Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Anzelmą

Brangūs broliai ir seserys!

Romoje, ant Aventino kalvos, stovi benediktinų Šv. Anzelmo abatija. Kaip aukštesniųjų studijų instituto bei benediktinų konfederacijos abato primo būstinėje, joje susipina malda, studijos ir valdymas – trys veiklos rūšys, būdingos šventajam, kuriam ji dedikuota, – Anzelmui iš Aostos, šiemet kaip tik minime jo mirties 900-ąsias metines. Daugybė iniciatyvų, kurias šio gražaus jubiliejaus proga paskatino pirmiausia Aostos vyskupija, parodė, jog šis viduramžių mąstytojas tebekelia susidomėjimą. Dėl miestų, su kuriais buvo susijęs, jis taip pat žinomas kaip Anzelmas Bekietis ir Anzelmas Kenterberietis. Kas ta asmenybė, su kuria ypač susijusios jaučiasi trys tautos, esančios viena nuo kitos labai toli ir trijose skirtingose valstybėse – Italijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje? Intensyviu dvasiniu gyvenimu išsiskyręs vienuolis, puikus jaunimo ugdytojas, ypatingais mąstymo gebėjimais pasižymėjęs teologas, išmintingas valdytojas ir principingas libertas Ecclesiae gynėjas, Anzelmas yra viena iškiliausių viduramžių asmenybių, gebėjusių visas šias savybes suderinti visada jo mąstymui bei veiklai vadovavusios gilios mistinės patirties dėka.

Šv. Anzelmas gimė 1033 m. (ar 1034 m. pradžioje) Aostoje. Jis buvo pirmagimis kilmingoje šeimoje. Jo tėvas, šiurkštus žmogus, mėgavosi gyvenimo malonumais ir švaistė savo turtus; motina, priešingai, laikėsi aukštesnių papročių ir buvo labai religinga (plg. Eadmero. Vita s. Anselmi: PL 159, col. 49). Būtent motina iš pradžių rūpinosi savo sūnaus žmogiškuoju bei religiniu ugdymu, vėliau patikėjusi jį Aostos abatijos benediktinams. Anzelmas, pasak biografo, nuo vaikystės įsivaizdavęs, kad gerasis Dievas gyvena aukštose ir snieguotose Alpių viršūnėse, vieną naktį susapnavo, jog į tuos spindinčius rūmus buvo pakviestas paties Dievo, kuris su juo maloniai pasišnekėjęs galiausiai pasiūlė suvalgyti „labai baltos duonos“ (ten pat, col. 51). Sapnas pagimdė įsitikinimą, kad jis pašauktas didelei misijai. Sulaukęs penkiolikos, Anzelmas pasiprašė priimamas į Benediktinų ordiną, tačiau tam visomis jėgomis pasipriešino tėvas, nenusileidęs nė tada, kai jo sūnus, sunkiai susirgęs ir jausdamas artėjančią mirtį, maldavo vienuoliškojo abito kaip paskutinės paguodos. Pasveikęs ir netekęs anksti mirusios motinos, Anzelmas išgyveno moralinio pakrikimo laikotarpį: nugalėtas žemiškųjų aistrų, apleido studijas, tapo kurčias Dievo kvietimui. Jis grįžo namo ir, ieškodamas naujų potyrių, pradėjo keliauti po Prancūziją. Po trejų metų atvykęs į Normandiją, apsilankė Beko (Bec) benediktinų abatijoje, patrauktas vienuolyno prioro Lanfranko Pavijiečio garso. Tai buvo apvaizdingas susitikimas, nulėmęs jo likusį gyvenimą. Vadovaujamas Lanfranko, Anzelmas energingai kibo į studijas ir netrukus tapo ne tik mokytojo mylimu studentu, bet ir patikėtiniu. Anzelmo vienuoliškasis pašaukimas atgijo, rūpestingai pasvėręs jis būdamas 27 metų įstojo į vienuolių ordiną ir buvo įšventintas kunigu. Askezė ir studijos atvėrė naujus horizontus, leidusius jam aukštesniu lygmeniu vėl atrasti tą Dievo artumą, kokį turėjo vaikystėje.

Lanfrankui 1063 m. tapus Kano (Caen) abatu, Anzelmas, vienuoliu išbuvęs tik trejus metus, buvo paskirtas Beko vienuolyno prioru ir, atsiskleidus jo subtilaus auklėtojo talentui, vienuolyno mokyklos mokytoju. Anzelmas nemėgo autoritarinių metodų: jaunuolius jis lygindavo su gležnais augalais, kurie geriau auga šiltnamyje, ir suteikdavo jiems „sveikos“ laisvės. Jis griežtai laikėsi vienuoliškosios drausmės ir to reikalaudavo iš kitų, tačiau, užuot drausmę primetęs, stengdavosi paskatinti jos laikytis įtikinėdamas. Mirus abatui Erluinui, Beko abatijos steigėjui, Anzelmas 1079 m. vasarį vieningai išrenkamas jo įpėdiniu. Tuo metu daug vienuolių buvo pakviesta į Kenterberį (Canterbury) tarp savo brolių anapus Lamanšo sąsiaurio paskleisti žemyne vykusio atsinaujinimo. Jų darbas sulaukė tokio pripažinimo, kad Lanfrankas Pavijietis tapo nauju Kenterberio arkivyskupu ir paprašė Anzelmo kuriam laikui atvykti pas jį pamokyti vienuolių ir padėti jam dorotis su sunkia padėtimi, į kurią po normanų įsiveržimo pateko jo bažnytinė bendruomenė. Anzelmo apsilankymas buvo veiksmingas. Ji laimėjo tiek palankumo bei pagarbos, kad, Lanfrankui mirus, buvo išrinktas Kenterberio arkivyskupu. Iškilmingi vyskupo šventimai jam suteikti 1093 m. gruodį.

Anzelmas nedelsdamas įsitraukė į energingą kovą dėl Bažnyčios laisvės, drąsiai paremdamas dvasinės valdžios nepriklausomybę žemiškosios atžvilgiu. Jis gynė Bažnyčią nuo nederamo politinės valdžios, pirmiausia karalių Viljamo Raudonojo ir Henriko I, kišimosi, sulaukdamas padrąsinimo ir paramos iš Romos popiežiaus, kuriam Anzelmas visada drąsiai ir nuoširdžiai rodė ištikimybę. 1103 m. tokia ištikimybė kainavo jam skaudžią tremtį iš Kenterberio sosto. Tik 1106 m., karaliui Henrikui I atsisakius pretenzijos dalyti bažnytinius postus, rinkti iš Bažnyčios mokesčius bei konfiskuoti bažnytinę nuosavybę, Anzelmas galėjo grįžti į Angliją, kur buvo šventiškai sutiktas dvasininkų ir tikinčiųjų. Taip laimingai baigėsi ilga kova, kurią jis kovojo ištvermės, narsos ir gerumo ginklais. Šis šventas arkivyskupas, visur keldavęs aplinkinių susižavėjimą, paskutinius savo gyvenimo metus paskyrė moraliniam dvasininkų ugdymui ir dvasinei teologinių argumentų paieškai. Jis mirė 1109 m. balandžio 21 d., palaikomas tos dienos šv. Mišiose skelbtų Evangelijos žodžių: „Jūs išvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man ją yra skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo…“ (Lk 22, 28–30). Taip tikrove tapo vaikystėje, pačioje dvasinės kelionės pradžioje, susapnuotas sapnas apie slėpiningą pokylį. Jėzus, pakvietęs jį prie savo stalo, priėmė šv. Anzelmą jo mirties valandą į amžinąją Tėvo karalystę.

„Meldžiu, Dieve, trokšti tave pažinti, mylėti ir džiaugtis tavimi. Ir net jei šiame gyvenime negebu to daryti pilnatviškai, tai bent kasdien eisiu į priekį, kol pasieksiu pilnatvę“ (Proslogionas, 14 skyrius). Šita malda leidžia suprasti šio didžiojo viduramžių šventojo mistinę sielą – scholastinės teologijos steigėjas, kuriam krikščioniškoji tradicija suteikė „iškiliojo mokytojo“ titulą, puoselėjo karštą troškimą giliau perprasti dieviškuosius slėpinius, kartu vis dėlto suvokdamas, kad Dievo ieškojimo kelionė bent šioje žemėje niekada nesibaigia. Minties aiškumu ir loginiu griežtumu jis visada siekdavo „pakelti protą ligi Dievo kontempliavimo“ (Ivi, proemium). Anzelmas aiškiai pareiškia, jog ketinantys studijuoti teologiją niekada negali kliautis vien savo protu, bet sykiu privalo puoselėti gilią tikėjimo patirtį. Pasak šv. Anzelmo, teologo veikla rutuliojasi trimis etapais: tai tikėjimas, nuolankiai priimtina laisva Dievo dovana; patirtis, kurią sudaro Dievo žodžio įkūnijimas kasdieniame gyvenime; galiausiai tikras pažinimas, kuris yra ne grynų svarstymų, bet kontempliacinės įžvalgos vaisius. Todėl ir šiandien sveikam teologiniam tyrinėjimui ir kiekvienam trokštančiam giliau panirti į tikėjimo tiesas tebėra naudingi jo garsūs žodžiai: „Nebandau, Viešpatie, įsiskverbti į Tavo gelmę, nes nė iš tolo negaliu su ja lyginti savo intelekto; tačiau trokštu bent iki tam tikro lygio suprasti Tavo tiesą, kuria mano širdis tiki ir kurią myli. Nesistengiu suprasti, kad tikėčiau, bet tikiu, kad suprasčiau” (Ivi, 1).

Brangūs broliai ir seserys, visą šv. Anzelmo gyvenimą ženklinę tiesos meilė ir nuolatinis Dievo alkis tepaakina kiekvieną krikščionį nenuilstamai siekti vis gilesnės vienybės su Kristumi – Keliu, Tiesa ir Gyvenimu. Be to, drąsos kupinas uolumas, lydėjęs jo pastoracinę veiklą ir buvęs jo nesusipratimų, kartėlio ir galiausiai tremties priežastimi, tepadrąsina ganytojus, pašvęstuosius asmenis ir visus tikinčiuosius mylėti Kristaus Bažnyčią, už ją melstis, dėl jos darbuotis bei kentėti, niekada jos nepaleidžiant ir neišduodant. Dievo Motina Mergelė Marija, kuriai Anzelmas buvo sūniškai pamaldus, teišprašo mums šios malonės. „Marija, mano širdis karštai trokšta Tave mylėti, – rašė šv. Anzelmas, – mano lūpos karštai trokšta Tave aukštinti.“