Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Bernardo Klerviečio ir Abeliaro ginčą

Brangūs broliai ir seserys!

Praeitoje katechezėje nusakiau XII a. monastinės ir scholastinės teologijos pagrindinius bruožus. Jas atitinkamai galima vadinti „širdies teologija“ ir „proto teologija“. Tarp vienos ir kitos teologijos atstovų išsiplėtojo didelis ir kartais aštrus disputas, kurį simbolizuoja ginčas tarp šventojo Bernardo Klerviečio ir Abeliaro.

Norint suprasti abiejų didžių mokytojų susidūrimą, pravartu prisiminti, kad teologija, kiek įmanoma, yra pastangos racionaliai suprasti krikščioniškojo Apreiškimo slėpinius, kuriuos tikima tikėjimu: anot glausto ir paveikaus Tradicijos apibrėžimo, fides quarens intellectum – tikėjimas, ieškantis supratimo. Šventasis Bernardas, tipiškas monastinės teologijos atstovas, akcentuoja pirmąją apibrėžimo dalį, t. y. fides – tikėjimą, o Abeliaras, būdamas scholastas, pabrėžia antrąją dalį, t. y. intellectum, supratimo lydimą proto įžvalgą. Bernardo akimis, tikėjimui savaime būdingas vidinis tikrumas, besiremiantis Rašto liudijimu ir Bažnyčios tėvų mokymu. Tikėjimą tada stiprina šventųjų liudijimas ir Šventosios Dvasios veikimas pavienio tikinčiojo sieloje. Abejonės ir neaiškumo atveju tikėjimą apsaugo ir apšviečia Bažnyčios magisteriumas. Tad Bernardui sunku sutarti su Abeliaru bei visais tais, kurie tikėjimo tiesą palieka kritiniam proto tyrinėjimui, keliančiam, jo nuomone, didelį pavojų – intelektualizmo, tiesos reliatyvumo ir pačios tikėjimo tiesos gvildenimo pavojų. Tokį elgesį Bernardas laikė drąsa, peraugančia į įžūlumą, žmogaus proto, turinčio pretenziją „suprasti“ Dievo slėpinį, puikybės vaisiumi. Viename savo laiškų jis susirūpinęs rašo: „Žmogaus galia mąstyti viską pasisavina, nieko nepalikdama tikėjimui. Ji imasi aukštesnių už ją pačią dalykų, tyrinėja tai, kas ją pranoksta, įsiveržia į Dievo pasaulį suklastodama Dievo slėpinius labiau negu juos apšviesdama; to, kas užrakinta ir užantspauduota, neatveria, bet išrauna su šaknimis, o ko neįstengia perprasti, laiko niekybe ir atsisako tuo tikėti” (Epistola CLXXXVIII, 1: PL 182, I, 353).

Bernardo požiūriu teologija turi vienintelį tikslą – skatinti gyvą ir nuoširdų Dievo patyrimą. Vadinasi, teologija yra pagalbinė priemonė, kaip Viešpatį vis labiau ir stipriau mylėti, koks yra ir traktato apie pareigą mylėti Dievą pavadinimas (De diligendo Deo). Šiame kelyje yra įvairių pakopų, kurias Bernardas išsamiai aprašo, ligi pat viršūnės, kai tikinčiojo sielą aukštuosiuose meilės laukuose pagauna svaigulys. Žmogaus siela jau žemėje gali pasiekti tokį susivienijimą su dieviškuoju Žodžiu – susivienijimą, kurį doctor mellifluus apibūdina kaip „dvasines jungtuves“. Dieviškasis Žodis sielą aplanko, pašalina paskutinius pasipriešinimus, apšviečia, uždega ir perkeičia. Taip mistiškai susivienijusi siela mėgaujasi didžiuliu giedrumu bei saldumu ir gieda savo Sužadėtiniui džiaugsmo himną. Katechezėje, skirtoje šventojo Bernardo gyvenimui ir mokymui, priminiau, jog, jo nuomone, teologija gali maitintis tik kontempliatyvia malda, kitaip tariant, emociniu širdies ir dvasios susivienijimu su Dievu.

Abeliaras, be kita ko, įvesdinęs „teologijos“ sąvoką ta prasme, kokia ją šiandien suprantame, laikosi kitokios perspektyvos. Gimęs Bretanėje, Prancūzijoje, šis garsus XII a. mokytojas išsiskyrė itin gyvu intelektu ir jautė pašaukimą studijuoti. Iš pradžių gilinosi į filosofiją, paskui šioje disciplinoje pasiektus rezultatus pritaikė teologijai. Kaip teologijos mokytojas, Abeliaras darbavosi šviesiausiame to meto mieste – Paryžiuje, o vėliau vienuolynuose, kuriuose gyveno. Jis buvo puikus oratorius: jo paskaitos sutraukdavo minias studentų. Nors ir religingas, buvo neramaus būdo, todėl jo gyvenime nestigo netikėtumų: jis ginčydavosi su savo mokytojais ir su viena išsilavinusia ir protinga moterimi – Eloiza sugyveno vaiką. Abeliaras dažnai polemizuodavo su kitais teologais ir buvo užsitraukęs bažnytinių pasmerkimų, tačiau mirė visiškoje bendrystėje su Bažnyčia, kurios valdžiai tikėjimo dvasia pakluso. Kaip tik šventasis Bernardas Senso provinciniame sinode 1140 m. prisidėjo prie kelių Abeliaro mokymų pasmerkimo ir paskatino įsikišti popiežių Inocentą II. Klervo abatas, kaip minėjau, atmetė intelektualistinį Abeliaro metodą, jo akimis, nužeminantį tikėjimą iki paprastos nuomonės, atsietos nuo apreikštosios tiesos. Bernardo būgštavimai nebuvo nepagrįsti ir apskritai būdingi kitiems didiesiems ano meto mąstytojams. Iš tiesų perdėtas naudojimasis filosofija silpnino Abeliaro mokymą apie Trejybę ir, vadinasi, apie Dievą. Moralės srityje jo mokymas nestokojo dviprasmiškumo: jis reikalavo, kad subjekto ketinimas būtų laikomas vieninteliu šaltiniu moralinių aktų gerumui ar blogumui nusakyti, taip išleisdamas iš akių poelgių objektyvią reikšmę ir objektyvią moralinę vertę. Tai pavojingas subjektyvizmas, žinia, labai aktualus aspektas mūsų amžiui, kai kultūrą dažnai ženklina didėjantis polinkis į etinį reliatyvizmą: vien „aš“ sprendžia, kas šią akimirką gera. Tačiau nevalia užmiršti ir didelių Abeliaro nuopelnų. Jis turėjo daug mokinių ir esmingai prisidėjo plėtodamas scholastinę teologiją, kuriai buvo skirta kitame šimtmetyje įgyti brandesnį ir vaisingesnį raiškos pavidalą. Lygiai taip pat negalima neįvertinti kai kurių įžvalgų, kaip antai, minties, kad religinės nekrikščioniškosios tradicijos yra pasirengimas priimti Kristų, dieviškąjį Žodį.

Ko šiandien galėtume pasimokyti iš neretai aštroko ginčo tarp Bernardo ir Abeliaro bei apskritai tarp monastinės ir scholastinės teologijos? Pirmiausia, manau, jog tai parodo sveikos teologinės diskusijos Bažnyčioje naudą ir būtinybę. Ypač tada, kai aptariami klausimai nėra apibrėžti Magisteriumo, kuris, kad ir kaip būtų, yra būtinas atramos taškas. Ir šventasis Bernardas, ir Abeliaras visada nesvyruodami pripažino valdžią. Pasmerkimai, tekę antrajam, mums primena, jog teologijos srityje būtina pusiausvyra tarp to, ką galime pavadinti architektūriniais principais, suteiktais per Apreiškimą ir todėl visada išlaikančiais pirmutinę svarbą, ir hermeneutinių principų, kuriuos siūlo filosofija, t. y. protas, ir kurie atlieka svarbią, tačiau tik instrumentinę funkciją. Jei ši pusiausvyra tarp architektūros ir aiškinimo įrankių pažeidžiama, teologiniam apmąstymui iškyla pavojus tapti sugadintam klaidų ir šiuo atveju tą būtiną tiesos tarnybą tenka eiti Magisteriumui. Be to, pabrėžtina, kad tarp motyvų, paskatinusių Bernardą „stoti prieš“ Abeliarą ir reikalauti Magisteriumo įsikišimo, buvo ir noras apsaugoti paprastus tikinčiuosius, kuriuos būtina ginti, kai iškyla pavojus, jog jie bus supainioti bei nukreipti į šalį asmeninių nuomonių ir nesąžiningų teologinių argumentacijų, galinčių griauti tikėjimą.

Galiausiai norėčiau priminti, kad teologinis ginčas tarp Bernardo ir Abeliaro baigėsi visišku abiejų susitaikymu. To pasiekė jų bendras draugas, Kliuni abatas Petras Garbingasis, apie kurį kalbėjau vienoje iš ankstesnių katechezių. Abeliaras parodė nuolankumą, pripažindamas savo klaidas, Bernardas – savo didį gerumą. Ir vienu, ir kitu atveju viršų paėmė tai, kas tikrai turėtų rūpėti įsižiebus teologiniam ginčui, – kaip išsaugoti Bažnyčios tikėjimą ir leisti triumfuoti tiesai meilėje. Tegul šia dvasia ir šiandien rutuliojasi ginčai Bažnyčioje, visada prieš akis turint tikslą ieškoti tiesos.