Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie grožį kaip kelią Dievo link

Brangūs broliai ir seserys!

Pastarųjų savaičių katechezėse pristačiau kai kuriuos viduramžių teologijos aspektus. Tačiau giliai įsišaknijęs tų amžių vyrų ir moterų krikščioniškasis tikėjimas davė ne tik teologinės literatūros, minties ir tikėjimo šedevrų. Iš jo įkvėpimo radosi vieni iškiliausių visuotinės civilizacijos meninių kūrinių – katedros, tikroji krikščioniškųjų viduramžių šlovė. Iš tiesų nuo XI a. pradžios Europoje galėjai stebėti tris šimtmečius trukusį nepaprastą meninį įkarštį. Vienas senovės metraštininkas taip nusako to meto entuziazmą ir darbštumą: „Taip atsitiko, kad visame pasaulyje, pirmiausia Italijoje ir Galijoje, iš naujo pradėta statyti bažnyčias, nors daugelis tebebuvo geros būklės ir atnaujinti jų nereikėjo. Tai buvo savotiškos tautų varžybos; galėjai pamanyti, kad pasaulis panoro atsikratyti senų skudurų ir apsirengti baltu naujų bažnyčių apdaru. Tikintieji atnaujino kone visas katedras, daug vienuolynų bažnyčių ir net kaimo oratorijų“ (Rudolfas Plikasis. Historiarum 3, 4).

Prie šio architektūros atgimimo prisidėjo įvairūs veiksniai. Tarp jų pirmiausia minėtinos palankesnės istorinės aplinkybės ir didesnis politinis saugumas, lydimas nuolatinio gyventojų gausėjimo ir miestų, prekybos bei turto plėtros. Be to, architektai surasdavo vis įmantresnių techninių sprendimų, kaip padidinti pastato išmatavimus ir kartu garantuoti jo tvirtumą bei didingumą. Tačiau daugiausia dėl sparčiai plintančios vienuolystės dvasinio polėkio bei uolumo kilo abatijų bažnyčios, kuriose buvo galima tinkamai bei iškilmingai švęsti liturgiją, o tikintiesiems, traukiamiems šventųjų relikvijų kulto, nepaliaujamų piligrimysčių tikslo, ilgiau panirti į maldą. Taip radosi romaninės bažnyčios ir katedros, kurioms būdingos pailgintos navos gausiems piligrimams sutalpinti; tai labai tvirtos bažnyčios, išsiskiriančios storomis mūro sienomis, akmeniniais skliautais bei paprastomis ir esminėmis linijomis. Naujovė buvo skulptūros. Kadangi romaninės bažnyčios yra vienuoliškosios maldos ir tikinčiųjų pamaldų vieta, skulptoriai rūpinosi ne tiek techniniu tobulumu, kiek auklėjamaisiais tikslais. Norint sieloms padaryti didelį įspūdį, sužadinti jausmus, galinčius paskatinti bėgti nuo ydos, blogio ir praktikuoti dorybę, gėrį, Kristus vaizduotas kaip visuotinis Teisėjas, supamas Apreiškimo Jonui personažų. Tai visada būdavo vaizduojama romaninių bažnyčių portaluose, siekiant pabrėžti, kad Kristus yra vartai į dangų. Peržengę šventojo pastato slenkstį tikintieji atsidurdavo kitokiame negu įprastinio gyvenimo laike ir erdvėje. Be bažnyčios portalo, tikintiesiems į Kristų, teisingą ir gailestingą valdovą, iš anksto paragauti amžinosios palaimos leisdavo liturgijos šventimas ir maldingumo aktai, besirutuliojantys šventojo pastato viduje.

XII ir XIII a. iš Prancūzijos šiaurės paplito kitas šventųjų pastatų architektūros stilius – gotikinis, kuriam, palyginti su romaniniu, buvo būdingi du nauji bruožai – vertikalus veržimasis viršun ir šventumas. Gotikinės katedros aikštėn iškėlė tikėjimo ir meno sintezę, išreiškiamą visuotine ir žavinčia grožio kalba, dar ir šiandien keliančia nuostabą. Pradėtas taikyti kryžminis skliautas, rymantis ant tvirtų stulpų, leido gerokai padidinti jų aukštį. Veržimusi viršun norėta pakviesti melstis, maža to, jis pats buvo malda. Taip gotikinės katedros architektūrinėmis linijomis mėginta perteikti sielos jaučiamą Dievo ilgesį. Be to, taikant naujus techninius sprendimus, tapo įmanoma prasiskverbti pro išorines sienas bei jas pagražinti daugiaspalviais stikliniais langais. Kitaip tariant, langai virto dideliais šviesiais paveikslais, labai tinkamais pamokyti tautą tikėjimo. Juose scena po scenos būdavo pasakojamas kokio nors šventojo gyvenimas, palyginimas ar kitokie Biblijos įvykiai. Iš spalvotų langų ant tikinčiųjų krintantis šviesos srautas papasakodavo išganymo istoriją ir juos į ją įtraukdavo.

Kitas vertingas gotikinių katedrų bruožas tai, kad prie jų statybos ir puošybos įvairiopai, bet vieningai prisidėdavo visa krikščioniškoji ir pasaulietinė bendruomenė – paprastieji ir galingieji, neraštingieji ir mokslingieji, idant šiuose bendruose namuose visi tikintieji būtų pamokomi tikėjimo. Gotikinės skulptūros, vaizduojančios Evangelijos epizodus ir aiškinančios liturginių metų įvykius nuo Viešpaties gimimo ir pašlovinimo, katedras pavertė „Biblijomis iš akmens“. Tais šimtmečiais vis labiau plito Viešpaties žmogiškumo suvokimas, ir jo kančios būdavo vaizduojamos realistiškai: kenčiantis Kristus (Christus patiens) tapo visų mėgstamu vaizdu, tinkamu perteikti maldingą laikyseną ir gailėjimąsi dėl savo nuodėmių. Netrūko ir Senojo Testamento personažų, kurių istorija katedrą lankantiems tikintiesiems taip virsdavo bendrosios išganymo istorijos dalimi. Grožio, romumo ir išmintingumo kupinais veidais XIII a. gotikinė skulptūra liudija laimingą ir giedrą maldingumą, išsiliejantį nuoširdžiu ir vaikišku pamaldumu Dievo Motinai, kuri kartais vaizduojama kaip jauna, besišypsanti ir motiniška moteris, bet daugiausia kaip galinga ir gailestinga dangaus ir žemės valdovė. Tikintieji gotikinėse katedrose taip pat atrasdavo meninių raiškos formų, primenančių šventuosius – krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžius ir užtarėjus pas Dievą. Pasitaikydavo ir „pasaulietinio“ gyvenimo vaizdų: vaizduotas darbas laukuose, mokslai ir menai. Vietoje, kur būdavo švenčiama liturgija, viskas būdavo nukreipta ir aukojama Dievui. Gotikinei katedrai priskiriamą prasmę suprasime geriau perskaitę įrašą virš vidurinio Šv. Dionyzo bazilikos Paryžiuje portalo: „Lankytojau, norintis girti šių vartų grožį, nesileiski apakinamas nei aukso, nei ištaigingumo, bet žavėkis sunkiu darbu. Čia švyti garsus kūrinys, tačiau dangus nori, kad šis garsus kūrinys paskatintų suspindėti sielas, idant jos, lydimos apšviestosios tiesos, leistųsi į tikrąją šviesą, kur tikrieji vartai yra Kristus.“

Brangūs broliai ir seserys, man rūpi pabrėžti du romaninio ir gotikinio meno elementus, naudingus ir mums šiandien. Pirma: praėjusiais šimtmečiais Europoje atsiradusių pagrindinių menų praktiškai neįmanoma suprasti neatsižvelgiant į juos įkvėpusią religinę sielą. Menininkas, visada liudijęs estetikos ir tikėjimo susitikimą, Marcas Chagallas rašė: „Tapytojai šimtmečiais merkdavo teptuką į tą spalvotą abėcėlę, kuri yra Biblija.“ Jei pirmiausia liturgijoje švenčiamas tikėjimas susitinka su menu, gimsta gili dermė, nes abu gali ir trokšta kalbėti apie Dievą ir taip padaryti neregimybę regimą. Norėčiau tuo pasidalyti per susitikimą su menininkais lapkričio 21 d. Jiems vėl norėčiau pasiūlyti krikščioniškojo dvasingumo ir meno draugystę, kokios tikėjosi mano garbingieji pirmtakai, pirmiausia Dievo tarnai Paulius VI ir Jonas Paulius II.

Antra: romaninio stiliaus jėga ir gotikinių katedrų spindesys mums primena, kad via pulchritudinis, grožio kelias, yra labai tinkamas ir patrauklus artintis prie Dievo slėpinio. Kas gi yra rašytojų, poetų, muzikų ir menininkų kontempliuojamas ir savo kalba perteikiamas grožis, jei ne kūnu tapusio amžinojo Žodžio atspindys? Šventasis Augustinas sako: „Paklausk žemės grožio, paklausk jūros grožio, paklausk plačiai pasklidusio oro grožio. Paklausk dangaus grožio, paklausk žvaigždžių tvarkos, paklausk saulės, savo spindesiu apšviečiančios dieną; paklausk mėnulio, savo šviesa aptramdančio nakties tamsą. Paklausk laukinių gyvūnų, judančių vandenyje, vaikščiojančių sausuma, skraidančių ore: besislepiančių sielų, besirodančių kūnų; vedamos regimybės, vedančios neregimybės. Paklausk jų! Jie tau atsakys: mes – gražūs! Jų grožis leidžia juos pažinti. Kas sukūrė šį praeinantį grožį, jei ne amžinasis Grožis?“ (Sermo CCXLI, 2: PL 38, 1134).

Brangūs broliai ir seserys, tepadeda mums Viešpats iš naujo atrasti grožio kelią kaip vieną iš galbūt patraukliausių ir žavingiausių kelių susitikti su Dievu ir Dievą mylėti.