Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Vilhelmą iš Sen Tjeri

Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnėje katechezėje pristačiau šventąjį Bernardą Klervietį, „saldybės mokytoją“, vieną iškiliausių XII a. asmenybių. Jo biografas – draugas ir gerbėjas – buvo Vilhelmas iš Sen Tjeri (Saint Thierry), kurį aptarsiu šio ryto savo apmąstymuose. Vilhelmas gimė Lježe (Liege) tarp 1075 ir 1080 m. Kilęs iš kilmingos šeimos, apdovanotas gyvu protu ir įgimta meile studijoms, lankė garsias anos epochos mokyklas, kaip antai savo gimtojo miesto ir Reimso Prancūzijoje. Užmezgė asmeninį ryšį su Abeliaru, mokytoju, taip originaliai taikiusiu filosofiją teologijoje, kad dėl to kilo daug abejonių ir prieštaravimų. Vilhelmas irgi laikėsi santūriai bei akino savo draugą Bernardą pareikšti Abeliaro atžvilgiu savo nuomonę. Atsiliepdamas į slėpiningą ir nenugalimą Dievo kvietimą – pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą, Vilhelmas 1113 m. įstojo į benediktinų Šv. Nikazijaus vienuolyną Reimse, o po kelių metų tapo Sen Tjeri vienuolyno Reimso vyskupijoje abatu. Tais laikais buvo labai paplitęs poreikis apvalyti bei atnaujinti vienuoliškąjį gyvenimą, padaryti jį tikrai atitinkantį Evangeliją. Šia linkme Vilhelmas darbavosi ir savo vienuolyne, ir bendrai Benediktinų ordine. Vis dėlto jo bandymai reformuoti sulaukė nemenko pasipriešinimo, todėl, nepaisydamas savo draugo Bernardo patarimo, 1135 m. jis paliko benediktinų abatiją, nusivilko juodą ir užsivilko baltą abitą, nes prisijungė prie Sinji (Signy) cistersų. Nuo šios akimirkos iki savo mirties, ištikusios 1148 m., jis atsidėjo savo giliausiam troškimui – maldingam Dievo slėpinių kontempliavimui ir monastinės teologijos istorijoje svarbios dvasinės literatūros kūrybai.

Vienas pirmųjų jo kūrinių pavadintas De natura et dignitate amoris („Apie meilės prigimtį ir kilnumą“). Jame dėstoma pagrindinė Vilhelmo idėja, galiojanti ir mums. Svarbiausia žmogaus dvasią judinanti jėga yra meilė. Giliausia žmogaus prigimties esmė – meilė. Kiekvienam žmogui galiausiai iškelta viena vienintelė užduotis – mokytis linkėti gera, nuoširdžiai, autentiškai, neužtarnaujamai mylėti. Tačiau to, kaip šią užduotį įgyvendinti ir kaip pasiekti tikslą, kuriam yra sukurtas, žmogus išmoksta tik Dievo mokykloje. Vilhelmas rašo: „Menų menas yra menas mylėti… Meilę pažadina gamtos Kūrėjas. Meilė – tai sielos jėga, kuri kaip prigimtinis svoris nukreipia prie jai būdingos vietos bei tikslo“ („Apie meilės prigimtį ir kilnumą“, 1: PL 184, 379). Mokymasis mylėti yra ilgas ir varginantis kelias, kurį Vilhelmas sudalija į keturias atkarpas, atitinkančias žmogaus amžiaus etapus, – vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę. Šiame kelyje privalu laikytis veiksmingos askezės, didelės savitvardos siekiant sunaikinti bet kokį netvarkingą jausmą, bet kokį nuolaidžiavimą egoizmui ir suvienyti savo gyvenimą su Dievu – meilės šaltiniu, tikslu ir jėga, bei pasiekti dvasinio gyvenimo viršūnę, kurią Vilhelmas vadina „išmintimi“. Šio asketinio kelio pabaigoje išgyvenamas didžiulis giedrumas ir saldumas. Visi žmogaus gebėjimai – protas, valia, jausmai – ilsisi Dieve, kuris pažįstamas ir mylimas Kristuje.

Ir kituose kūriniuose Vilhelmas kalba apie šį radikalų pašaukimą mylėti Dievą. Būtent tokia meilė, apibūdinama kaip paties Dievo žmogaus širdyje įkvėptas nesiliaujantis ir augantis troškimas, yra nusisekusio ir laimingo gyvenimo paslaptis. Vienoje meditacijoje jis sako, jog tokios meilės objektas yra meilė iš didžiosios raidės, tai yra Dievas. Būtent jis išsilieja mylinčiojo širdyje ir padaro šį gebantį Jį priimti. Jis dovanojasi apsčiai, taip, kad šio apstumo troškimas niekada nenumaldomas. Toks meilės protrūkis yra žmogaus atbaigimas (De contemplando Deo 6, passim: SC 61bis, p. 79–83). Įspūdinga tai, kad Vilhelmas, kalbėdamas apie meilę Dievui, didelę reikšmę skiria būtent jausminiam matmeniui. Mūsų širdis, brangūs bičiuliai, padaryta iš kūno, ir, mylėdami Dievą, pačią Meilę, argi šiame santykyje su Viešpačiu neturėtume išreikšti ir savo žmogiškiausių jausmų, kaip antai švelnumo, jautrumo, taktiškumo? Pats Viešpats, tapdamas žmogumi, panoro mus mylėti kūno širdimi!

Pasak Vilhelmo, meilei būdinga dar viena svarbi savybė: ji apšviečia protą ir leidžia geriau bei giliau pažinti Dievą, o Dieve – žmones bei įvykius. Pažinimas, kylantis iš jausmų bei proto, sumažina, bet nepanaikina atstumo tarp subjekto ir objekto, tarp „aš“ ir „tu“. Tuo tarpu meilė, priešingai, pagimdo trauką ir bendrystę, tokią, kad tarp mylinčiojo subjekto ir mylimojo objekto vyksta keitimasis bei supanašėjimas. Toks abipusiškas palankumas bei simpatija leidžia pažinti daug giliau negu vien protu. Tada tampa suprantamas garsus Vilhelmo posakis: „Amor ipse intellectus est – pati meilė yra pažinimas, pažinimo pradas.“ Brangūs bičiuliai, argi taip nėra ir mūsų gyvenime? Argi ne tiesa, kad tikrai pažįstame tik tą ir tai, ką mylime? Be tam tikros simpatijos nieko neįmanoma pažinti. Ir tai juo labiau galioja Dievo ir Dievo slėpinių, pranokstančių mūsų proto gebėjimus suprasti, pažinimui: Dievas pažįstamas, kai yra mylimas!

Vilhelmo iš Sen Tjeri mąstymo santrauka pateikiama ilgame laiške Mon Djė (Mont-Dieu) kartūzams, kuriuos jis buvo aplankęs ir norėjo padrąsinti bei paguosti. Išsimokslinęs benediktinas Jeanas Mabillonas jau 1690 m. šį laišką iškalbingai pavadino Epistula aurea („Aukso laiškas“). Iš tiesų ten išdėstyti pamokymai apie dvasinį gyvenimą vertingi visiems trokštantiems, kad augtų jų bendrystė su Dievu, šventumas. Šiame traktate Vilhelmas siūlo trijų tarpsnių kelią. Pasak jo, nuo „gyvūniško“ žmogaus reikia pereiti prie „protingo“, kad pakiltum iki „dvasinio“. Ką autorius šiais trimis žodžiais nori mums pasakyti? Iš pradžių žmogus priima tikėjimo įkvėptą gyvenimo viziją klusnumo ir pasitikėjimo aktu. Per suvidujinimo procesą, kur didelis vaidmuo tenka protui ir valiai, tikėjimas į Kristų priimamas su giliu įsitikinimu, žmogui išgyvenant darnų atitikimą tarp to, ką jis tiki ir ko viliasi, ir giliausių mūsų sielos, mūsų proto, mūsų jausmų lūkesčių. Taip pasiekiamas tobulas dvasinis gyvenimas, kai tikėjimo tikrovė yra gilaus džiaugsmo ir tikros bei patenkinančios bendrystės su Dievu šaltinis. Gyvename vien meilėje ir meilei. Vilhelmas šį kelią grindžia tvirtu požiūriu į žmogų, įkvėptu senųjų graikų kilmės Bažnyčios tėvų, pirmiausia Origeno, drąsia kalba mokiusių, kad žmogus pašauktas tapti tokiu kaip Dievas, sukūręs jį pagal savo paveikslą ir panašumą. Žmoguje glūdintis Dievo paveikslas stumia jį panašumo link, vis didesnės jo ir Dievo valios tapatybės link. Šis tobulumas, Vilhelmo vadinamas „dvasios vienybe“, pasiekiamas ne asmeninėmis pastangomis, kad ir kokios nuoširdžios, dosnios ir būtinos jos būtų. Toks tobulumas pasiekiamas veikimu Šventosios Dvasios, apsigyvenančios sieloje ir nuplaunančios, įsiurbiančios ir gailestingąja meile paverčiančios visus žmogaus meilės polėkius bei troškimus. „Egzistuoja dar vienas panašumas su Dievu, – rašoma „Aukso laiške“, – kuris vadinamas nebe panašumu, bet dvasios vienybe, kai žmogus tampa viena su Dievu ne tik vienodu norėjimu to paties, bet ir negebėjimu norėti kitko. Taip žmogus nusipelno tapti ne Dievu, bet tuo, kas Dievas yra: žmogus per malonę tampa tuo, kas iš prigimties yra Dievas“ (Epistola aurea 262–263: SC 223, p. 353–355).

Brangūs broliai ir seserys, šis autorius, kurį galime pavadinti „meilės, gailestingosios meilės giesmininku“, moko mus gyvenime priimti deramą svarbiausią apsisprendimą, suteikiantį prasmę bei vertę visiems kitiems apsisprendimams: mylėti Dievą ir, mylint jį, mylėti artimą; tik taip patirsime tikrąjį džiaugsmą, iš anksto paragausime amžinosios palaimos. Tad leiskimės į šventųjų mokyklą mokytis autentiškos ir visa apimančios meilės, idant žengtume šiuo savo egzistencijos keliu. Kartu su jauna šventąja ir Bažnyčios mokytoja šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese tarkime Viešpačiui, kad norime gyventi meile: „Myliu tave, ir tu tai žinai, dieviškasis Jėzau! Meilės Dvasia teuždega mane savo ugnimi! Mylėdama tave, traukiu Tėvą; mano silpna širdis išlaikys jį visada. O Trejybe, tu esi mano meilės belaisvė! Gyventi meile reiškia duoti be saiko. Duodu neskaičiuodama ir esu tikra, kad kol mylima, neskaičiuojama! Dieviškajai širdžiai, per kraštus besiliejančiai švelnumu, dovanojau viską! Bėgu niekuo neapsunkinta. Nebeturiu nieko, išskyrus vienintelį turtą – gyvenimą meile.“