Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Robertą Belarminą || 2011-02-23
Paskelbta: 2013-02-15 20:22:47
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie šventąjį Robertą Belarminą

2011 m. vasario 23 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šventasis Robertas Belarminas, apie kurį šiandien norėčiau kalbėti, grąžina mus į Vakarų krikščionijos skausmingo susiskaldymo laiką, kai didelė politinė ir religinė krizė paskatino ištisas tautas nutolti nuo Apaštalų Sosto.

Robertas Belarminas, gimęs 1542 m. spalio 4 d. Montepulčane netoli Sienos, iš motinos pusės buvo popiežiaus Marcelo II sūnėnas. Prieš 1560 m. rugsėjo 20 d. įstodamas į Jėzaus draugiją, gavo puikų humanitarinį išsilavinimą. Teologinės studijos Collegio Romano, Padujoje ir Levene, nukreiptos į šv. Tomą ir Bažnyčios tėvus, nulėmė jo teologinę pakraipą. 1570 m. kovo 25 d. įšventintas kunigu, kelerius metus Levene buvo teologijos profesorius. Paskui pašauktas profesoriauti į Romos Collegio Romano, vadovavo „apologetikos“ katedrai. Per dešimtį dėstymo metų (1576–1586) parengė paskaitų seriją, vėliau įsiliejusią į Controversiae, dėl aiškumo, turtingo turinio ir daugiausia istorinės pakraipos iškart išgarsėjusį veikalą. Ką tik buvo pasibaigęs Tridento Susirinkimas ir Katalikų Bažnyčiai reikėjo iš naujo stiprinti savo tapatybę, taip pat Reformacijos atžvilgiu. Belarmino veikla įsiterpia į šį kontekstą. 1588–1594 m. jis iš pradžių buvo Collegio Romano studijuojančių jėzuitų – tarp jų sutiko šv. Aloyzą Gonzagą ir jam vadovavo – dvasinis vadovas, vėliau ėjo vyresniojo pareigas. Popiežius Klemensas VIII paskyrė jį popiežiškuoju teologu, Šventojo Oficiumo konsultoriumi ir Šv. Petro bazilikos penitentų kolegijos rektoriumi. 1597–1598 m. radosi katekizmas Dottrina cristiana breve, jo populiariausias veikalas.

1599 m. kovo 3 d. popiežiaus Klemenso VIII pakeltas kardinolu ir 1602 m. kovo 18 d. paskirtas Kapujos arkivyskupu. Tų pačių metų balandžio 21 d. įšventintas vyskupu. Per trejus vadovavimo vyskupijai metus išsiskyrė uoliu pamokslų sakymu katedroje, kassavaitiniais apsilankymais parapijose, trimis sušauktais vyskupijos sinodais ir vienu provincijos sinodu. Po konklavų, popiežiais išrinkusių Leoną XI ir Paulių V, buvo pašauktas atgal į Romą, kur tapo Šventojo Oficiumo, Indekso, Apeigų, Vyskupų ir Tikėjimo skleidimo nariu. Apaštalų Sosto teisėms apginti vykdė diplomatines užduotis Venecijos Respublikoje ir Anglijoje. Paskutiniais gyvenimo metais parašė kelias knygas dvasingumo tema, kuriose apibendrino savo kasmetinių dvasinių pratybų vaisius. Mirė 1621 m. rugsėjo 17 d. Romoje. Popiežiaus Pijaus XI 1923 m. paskelbtas palaimintuoju, 1930 m. – šventuoju ir 1931 m. – Bažnyčios mokytoju.

Šv. Robertas Belarminas XVI a. pab.–XVII a. pr. Bažnyčioje užėmė svarbią vietą. Jo Controversiae ir šiandien išlieka galiojantis atsparos taškas katalikų ekleziologijai plėtojant Apreiškimo, Bažnyčios esmės, sakramentų ir teologinės antropologijos klausimus. Dėl anuomet paplitusių klaidų šiais klausimais ten akcentuojamas institucinis Bažnyčios aspektas. Tačiau Belarminas aiškino ir neregimus Bažnyčios kaip mistinio Kūno aspektus ir, norėdamas nusakyti santykį tarp Bažnyčios vidinių turtų ir juos regimus darančių išorinių reiškinių, pasitelkė kūno ir sielos analogiją. Monumentaliame kūrinyje, kuriame sistemiškai aprėpiami įvairūs to meto teologiniai ginčai, aptardamas Reformacijos idėjas, jis vengia bet kokio poleminio ir agresyvaus tono ir katalikų mokymą aiškiai ir įspūdingai aiškina pateikdamas proto ir Bažnyčios tradicijos argumentus.

Tačiau jo palikimas yra tai, kaip jis suvokė savo darbą. Atsakingos vadovavimo tarnybos jam netrukdė kasdien siekti šventumo ištikimai vykdant savo vienuoliškojo, kunigiškojo ir vyskupiškojo luomo reikalavimus. Ši ištikimybė kyla iš įsipareigojimo skelbti. Kaip kunigas ir vyskupas jis pirmiausia buvo sielų ganytojas, todėl jautė pareigą nenuilstamai sakyti pamokslus. Per liturgines šventes Flandrijoje, Romoje, Neapolyje ir Kapujoje pasakė šimtus sermones – pamokslų. Ne mažiau gausios yra klebonams, vienuolėms ir Collegio Romano studentams skirtos expositiones ir explanationes, kur dažnai aptariamas Šventasis Raštas, ypač šv. Pauliaus laiškai. Ir jo pamokslai, ir katechezės krypsta į esminį momentą, perimtą iš ignaciškojo lavinimo, – visomis sielos jėgomis stengtis kuo labiau Viešpatį Jėzų pažinti, pamilti ir juo sekti.

Šio vadovavimo pareigomis apkrauto vyro raštuose – nors savo jausmus reiškia santūriai – labai ryškiai jaučiama pirmenybė Kristaus mokymui. Šv. Belarminas yra maldos, kiekvienos veiklos sielos, pavyzdys – maldos, įsiklausančios į Viešpaties žodį, meditacijose besidžiaugiančios jo didybe, neužsisklendžiančios savyje, bet džiugiai atsiduodančios Dievui. Belarmino dvasingumas išsiskiria gyvu ir asmeniniu Dievo beribio gerumo suvokimu. Todėl mūsų šventasis tikrai jautėsi kaip mylimas Dievo sūnus, ir didžiulis džiaugsmo šaltinis jam būdavo, kupinam vidinės ramybės ir paprastumo, susikaupti maldoje, nugrimzti į Dievo apmąstymus. Savo knygoje De ascensione mentis in Deum – „Apie dvasios kilimą Dievop“, – sukurtoje pagal šv. Bonaventūros Itinerarium pavyzdį, jis sušunka: „O, siela, tavo pavyzdys yra Dievas – begalinis grožis, šviesa be šešėlio, spindesys, pranokstantis saulę ir mėnulį. Kelk akis aukštyn į Dievą, kuriame glūdi visų daiktų provaizdžiai ir iš kurio kaip begalinio vaisingumo šaltinio kyla tiesiog beribė daiktų įvairovė. Iš to darau išvadą: kas atranda Dievą, atranda viską; kas praranda Dievą, praranda viską.“

Šiame tekste girdimi garsiosios contemplatio ad amorem obtineundum – „kontempliacijos meilei gauti“ iš šv. Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ aidai. Belarminas, gyvenęs prabangioje ir dažnai nesveikoje XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios visuomenėje, iš tokios kontempliacijos išrutulioja praktinį pritaikymą ir gyva pastoracine dvasia įtraukia tai į savo meto Bažnyčios situaciją. Knygoje De arte bene moriendi – „Apie meną tinkamai numirti“ – jis kaip patikimą gero gyvenimo ir geros mirties taisyklę siūlo dažnai ir rimtai galvoti, kad už savo darbus bei gyvenseną teks atsiskaityti Dievui, ir nekrauti turtų žemėje, bet gyventi kukliai ir kupinam meilės, taip kaupiant turtus danguje. Knygoje De gemitu columbae – „Apie balandžio dejonę“, – kur balandis simbolizuoja Bažnyčią, jis primygtinai įspėja dvasininkiją ir tikinčiuosius asmeniškai ir konkrečiai pertvarkyti savo gyvenimą vadovaujantis Raštu ir šventaisiais, tarp kurių pirmiausia mini šv. Grigalių Nazianzietį, šv. Joną Auksaburnį, šv. Jeronimą bei šv. Augustiną, be to, tokius didžiuosius vienuolijų steigėjus kaip šv. Benediktą, šv. Dominyką ir šv. Pranciškų. Belarminas nepaprastai aiškiai ir savo gyvenimo pavyzdžiu moko, jog negali būti Bažnyčios tikros reformos be pirmesnės mūsų pačių asmeninės reformos ir pirmesnio mūsų širdžių atsivertimo.

Iš šv. Iganco Lojolos „Dvasinių pratybų“ Belarminas sėmė patarimų, kaip net paprasčiausiems žmonėms giliai perteikti tikėjimo slėpinių grožį: „Jei turi išminties, suprask, kad esi sukurtas Dievo šlovei ir savo amžinam išganymui. Štai šitai yra tavo tikslas, tavo sielos šerdis, tavo širdies lobis. Todėl viską, kas tave veda prie tavo tikslo, brangink kaip tikrąjį gėrį, o tai, kas nuo šio tikslo atitolina, vertink kaip tikrąjį blogį. Laimės ar nelaimės, turto ar skurdo, sveikatos ar ligos, garbės ar gėdos išmintingasis neturi nei trokšti, nei vengti. Tai gera ir trokština tik tada, jei prisidės prie didesnės Dievo garbės ir tavo amžinosios laimės; tai bloga ir vengtina, jei tam stovi skersai kelio“ (De ascensione mentis in Deum, grad. 1).

Šie žodžiai tikrai neišėję iš mados, juos turime gerai apmąstyti norėdami suteikti savo keliui žemėje kryptį. Šie žodžiai mums primena, kad mūsų gyvenimo tikslas yra Viešpats, Dievas, apsireiškęs Jėzuje Kristuje, kuriame jis ir toliau mus šaukia ir žada mums bendrystę su juo. Jie mums primena, kaip svarbu pasitikėti Viešpačiu, gyventi ištikimybe Evangelijai, kiekvieną mūsų gyvenimo situaciją ir visą veiklą priimti bei apšviesti tikėjimu bei malda nuolatos siekiant vienybės su Juo. Dėkui.

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2011 | Nr. 7