Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Margaritą Uanietę

Brangūs broliai ir seserys!

Su Margarita Uaniete, apie kurią šiandien norėčiau kalbėti, esame įvesdinami į kartūzų dvasingumą, įkvėptą šv. Brunono įgyvendintos ir pasiūlytos evangelinės sintezės. Nežinome jos gimimo datos, nors kai kas ja laiko maždaug 1240 metus. Margarita kilo iš senos galingos ir kilmingos Liono šeimos, gyvenusios Uane (Oignt). Žinome, kad jos motina irgi buvo Margarita, kad mūsų šventoji turėjo du brolius – Žiskarą ir Lui ir tris seseris – Kotryną, Elzbietą ir Agnę. Pastaroji nusekė paskui ją į kartūzių vienuolyną ir tapo jos kaip priorės įpėdine.

Apie jos vaikystę neturime jokių žinių, tačiau iš raštų galime nuvokti, jog tą laiko metą ji praleido taikiai, meilės kupinoje šeimos aplinkoje. Iš tiesų, trokšdama išreikšti beribę Dievo meilę, ji mėgdavo pasitelkti įvaizdžius, susijusius su šeima, ypač tėvo ir motinos figūromis. Vienoje iš savo meditacijų taip meldžiasi: „Saldžiausiasis Viešpatie, kai tik galvoju apie ypatingas malones, kurias man suteikei iš savo gerumo – pirmiausia, kaip rūpinaisi manimi nuo vaikystės, kaip sergėjai mane nuo šio pasaulio pavojų ir pašaukei atsidėti tavo tarnybai ir kaip aprūpinai viskuo, kas būtina, – valgiu, gėrimu, drabužiais, apdarais, ir padarei tai taip, kad visa tai galėjau laikyti tik tavo gailestingumo vaisiumi <…>“ (Margarita Uanietė. Scritti spirituali, Meditazione V, 100. Cinisello Balsamo, 1997, p. 74).

Iš meditacijų nuvokiame, kad ji įstojo į Poleteno (Poleteins) kartūzių vienuolyną atsiliepdama į Viešpaties kvietimą visko atsisakyti ir prisiimti griežtą kartūzų regulą, jog visiškai priklausytų Viešpačiui, visados būtų su juo. Ji rašė: „Saldusis Viešpatie, iš meilės tau palikau savo tėvą ir motiną, savo brolius ir seseris, visus šio pasaulio dalykus, bet visa tai labai maža, nes pasaulio turtai tėra duriantys spygliai, ir juo daugiau jų turi, juo esi nelaimingesnis. Todėl man atrodo, kad atsisakiau vien vargo ir skurdo, tačiau tu, saldusis Viešpatie, žinai, net jei ir turėčiau tūkstančius pasaulių ir galėčiau su jais elgtis, kaip panorėčiau, viską palikčiau dėl tavo meilės, ir net jei duotum viską, ką turi danguje ir žemėje, nenurimčiau, kol neturėčiau tavęs, nes tu esi mano sielos gyvenimas, ir neturiu bei netrokštu turėti tėvo ir motinos be tavęs“ (ten pat, Meditazione II, 32, p. 59).

Nedaug duomenų turime ir apie jos gyvenimą kartūzių vienuolyne. Žinome, kad 1288 m. ji tapo jo ketvirtąja priore ir šias pareigas ėjo iki savo mirties 1310 m. vasario 11 d. Iš jos raštų neišnyra jokie jos dvasinio gyvenimo vingiai. Visą gyvenimą suvokia kaip išskaistinimo kelionę visiško supanašėjimo su Kristumi link. Kristus yra knyga, kasdien rašoma jos širdyje ir gyvenime, pirmiausia jo išganingoji kančia. Kūrinyje Speculum, kuriame ji rašo trečiuoju asmeniu, Margarita pabrėžia, kad Viešpaties malone „ji įrėžė savo širdin šventą gyvenimą, kurį žemėje gyveno Dievas Jėzus Kristus, jo gerus pavyzdžius ir gerą mokymą. Ji taip gerai įsidėjo širdin saldųjį Jėzų Kristų, kad jai net atrodė, jog jis pats yra dabar šalia jos, laikydamas rankoje knygą, kad ją pamokytų“ (ten pat, I, 2–3, p. 81). „Šioje knygoje ji atrado aprašytą Jėzaus Kristaus gyvenimą žemėje nuo jo gimimo iki įžengimo į dangų“ (ten pat, I, 12, p. 83).

Kasdien nuo pat ryto Margarita atsidėdavo tos knygos studijoms. O gerai į ją įsižiūrėjusi, pradėjo skaityti savo sąžinės knygą, parodančią jos pačios gyvenimo veidmainiškumą ir melagingumą (plg. ten pat, I, 6–7, p. 82). Ji rašė apie save, kad padėtų kitiems ir giliau savo širdyje įtvirtintų Dievo malonę, t. y. kad kasdien paženklintų savo gyvenimą Jėzaus žodžiais ir darbais, jo gyvenimo knyga. Štai kodėl Kristaus gyvenimas į jos sielą įsispaudė taip tvariai ir giliai, kad ji Knygą pajėgė matyti savo viduje, galėjo kontempliuoti Dievo Trejybės slėpinį (plg. ten pat, II, 14–22; III, 23–40, p. 84–90).

Margaritos raštuose atsispindi jos dvasingumo pėdsakai, leidžiantys mums suprasti kai kuriuos jos asmenybės ir vadovavimo talentų bruožus. Ji buvo labai mokyta moteris; paprastai rašydavo lotyniškai, išsilavinusiųjų kalba, bet sykiu ir Provanso prancūzų kalba, o tai irgi retenybė: mūsų žiniomis, jos raštai yra pirmieji, parašyti šia kalba. Margarita gyveno mistinių potyrių kupiną gyvenimą, juos aprašė paprastai, leisdama nuvokti nenusakomą Dievo slėpinį, pabrėždama, kad protas per daug ribotas jį suvokti, o žmogaus kalba nepakankama jį išreikšti. Ji buvo tiesi, paprasta, atvira, kupina švelnios meilės, išsiskirianti didele pusiausvyra ir įžvalgumu, gebanti įsiskverbti į žmogaus dvasios gelmes, aptikti jos ribotybes, dviprasmiškumus, bet sykiu ir lūkesčius, sielos stiebimąsi į Dievą. Derinanti savo gilų mistinį dvasinį gyvenimą su tarnyste savo seserims ir bendruomenei, ji pasirodė itin tinkanti vadovauti. Šiame kontekste reikšminga vieno Margaritos laiško tėvui ištrauka. Ji rašė: „Mielasis tėve, pranešu tau, kad esu labai užsiėmusi mūsų namų poreikiais, todėl negaliu paskirti savo dvasios geroms mintims. Tiesą sakant, turiu tiek daug darbo, kad net nežinau, kurion pusėn pulti. Septintą mėnesį dar nesurinkome grūdų, vynuogynus sunaikino audra. Negana to, mūsų bažnyčia tokios prastos būklės, jog turime ją iš dalies perstatyti“ (ten pat, Lettere, III, 14, p. 127).

Viena kartūzė taip nusako Margaritą: „Jos kūryboje atsiskleidžia patraukli asmenybė, gyvo proto, linkusi į spekuliatyvius samprotavimus ir kartu apdovanota mistinėmis malonėmis, – vienu žodžiu, šventa ir išmintinga moteris, gebanti su tam tikru humoru išreikšti iš esmės dvasinį jausmingumą“ (Una Monaca Certosina; Certosine, in: Dizionario degli Istituti di Perfezione, Rome, 1975, col. 777). Mistinio gyvenimo dinamikoje Margarita vertina malonės apvalytų prigimtinių jausmų patirtį kaip tinkamiausią priemonę giliau suprasti dieviškąjį veikimą ir uoliau bei karščiau prie jo prisidėti. Taip yra todėl, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir dėl to pašauktas kurti su Dievu įstabią meilės istoriją, visiškai palikdamas save jo iniciatyvai.

Kristuje apsireiškęs Dievas–Trejybė, Dievas–Meilė Margaritą žavi, ji gyvena giliu meilės ryšiu su Viešpačiu ir regi žmogaus nedėkingumą iki begėdiškumo ribos, iki kryžiaus paradokso. Ji teigia, kad Kristaus kryžius panašus į gimdymą. Jėzaus skausmą lygina su motinos gimdymo skausmais. Margarita rašo: „Motina, nešiojusi mane įsčiose, gimdė skausmingai vieną dieną ar naktį, bet tu, saldžiausiasis Viešpatie, kankinaisi dėl manęs ne vieną naktį ar dieną, bet daugiau negu trisdešimt metų! <...> Kaip skaudžiai dėl manęs kentėjai visą savo gyvenimą! Ir kai atėjo laikas gimdyti, tavo darbas buvo toks skausmingas, kad tavo šventasis prakaitas virto kraujo lašais, per visą tavo kūną tekančiais ant žemės“ (ten pat, Meditazione I, 33, p. 59).

Atgaivindama atmintyje pasakojimus apie Kristaus kančią, Margarita kontempliuodavo tuos sielvartus kupina didžiausios atjautos: „Tu buvai paguldytas ant kietos kryžiaus lovos, kad negalėtum nei pajudinti, nei pasukti savo galūnių, kaip paprastai daro žmogus, kęsdamas didžiulį skausmą, nes buvai visas ištemptas ir pervertas vinimis <...> ir <...> išdraskyti visi tavo raumenys ir visos arterijos. <...> Tačiau visų šių skausmų <...> tau neužteko, panorai, kad tavo šonas būtų perdurtas ietimi taip žiauriai, kad tavo nuolankus kūnas būtų visiškai sudarkytas ir sudraskytas, o kraujas ištrykštų taip smarkiai, jog toli nutekėtų tarsi upė.“ Turėdama galvoje Mergelę Mariją, ji sakė: „Nestebėtina, kad tavo kūną sudarkiusi ietis pervėrė ir širdį tavo šlovingosios Motinos, kuri taip troško tave palaikyti <...>, nes tavo meilė pranoko visų kitų meilę“ (ten pat, Meditazione II, 36–39. 42, p. 60 ir t.).

Brangūs bičiuliai, Margarita Uanietė kviečia mus kasdien apmąstyti Jėzaus ir jo motinos Marijos skausmo ir meilės gyvenimą. Tai mūsų viltis, mūsų egzistencijos prasmė. Iš Kristaus meilės kontempliavimo gimsta jėga ir džiaugsmas atsiliepti ta pačia meile, paskiriant savo gyvenimą Dievo ir kitų tarnystei. Kartu su Margarita ir mes tariame: „Saldusis Viešpatie, visa, ką tu padarei iš meilės man ir visai žmonijai, akina mane tave mylėti, bet tavo švenčiausiosios Kančios atminimas neprilygstamai sustiprina mano galią tave mylėti. Štai kodėl man atrodo, kad <...> aš atradau, ko taip troškau: nemylėti nieko, išskyrus tave arba tavyje, arba per tavo meilę“ (ten pat, Meditazione II, 46, p. 62).

Iš pirmo žvilgsnio ši viduramžių kartūzė, lygiai kaip ir jos gyvenimas bei mintys, atrodo labai toli nuo mūsų, nuo mūsų gyvenimo, mūsų mąstysenos ir veiksenos. Tačiau atidžiau pažvelgę į jos gyvenimo esminį aspektą, pamatysime, kad jis paliečia ir mus ir taip pat turi tapti mūsų egzistencijos esminis aspektas.

Girdėjome, kad Margarita laikė Viešpatį knyga, buvo savo žvilgsnį įsmeigusį į Viešpatį, laikė jį veidrodžiu, kuriame atsispindi ir jos pačios sąžinė. Ir šviesa nuo to veidrodžio prasiskverbė į jos sielą: ji įsileido Žodį vidun, įsileido Kristaus gyvenimą į savo būtį ir per tai buvo perkeista; jos sąžinė tapo apšviesta, ji surado kriterijus, šviesą ir buvo nuplauta. Kaip tik to reikia ir mums: leisti Kristaus žodžiams, gyvenimui ir šviesai įžengti į mūsų sąžinę, idant ji būtų apšviesta, suprastų, kas teisinga ir gera, ir kas bloga. Tebūna mūsų sąžinės apšviestos ir nuplautos. Purvo yra ne tik pasaulio gatvėse. Purvo yra ir mūsų sąžinėse bei sielose. Tiktai Viešpaties šviesa, jo jėga ir meilė mus nuprausia, apvalo, parodo teisingą taką. Todėl Margaritos žvelgimas į Jėzų tebūna mums pavyzdys. Tad skaitykime jos gyvenimo knygą, leiskimės būti apšviesti ir nuplauti, pamokyti tikrojo gyvenimo. Dėkoju.