Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie monastinę ir scholastinę teologiją

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau aptarti įdomų istorijos tarpsnį, susijusį su lotyniškosios teologijos įvairių laimingų atsitiktinumų nulemtu suklestėjimu XII a. Šiuo laikotarpiu Vakarų Europos šalyse vyravo sąlyginė ramybė, laidavusi visuomenei ekonominę plėtrą bei politinių struktūrų sutvirtėjimą ir per kontaktus su Rytais skatinusi kultūrinę veiklą. Bažnyčioje pasijuto teigiamas plačios veiklos, žinomos „grigališkosios reformos“ vardu, poveikis. Ši reforma, energingai plėtota praėjusiame šimtmetyje, padarė bažnytinių bendruomenių, pirmiausia dvasininkų, gyvenimą labiau atitinkantį Evangeliją ir Bažnyčiai bei popiežiui grąžino autentišką veiksmų laisvę. Be to, pasklido platus dvasinis atsinaujinimas, palaikomas suvešėjusio pašvęstojo gyvenimo: radosi ir plito nauji ordinai, tuo tarpu jau egzistavusieji irgi viltingai pagyvėjo.

Iš naujo suklestėjo ir teologija, geriau įsisąmonindama savo pačios prigimtį: ji ištobulino metodą, ėmėsi naujų problemų, darė pažangą apmąstydama Dievo slėpinius, davė pradžią pamatiniams veikalams, įkvėpė svarbių kultūros iniciatyvų, pradedant menu ir baigiant literatūra, ir nutiesė kelią į vėlesnio šimtmečio, Tomo Akviniečio ir Bonaventūros iš Banjoredžo šimtmečio, pagrindinius veikalus. Tokia gyva teologinė veikla rutuliojosi dviejose vietose – vienuolynuose ir miesto katedrų mokyklose, scholae, iš kurių netrukus kilo keli universitetai, vienas tipiškų krikščioniškųjų viduramžių „išradimų“. Kaip tik remiantis šiomis dviem vietomis – vienuolynais ir scholae, galima kalbėti apie du skirtingus teologijos modelius – „monastinę teologiją“ ir „scholastinę teologiją“. Monastinei teologijai atstovavo vienuoliai, paprastai abatai, kupini išminties ir karšto uolumo skleisti Evangeliją, pasiaukojamai besistengiantys pažadinti ir pakurstyti meilės ženklinamą Dievo ilgesį. Scholastinei teologijai atstovavo išsilavinę, tyrinėti aistringai trokštantys vyrai magistri, norintys atskleisti Dievo ir žmogaus slėpinių, priimtinų tikėjimu, tačiau ir suprastinų protu, racionalumą bei pagrįstumą. Skirtingais tikslais galima paaiškinti jų skirtingus metodus ir teologijos taikymo būdus.

XII a. vienuolynuose teologinis metodas daugiausia būdavo susijęs su Šventojo Rašto, pasak ano meto rašytojų, sacra pagina („šventųjų puslapių“) aiškinimu. Didžiausias dėmesys skirtas Biblijos teologijai. Tai reiškia: visi vienuoliai buvo atsidavę Šventojo Rašto skaitytojai bei klausytojai, vienas pagrindinių jų užsiėmimų buvęs lectio divina, t. y. maldingas Biblijos skaitymas. Šventojo teksto giliajai prasmei, vidinei vienybei ir transcendentinei žiniai suvokti neužtekdavo vien jį perskaityti. Vadinasi, reikėjo praktikuoti klusnumo Šventajai Dvasiai paženklintą „dvasinį skaitymą“. Bažnyčios tėvų mokykloje Biblija aiškinta alegoriškai, kiekviename Senojo ir Naujojo Testamento puslapyje atrandant, kas jame sakoma apie Kristų ir jo išganomąjį darbą.

Praėjusiųjų metų Vyskupų sinodas „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“ priminė dvasinio artinimosi prie Šventojo Rašto svarbą. To siekiant, naudinga pripažinti monastinės teologijos, Biblijos nepertraukiamos egzegezės, vertę; tas pat pasakytina ir apie jos atstovų sukurtus kūrinius, brangius asketinius Biblijos knygų komentarus. Monastinę teologiją su dvasine jungė literatūrinis pasirengimas. Suvokta, kad vien teorinio bei pasaulietinio skaitymo būdo neužtenka: norint prasiskverbti į Šventojo Rašto širdį, jį būtina skaityti ta dvasia, kokia jis parašytas ir sukurtas. Literatūrinis pasirengimas buvo būtinas norint žinoti tikslią žodžio reikšmę ir, ištobulinus jautrumą gramatikai bei filologijai, lengviau suprasti tekstą. Praėjusio šimtmečio benediktinų mokslininkas Jeanas Leclerqas savo rašinį, kuriame supažindina su monastinės teologijos bruožais, pavadino: „L’amour des lettres et le désir de Dieu“ („Žodžių meilė ir Dievo troškimas“). Mat troškimas pažinti ir pamilti Dievą, atskleidžiantį mums save per savo žodį, kurį reikia priimti, apmąstyti ir įgyvendinti, vertė stengtis giliau suvokti visus biblinių tekstų matmenis. Yra dar vienas požiūris, kurio reikalauja praktikuojantieji monastinę teologiją, tai nuoširdi maldinga laikysena, turinti eiti pirma Šventojo Rašto studijų, jas lydėti ir papildyti. Monastinė teologija galiausiai yra Dievo žodžio klausymasis, taigi norint šį žodį priimti, širdis turi būti švari ir pirmiausia degti troškimu susitikti su Viešpačiu. Todėl teologija tampa meditacija, malda, šlovinimu ir skatinta nuoširdžiai atsiversti. Nemažai monastinės teologijos atstovų šiuo keliu yra pakilę iki aukščiausių mistinės patirties viršūnių. Tad jie mus kviečia maitinti savo egzistenciją Dievo žodžiu, pavyzdžiui, dėmesingesniu skaitinių bei Evangelijos klausymusi pirmiausia per sekmadienines šv. Mišias. Taip pat svarbu kasdien rezervuoti laiko Biblijai apmąstyti, idant Dievo žodis būtų žibintas, apšviečiantis mūsų kasdienį kelią žemėje.

Scholastinė teologija, kaip minėjau, buvo praktikuojama atsiradusiose prie didžiųjų ano meto katedrų scholae – mokyklose dvasininkams rengti arba susibūrus apie vieną kokį mokytoją ir jo mokinius, kad būtų ugdomi kultūros profesionalai. Visa tai vyko tuo metu, kai vis labiau imtos vertinti žinios. Pagrindinis scholastikų metodo elementas buvo quaestio, t. y. klausimas, problema, skaitytojo aptinkama aiškinantis Rašto ir Tradicijos žodžius. Iškilus problemai, išplaukiančiai iš šių autoritetingų tekstų, randasi klausimų bei gimsta disputas tarp mokytojo ir studijuojančiojo. Tokiame dispute pateikiami, viena vertus, auctoritas ir, kita vertus, proto argumentai, o disputas rutuliojasi taip, kad pabaigoje surandama auctoritas ir proto sintezė, padedanti giliau suprasti Dievo žodį. Šventasis Bonavetūra šiuo atžvilgiu sako, jog teologija egzistuoja per additionem (plg. Commentaria in quatuor libros sententiarum, I, proem., q. 1, concl.). Tai reiškia: teologija prie Dievo žodžio priduria proto matmenį, taip žmogaus gyvenime pagilindama, suasmenindama ir sukonkretindama tikėjimą. Šia prasme rasta įvairių sprendimų ir imta formuluoti išvadas, nuo kurių pradėjo plėtotis teologinė sistema. Quaestiones klasifikacija leido kurti vis platesnes sintezes, t. y. skirtingi quaestiones ir iš jų kylantys atsakymai būdavo sukomponuojami taip, kad atsirasdavo vadinamosios summae, platūs teologiniai-dogminiai traktatai, gimę žmogaus protui susidūrus su Dievo žodžiu. Scholastinė teologija siekė parodyti krikščioniškojo Apreiškimo vienybę bei darną vadinamuoju „scholastiniu“ metodu, žmogaus protu pasitikinčios mokyklos metodu. Gramatika ir filologija tarnauja teologinėms žinioms, tačiau tai dar labiau pasakytina apie logiką. Pastaroji disciplina tyrinėja, kaip „funkcionuoja“ žmogaus mąstymas, siekdama leisti išryškėti teiginio tiesai. Skaitant scholastines summae, dar ir šiandien įspūdį daro argumentų tvarka, aiškumas, loginės sąsajos ir kai kurių įžvalgų gilumas. Technine kalba kiekvienam žodžiui priskiriama tiksli reikšmė, o tarp tikėjimo ir supratimo sukuriamas abipusis aiškinimo judėjimas.

Brangūs broliai ir seserys, atsiliepdama į Petro pirmojo laiško kvietimą, scholastinė teologija mus akina visada būti pasirengusius įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 3, 15), laikyti jo klausimus mūsų pačių klausimais ir taip pajėgti atsakyti. Ji mums primena, kad tarp tikėjimo ir proto egzistuoja natūrali draugystė, besiremianti pačia kūrinijos tvarka. Dievo tarnas Jonas Paulius II enciklikos Fides et ratio pradžioje rašo: „Tikėjimas ir protas – tai lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą.“ Tikėjimas atviras proto pastangoms suprasti, protas savo ruožtu pripažįsta, jog tikėjimas, užuot jį pažeminęs, priešingai, gena vis platesnių ir aukštesnių horizontų link. Protas ir tikėjimas virpa iš džiaugsmo, abipusiu dialogu ieškodami nuoširdžios vienybės su Dievu. Meilei gaivinant maldingąjį teologijos matmenį, protu įgytos žinios išsiplečia. Tiesos ieškoma nuolankiai, o priimama ji stebintis ir dėkojant; vienu žodžiu, pažinimas auga tik tada, kai myli tiesą. Meilė virsta protingumu, o teologija – autentiška širdies išmintimi, rodančia tikinčiojo tikėjimui bei gyvenimui kryptį bei juodu palaikančia. Tad melskime, kad Dievo slėpinių pažinimo ir gilinimo kelią visada apšviestų dieviškoji meilė.