Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Albertą Didįjį

Brangūs broliai ir seserys!

Vienas didžiausių scholastinės teologijos mokytojų yra Albertas Didysis. Titulas „Didysis“, kuriuo jis įėjo į istoriją, rodo jo mokytumo, derinto su gyvenimo šventumu, didumą ir gilumą. Jau amžininkai nesvyruodami priskirdavo jam iškilius titulus; vienas iš jo mokinių, Ulrichas Strasbūrietis pavadino jį „nuostabą keliančiu mūsų laikų stebuklu“.

Albertas Didysis gimė XIII a. pradžioje Vokietijoje ir jau jaunystėje leidosi į Italiją, į Paduvą, į vieną iš viduramžių garsiausių universitetų. Ten atsidėjo vadinamųjų artes liberales (laisvųjų menų) – gramatikos, retorikos, dialektikos, aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos – studijoms, sykiu domėdamasis gamtos mokslais, netrukus tapsiančiais jo spezializacijos mėgstama sritimi. Gyvendamas Paduvoje, lankydavo dominikonų bažnyčią; prie jų vėliau prisidėjo duodamas ordino įžadus. Hagiografiniai šaltiniai liudija, kad toks Alberto apsisprendimas brendo laipsniškai. Artimas ryšys su Dievu, dominikonų brolių šventumo pavyzdys, palaimintojo Džordano Sakso, šventojo Dominyko įpėdinio Pamokslininkų ordino vadovo tarnyboje, pamokslai buvo esminiai veiksniai, padėję jam įveikti visas abejones ir nugalėti šeimos priešinimąsi. Jaunystėje Dievas dažnai užkalbina mus parodydamas mūsų gyvenimo planą. Kaip Albertui, lygiai taip ir mums visiems Dievo žodžio maitinama asmeninė malda, sakramentų praktikavimas ir apšviestų žmonių dvasinis palydėjimas yra priemonės Dievo balsui išgirsti ir jo klausyti. Albertas ordino abitą priėmė iš palaimintojo Džordano Sakso rankų.

Po kunigystės šventimų vyresnieji paskyrė Albertą dėstyti įvairiuose teologijos studijų centruose, prijungtuose prie tėvų dominikonų vienuolynų. Puikios intelektinės savybės leido jam patobulinti savo teologijos žinias garsiausiame ano meto Paryžiaus universitete. Nuo to laiko šventasis Albertas išplėtojo nepaprastą veiklą kaip rašytojas, ją tęsė visą savo gyvenimą.

Jam patikėtos prestižiškesnės užduotys. 1248 m. jis buvo įpareigotas atidaryti teologijos „studiją“ Kelne, vienoje iš svarbiausių Vokietijos sostinių, čia jis įvairiu laiku gyveno ir šį miestą pamėgo. Iš Paryžiaus parsikvietė iškilų mokinį – Tomą Akvinietį. Vien to, kad mokė šventąjį Tomą, būtų pakakę žavėjimuisi šventuoju Albertu puoselėti. Tarp šių abiejų didžių teologų radosi abipusės pagarbos ir draugystės ryšys, žmogiškosios nuostatos, labai prisidėjusios prie mokslo plėtros. 1254 m. Albertą išrinko tėvų dominikonų Provincia Teutoniae, vienijusioje plačioje Vidurio ir Šiaurės Europos srityje pabirusias bendruomenes, provincijolu. Jis išskirtinai uoliai tarnavo lankydamas bendruomenes ir nuolatos ragindamas brolius būti ištikimus šventojo Dominyko mokymams ir pavyzdžiui.

Jo gebėjimai krito į akis to meto popiežiui Aleksandrui IV. Jis kuriam laikui pasikvietė Albertą į Ananjį, kur popiežiai dažnai vykdavo, į pačią Romą ir Viterbą pasinaudoti jo kaip teologo konsultacijomis. Tas pats popiežius paskyrė jį Regensburgo, didelės ir garsios vyskupijos, tuo metu išgyvenusios sunkius laikus, vyskupu. 1260–1264 m. nenuilstamai vykdydamas šią tarnybą Albertas atkūrė mieste taiką ir santarvę, iš naujo pertvarkė parapijas bei vienuolynus ir davė naujų impulsų karitatyvinei veiklai.

Įpareigotas popiežiaus Urbono IV, Albertas 1263–1264 m. pamokslavo Vokietijoje ir Bohemijoje, paskui grįžo į Kelną ir vėl ėmėsi mokytojo, mokslininko ir rašytojo misijos. Kadangi buvo maldos, mokslo ir artimo meilės vyras, jo įsikišimai į įvairius to meto Bažnyčios ir visuomenės reikalus išsiskirdavo autoritetingumu: pirmiausias buvo taikinimo ir taikos žmogus Kelne, kur arkivyskupas buvo atsidūręs keblioje priešpriešos su miesto institucijomis situacijoje; 1247 m. per popiežiaus Grigaliaus X sušauktą Liono II Susirinkimą dėjo pastangas skatindamas lotyniškosios ir graikiškosios Bažnyčios vienybę po 1054 m. įvykusios didžiosios schizmos; aiškino Tomo Akviniečio mąstymą, kuriam priešintasi ir kuris visiškai nepagrįstai buvo net pasmerktas.

Albertas mirė 1280 m. Kelno Šv. Kryžiaus vienuolyno celėje ir labai greitai imtas gerbti brolių. Paskelbdama 1622 m. palaimintuoju ir 1931 m. šventuoju, kai popiežius Pijus XI jį paskelbė Bažnyčios mokytoju, Bažnyčia pasiūlė jį ir tikinčiųjų kultui. Tai neabejotinai buvo deramas šio didžio Dievo žmogaus ir garsaus mokslininko pripažinimas, ne tik tikėjimo tiesų, bet ir kitose mokslo srityse. Juk metus žvilgsnį į jo gausių veikalų pavadinimus, tampa aišku, kad jo išsilavinimas atrodo it stebuklas. Šv. Alberto enciklopediniai interesai akino jį domėtis ne tik filosofija ir teologija, kaip kitus jo amžininkus, bet ir visomis kitomis anuo metu žinomomis disciplinomis – fizika, chemija, astronomija, minerologija, botanika, zoologija. Dėl šios priežasties popiežius Pijus XII paskyrė jį gamtamokslininkų globėju, ir jis dėl savo plačių interesų bei plataus išmanymo taip pat vadinamas Doctor universalis.

Žinoma, šventojo Alberto taikyti moksliniai metodai yra ne tie, kurie įsitvirtino vėlesniais šimtmečiais. Jo metodą sudarė tiesiog tiriamųjų reiškinių stebėjimas, aprašymas ir klasifikavimas, tačiau taip jis atvėrė vartus tolesniems darbams.

Jis mus dar gali daug ko pamokyti. Pirmiausia šventasis Albertas rodo, kad tikėjimas ir mokslas, nepaisant kelių tarpusavio nesupratimo epizodų, pasitaikiusių istorijoje, vienas kitam neprieštarauja. Tikėjimo ir maldos žmogus, koks buvo šventasis Albertas, gali giedrai studijuoti gamtos mokslus ir skverbtis į mikrokosmosą ir makrokosmosą, atrasdamas materijos dėsnius, nes visa tai didina Dievo ir meilės jam alkį. Biblija prabyla apie kūriniją kaip apie pirmutinę kalbą, per kurią mums Dievas – aukščiausiasis protas, Logos, – šiek tiek savęs apreiškia. Išminties knygoje, pavyzdžiui, sakoma, kad didūs ir gražūs gamtos reiškiniai yra nelyginant menininko kūriniai, iš kurių analogiškai galime spręsti apie kūrinių autorių (plg. 13, 5). Pasinaudojant viduramžių ir Renesanso klasikiniu įvaizdžiu, gamtos pasaulį galima palyginti su Dievo parašyta knyga, kuri skaitoma pagal įvairių mokslų prieities būdą (plg. Kreipimasis į Popiežiškąją mokslų akademiją, 2008 10 31). Juk kiek daug mokslininkų šventojo Alberto sužadinti tyrinėjo kupini nuostabos ir dėkingumo, turėdami prieš akis pasaulį, kuris jiems, kaip mokslininkams ir tikintiesiems, atrodė ir atrodo esąs puikus išmintingo ir meilės kupino Kūrėjo kūrinys! Mokslinis tyrinėjimas taip virsta šlovės himnu. Tai gerai suvokė vienas didelis mūsų laikų astrofizikas, kurio skelbimo palaimintuoju procesas jau pradėtas, – Enrico Medi. Jis yra parašęs: „O jūs, paslaptingosios galaktikos, jus matau, skaičiuoju, perprantu, studijuoju, į jus skverbiuosi ir jus renku. Iš jūsų imu šviesos ir iš jos darau mokslą, imu judėjimą ir leidžiu rastis išminčiai, imu spalvų spindesį ir iš to kuriu eilėraštį; imu žvaigždes į rankas ir savo vieninga būtimi drebėdamas pakylu virš jūsų ir maldoje atnašauju jus Kūrėjui, kurį garbinti jūs, žvaigždės, galite tik per mane“ (Le opere, Inno alla creazione).

Šventasis Albertas Didysis mums primena, kad mokslas ir tikėjimas draugauja ir kad mokslo žmonės, vykdydami savo pašaukimą gilintis į gamtos slėpinius, tuo pat metu gali eiti ir nuostabiu šventumo keliu.

Jo nepaprastas dvasios atvirumas reiškiasi ir kultūrine veikla, kurią jis sėkmingai plėtojo, tai yra Aristotelio mąstymo recepcija ir įreikšminimu. Juk šventojo Alberto laikais tapo žinoma daug gausių šio IV a. pr. Kr. didžiojo graikų mokslininko veikalų, pirmiausia iš etikos ir metafizikos srities. Jie liudijo proto jėgą, aiškiai ir ryškiai aiškino tikrovės struktūrą ir prasmę, jos suprantamumą, žmogaus veiklos vertę ir tikslą. Šventasis Albertas atvėrė duris visiškai Aristotelio filosofijos recepcijai viduramžių filosofijoje ir teologijoje, recepcijai, kurią vėliau užbaigė šventasis Tomas. Ši pagoniško, ikikrikščioniško filosofo recepcija anuo metu buvo tikra kultūrinė revoliucija. Vis dėlto daugelis krikščionių mąstytojų baiminosi Aristotelio filosofijos, nekrikščioniškosios filosofijos, pirmiausia todėl, kad ji buvo pateikta arabų komentuotojų ir aiškinta taip, jog bent keliais klausimais rodėsi visiškai nesuderinama su krikščionių tikėjimu.

Štai čia ir yra vienas didžiausių šventojo Alberto nuopelnų: jis moksliškai griežtai išstudijavo Aristotelio veikalus įsitikinęs, kad visa, kas tikrai protinga, suderinama su Šventajame Rašte apreikštu tikėjimu. Kitaip tariant, šventasis Albertas taip padėjo išsikristalizuoti savarankiškai filosofijai, besiskiriančiai nuo teologijos ir su ja suvienytai tik tiesa. Tad XIII a. aiškiai atsiskyrė šios dvi mokslo sritys, teologija ir filosofija, kurios, plėtodamos tarp savęs darnų dialogą, išvien ieško tiesos ir palaimos ištroškusio žmogaus autentiško pašaukimo: ir būtent teologija, šventojo Alberto apibrėžta kaip scientia affectiva, rodo žmogui jo pašaukimą į amžinąjį džiaugsmą, trykštantį iš pilnatviško tiesos laikymosi.

Šventasis Albertas gebėjo perteikti šias sąvokas paprastai ir suprantamai. Kaip tikras šventojo Dominyko sūnus, jis mėgo sakyti pamokslus Dievo tautai, likdavusiai užburtai jo žodžių ir gyvenimo pavyzdžio.

Brangūs broliai ir seserys, prašykime Viešpaties, kad šventojoje Bažnyčioje niekada netrūktų mokytų, maldingų ir išmintingų teologų, panašių į šventąjį Albertą, ir kad Jis padėtų kiekvienam iš mūsų išmokti „šventumo formulės“, kurios šis laikėsi savo gyvenime: „Visa, ko noriu, noriu Dievo garbei, lygiai kaip Dievas savo šlovės dėlei nori visa to, ko nori“, tai yra vis labiau persiimti Dievo valia, kad visko norėtume ir viską darytume tik ir visada dėl jo šlovės.