Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąją Joaną Arkietę

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau kalbėti apie Joaną Arkietę, jauną viduramžių pabaigos šventąją, mirusią 1431 m. devyniolikos metų. Ši prancūzų šventoji, daug kartų cituojama Katalikų Bažnyčios katekizme, ypač artima šv. Kotrynai Sienietei, Italijos ir Europos globėjai, apie kurią ne per seniausiai kalbėjau vienoje iš katechezių. Tai dvi jaunos moterys iš liaudies, pasaulietės ir davusios mergeliškumo įžadą, dvi atsidavusios mistikės, gyvenusios ne vienuolyne, bet ano meto Bažnyčios ir pasaulio dramatiškiausių įvykių verpete. Jos galbūt labiausiai atspindi tas „stipriąsias moteris“, viduramžių pabaigoje bebaimiškai nešusias didžiąją Evangelijos šviesą į sudėtingą istorijos tikrovę. Jas galima prilyginti šventosioms moterims, kurios pasiliko prie Kalvarijos kalno šalia nukryžiuoto Jėzaus ir jo motinos Marijos, apaštalams pabėgus ir net pačiam Petrui triskart jo išsigynus. Tais laikais Bažnyčia išgyveno gilią didelės Vakarų schizmos krizę, trukusią kone 40 metų. 1380 m. mirus Kotrynai Sienietei, buvo popiežius ir antipopiežius. 1412 m. gimus Joanai Arkietei, buvo popiežius ir du antipopiežiai. Negana šių vidinių Bažnyčios žaizdų, tarp krikščioniškųjų Europos tautų siautė nepaliaujami brolžudiški karai, iš jų tragiškiausias – nepabaigiamas Šimtametis karas tarp Prancūzijos ir Anglijos.

Joana Arkietė nemokėjo skaityti nei rašyti, tačiau jos sielos gelmę padeda pažinti du išskirtinės istorinės vertės šaltiniai – du jos teismo procesai. Pirmąjį, „Baudžiamąjį procesą“, sudaro ilgų ir gausių Joanos apklausų paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais (1431 m. vasarį–gegužę) nuorašai, kuriuose pateikiami ir pačios šventosios žodžiai. Antrasis, „Nuosprendžio anuliavimo“, arba reabilitacijos, procesas, apima beveik 120 tiesioginių liudytojų liudijimų iš visų jos gyvenimo tarpsnių (plg. Procès de Condamnation de Jeanne d‘Arc, 3 vol., ir Procès en Nullité de la Condamnation de Jeanne d‘Arc, 5 vol., ed. Klincksieck, Paris 1960–1989).

Joana Arkietė gimė Prancūzijos ir Lotaringijos pasienio nedideliame Domremy kaime. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, visų žinomi kaip pavyzdingi krikščionys. Tėvų ji buvo gerai religiškai išauklėta ir smarkiai paveikta Jėzaus vardo dvasingumo, kurio mokė šv. Bernardina Sienietė, o visoje Europoje paskleidė pranciškonai. Jėzaus vardą visada lydėdavo Marijos vardas, tad liaudiškuoju pamaldumu besiremiantis Joanos dvasingumas buvo iš pagrindų kristocentrinis ir marijiškasis. Nuo vaikystės ji rodė didžiulę meilę ir užuojautą vargšams, ligoniams ir visiems kenčiantiesiems dramatiškoje karo aplinkoje.

Iš pačios Joanos žodžių žinome, kad jos religinis gyvenimas kaip mistinė patirtis pradėjo bręsti nuo trylikos metų (PCon, I, p. 47–48). Per arkangelo Mykolo „balsą“ Joana jautėsi Viešpaties pašaukta suintensyvinti savo krikščioniškąjį gyvenimą ir asmeniškai įsipareigoti tautos išlaisvinimo užduočiai. Jos tiesioginis atsakas, jos „taip“ buvo mergeliškumo įžadas, lydimas naujo įsipareigojimo gyventi sakramentinį ir maldos gyvenimą: kasdien dalyvauti Mišiose, dažnai atlikti išpažintį ir priimti Komuniją, daug laiko skirti tyliai maldai prieš Nukryžiuotąjį ar Mergelės atvaizdą. Mistinis santykis su Dievu dar labiau sustiprino jaunos prancūzų valstietės atjautą ir įsipareigojimą savo kenčiančiai tautai. Vienas iš originalių šios jaunos merginos šventumo aspektų kaip tik yra sąsaja tarp mistinės patirties ir politinės misijos. Po neviešojo gyvenimo ir vidinio brendimo metų prasidėjo trumpas, bet intensyvus jos viešojo gyvenimo laikotarpis, trukęs dvejus metus – metai veiklos ir metai kančios.

1429 m. pradžioje Joana pradėjo savo išlaisvinamąjį darbą. Gausūs liudijimai rodo šią jauną moterį, vos septyniolikos metų, buvus labai stiprią ir ryžtingą, gebančią įtikinti svyruojančius ir drąsos netekusius vyrus. Įveikusi visas kliūtis, ji susitiko su Prancūzijos dofinu, būsimuoju karaliumi Karoliu VII, kuris Puatjė (Poitiers) nurodė ištirti ją keliems universiteto teologams. Jų nuosprendis buvo teigiamas: jie neįžiūrėjo nieko bloga, matė tik gerą krikščionę.

1429 m. kovo 29 d. Joana padiktavo svarbų laišką Anglijos karaliui ir jo vyrams, apgulusiems Orleano miestą (ten pat, p. 221–222). Ji pasiūlė tikrą ir teisingą taiką tarp abiejų krikščioniškų tautų Jėzaus ir Marijos vardų šviesoje, tačiau jos pasiūlymas buvo atmestas, ir Joana apsisprendė kova išlaisvinti miestą, tai įvyko gegužės 8-ąją. Kita jos politinės veiklos kulminacija buvo karaliaus Karolio VII karūnavimas Reimse 1429 m. liepos 17 d. Ištisus metus Joana gyveno tarp kareivių, vykdydama tarp jų tikrą evangelizacijos misiją. Gausu jos gerumo, drąsos ir nepaprasto tyrumo liudijimų. Visi ir ji pati save vadino la pucelle („nepaliestąja“), t. y. mergele.

Joanos kančia prasidėjo 1430 m. gegužės 23 d., jai patekus į priešų nelaisvę. Gruodžio 23 d. ji buvo nugabenta į Ruaną (Rouen). Ten surengtas ilgas ir dramatiškas baudžiamasis teismo procesas, prasidėjęs 1431 m. vasarį ir pasibaigęs gegužės 30-ąją laužu. Dideliam ir iškilmingam teismo procesui pirmininkavo bažnytiniai teisėjai vyskupas Pierre‘as Cauchonas ir inkvizitorius Jeannas Le Maistre‘as, tačiau iš tikrųjų jam vadovavo didelė grupė garsiojo Paryžiaus universiteto teologų, procese dalyvavę kaip konsultantai. Jie buvo prancūzų bažnytininkai, priešingų negu Joana politinių pažiūrų ir todėl a priori neigiamai nusistatę jos asmens bei misijos atžvilgiu. Šis teismas yra jaudinantis šventumo istorijos puslapis ir sykiu pamokomas momentas, parodantis Bažnyčios, anot Vatikano II Susirinkimo, „šventos ir nuolat apvalytinos“ (plg. Lumen gentium, 8), slėpinį. Tai buvo dramatiškas šventosios ir jos teisėjų, Bažnyčios vyrų, susitikimas. Jie Joaną apkaltino ir nuteisė pasmerkdami kaip eretikę ir pasiųsdami į baisią mirtį ant laužo. Priešingai nei šventieji teologai, išgarsinę Paryžiaus universitetą, kaip antai šv. Bonaventūra, šv. Tomas Akvinietis ir palaimintasis Dunsas Škotas, apie kuriuos kalbėjau ankstesnėse katechezėse, šie teisėjai teologai stokojo artimo meilės ir nuolankumo, galėjusių padėti įžvelgti, kad per šią moterį veikia Dievas. Į galvą ateina Jėzaus žodžiai, jog Dievo slėpiniai atskleidžiami turintiems mažutėlių širdį, bet lieka paslėpti nuo mokytų ir išmintingų žmonių, kurie nėra nusižeminę (plg. Lk 10, 21). Tad Joanos teisėjai iš pagrindų negebėjo jos suprasti, išvysti jos sielos grožį: jie nežinojo, jog myriop pasmerkia šventąją.

Joanos apeliaciją į popiežiaus įsikišimą teismas gegužės 24 d. atmetė. Gegužės 30-ąją ji paskutinį kartą kalėjime priėmė šv. Komuniją ir iškart po to buvo nugabenta į bausmės vykdymo vietą senoje turgaus aikštėje. Vieno iš kunigų ji paprašė procesijos kryžių pastatyti priešais laužą. Taigi ji mirė žvelgdama į nukryžiuotą Jėzų ir daug kartų garsiai tardama Jėzaus vardą (PNul, I, p. 457; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 435). Beveik po 25 metų „Nuosprendžio anuliavimo“ procesas, pradėtas popiežiaus Kaliksto III, baigėsi iškilmingai paskelbus pasmerkimą niekiniu (1456 m. liepos 7 d.; PNul, II, p. 604–610). Šis ilgas teismo procesas, kuriame liudijo ir vertinimus pateikė daugybė teologų, visi palankiai atsiliepdami apie Joaną, aiškiai parodė jos nekaltumą ir tobulą ištikimybę Bažnyčiai. 1920 m. Benediktas XV paskelbė Joaną šventąja.

Brangūs broliai ir seserys, Jėzaus vardas, kurio ligi paskutinės savo žemiškosios gyvenimo akimirkos šaukėsi mūsų šventoji, buvo tartum jos sielos alsavimas, širdies plakimas, jos viso gyvenimo centras. „Joanos Arkietės meilės paslaptis“, pasak ja susižavėjusio poeto Charles‘io Peguy, yra totali meilė Jėzui ir artimui Jėzuje ir dėl Jėzaus. Ši šventoji suvokė, kad meilė aprėpia visą Dievo ir žmogaus, dangaus ir žemės, Bažnyčios ir pasaulio tikrovę. Jėzus jos gyvenime visada būdavo pirmoje vietoje, anot jos gražios ištaros: „Pirmiausia tarnauk Dievui“ (PCon, I, p. 288; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 223).

Mylėti jį reiškia visada klausyti jo valios. Kupina nepajudinamo pasitikėjimo ir atsidavimo, ji pareiškė: „Patikiu save Dievui Kūrėjui, myliu jį visa širdimi“ (ten pat, p. 337). Mergeliškumo įžadu Joana išskirtinai pašventė visą savo asmenį vienai Jėzaus meilei: „jos pažadas mūsų Viešpačiui gerai saugoti savo kūno ir sielos mergeliškumą“ (ten pat, p. 149–150). Sielos mergeliškumas yra malonės būvis, aukščiausia vertybė, brangesnė jai negu gyvybė: tai buvo Dievo dovana, jos gauta ir sergėta nuolankiai ir pasitikint. Apie tai kalbama viename iš žinomiausių pirmojo teismo proceso tekstų: „Paklausta, ar laiko save esančia Dievo malonės būvyje, atsakė: Jei nesu, tegu Dievas man jį suteikia; jei esu, tegu Dievas mane jame išlaiko“ (ten pat, p. 62; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2005).

Mūsų šventoji gyveno malda kaip nuolatiniu pokalbiu su Dievu, įkvėpdavusiu jai atsakymus teisėjams, suteikdavusiu ramybės ir saugumo. Kupina tikėjimo, ji meldėsi: „Saldžiausiasis Dieve, pagerbk savo paties kančią, jei myli mane, apreikšk, kaip turiu atsakyti tiems Bažnyčios vyrams“ (ten pat, p. 252). Joana laikė Jėzų „dangaus ir žemės Karaliumi“. Tad ant savo vėliavos buvo pavaizdavusi „Mūsų Viešpatį, remiantį pasaulį“ (ten pat, p. 172), savo politinės misijos ikoną. Savo tautos išlaisvinimas buvo žmogiškojo teisingumo darbas, Joanos atliekamas iš meilės, iš meilės Jėzui. Ji yra nuostabus šventumo pavyzdys pasauliečiams, įsitraukusiems į politinę veiklą, pirmiausia besidarbuojantiems sunkiausiomis sąlygomis. Tikėjimas yra šviesa, vadovaujanti kiekvienam pasirinkimui, – tai šimtmečiu vėliau paliudys anglas Tomas Moras. Jėzuje Joana taip pat kontempliavo Bažnyčios tikrovę, dangaus „šlovingąją“ ir žemės „kovojančiąją“ Bažnyčią. Anot jos žodžių, mūsų Viešpats ir Bažnyčia yra viena „visuma“ (ten pat, p. 166). Ši ištara, cituojama Katalikų Bažnyčios katekizme (795), Baudžiamojo proceso aplinkoje, teisėjų, ją persekiojusių ir pasmerkusių Bažnyčios vyrų, akivaizdoje tikrai didvyriška. Mylėdama Jėzų, Joana surado jėgų mylėti Bažnyčią iki galo, net jos nuteisimo myriop akimirką.

Man malonu priminti, kad šv. Joana Arkietė padarė didelę įtaką jaunai šiuolaikinių laikų šventajai – Kūdikėlio Jėzaus Teresei. Gyvendama visiškai kitaip, vienuolyne, karmelitė iš Lizjė jautėsi labai artima Joanai, gyvenusiai Bažnyčios širdyje ir dalyvavusiai Jėzaus kančiose dėl pasaulio išganymo. Bažnyčia jas abi, greta Mergelės Marijos, paskelbė Prancūzijos globėjomis. Šv. Teresė išreiškė troškimą mirti kaip Joana, tardama Jėzaus vardą (Rankraštis B, 3r); ją gaivino ta pati meilė Jėzui ir artimui, ji irgi gyveno pašventusi mergeliškumą.

Brangūs broliai ir seserys, savo šviesiu liudijimu šv. Joana Arkietė kviečia mus aukštai pakelti krikščioniškojo gyvenimo kartelę: padaryti maldą mūsų dienų gija; kupiniems visiško pasitikėjimo vykdyti Dievo valią, kad ir kokia ji būtų; gyventi artimo meile be šališkumų, be ribų, gyventi, kaip ir ji gyveno, meile Jėzui ir stipria meile Bažnyčiai. Dėkoju.