Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie kunigo munus docendi || 2010-04-14
Paskelbta: 2013-02-13 21:50:53
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie kunigo munus docendi

2010 m. balandžio 14 d.

Mieli bičiuliai

Šiuo Velykų laiku, vedančiu mus į Sekmines ir artinančiu prie Kunigų metų pabaigos šventimo, numatyto birželio 9–11 d., man rūpi paskirti dar kelis apmąstymus kunigiškajai tarnybai, stabtelint prie kunigo, kuris vykdo gautąsias tria munera, t. y. tris užduotis – mokyti, šventinti ir vadovauti, vaisingo supanašėjimo su Kristumi Galva.

Norint suprasti, ką reiškia, kad kunigas veikia in persona Christi Capitis – „atstovaudamas Kristaus – Galvos asmeniui“, ir kokie padariniai kyla iš užduoties atstovauti Viešpačiui, ypač vykdant šias tris užduotis, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas norima pasakyti žodžiu „atstovauti“. Kunigas atstovauja Kristui. Ką reiškia kam nors atstovauti? Įprastinėje vartosenoje paprastai tai reiškia būti kokio nors asmens įpareigotam užimti jo vietą, kalbėti ir veikti jo vardu, nes tas, kuriam atstovaujama, konkrečioje veikloje nedalyvauja. Jei klausiame, ar kunigas Viešpačiui atstovauja tokiu būdu, tai atsakymas yra „ne“, nes niekada nėra taip, kad Kristaus Bažnyčioje nebūtų; Bažnyčia yra jo gyvasis Kūnas, ir jis kaip Bažnyčios Galva joje visada yra ir veikia. Kristus esti erdvės ir laiko ribose visiškai laisvai dėl Prisikėlimo įvykio, kurį ypatingu būdu kontempliuojame Velykų laikotarpiu.

Tad kunigas, veikiantis in persona Christi Capitis ir atstovaujantis Viešpačiui, veikia ne nesančiojo vardu, bet in persona paties prisikėlusio Kristaus, kuris čia ir dabar tikrai veiksmingai darbuojasi. Jis tikrai veikia ir įgyvendina tai, ko kunigas negali padaryti, t. y. pašventinti duonos bei vyno, kad jie būtų tikras Viešpaties buvimas, ir atleisti nuodėmių. Viešpats tai darydamas veikia per asmenį, atliekantį tokius veiksmus. Tą veiksmingą atstovavimą tiksliai nusako šios trys skirtingos ir kartu glaudžiai susijusios užduotys – Tradicija jas įžvelgė įvairiuose žodžiuose apie Viešpaties misiją – mokyti, šventinti ir vadovauti. Tai iš tikrųjų yra trys veiksmai prisikėlusio Kristaus, kuris šiandien Bažnyčioje ir pasaulyje moko taip kurdamas tikėjimą, vienija savo tautą, daro esamą tiesą ir tikrai statydina visuotinės Bažnyčios bendrystę, Bažnyčią šventina ir jai vadovauja.

Pirmoji užduotis, apie kurią šiandien norėčiau pakalbėti, yra munus docendi, tai yra užduotis mokyti. Bažnyčios užduotis mokyti, konkrečiai vykdoma per kiekvieno kunigo tarnybą, šiandien, ypatingomis edukacinėmis sąlygomis, yra ypač svarbi. Gyvename patirdami didžiulę sumaištį dėl pamatinių mūsų gyvenimo apsisprendimų ir klausimų, kas yra pasaulis, iš kur jis, kur einame, kaip elgtis, kad darytume gera, kaip gyventi, kokios vertybės tikrai reikšmingos. Į tai mėgina atsiliepti skirtingos filosofijos, atsirandančios ir nunykstančios, sukeldamos dėl pamatinių apsisprendimų ir klausimų, kaip gyventi, tokią painiavą, jog apskritai nebeįstengiame atsakyti, iš kur ir dėl ko atsiradome ir kur einame. Tokiomis sąlygomis tikrai tikrove tampa Viešpaties žodžiai, kad jam gaila žmonių, nes jie tarsi avys be piemens (plg. Mk 6, 34). Viešpats tai konstatavo išvydęs tūkstančius žmonių, nusekusių paskui jį į dykumą, nes tarp įvairių ano meto srovių jie nebežinojo, kokia tikroji Rašto prasmė, ką sakė Dievas. Sujaudintas Viešpats paaiškino Dievo žodį – jis pats yra Dievo Žodis – ir parodė kryptį. Tokia yra kunigo in persona Christi paskirtis: mūsų laikų sumaištyje praradus orientaciją leisti suspindėti Dievo žodžio šviesai, kuri šiame mūsų pasaulyje yra pats Kristus. Todėl kunigas nemoko savo minčių, savo paties išrastos, atrastos ar jam patinkančios filosofijos; kunigas nekalba apie save, nekalba tam, kad juo būtų žavimasi ar sekama, neskelbia savo paties sugalvotų dalykų, tačiau visos filosofijos sumaištyje moko čia ir dabar esančio Kristaus vardu, pateikia tiesą, kuri yra pats Kristus, jo žodis, jo gyvensena ir veiksena. Kunigui galioja tai, ką Kristus yra pasakęs apie save: „Mano mokslas ne mano“ (Jn 7, 16); Kristus siūlo ne save, bet kaip Sūnus yra Tėvo balsas, žodis. Kunigas irgi visada turi taip kalbėti ir elgtis: „Mano mokslas ne mano, neskleidžiu savo idėjų ar to, kas man patinka, bet esu Kristaus lūpos ir širdis ir pateikiu tą vienatinį ir bendrą mokymą, kuris sukūrė visuotinę Bažnyčią ir kuria amžinąjį gyvenimą.“

Tai, kad kunigas neišradinėja, nekuria ir neskelbia savo idėjų, nes mokslas, kurį skelbia, yra ne jo, bet Kristaus, kita vertus, nereiškia, jog jis yra neutralus, tarsi kalbėtojas, skaitantis tekstą, kurio galbūt nėra įsisavinęs. Ir šiuo atveju galioja Kristaus pavyzdys, jis pasakė: „Esu ne iš savęs ir gyvenu ne dėl savęs, bet ateinu iš Tėvo ir gyvenu dėl Tėvo.“ Per šį glaudų susitapatinimą Kristaus mokymas yra Tėvo mokymas, o jis pats viena su Tėvu. Kunigas, skelbiantis Kristaus mokymą, Bažnyčios tikėjimą, o ne savo idėjas, irgi turi ištarti: „Gyvenu ne iš savęs ir ne dėl savęs, bet gyvenu su Kristumi ir iš Kristaus ir todėl tai, ką Kristus pasakė, tampa mano žodžiu, nors jis ir nėra mano.“ Kunigas turi tapatintis su Kristumi, ir tada ne kunigo žodis taps visiškai asmeniniu jo žodžiu. Šventasis Augustinas, kalbėdamas šia tema, apie kunigą pasakė: „Kas mes esame? Tarnautojai (Kristaus), jo tarnai; nes dalijame jums ne tai, kas mums priklauso, bet ką paimame iš jo atsargų sandėlio. Ir patys tuo gyvename, nes esame tarnai kaip ir jūs“ (Discorso 229/E, 4).

Kad kunigas tikrai įžengtų į gilią, vidinę bendrystę su Kristumi, jis privalo viduje persiimti mokymu, kurį pašauktas siūlyti, tikėjimo tiesomis, ir tuo gyvendamas žengti intensyviu dvasiniu asmeniniu keliu. Kunigas tiki, priima ir pirmiausia pats stengiasi įgyvendinti tai, ko mokė Kristus ir ką perteikė Bažnyčia, tapatindamasis su savo tarnyba taip, kaip savo pavyzdžiu paliudijo šventasis Jonas Marija Vianėjus (plg. Laiškas pradedant Kunigų metus). „Suvienyti toje pačioje meilėje, – dar kartą kartoja šventasis Augustinas, – visi klausomės to, kuris mums danguje yra vienatinis Mokytojas“ (Enarr. In Ps. 131, 1, 7).

Tad kunigo balsas neretai skambės kaip „tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mk 1, 3), tačiau kaip tik tai ir yra jo pranašiška jėga: būti ne pritaikytam ar pritaikomam prie kokios nors kultūros ar vyraujančios mąstysenos, bet rodyti nepakartojamą naujybę, gebančią autentiškai ir giliai atnaujinti žmogų, tai yra rodyti gyvą Kristų, artimą Dievą, pasaulio gyvenime ir dėl pasaulio gyvybės veikiantį ir tiesą, gyvenimo būdą dovanojantį Dievą.

Rūpestingai rengdamasis šventadienio ir sykiu kasdieniams pamokslams, katechizuodamas mokyklose, akademinėse institucijose ir ypatingu būdu – nerašyta knyga, kuri yra jo gyvenimas, – kunigas visada yra „mokytojas“, visada moko. Tačiau tai daro ne arogantiškai, ne primesdamas tiesą, bet nuolankiai ir kupinas džiugaus tikrumo, būdingo tam, kuris sutiko Tiesą, buvo jos pagautas bei perkeistas ir todėl negali jos neskelbti. Kunigystės, tiesą sakant, niekas pats nepasirenka, tai nėra būdas užsitikrinti saugų gyvenimą, išsikovoti socialinę poziciją: nė vienas negali gyventi iš savęs ir savęs ieškoti. Kunigystė yra atsakas į Viešpaties pašaukimą, į jo valią tapti ne asmeninės, bet jo tiesos skelbėjais.

Brangūs broliai kunigai, krikščionių tauta tikisi iš mūsų išgirsti tikrą bažnytinį mokymą, galintį atnaujinti susitikimą su Kristumi, dovanojantį džiaugsmą, ramybę, išganymą. Šventasis Raštas, Bažnyčios tėvų ir mokytojų raštai, Katalikų Bažnyčios katekizmas šiuo atžvilgiu yra būtinas pagrindas munus docendi, užduočiai, kuri tokia esmingai svarbi atsivertimui, tikėjimo keliui ir žmonių išganymui, vykdyti: „Kunigystės šventimai reiškia būti panardintam <...> į Tiesą“ (Homilija per Krizmos šv. Mišias, 2009 05 09), į Tiesą, kuri yra ne tiesiog sąvoka ar perteiktinų ir perimtinų idėjų visuma, bet Kristaus asmuo, su kuriuo, dėl kurio ir kuriame turime gyventi, tada ir skelbimas neišvengiamai pasidarys aktualesnis ir suprantamesnis. Tik toks Tiesos, tapusios asmeniu per Sūnaus įsikūnijimą, suvokimas pateisina užduotį misionieriauti: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Jei tai yra Tiesa, skirta visai kūrinijai, tada ji skelbtina ne ją primetinėjant, bet atveriant širdį tam, kam ji sukurta.

Brangūs broliai ir seserys, Viešpats patikėjo kunigams didelę užduotį – būti jo žodžio, tiesos, kuri gelbi, šaukliais, būti jo balsu pasaulyje nešant tai, kas tarnauja tikrajai sielų gerovei ir autentiškam tikėjimo keliui (plg. 1 Kor 6, 12). Šventasis Jonas Marija Vianėjus yra pavyzdys visiems kunigams. Jis buvo didelės išminties žmogus, didvyriškai gebėjęs atsispirti savo meto kultūriniam ir socialiniam spaudimui, kad galėtų sielas vesti Dievop: jo skelbimas išsiskyrė paprastumu, ištikimybe ir nuoširdumu, jo tikėjimas ir šventumas – skaidrumu. Krikščionių tauta tuo buvo statydinama ir, kaip visais laikais nutinka tikriems mokytojams, atpažino Tiesos šviesą. Galutinai atpažino tai, ką visada turi atpažinti matydamas kunigą, – Gerojo Ganytojo balsą.

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2010 | Nr. 9