Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąją Teresę Avilietę

Brangūs broliai ir seserys!

Katechezėse, skirtose Bažnyčios tėvams ir viduramžių didiesiems teologams bei didžiosioms moterims, aptariau ir kai kuriuos vyrus bei moteris šventuosius, už savo iškilų mokymą paskelbtus Bažnyčios mokytojais. Šiandien norėčiau pradėti trumpą seriją susitikimų, papildysiančių šį Bažnyčios mokytojų pristatymą. Pradėsiu nuo šventosios, kuri yra viena iš krikščioniškojo dvasingumo visų laikų viršūnių, – nuo Teresės Avilietės.

Ji gimė 1515 m. Aviloje, vardu Teresė de Ahumada. Savo autobiografijoje ji pateikia kai kurių konkrečių duomenų apie savo vaikystę: kalba, kad gimusi gausioje, devynių brolių ir trijų seserų, šeimoje, tėvai buvę „dori ir dievobaimingi“. Dar būdama vaikas, jaunesnė negu devynerių metų, Teresė perskaitė apie kai kurių kankinių gyvenimą, tai įžiebė tokį kankinystės troškimą, kad ji net trumpam pabėgo iš namų, kad mirtų kaip kankinė ir nueitų į dangų (plg. Vida 1, 4): „Noriu regėti Dievą“, – pareiškė mažoji tėvams. Po kelerių metų Teresė, kalbėdama apie savo vaikystės skaitinius, patvirtino atradusi juose tiesą, kurią sutraukė į du pagrindinius principus: pirma, „visa, kas priklauso šiam pasauliui, praeina“ ir, antra, tik vienintelis Dievas yra „visada, visada, visada“ – tema, pasikartojanti jos garsiausioje poezijoje: „Niekas tavęs tenetrikdo, niekas tenegąsdina, visi daiktai praeina. Nekinta Dievas; kantrybė pasiekia viską; kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vien Dievo užtenka!“ Netekusi motinos, dvylikametė paprašė jos motina tapti Švenčiausiąją Mergelę (plg. Vida 1, 7).

Pasaulietinių knygų skaitymas paauglystėje kreipė ją į pasaulietinio gyvenimo pramogas, tačiau jos kaip Maloningosios Šventosios Marijos augustiniečių Aviloje mokinės patirtis ir dažnas dvasinių knygų, ypač pranciškoniškojo dvasingumo klasikos, skaitymas išmokė ją susikaupimo ir maldos. Būdama dvidešimties, ji įstojo į karmeličių Įsikūnijimo vienuolyną, tebeveikiantį Aviloje; vienuoliškajame gyvenime pasirinko Jėzaus Teresės vardą. Po trejų metų taip sunkiai susirgo, kad keturias dienas buvo ištikta komos ir atrodė kaip mirusi (plg. Vida 5, 9). Kovoje su savo liga šventoji taip pat įžvelgė grumtynes su silpnumu bei su priešinimusi Dievo pašaukimui: „Troškau gyventi, – rašė ji, – nes gerai supratau, kad negyvenu, bet grumiuosi su mirties šešėliu, ir neturėjau nieko, kas suteiktų man gyvasties, nei pati sau jos galėjau suteikti, o tas, kuris man būtų galėjęs suteikti, teisingai elgėsi to nedarydamas, nes daugybę kartų man yra parodęs savo veidą, bet aš nuo jos vis nusisukdavau“ (Vida 8, 2). 1543 m. ji neteko artimųjų: tėvas mirė, o visi broliai vienas po kito emigravo į Ameriką. 1554 m. gavėnią, sulaukusi 39-erių, Teresė pasiekė savo kovos su silpnumu viršūnę. Atsitiktinis „labai sužeisto Kristaus“ statulėlės atradimas giliai paženklino jos gyvenimą (plg. Vida 9). Šventoji, kuriai šiuo laikotarpiu įtaką darė Išpažinimų šv. Augustinas, taip apibūdina lemtingą savo mistinės patirties dieną: „Nutiko... kad staiga taip pajutau Dievo artumą, jog visai tuo nesuabejojau arba buvau į jį visiškai įtraukta“ (Vida 10, 1).

Asmeniškai bręsdama, šventoji kartu pradėjo konkrečiai plėtoti Karmelitų ordino reformos idealą: 1562 m. Aviloje, palaikoma miesto vyskupo Alvaro de Mendozos, ji įsteigė pirmą reformuotąjį Karmelį ir netrukus sulaukė ordino generalinio vyresniojo Giovannio Battistos Rossio patvirtinimo. Vėlesniais metais ji toliau steigė naujus vienuolynus, iš viso įsteigė 17. Esmingai svarbus buvo jos susitikimas su šv. Kryžiaus Jonu: kartu su juo 1568 m. Duruelo, netoli Avilos, ji įkūrė pirmąjį basųjų karmelitų vienuolyną. 1580 m. Romoje pasiekė, kad būtų įsteigta autonominė reformuotųjų karmelitų provincija, išeities taškas basųjų karmelitų ordinui. Teresė užbaigė savo gyvenimą steigiamųjų darbų sūkuryje. Įsteigusi Burgoso vienuolyną, ji mirė pakeliui į Avilą 1582 m. spalio 15 d. Alba de Tormese, nuolankiai kartodama dvi ištaras: „Pagaliau mirštu kaip Bažnyčios duktė“ ir „Atėjo metas, mano Sužadėtini, tave pamatyti.“ Jos gyvenimas, praleistas Ispanijoje, reikšmingas visai Bažnyčiai. Beatifikuota 1614 m. popiežiaus Pauliaus V ir kanonizuota 1622 m. Grigaliaus XV, Dievo tarno Pauliaus VI Teresė 1970 m. buvo paskelbta Bažnyčios mokytoja.

Jėzaus Teresė neturėjo akademinio išsilavinimo, bet visada brangino teologų, literatų ir dvasinių mokytojų mokymą. Rašydama ji visada remdavosi tuo, ką asmeniškai išgyveno ar sužinojo iš kitų patirties (plg. „Tobulumo kelio“ pratarmė). Teresė draugavo su daugeliu šventųjų, daugiausia su šv. Kryžiaus Jonu. Kartu maitinosi skaitydama Bažnyčios tėvus – šv. Jeronimą, šv. Grigalių Didįjį, šv. Augustiną. Iš jos didesnių kūrinių pirmiausia minėtina autobiografija „Gyvenimo knyga“, jos vadinta „Viešpaties gailestingumo knyga“. Joje, atsiradusioje 1565 m. Avilos vienuolyne, Teresė apžvelgia savo biografinę ir dvasinę istoriją, parašytą, anot jos pačios, norint pateikti savo sielą šv. Jono Aviliečio, „dvasinių dalykų mokytojo“, žvilgsniui. Šventoji siekė parodyti gailestingojo Dievo buvimą ir veikimą jos gyvenime; todėl kūrinys dažnai virsta maldingu pokalbiu su Dievu. Tai įstabus skaitinys, nes šventoji ne tik pasakoja, bet ir parodo, kad dar kartą išgyvena gilią savo santykio su Dievu patirtį. 1566 m. Teresė parašė „Tobulumo kelią“, kurį pavadino „Jėzaus Teresės įspėjimai ir patarimai savo vienuolėms“. Adresatas buvo dvylika Avilos Šv. Juozapo karmelio naujokių. Teresė pasiūlė joms kontempliatyvaus gyvenimo tarnaujant Bažnyčiai programą, kurios pagrindas buvo evangelinės dorybės ir malda. Tarp vertingiausių vietų yra „Tėve mūsų“, pavyzdinės maldos, komentarai. Garsiausias mistinis šv. Teresės veikalas yra „Vidinė pilis“, parašytas 1577 m., autorei pasiekus brandaus amžiaus. Jame dar kartą peržvelgiama jos pačios dvasinė kelionė ir kartu nustatomi galimi krikščioniškojo gyvenimo plėtojimosi keliai pilnatvės ir šventumo link veikiant Šventajai Dvasiai. Kaip žmogaus vidaus simbolį Teresė pateikia septynių buveinių pilies struktūrą, kartu pasitelkdama šilkverpio vikšro, atgimstančio drugeliu, simbolį perėjimui iš to, kas gamtiška, į tai, kas antgamtiška, išreikšti. Nusakyti galutiniam „dviejų sužadėtinių“ simboliui, leidžiančiam septintojoje buveinėje apibūdinti krikščioniškojo gyvenimo viršūnę keturiais aspektais – trejybiniu, kristologiniu, antropologiniu ir bažnytiniu, šventoji įkvėpimo sėmėsi iš Šventojo Rašto, pirmiausia Giesmių giesmės. Savo kaip reformuotojo Karmelio steigimo veiklai apibūdinti Teresė paskyrė tarp 1573 ir 1582 m. parašytą „Steigimų knygą“, kurioje pasakojama apie gimstančios vienuoliškosios grupės gyvenimą. Kaip ir autobiografijoje, pasakojime norima atskleisti Dievo veikimą naujų vienuolynų steigimo darbe.

Sunku keliais žodžiais apibendrinti gilų ir sudėtingą Teresės dvasingumą. Norėčiau paminėti kelis esminius momentus. Pirmiausia šv. Teresė iškelia evangelines vertybes kaip viso krikščioniškojo ir žmogiškojo gyvenimo pagrindą – atotrūkį nuo gėrybių, arba evangelinį neturtą (tai svarbu mums visiems), tarpusavio meilę kaip esminį bendruomenės ir socialinio gyvenimo elementą, nuolankumą kaip tiesos meilę, ryžtingumą kaip krikščioniškosios drąsos vaisių, dieviškąją viltį, kurią nusako kaip gyvojo vandens troškulį, bet neužmiršta ir žmogiškųjų dorybių – draugiškumo, nuoširdumo, kuklumo, mandagumo, džiaugsmo ir lavinimosi. Paskui Teresė siūlo gilią dermę su didžiosiomis biblinėmis asmenybėmis ir intensyvų Dievo žodžio klausymąsi. Ji jautė ypatingą artumą Giesmių giesmės sužadėtinei ir apaštalui Pauliui, taip pat kenčiančiam Kristui ir eucharistiniam Jėzui.

Šventoji pabrėžė, kokia esminė yra malda; melstis, anot jos, „reiškia dažnai susitikti su draugyste, nes susitinkame su tuo, kuris, žinome, mus myli“ (Vida 8, 5). Šv. Teresės mintis sutampa su šv. Tomo Akviniečio apibrėžimu, kuriuo jis dieviškąją meilę nusakė kaip amicitia quaedam hominis ad Deum, žmogaus draugystę su Dievu, kuris pirmas pasiūlė draugystę žmogui; iniciatyva ateina iš Dievo (plg. Summa theologiae II–II, 23, 1). Malda yra gyvenimas ir pamažu plėtojasi koja kojon su krikščioniškojo gyvenimo augimu: iš pradžių garsiai tariama malda per apmąstymą ir susikaupimą tampa vidujine, kol pasiekia meilės vienybę su Kristumi ir Švenčiausiąja Trejybe. Akivaizdu, tai ne toks procesas, kai palypėjus aukščiau atsisakoma ankstesnio maldos tipo, bet veikiau laipsniškas visą mūsų gyvenimą apgaubiančio santykio su Dievu gilinimas. Daugiau negu maldos pedagogika šv. Teresės mokymas yra tikroji „mistagogija“: ji moko savo veikalų skaitytoją melstis melsdamasi kartu su juo; iš tiesų dažnai pasakojimą ar dėstymą nutraukia jos išsiveržusi malda.

Kita šventajai svarbi tema yra Kristaus žmogystės centriškumas. Teresės akimis, krikščioniškasis gyvenimas yra asmeninis santykis su Jėzumi, o jo viršūnė – vienybė su juo per malonę, meilę ir sekimą. Todėl tokie svarbūs jai atrodo kančios ir Eucharistijos, kaip Kristaus buvimo Bažnyčioje bei tikintiesiems ir kaip liturgijos šerdies, apmąstymai. Šv. Teresė gyveno besąlygiška meile Bažnyčiai: jos meto Bažnyčios skaldymosi ir nesutarimų akivaizdoje rodydavo karštą sensus Ecclesiae. Reformavo karmelitų ordiną siekdama geriau tarnauti ir ginti „šventąją Romos Katalikų Bažnyčią“, buvo pasirengusi už ją atiduoti savo gyvybę (plg. Vida, 33, 5).

Paskutinis Teresės mokymo esminis aspektas, kurį norėčiau pabrėžti, yra tobulumas, kaip viso krikščioniškojo gyvenimo siekiamybė ir galutinis tikslas. Šventoji turėjo labai aiškų krikščionių siekiamos „pilnatvės“ Kristuje vaizdą. „Vidinės pilies“ pabaigoje, paskutinėje buveinėje, nusako šią pilnatvę kaip įsigyvenimą Trejybėje susivienijus su Kristumi per jo žmogystės slėpinį.

Brangūs broliai ir seserys, šv. Jėzaus Teresė – tikra krikščioniškojo gyvenimo mokytoja visų laikų tikintiesiems. Mūsų visuomenėje, kurioje stokojama dvasinių vertybių, šventoji mus moko nenuilstamai liudyti Dievą, jo artumą ir veikimą, moko realiai pajusti mūsų širdyje tūnantį Dievo alkį, troškimą regėti Dievą, kalbėtis su juo ir būti jo tikru draugu. Tokia draugystė mums būtina, ir jos turime kasdien iš naujo ieškoti. Šios giliai kontempliatyvios ir veiklios šventosios pavyzdys ir mus akina kiekvieną dieną skirti deramai laiko maldai, tokiam atvirumui Dievui, tokiam keliui, kuriuo eidami Dievo ieškome, jį išvystame, surandame jo draugystę ir per tai tikrąjį gyvenimą; juk daugybei iš mūsų tenka pripažinti: „Negyvenu, negyvenu tikrai, nes negyvenu savo gyvenimo esme.“ Štai kodėl maldos laikas yra ne prarastas laikas, bet laikas, kurio metu atsiveria kelias į gyvenimą, kelias mokytis iš Dievo karštos meilės Jam, jo Bažnyčiai ir konkrečios meilės savo broliams. Dėkoju.