiko, kad susidūręs su šv. Benedikto regula jis ėmė laikytis kelių nurodymų, „kad, dar netapęs vienuoliu, neščiau lengvą vienuolio jungą“ (De sancto Benedicto abbate: PL 133, 725). Jis Benediktą pavadins „dvasinės drausmės mokytoju“ (ten pat: PL 133, 727). Kupinas meilės jis pabrėš, jog krikščioniškasis pamaldumas atmena Benediktą „su gyviausia saldybe“, suvokdamas, kad Dievas išaukštino jį ligi „aukščiausiųjų ir išrinktųjų šventosios Bažnyčios tėvų“ (ten pat: PL 133, 722).

Susižavėjęs benediktiniškuoju idealu, Odonas paliko Turą ir vienuoliu įstojo į benediktinų Baume abatiją, o vėliau persikėlė į Kliuni abatiją, kurios abatu 927 m. pats tapo. Iš to dvasinio gyvenimo centro jis galėjo daryti didelę įtaką žemyno vienuolynams. Jo vadovavimas bei reformos davė naudos ir įvairiems Italijos vienuolynams, tarp jų ir Šv. Pauliaus vienuolynui už miesto sienų. Odonas nekart lankėsi Romoje ir taip pat pasiekė Subjaką, Montekasiną ir Salerną. Kaip tik Romoje 942 m. jis susirgo. Jausdamas artėjančią mirtį, trūks plyš troško sugrįžti prie šventojo Martyno palaikų į Turą, kur ir mirė 942 m. lapkričio 18-ąją, per šventojo aštuondienį. Biografas labiausiai aukština „kantrumo dorybę“, tačiau nurodo ir daug kitų dorybių, kaip antai panieką pasauliui, uolią sielovadą, pastangas siekti taikos tarp Bažnyčių. Svarbūs abato Odono tikslai taip pat buvo santarvė tarp karalių ir kunigaikščių, Dievo įsakymų laikymasis, dėmesys vargšams, jaunimo koregavimas, pagarba seniems žmonėms (plg. Vita sancti Odonis, I, 17: PL 133, 49). Jis mėgo celę, kur gyveno „toli nuo visų akių, rūpindamasis patikti vien Dievui“ (ten pat, I, 14: PL 133, 49). Tačiau kaip „apstumo šaltinio“ jis neapleido Žodžio ir pavyzdžio tarnybos, „apgailestaudamas, koks varganas yra šis pasaulis“ (ten pat, I, 17: PL 133, 51). Viename vieninteliame vienuolyje, pasak biografo, susitelkė įvairios dorybės, išbarstytos po kitus vienuolynus: „Būdamas geras, Jėzus, semdamas iš įvairių vienuoliškųjų sodų, vienoje vietoje sukūrė rojų, kad iš jo versmės sudrėkintų tikinčiųjų širdis“ (ten pat, I, 14: PL 133, 49).

Viename pamoksle Marijos Magdalietės garbei Kliuni abatas atskleidžia, kaip jis suvokia vienuoliškąjį gyvenimą: „Marija, sėdinti prie Viešpaties kojų ir įdėmiai besiklausanti jo žodžių, yra kontempliatyvaus gyvenimo saldybės simbolis; juo daugiau jo ragauji, juo labiau jis skatina sielą atsisveikinti su regimais daiktais ir pasaulio rūpesčiais“ (In ven. S. Mariae Magd.: PL 133, 717). Tokį supratimą Odonas patvirtina ir plėtoja kituose raštuose, kuriuose aikštėn iškyla meilė vidujybei, požiūris į pasaulį kaip trapų, nepatikimą ir paliktiną, nuolatinis polinkis laikytis atstu nuo daiktų, laikomų nerimo versme, gebėjimas įžvelgti blogį įvairiuose žmonėse, nuoširdus eschatologinis lūkestis. Toks požiūris į pasaulį gali pasirodyti gana tolimas mūsiškiam, tačiau pripažintina, kad Odonas suvokia pasaulio trapumą ir todėl aukština vidinį gyvenimą, atvirą kitam, atvirą artimo meilei ir būtent per tai perkeičiantį egzistenciją bei atveriantį pasaulį Dievo šviesai.

Ypač minėtinas pamaldumas Kristaus Kūnui ir Kraujui, jį Odonas paplitusio, jo paties dažnai peikto abejingumo akivaizdoje visada karštai praktikavo. Jis iš tiesų buvo tvirtai įsitikinęs Viešpaties Kūno ir Kraujo realiu buvimu eucharistiniais pavidalais, įvykus duonos ir vyno transsubstanciacijai. Jis rašė: „Dievas, visko Kūrėjas, paėmė duoną ir tarė, kad tai yra jo kūnas ir kad jis atiduodamas už pasaulį, tada išdalijo vyną, pavadindamas jį savo krauju“; „gamta pavaldi dėsniui, kad perkeitimas įvyktų Kūrėjo liepimu“, todėl „gamta tučtuojau pakeičia savo būklę: duona nedelsiant virsta kūnu, o vynas – krauju“ (Odonis Abb. Cluniaco occupatio. Ed. A. Swoboda, Lipsia 1900, p. 121). Kaip pastebi mūsų abatas, šis „švenčiausiasis Viešpaties slėpinys, sudarantis visą pasaulio išganymą“ (Collationes, XXVIII: PL 133, 572), švenčiamas, deja, atmestinai. Jis įspėja: „Kunigai, kurie artinasi prie altoriaus nevertai, suteršia duoną, t. y. Kristaus Kūną“ (ten pat, PL 133, 572–573). Tik tas, kuris susivienijęs su Kristumi dvasiškai, gali deramai dalyvauti eucharistiniame Kūne: priešingu atveju, Viešpaties Kūno valgymas ir Kraujo gėrimas atneša ne atgaivą, bet pražūtį (plg. ten pat, PL 133, 575). Visa tai mus akina naujomis jėgomis bei giliau įtikėti Viešpaties buvimo čia ir dabar tiesa – save į mūsų rankas atiduodančio ir mus perkeičiančio Kūrėjo buvimu tarp mūsų. Kaip perkeičia duoną ir vyną, lygiai taip jis perkeičia pasaulį.

Šventasis Odonas savo meto vienuoliams ir tikintiesiems buvo tikras dvasinis vadovas. Tuo metu visuomenėje paplitusių „ydų platybės“ akivaizdoje jo ryžtingai siūlomas vaistas buvo radikalus gyvenimo keitimas, besiremiantis nuolankumu, griežtumu, atsitolinimu nuo laikinųjų dalykų ir atsidavimu amžiniesiems (plg. Collationes, XXX: PL 133, 613). Tačiau realus padėties diagnozavimas Odono nestumia į pesimizmą: „Tai sakome, – patikslina jis, – ne kad įstumtume į neviltį tuos, kurie trokšta atsiversti. Dieviškasis gailestingumas visada čia pat, tiktai laukia mūsų atsivertimo valandos“ (ten pat: PL 133, 536). Ir sušunka: „O neapsakomoji dieviškojo pasigailėjimo gelme! Dievas persekioja nuodėmę, tačiau apsaugo nusidėjėlį“ (ten pat: PL 133, 592). Degdamas tokiu įsitikinimu, Kliuni abatas mėgsta kontempliuoti Kristaus gailestingumą – Išganytojo, kurį jis įspūdingai apibūdino kaip „žmonių mylėtoją“: amator hominum Christus (ten pat: PL 133, 637). Pasak jo, Jėzus prisiėmė smūgius, kurie būtų tekę mums, kad taip išgelbėtų kūrinį, kuris yra jo darbas ir kurį jis myli (plg. ten pat: PL 133, 638).

Čia išryškėja šventojo abato charakterio bruožas, iš pirmo žvilgsnio nustelbtas jo kaip reformuotojo griežtumo, – gilus širdies gerumas. Jis buvo griežtas, bet pirmiausia geras žmogus, kupinas didelio gerumo, kylančio iš sąlyčio su dieviškuoju gerumu. Anot amžininkų, Odonas skleisdavo aplink džiaugsmą, kurio buvo sklidina jo dvasia. Jo biografas liudija niekada iš žmogaus lūpų negirdėjęs „tiek saldžių žodžių“ (ten pat, I, 17: PL 133, 31). Biografas primena, jog Odonas mėgdavo gatvėje sutiktus vaikus kviesti užtraukti giesmę, paskui dovanodavo jiems kokių mažmožių, ir priduria: „Jo žodžiai keldavo džiugesį <…>, jo linksmumas įliedavo į mūsų širdis vidinio džiaugsmo“ (ten pat, II, 5: PL 133, 63). Šitaip energingas ir kartu malonus bei reformomis degantis viduramžių abatas savo laikų vienuoliams bei pasauliečiams įtaigiai diegė ketinimą uoliai žingsniuoti krikščioniškojo tobulumo keliu.

Tikėkimės, kad jo gerumas, iš tikėjimo trykštantis džiaugsmas kartu su griežtumu bei priešinimusi pasaulio nuodėmei sujaudins ir mūsų širdį, idant ir mes atrastume iš Dievo gerumo trykštančio džiaugsmo versmę.