Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Julijoną Noridžietę

Brangūs broliai ir seserys!

Su dideliu džiaugsmu vis dar prisimenu savo apaštališkąją kelionę į Didžiąją Britaniją praėjusį rugsėjį. Anglija yra žemė, dovanojusi daug garsių asmenybių, savo liudijimu bei mokymu puošiančių Bažnyčios istoriją. Viena iš jų, gerbiama ir Katalikų Bažnyčioje, ir anglikonų bendruomenėje, yra mistikė Julijona Noridžietė, apie kurią norėčiau kalbėti šįryt.

Žinių apie jos gyvenimą – jų maža – daugiausia pateikta knygoje „Dieviškosios meilės apreiškimai“, į kurią ši švelni ir nuolanki moteris sudėjo savo regėjimų turinį. Žinoma, kad ji gyveno 1342–1430 metais, sunkiu laiku ir Bažnyčiai, draskomai schizmos popiežiui iš Avinjono grįžus į Romą, ir žmonėms, kamuojamiems ilgo karo tarp Anglijos ir Prancūzijos padarinių. Tačiau Dievas ir išbandymų laikais nenustoja dovanojęs tokių asmenybių kaip Julijona Noridžietė, kad žmonėms primintų apie taiką, meilę ir džiaugsmą.

Pasak jos pačios, 1373 m. gegužę, tikriausiai 13-ąją šio mėnesio dieną, ji sunkiai susirgo ir tris dienas, regis, buvo arti mirties. Tačiau kunigui prie jos pagalvio parodžius krucifiksą, ji ne tik staiga atgavo sveikatą, bet ir patyrė šešiolika apreiškimų, kuriuos vėliau užrašė ir pakomentavo savo knygoje „Dieviškosios meilės apreiškimai“. Po šių nepaprastų įvykių prabėgus penkiolikai metų, tų regėjimų prasmę jai atskleidė pats Viešpats: „Ar norėtum sužinoti, ką Viešpats tais regėjimais norėjo pasakyti? Gerai įsidėmėk: jis norėjo pasakyti, kad tai meilė. Kas tau tai apreiškia? Meilė. Kodėl tau apreiškia? Iš meilės... Taip sužinai, kad mūsų Viešpats yra meilė“ (Julijona Noridžietė. Il libro delle rivelazioni, sk. 86, Milanas 1997, p. 320).

Įkvėpta dieviškosios meilės, Julijona priima radikalų sprendimą. Kaip senovės atsiskyrėlė, apsisprendžia gyventi klauzūroje prie Šv. Julijonui dedikuotos bažnyčios Noridže, anuo metu svarbiame urbanistiniame centre Londono kaimynystėje. Savo vardą ji galbūt pasirinko dėl šio šventojo, kuriam buvo dedikuota bažnyčia; šalia jos ji pragyveno daug metų iki savo mirties. Toks apsisprendimas gyventi „užsidarius“, kaip tai vadinta jos laikais, mus gali stebinti ar net galbūt priblokšti. Tačiau tai pasirinko ne ji vienintelė: tais šimtmečiais daug moterų panordavo šitaip gyventi pagal regulą, specialiai parengtą joms šv. Elredo Rievaliečio. Atsiskyrėlės, arba „užsidariusiosios“ klauzūroje, atsidėdavo maldai, meditacijai ir studijoms. Taip jos išsiugdydavo didelį žmogiškąjį ir religinį jautrumą, pelnydavusį joms žmonių pagarbą. Į jas nuolankiai kreipdavosi patarimo ar paguodos ieškantys bet kurio amžiaus bei luomo vyrai ir moterys. Tad tai nelaikytina individualistiniu pasirinkimu: kaip tik Viešpaties artumoje subręsdavo jų gebėjimas daugeliui patarti, padėti išgyvenantiems šiame gyvenime sunkumus.

Žinome, kad ir Julijona dažnai sulaukdavo lankytojų; tai liudija autobiografija dar vienos karštos ano meto krikščionės Margery Kempe, 1413 m. atkakusios į Noridžą patarimų savo dvasiniam gyvenimui. Dėl šios priežasties Julijona būdavo vadinama Motina Julijona, taip, kaip užrašyta ir ant jos antkapio. Ji tapo motina daugeliui.

Moterys ir vyrai, apsisprendžiantys gyventi Dievo draugijoje, kaip tik dėl tokio pasirinkimo įgyja stiprų atjautos kenčiantiesiems ir silpniesiems jausmą. Dievo draugai ir draugės yra kupini išminties, kurios neturi nuo jos nutolęs pasaulis ir kuria jie, kupini meilės, dalijasi su pasibeldžiančiais į jų duris. Susižavėjęs ir dėkingas galvoje turiu moterų ir vyrų klauzūrinius ordinus, šiandien kaip niekada esančius ramybės ir vilties oazėmis, brangiu turtu visai Bažnyčiai pirmiausia todėl, kad primena Dievo primatą ir nuolatinės bei intensyvios maldos reikšmę tikėjimo kelyje.

Būtent Dievo apgyventoje vienumoje Julijona Noridžietė parašė savo „Dieviškosios meilės apreiškimus“, kurių mus pasiekė dvi versijos, trumpesnioji, tikriausiai senesnioji, ir ilgesnioji. Šioje knygoje glūdi optimistinė žinia, kuri remiasi tikrumu, kad esame Dievo mylimi ir saugomi jo apvaizdos. Šioje knygoje atrandame šiuos nuostabius žodžius: „Kupinas absoliutaus tikrumo, suvok, <...> kad Dievas, dar prieš mus sukurdamas, jau mylėjo mus meile, kuri niekada nesumažėjo ir niekada nesumažės. Ir šitaip mylėdamas jis padarė visus savo darbus, taip mylėdamas jis padarė, kad visi daiktai būtų mums naudingi ir kad šioje meilėje mūsų gyvenimas truktų amžinai <...>. Ši meilė yra mūsų pradžia ir visa tai Dieve regėsime be pabaigos“ (Il libro delle rivelazioni, sk. 86, p. 320).

Dieviškosios meilės tema dažnai pasikartoja Julijonos Noridžietės regėjimuose ir ji nepajudinamai drąsiai niekada nenustojo lyginusi ją su motiniška meile. Tai vienas iš būdingiausių jos mistinės teologijos žinios bruožų. Dievo gerumo švelnumas, rūpestingumas ir mielumas toks didelis, kad mums, keliauninkams žemėje, primena motinos meilę vaikams. Iš tiesų net Biblijos pranašai kartais pasitelkdavo tokią kalbėseną, trokšdami priminti kūrinijoje bei visoje išganymo istorijoje besireiškiančios ir Sūnaus įsikūnijimu viršūnę pasiekiančios Dievo meilės švelnumą, intensyvumą ir visuotinumą. Bet Dievas, pasak pranašo Izaijo, pranoksta bet kurią žmogaus meilę: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jei ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49, 15). Julijona Noridžietė taip glaustai išreiškė pagrindinę dvasinio gyvenimo žinią: Dievas yra meilė, ir tik kai visiškai ir kupini visiško pasitikėjimo šiai meilei atsiveriame ir leidžiame jai tapti vieninteliu egzistencijos vadovu, viskas perkeičiama, ir mes surandame tikrąją ramybę bei tikrąjį džiaugsmą ir tampame gebantys tai skleisti.

Norėčiau pabrėžti dar vieną momentą. Katalikų Bažnyčios katekizme Julijonos Noridžietės žodžiai pateikiami toje vietoje, kur aiškinamas katalikų tikėjimo požiūris į argumentą, nepaliaujamai provokuojantį visus tikinčiuosius (plg. 304–314). Jei Dievas yra aukščiausias gėris ir visažinis, kodėl tada egzistuoja blogis ir nekaltųjų kančia? Tokį klausimą sau taip pat kėlė šventieji, ir kaip tik šventieji. Apšviesti tikėjimo, jie mums davė atsakymą, atveriantį mūsų širdį pasitikėjimui ir vilčiai: slėpiningame Apvaizdos plane Dievas gali iš blogio išgauti ir didesnio gėrio, kaip rašė Julijona Noridžietė: „Iš Dievo malonės sužinojau, kad turiu tvirtai išlikti tikėjime ir tvirtai bei tobulai tikėti, kad visa baigsis gerai...“ (Il libro delle rivelazioni, sk. 32, p. 173).

Taip, brangūs broliai ir seserys, Dievo pažadai visada pranoksta mūsų lūkesčius. Jei patikėsime save Dievui, jo beribei meilei, mūsų giliausi ir tyriausi širdies troškimai niekada nebus nuvilti. „Ir visa bus gerai“, „viskas išeis į gera“ – tokią galutinę žinią mums perteikia Julijona Noridžietė, o ją šiandien toliau jums perduodu aš. Dėkoju.