Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie šventąjį Lauryną Brindizietį

Brangūs broliai ir seserys!

Vis dar su džiaugsmu prisimenu šventišką priėmimą 2008 m. Brindizyje, mieste, kur 1559 m. gimė garsus Bažnyčios mokytojas šv. Laurynas Brindizietis; tokį vardą, stodamas į kapucinų ordiną, pasirinko Julijus Cezaris Rossis (Giulio Cesare Rossi). Jau nuo vaikystės jį traukė šv. Pranciškaus Asyžiečio šeima. Septynerių metų netekęs tėvo, motinos buvo patikėtas jo miesto broliams konventualams. Po kelerių metų su motina persikėlė į Veneciją, čia susipažino su kapucinais, kurie tuo laikotarpiu dosniai tarnavo visai Bažnyčiai, remdami Tridento Susirinkimo skatinamą didelę dvasinę reformą. 1575 m. Laurynas, davęs vienuoliškuosius įžadus, tapo kapucinų broliu, o 1582 m. buvo įšventintas kunigu. Jau per bažnytines studijas išryškėjo jo puikūs intelektiniai gebėjimai, kuriais buvo apdovanotas. Lengvai išmoko senovės graikų, hebrajų ir sirų, taip pat moderniąsias kalbas – prancūzų ir vokiečių, šias žinias jis prijungė prie gimtosios italų ir jau mokėtos lotynų, kuria tuo metu laisvai kalbėjo visi Bažnyčios ir kultūros žmonės.

Mokėdamas tiek kalbų, Laurynas galėjo išplėtoti intensyvų apaštalavimą tarp įvairių žmonių kategorijų. Būdamas įtaigus pamokslininkas, buvo išsamiai susipažinęs ne tik su Biblija, bet ir su rabinų raštija; patys nustebinti ir susižavėję rabinai jį gerbė ir vertino. Kaip teologas, puikiai išmanantis ir Šventąjį Raštą, ir Bažnyčios tėvus, mokėjo pavyzdingai pateikti katalikiškąjį mokymą krikščionims, prisidėjusiems, pirmiausia Vokietijoje, prie Reformacijos. Aiškiai ir ramiai dėstydamas atskleisdavo visų tikėjimo straipsnių, dėl kurių suabejojo Martinas Liuteris, biblinį ir patristinį pagrindą. Tarp jų minėtinas šv. Petro ir jo įpėdinių primatas, dieviškoji episkopato kilmė, nuteisinimas kaip vidinis žmogaus perkeitimas bei gerų darbų būtinybė, kad būtum išganytas. Lauryno sėkmė padeda mums suprasti, kodėl ir šiandien, dedant tokias viltis į ekumeninį dialogą, rėmimasis Šventuoju Raštu, skaitomu Bažnyčios Tradicijos dvasia, yra nepamainomas ir esminės svarbos elementas, kaip jau priminiau apaštališkajame paraginime Verbum Domini (46).

Iš įtaigios Lauryno kalbos naudos gaudavo ir paprasčiausi tikintieji, neturėję didelio išprusimo. Kreipdamasis į paprastus žmones, šventasis visiems primindavo, kad jų gyvenimas turi atitikti išpažįstamą tikėjimą. Šitai ir buvo didysis nuopelnas kapucinų bei kitų vienuoliškųjų ordinų, kurie XVI ir XVII a. prisidėjo prie krikščioniškojo gyvenimo atnaujinimo, giliai persmelkdami visuomenę savo gyvenimo liudijimu ir mokymu. Ir šiandien naujajai evangelizacijai reikia gerai parengtų, uolių ir drąsių apaštalų, kad Evangelijos šviesa ir grožis nustelbtų etinio reliatyvizmo ir religinio abejingumo kultūrines tendencijas ir įvairias mąstysenas bei veiksenas paverstų autentišku krikščioniškuoju humanizmu. Stebėtina, kad Laurynas Brindizietis įstengė nenutrūkstamai plėtoti tą branginamo ir nenuilstančio pamokslininko veiklą daugybėje Italijos miestų ir kitose šalyse, turint galvoje, kiek daug turėjo varginančių ir labai atsakingų tarnybų. Kapucinų ordine buvo teologijos profesorius, naujokų mokytojas, nekart provincijos ministras ir generalinis definitorius, o 1602–1605 m. ir generalinis ministras.

Tokių darbų sūkuryje šv. Laurynas puoselėjo nepaprastai karštą dvasinį gyvenimą, daug laiko skyrė maldai ir ypač šventųjų Mišių šventimui, kartais užtrunkančiam kelias valandas, pagautas ir sujaudintas Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimo. Šventųjų mokykloje kiekvienas kunigas, kaip būdavo dažnai pabrėžiama per neseniai pasibaigusius Kunigų metus, gali išvengti aktyvizmo pavojaus – t. y. pavojaus veikti užmirštant giliuosius tarnybos motyvus, – jei tik rūpinsis savo vidiniu gyvenimu. Kalbėdamas kunigams ir seminaristas Brindizio, šv. Lauryno gimtojo miesto, katedroje, priminiau, kad „maldos momentas yra svarbiausias kunigiškojo gyvenimo momentas, kai veiksmingiausiai veikia dieviškoji malonė, daranti jo tarnybą vaisingą. Melstis yra pirmučiausia tarnystė bendruomenei. Todėl maldos metui savo gyvenime turime teikti pirmenybę... Jei viduje nebūsime bendrystėje su Dievu, negalėsime nieko esmiška duoti ir kitiems. Todėl Dievas yra pirmutinis prioritetas. Privalome visada rezervuoti laiko, būtino pabūti maldoje kartu su Viešpačiu.“ Nenuilstamai uoliai ir savitai Laurynas ragindavo visus, ne tik kunigus, puoselėti maldos gyvenimą, nes per maldą kalbamės su Dievu, o Dievas su mumis: „O jei įsimąstytume į šią tikrovę! – kartą sušuko. – Tai yra į tai, kad Dievas tikrai mumyse esti, kai melsdamiesi su juo kalbame, kad jis klausosi mūsų širdies ir proto maldų. Jis ne tik yra arti ir klausosi, bet ir noriai bei mielai trokšta išklausyti mūsų prašymus.“

Kitas bruožas, būdingas šio šv. Pranciškaus sūnaus darbams, yra jo veikla taikos naudai. Ir popiežiai, ir katalikų tikėjimo kunigaikščiai patikėdavo jam svarbias diplomatines misijas nesutarimams švelninti ir siekti santarvės tarp Europos valstybių, kurioms tuo metu grėsmę kėlė Osmanų imperija. Dėl savo moralinio autoriteto Laurynas buvo ieškomas ir gerbiamas patarėjas. Lygiai taip, kaip šv. Lauryno laikais, šiandieniam pasauliui irgi reikia taikos, reikia taiką mylinčių vyrų ir moterų. Visi, kurie tiki į Dievą, turi visada būti taikos šaltiniai ir kūrėjai. Šv. Laurynas, kaip tik vykdydamas vieną iš savo diplomatinių misijų, 1619 m. Lisabonoje užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą. Ispanijos karaliaus Pilypo III jis buvo pakviestas imtis vietinės valdžios engiamų Neapolio valdinių reikalo.

1881 m. buvo paskelbtas šventuoju, o dėl uolios ir intensyvios veiklos, plataus ir harmoningo išmanymo 1959 m., gimimo 400-ųjų metinių proga, popiežius Jonas XXIII paskelbė jį doctor apostolicus. Toks pripažinimas Laurynui Brindiziečiui teko ir todėl, kad jis sukūrė daug egzegetinių ir teologinių veikalų bei raštų, skirtų pamokslams sakyti. Šiuose darbuose jis organiškai pateikia išganymo istoriją, kurios centre – įsikūnijimo slėpinys, didžiausias Dievo meilės žmonėms įrodymas. Be to, būdamas puikus mariologas, pamokslų apie Mergelę rinkinio, vadinamo Mariale, autorius, išryškino nepakartojamą Mergelės Marijos vaidmenį, aiškiai pabrėždamas jos Nekaltąjį Prasidėjimą ir bendradarbiavimą Kristaus atperkamajame darbe.

Teologiškai subtiliai Laurynas Brindizietis taip pat iškėlė aikštėn Šventosios Dvasios veikimą tikinčiojo gyvenime. Priminė, kad trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo savo dovanomis apšviečia ir palengvina mūsų pareigą džiugiai gyventi Evangelijos žinia. „Šventoji Dvasia, – rašo Laurynas, – daro dieviškojo įstatymo naštą saldžią ir taip palengvina, kad Dievo įsakymų galime laikytis labai lengvai, negana to, net noriai.“

Šį trumpą šv. Lauryno Brindiziečio gyvenimo ir mokymo pristatymą norėčiau užbaigti pabrėždamas, kad jo visą veiklą maitino didžiulė meilė Šventajam Raštui, kurio didžiąją dalį mokėjo mintinai, ir įsitikinimas, kad Dievo žodžio klausymasis ir priėmimas lemia vidinę transformaciją, vedančią į šventumą. „Dievo žodis, – teigia jis, – yra šviesa protui ir ugnis valiai, nes žmogus gali pažinti ir mylėti Dievą. Vidiniam žmogui, gyvosios malonės dėka gyvenančiam iš Šventosios Dvasios, tai duona ir vanduo, bet duona, saldesnė už medų, ir vanduo, geresnis už vyną ir pieną... Tai ginklas ydų užkietintai širdžiai, kalavijas prieš kūną, pasaulį ir velnią, kalavijas, galintis pakirsti kiekvieną nuodėmę.“ Šv. Laurynas Brindizietis moko mus Šventąjį Raštą mylėti ir kasdien vis geriau pažinti, kasdien puoselėti draugystės ryšius su Viešpačiu malda, idant mūsų veikla, mūsų darbas iš jo prasidėtų ir jame baigtųsi. Iš to šaltinio turime semti, kad mūsų krikščioniškasis liudijimas suspindėtų ir taptų gebantis vesti Dievop mūsų laiko žmones.