Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Pranciškų Asyžietį

Brangūs broliai ir seserys!

Vienoje iš paskutiniųjų katechezių jau atskleidžiau apvaizdingą vaidmenį, kurį atnaujinant ano meto Bažnyčią atliko šventojo Pranciškaus Asyžiečio ir šventojo Dominyko Guzmano įsteigti Mažesniųjų brolių ir Pamokslininkų ordinai. Šiandien norėčiau pristatyti jums Pranciškų, tikrą šventumo „milžiną“, tebežavintį daugelį įvairaus amžiaus ir skirtingų religijų žmonių.

„Nacque al mondo un sole – Pasauliui patekėjo saulė.“ Tokiais žodžiais didysis italų poetas Dantė Aligjeris „Dieviškojoje komedijoje“ užsimena apie šventojo Pranciškaus gimimą Asyžiuje 1181 m. pabaigoje ar 1182 metų pradžioje. Jis priklausė turtingai šeimai – tėvas prekiavo medžiagomis – ir nerūpestingai leido paauglystę ir jaunystę, žavėdamasis savo laiko riteriškais idealais. Dvidešimties metų dalyvavo viename karo žygyje ir pateko į nelaisvę. Susirgo ir buvo paleistas. Grįžus į Asyžių, prasidėjo ilgas dvasinio atsivertimo procesas, paskatinęs pamažu atsisakyti iki tol praktikuotos pasaulietinės gyvensenos. Į šį laikotarpį įsirikiuoja garsusis susitikimas su raupsuotuoju, kurį Pranciškus nulipęs nuo arklio pabučiavo ramybės bučiniu, ir Nukryžiuotojo žinia nedidelėje Šv. Damijono bažnyčioje. Nukryžiuotasis jį užkalbino triskart tardamas: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano griūvančius namus.“ Šiame paprastame įvykyje, Šv. Damijono bažnyčioje iš Viešpaties išgirstuose žodžiuose, glūdi gili simbolika. Šventasis Pranciškus tiesiogiai pašaukiamas atstatyti šią mažą bažnyčią, tačiau apgriuvęs pastatas simbolizuoja dramatišką ir nerimą keliančią ano meto Bažnyčios padėtį: paviršutinišką tikėjimą, kuris gyvenimą nei ugdo, nei perkeičia, drungną dvasininkiją, meilės atšalimą – vidinį Bažnyčios nuosmukį, lydimą ir vienybės irimo atsiradus ereziniams sąjūdžiams. Tačiau šios irstančios Bažnyčios viduryje stovi ir kalba Nukryžiuotasis, kviečiantis atnaujinti, pašaukiantis Pranciškų savo rankomis konkrečiai atstatyti Šv. Damijono bažnyčią, simbolizuojančią gilesnį pašaukimą savo radikaliu tikėjimu ir karšta meile Kristui atnaujinti pačią Kristaus Bažnyčią. Šis įvykis, nutikęs tikriausiai 1205-aisiais, primena kitą panašų įvykį 1207 metais – popiežiaus Inocento III sapną. Tas sapne išvydo, kad Šv. Jono bazilika Laterane, visų bažnyčių motina, jau griūva, tačiau ją pečiais dar remia mažas ir nereikšmingas vienuolis. Viena vertus, įdomu tai, jog ne popiežius laiko bažnyčią, kad ši nesugriūtų, bet mažas ir nereikšmingas vienuolis, kuriame popiežius atpažįsta vėliau jo aplankyti atvykusį Pranciškų. Inocentas III buvo galingas popiežius, turėjęs puikų teologinį išsilavinimą ir didelę politinę galią, tačiau Bažnyčią atnaujina ne jis, bet menkas ir nereikšmingas vienuolis – Dievo pašauktas šventasis Pranciškus. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad šventasis Pranciškus Bažnyčią atnaujina ne be popiežiaus ar jį atmesdamas, bet bendrystėje su juo. Abu dalykai vienas nuo kito neatsiejami – Petro įpėdinis, vyskupai, apaštališkąja įpėdinyste besiremianti Bažnyčia ir naujoji charizma, Šventosios Dvasios tą valandą duota Bažnyčiai atnaujinti. Tik drauge auga tikrasis atnaujinimas.

Grįžkime prie šventojo Pranciškaus gyvenimo. Kadangi tėvas Bernardonė prikišo jam per didelį dosnumą vargšams, Asyžiaus vyskupo akivaizdoje Pranciškus simboliniu mostu nusimetė drabužius, taip parodydamas ketinimą atsisakyti tėvo palikimo: kaip sukūrimo akimirką Pranciškus neturi nieko, išskyrus gyvybę, dovanotą jam Dievo, į kurio rankas jis save atiduoda. Paskui jis gyveno kaip eremitas, kol 1208 m. jo atsivertimo kelionėje žengiamas dar vienas esminis žingsnis. Šventasis Pranciškus išgirsta ištrauką iš Mato evangelijos – Jėzaus kalbą į misiją siunčiamiems apaštalams ir pasijunta pašauktas gyventi neturte ir atsidėti pamokslavimui. Prie jo prisijungia kitų palydovų, ir 1209 m. jis leidžiasi į Romą pranešti popiežiui Inocentui III apie naujos krikščioniškojo gyvenimo formos projektą. Didis popiežius priėmė jį tėviškai; paties Viešpaties apšviestas, jis suvokė Pranciškaus pažadinto sąjūdžio dieviškąją kilmę. Asyžiaus poverello suprato, jog kiekviena Šventosios Dvasios dovanota charizma turi būti palenkta Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, tarnybai, todėl visada veikė bendrystėje su bažnytine valdžia. Šventųjų gyvenime pranašavimo charizma niekada neprieštarauja vadovavimo charizmai, ir net jei tam tikrų įtampų pasitaiko, jie moka kantriai sulaukti Šventosios Dvasios meto.

Kai kurie XIX amžiaus, taip pat praėjusio šimtmečio istorikai mėgino remdamiesi tradicijos perteiktu Pranciškaus paveikslu sudurstyti vadinamąjį istorinį Pranciškų, lygiai kaip pagal evangelijų Jėzų bandoma atkurti vadinamąjį istorinį Jėzų. Toks istorinis Pranciškus buvęs ne Bažnyčios vyras, bet žmogus, tiesiogiai susijęs su Kristumi ir norėjęs atnaujinti Dievo tautą be kanoninių formų ir hierarchijos. Tiesa, kad šventasis Pranciškus tikrai gyveno netarpiškiausiu santykiu su Jėzumi ir Dievo žodžiu, kurio troško laikytis be kompromisų, nė kiek nenutoldamas nuo jo radikalumo ir tiesos. Tiesa ir tai, kad iš pradžių jis neketino steigti ordino privalomu kanoniniu pavidalu. Jis tiesiog norėjo Dievo tautą atnaujinti Dievo žodžiu ir Viešpaties artumu, taip iš naujo kviesdamas klausytis Dievo žodžio ir tiesiogiai paklusti Kristui. Bet jis taip pat žinojo, kad Kristus niekada nėra „mano“, bet visada „mūsų“, ir kad „aš“ niekada negaliu turėti Kristaus kaip nuosavybės ir atkurti jo valios bei mokymo atmesdamas Bažnyčią: klusnumas Dievo žodžiui atnaujinamas bendrystėje Bažnyčios, besiremiančios apaštališkąja įpėdinyste.

Tiesa ir tai, kad jis ketino ne steigti naują ordiną, bet tik atnaujinti Dievo tautą ateinančiam Viešpačiui. Tačiau kančios ir skausmo kupinas suvokė, jog viskas turi turėti savo tvarką, kad, norint atsinaujinimui suteikti pavidalą, būtina ir bažnytinė teisė, todėl realiai ir nuoširdžiai visas įsitraukė į Bažnyčios bendrystę su popiežiumi ir vyskupais. Jis visada žinojo, jog Bažnyčios šerdis yra Eucharistija, kurioje sudabartinamas Kristaus kūnas ir kraujas. Eucharistija yra Bažnyčia per kunigystę. Dievo žodis gyvena tik ten, kur kunigystė, Kristus ir Bažnyčios bendrystė eina ranka rankon. Tikrasis istorinis Pranciškus yra Bažnyčios Pranciškus, ir kaip tik toks jis užkalbina ir netikinčiuosius, kitų konfesijų ir religijų tikinčiuosius.

Pranciškus ir jo broliai, kurių vis daugėjo, įsikūrė prie Porciunkulės, arba Santa Maria degli Angeli bažnyčios, šventoje pranciškoniškojo dvasingumo vietoje. Pranciškaus mokyklą lankė ir Klara, jauna moteris iš Asyžiaus kilmingos šeimos. Taip radosi Antrasis pranciškonų ordinas, klarisių ordinas, dar viena patirtis, kuriai buvo skirta duoti iškilių šventumo vaisių.

Nepakartojamą Mažesniųjų brolių plėtrą – jie pradėjo misijas įvairiose Europos šalyse ir net Maroke – 1218 m. bule Cum dilecti parėmė ir Inocento III įpėdinis, popiežius Honorijus III. 1219 m. Pranciškus gavo leidimą vykti į Egiptą pakalbėti su musulmonų sultonu Melek-el-Kameliu ir ten skelbti Jėzaus Evangeliją. Šį šventojo Pranciškaus gyvenimo epizodą norėčiau pabrėžti, nes jis labai aktualus. Kovų tarp krikščionijos ir islamo amžiuje Pranciškus, sąmoningai ginkluotas tik tikėjimu ir asmeniniu romumu, žengė veiksmingo dialogo keliu. Metraščiuose pranešama, jog musulmonų sultonas priėmęs jį palankiai ir nuoširdžiai. Tai pavyzdys šiandieniams krikščionių ir musulmonų santykiams – skatinti dialogą tiesoje, vieniem kitus gerbiant ir suprantant (plg. Nostra aetate, 3). Paskui Pranciškus, regis, 1220 m. aplankė Šventąją Žemę ir ten pasėjo sėklą, atnešusią gausių vaisių: jo dvasiniai sūnūs tas vietas, kur gyveno Jėzus, pavertė prioritetine savo misijos sritimi. Kupinas dėkingumo, turiu galvoje didelius Šventosios Žemės pranciškoniškosios kustodijos nuopelnus.

Grįžęs į Italiją, ordino valdymą Pranciškus patikėjo savo vikarui broliui Petrui Kataniui, tuo tarpu popiežius vis daugiau sekėjų sulaukiantį ordiną patikėjo kardinolo Ugolinio, vėliau popiežiaus Grigaliaus IX, globai. Savo ruožtu steigėjas, kuris visiškai atsidėjo pamokslavimui, sulaukusiam didelės sėkmės, parašė Regulą, kurią popiežius patvirtino.

1224 m. Vernos ereme Pranciškus išvysta Nukryžiuotąjį serafimo pavidalu ir per susitikimą su nukryžiuotu serafimu gauna stigmas, taip susivienydamas su nukryžiuotu Kristumi – dovana, išreiškianti jo artimą tapatinimąsi su Viešpačiu.

Pranciškus mirė – transitus – 1226 m. spalio 3 d. Porciunkulėje. Palaiminęs savo dvasinius vaikus, jis mirė gulėdamas ant plikos žemės. Po dvejų metų popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju. Netrukus Asyžiuje Pranciškaus garbei buvo pastatyta didelė bazilika, dar ir šiandien sutraukianti daugybę piligrimų, susirenkančių pagerbti šventojo kapo ir pasimėgauti Džoto (Giotto), tapytojo, įstabiai pavaizdavusio Pranciškaus gyvenimą, freskomis.

Minėjome, kad Pranciškus buvo alter Christus, tikrai gyva Kristaus ikona. Jį vadino ir „Kristaus broliu“. Toks iš tiesų ir buvo jo idealas – būti tokiam kaip Jėzus; kontempliuoti evangelijų Kristų, nuoširdžiai jį mylėti, sekti jo dorybėmis. Mokydamas savo dvasinius vaikus, Pranciškus ypač pabrėždavo vidinį ir išorinį neturtą. Pirmasis Kalno pamokslo palaiminimas – „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3) – šventojo Pranciškaus gyvenime ir žodžiuose tapo spindinčia tikrove. Iš tikrųjų taip yra, brangūs bičiuliai: šventieji yra geriausi Biblijos aiškintojai; jie leidžia Dievo žodžiui įsikūnyti jų gyvenime, padarydami jį kaip niekada patrauklų, tokį, kad jis tikrai mus užkalbintų. Pranciškaus, kuris gyveno neturte, norėdamas visiškai atsidavęs ir laisvas sekti Kristumi, liudijimas ir šiandien mus kviečia puoselėti vidinį neturtą, kad vis labiau augtų mūsų pasitikėjimas Dievu, lydimas saikingos gyvensenos ir neprisirišimo prie materialinių gėrybių.

Pranciškaus meilė Kristui ypač buvo akivaizdi Švenčiausiojo Eucharistijos sakramento garbinimu. Pranciškonų šaltiniuose atrandame tokių jaudinančių žodžių kaip šie: „Tesuvirpa visa žmonija, tesudreba visas pasaulis, tedžiūgauja dangus, kai kunigo rankoje ant altoriaus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Kokia įstabi malonė! Kokia nusižeminimo aukštybė, kad visatos Viešpats, Dievas ir Dievo Sūnus, taip nusižemino dėl mūsų išganymo kukliu duonos pavidalu“ (Pranciškus Asyžietis. Scritti. Editrici Francescane, Padova 2002, 401).

Šiais Kunigų metais ypač mielai primenu Pranciškaus patarimą kunigams: „Norėdami tyrai švęsti Mišias, ir pagarbiai aukokite mūsų Viešpaties Kristaus švenčiausiojo Kūno ir Kraujo tikrąją auką“ (ten pat). Pranciškus visada rodė didelę pagarbą kunigams ir akino juos visada gerbti, net ir tada, kai asmeniškai jie to būtų menkai verti. Tokią didelę pagarbą jis grindė tuo, kad kunigai yra gavę dovaną pašventinti Eucharistiją. Brangūs broliai kunigai, niekada neužmirškime šio mokymo: Eucharistijos šventumas reikalauja iš mūsų tyrumo nuosekliai gyventi Slėpiniu, kurį švenčiame.

Iš meilės Kristui gimsta meilė žmonėms ir visiems Dievo kūriniams. Dar vienas būdingas Pranciškaus dvasingumo bruožas yra visuotinio broliškumo jausmas ir meilė kūrinijai, įkvėpusi jo garsiąją Saulės giesmę. Tai labai aktuali žinia. Savo naujausioje enciklikoje Caritas in veritate priminiau, jog tvarus tik kūriniją gerbiantis ir aplinkai nekenkiantis vystymasis (plg. 48–52), o Žinioje šių metų Pasaulinės dienos proga pabrėžiau, kad ir tvirtos taikos statydinimas susijęs su pagarba kūrinijai. Pranciškus mums primena, kad kūrinijoje skleidžiasi Kūrėjo išmintis ir palankumas. Jis laiko gamtą kalba, kuria Dievas su mumis kalba ir per kurią tikrovė tampa suprantama, ir mes galime kalbėti apie Dievą ir su Dievu.

Brangūs bičiuliai, Pranciškus buvo didis šventasis ir džiaugsmo kupinas žmogus. Jo paprastumas, nuolankumas, tikėjimas, meilė Kristui, gerumas visų vyrų ir moterų atžvilgiu leisdavo jam pajusti džiaugsmą bet kurioje situacijoje. Šventumą ir džiaugsmą iš tiesų sieja artimas ir neišardomas ryšys. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs, kad pasaulyje egzistuoja vienas vienintelis liūdesys – liūdesys, kad nesi šventas, tai yra kad nesi arti Dievo. Žvelgdami į šventojo Pranciškaus liudijimą suprantame, kad tikrosios laimės paslaptis yra tapti šventiems, būti arti Dievo!

Teišprašo mums šios dovanos Pranciškaus švelniai mylėtoji Mergelė. Patikėkime jai save Asyžiaus Poverello žodžiais: „Švenčiausioji Mergele Marija, tarp moterų pasaulyje nėra gimusios panašios į Tave, aukščiausioji Karaliaus ir dangiškojo Tėvo dukterie ir tarnaite, mūsų švenčiausiojo Viešpaties Jėzaus Kristaus Motina, Šventosios Dvasios sužadėtine, melsk už mus <...> savo švenčiausiąjį, mylimąjį Sūnų, Viešpatį ir Mokytoją“ (Pranciškus Asyžietis. Scritti, 163).